Nacionalizmo samprata
5 (100%) 1 vote

Nacionalizmo samprata

112131415161

Turinys

Įvadas

1. Nacionalizmo samprata ir kilmė

 Kas tai – nacionalizmas?

 Svarbiausi nacionalizmo istorijos įvykiai

 Nacionalizmo vertybės

 Nacionalizmo formos

 Tautinis identitetas

 Kalbos reikšmė nacionalizmo formavimuisi

 Nacionalizmo sąmonė

 Kultūriniai atsiradimo aspektai

2. Modernus nacionalizmas ir jo santykiai su kitomis ideologijomis

 Populizmas ir antikolionializmas

 Patriotizmas ir rasizmas

 Fašizmas

 Komunistinis nacionalizmas

 Nacionalizmas šiandien

 Nacionalistiniai konfliktai

Išvados

Literatūros sąrašas

Įvadas

Pastaruoju metu pasaulis darosi vis vieningesnis, bendresnis, o skirtumai tarp skirtingų valstybių vis mažėja. Visuotinė globalizacija neišvengiamai ir nesustabdomai apima vis didesnes teritorijas. Mažai liko tautelių, kurios būtų atskirtos nuo pasaulio ir neturėtų nieko bendro su nauja pasauline kultūra.

Rengiantis karui Irake vyko atkaklūs debatai tarp įvairių Europos valstybių vyriausybių, taip pat šį klausimą svarstė ir visas pasaulis. Net ir tarp vieningai atrodančių Europos Sąjungos valstybių iškilo aštrių nesutarimų. Neišvengta griežtos kritikos vieni kitų atžvilgiu. Kai kurie ekspertai šiuose nuomonių skirtumuose įžvelgė grėsmę visai Europos vienybei. Europos Sąjunga negali panaikinti politinių ir socialinių skirtumų, kurie yra neišvengiami tokioje daugialypėje ir itin margoje bendrijoje. Tai reikštų panaikinti pačios ES esmę, t.y. daugelio tikėjimų, tautų, tradicijų, kalbų, doktrinų, suburtų su demokratijos, laisvės ir teisėtumo vėliava kolektyvinį egzistavimą.

Kyla klausimas, ar tikrai vieninga Europa yra reali ateities vizija? Nacionalistiniai judėjimai pasireiškia beveik visame mūsų žemyne. Dažnai galima išgirsti kalbų apie tai, jog Europos Sąjunga yra imperija, kuri neprives mūsų prie gero. Net ir išsivysčiusiose valstybėse kaip Ispanija, Jungtinė Karalystė ar Italija egzistuoja separatistinės grupuotės ar pogrindiniai nacionalistiniai judėjimai.

Mano darbo objektas – nacionalizmas. Problema – ar nacionalizmo ideologija yra pajėgi įtakoti šiandieninę visuomenę?

Savo darbu aš siekiu išanalizuoti nacionalizmo kilmę ir jo vystymąsi, taip pat nacionalizmo pasireiškimą šiomis dienomis bei galimą jo ateities eigą. Juk šis reiškinys atsirado ne šiomis dienomis ir neaišku ar ilgai dar gyvuos. Aš iškeliu sau tokius uždavinius:

 Išsiaiškinti nacionalizmo sąvokos reikšmę

 Nustatyti ideologijos vertybes ir pagrindinius istorinius įvykius

 Rasti nacionalizmo kilmės šaltiniu ir juos aptarti

 Nustatyti santykius su komunizmu, fašizmu, patriotizmu, rasizmu, imperializmu

 Apžvelgti modernaus nacionalizmo pasireiškimo atvejus

 Nurodyti nacionalizmo tendencijas ir galimus ateities pasikeitimus

Tyrimą vykdžiau analizuodamas literatūrą ir informaciją iš interneto. Svarbiausios knygos, kuriomis rėmiausi yra šios:

 Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje. – Pradai, 1994

 Anderson B. Įsivaizduojamo bendruomenės. – Baltos lankos, 1999

 Gelner E. Tautos ir nacionalizmas. – Pradai, 1996

Naudojau ir daugiau knygų, straipsnių bei interneto puslapių informacijos. Atskirais klausimais išreiškiau savo nuomonę, tačiau stengiausi, kad nuo to neišsikreiptų tikrosios literatūros šaltinių autorių mintys. Analizuodamas literatūrą, priėjau išvadą, kad nuomonės daugeliu klausimų nėra labai skirtingos. Vis gi istorija negali būti labai skirtingai interpretuojama.

Atlikęs tyrimą nustačiau nacionalizmo vystymosi aspektus chronologine tvarka. Šis darbas leidžia geriau suvokti ideologijos reikšmę ir galimybes. Taip pat galima prognozuoti nacionalizmo ateitį. Nors šiais laikais prognozės būna labai miglotos, nes pasaulis keičiasi labai greitai ir nenuspėjamai.

Mano nuomonė apie nacionalizmą gana netradicinė. Pirmiausia aš nacionalizmą laikiau būtinu šalies gerovei. Tačiau nagrinėdamas kitų nuomonę ir įsigilindamas į daugelį aspektų, nusprendžiau, kad saikingas nacionalizmas gali duoti naudos tautai sunkiais laikais (okupacija, karas, susiskaldymas). Tačiau ateityje nacionalizmas darys didelę žalą siekiant vieningo, taikaus ir išsivysčiusio pasaulio.

1. Nacionalizmo samprata ir kilmė

Kas tai – nacionalizmas?

Turbūt svarbiausia ir pastoviausia iš moderniųjų ideologijų yra nacionalizmas. Jis derina specifinei bendruomenei skirtą viziją su universalesne kultūrinių grupių vizija. Dėl šios priežasties nacionalizmas laikosi vidurio tarp grynai vietinių sąjūdžių, tokių kaip populizmas ir natyvizmas, bei didžiųjų ,,pasaulio išganymo” ideologijų – rasistinio fašizmo.

Nacionalizmas Lietuvoje suprantamas kaip ideologija, pateisinanti visas priemones, įtvirtinant aukščiausią vertybę – tautą. Tačiau Vakaruose šis terminas suprantamas kiek kitaip. Čia nacionalizmas traktuojamas kaip visas su tautinėmis bendrijomis susijusių problemų kompleksas. Tai ir tautinė psichologija, ir mažumų problemos, ir tarptautiniai santykiai. Tarptautinių santykių nagrinėjimą su nacionalizmo analize ypač siejo garsus amerikiečių politologas Hansas Joachimas Morgenthau .

Nors literatūros šia tema yra tikrai gausu, tačiau sociologiniu požiūriu šios sryties tyrimai ganėtinai apleisti. Dėl šios priežasties nacionalizmo sociologinius
tyrinėjimus atliko amerikiečių mokslininkas prof. A. D. Smithas. Jis rėmėsi Vakarų istorikais ir sociologais C. J. Hayesu, H. Kohnu, K. W. Deutschu, R. Bendixu, G. L. Mosu, L. L. Snyderiu, B. S. Shaferiu, E. Kedouri, H. Seton – Watsonu, E. Gellneriu ir kitais nusipelniusiais mokslininkais.

Labai dažnai nacionalizmas tapatinamas su liberalizmu, socializmu, fašizmu ar komunizmu. Tada jis gali suvokiamas kaip politinė ideologija. Be to nacionalizmas laikomas moderniu reiškiniu. Jis atsirado ganėtinai neseniai, t.y. Naujaisiais laikais, kurių pradžia laikoma Didžioji prancūzų revoliucija (1789 m.), nors ir nėra visiško sutarimo šiuo klausimu. Pasak Encyclopaedia Britannica ,,Nacionalizmas yra visiškai modernus reiškinys. Jis atsiranda iš įsitikinimo, kad tauta yra pirminis politinės ištikimybės pagrindas” .

Mano nuomone, ši ideologija yra savo tautos iškėlimo (nors ir ne žymus) virš kitų tautų ideologija. Pasaulis suvokiamas kaip atskirų tautų, su griežtomis ribomis, visuma.

Svarbiausi nacionalizmo istorijos įvykiai

Kaip jau minėjau, nacionalizmas laikomas modernistine ideologine sistema. Jo pradžia laikomi Naujieji laikai, kurių pradžia tapatinama su Didžiąja prancūzų revoliucija (1789 m.). Prancūzai, vienijami bendrumo jausmo, supratimo priklausą vienai tautai, vienai kultūrinei, kalbinei, istorinei bendruomenei, sudrebino Europą ir pareiškė norą tapti respublika. Nors kai kurie tyrinėtojai įžvelgia nacionalizmo pasireiškimus ir ankstesniais laikais, tačiau tai būdavo visai kitoks nacionalizmas, kuris neiškeldavo tautos, kaip aukščiausios vertybės. Tik industrinėje visuomenėje ši ideologija pasireiškia taip, kaip ji yra traktuojama šiandien.

1848 m. per visą Europą nuvilnijo revoliucijų banga. ,,Didysis tautų pavasaris” atnešė laisvę ne vienai Senojo žemyno tautai. Prancūzų revoliucijos davė pavyzdį kitoms imperijų užgrobtoms bendruomenėms kovoti už išsivadavimą. Kovoje už nepriklausomybę svarbiausiu veiksniu ir tikslu tapo vieninga tautinė visuomenė, turinti savivaldą, teritoriją ir pripažinimą.

Tautiškumo žygis tęsėsi vienijantis Italijai, taip pat Vokietijos suvienijimas valdant Otto fon Bismark.

XX amžiuje priklausymas vienai tautai tapo vis aktualesnis. 1916 – 1618 m. arabai maištu išsivadavo iš Otomanų imperijos gniaužtų ir bandė sukurti vieningą, didelę arabų valstybę. Tačiau arabai suskilo į mažesnes valstybes ir dar iki šių dienų jiems nepavyksta pasiekti visiškos vienybės. Sueco kanalo nacionalizavimas ir Egipto bei Sirijos bandymas susijungti į bendrą valstybę taip pat yra svarbūs nacionalizmo istorijos įvykiai.

Afrikos žemynas taip pat neliko nuošalyje. Alžyre kilo pasipriešinimas, o nacionalizmas ypač aktyviai reiškėsi tarp vietinių gyventojų. Visa tai davė pradžią Alžyro nepriklausomybės karui. Paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais nacionalizmas Afrikoje įgavo naują pagreitį, kova su baltųjų dominavimu pasireiškė daugelyje gyvenimo sričių.

Fidži kuopelių veikla yra ryškus nacionalizmo pavyzdys Okeanijoje.

I ir II Pasauliniai karai gali būti traktuojami kaip nacionalistiniai karai, nes juose kariavo tautos su tautomis, žmonės buvo skirstomi pagal priklausomybę vienai ar kitai tautybei.

Nacionalizmo vertybės

Kaip ir kiekviena ideologija, taip ir nacionalizmas turi savo svarbiausias vertybes, kuriomis remiasi visas judėjimas. Nacionalizmas pirmenybę teikia tautai. Tačiau į tautos sąvoką įeina daug smulkesnių dalių. Visų pirma tauta yra vienos rasės žmonių grupė. Taip pat ji yra istoriškai susiformavusi ir turinti tam tikrą gyvenamąją teritoriją. Tautą jungia ir kultūra, kuri glaudžiai siejasi su jos istoriniu savitumu. Be abejo, papročiai yra neatsiejama kultūros dalis, kuriai nacionalistai teikia svarbią vietą vertybių skalėje. Kartais religija taip pat vaidina svarbų vaidmenį, tačiau tik tada, kai ją išpažįstantys žmonės yra vienijami ir kitų panašumų.

Turbūt pats svarbiausias tautos bruožas yra jos kalba. Daugelis nacionalizmo ideologų kalbą traktavo kaip bruožą, rodantį tautos kultūrinį savitumą, taip pat kaip įrodymą, jog ši bendruomenė, kalbanti viena kalba, jau nuo senovės skiriasi nuo kitų ir turi teisę būti nepriklausoma. Visiems nacionalistams jų kalba atrodė pati gražiausia ir geriausiai išreiškianti tautos sąmonę.

Nacionalizmo formos

Nacionalizmas gali pristatyti save kaip oficialios ideologijos išraišką arba populiarų neoficialų judėjimą, pasireiškiantį pilietinėje, etninėje, kultūrinėje, religinėje ar ideologinėje plotmėje. Tačiau toks skirstymas nenaudojamas ,,grynas” ir dažnai nacionalistai elementus iš skirtingų teorijų jungia į vieną.

Pilietinis nacionalizmas – tai nacionalizmo forma, kurioje valstybė gauna politinį legitimumą iš politiškai aktyvios visuomenės dalies. Tai vadinama ,,tautos valia” arba ,,politiniu atstovavimu”. Šią teoriją pirmas išvystė ir užrašė savo ,,Visuomenės sutartyje” Ž. Ž. Ruso. Pilietinis nacionalizmas apima racionalumo tradicijas bei liberalizmą. Tai teorija atstovaujamosios demokratijos, tokios kaip JAV ar Prancūzijos.

Etninis nacionalizmas yra nacionalizmo forma, kuri teigia, kad valstybė gauna politinį legitimumą iš kultūrinio istoriškumo arba paveldėto etniškumo. Šią teoriją vystė J. G. von Herderis, kuris
,,volk” sąvoką. ,,Volk” yra vokiškas žodis, reiškiantis žmones arba liaudį. Šis terminas apima etnocentrines, tautines ir rasines konotacijas. Tačiau Romantizmo laikais Volk principo organizmas buvo daugiausia kultūrinis – bendros kalbos, bendrų papročių ir bendros istorijos – dalykas. Ši interpretacija vyravo ir vėlesniais laikais beveik nepakitusi .

Romantinis nacionalizmas arba organinis nacionalizmas – tai etninio nacionalizmo forma, teigianti valstybės valdžios legitimumą kaip natūralų rasės vystymosi rezultatą. Joje jaučiama Romantizmo dvasia, supriešinama su racionalumu.

Kultūriniame nacionalizme pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į odos spalvą ar kitokius bruožus, tačiau tik į kultūrinę priklausomybę, kaip vienintelę tautos gyvavimo prielaidą. Geriausias kultūrinio nacionalizmo pavyzdys yra Kinija, kurioje vyrauja nuomonė apie tautos formavimą kultūros pagrindu.

Valstybės nacionalizmas yra pilietinio nacionalizmo variantas, dažnai kombinuojamas su etniniu nacionalizmu. Nacionalistiniai jausmai yra stiprūs tik todėl, kad dažnai būna iškeliami virš visuotinų teisių bei laisvių. Valstybės sėkmė kertasi su demokratiškos visuomenės principais. Nacionalinės valstybės nauda yra argumentas, suteikiantis vyriausybei elgtis kaip jai atrodo geriau.

Religinis nacionalizmas teigia, kad politinis legitimumas valstybei suteikiamas dievo. Toks pavyzdys yra sionizmas.

Kartais priklausymas tam tikrai religijai sąlygoja nacionalistines idėjas. Tačiau dažnai religinės nuostatos skatina pakantumą ir tuo stabdo jėgos panaudojimą sprendžiant kilusius nesutarimus. Tarkim, Islamas skatina stiprius bendrumo jausmus tarp visų musulmonų, todėl jie dažnai remiasi savo religija, siekdami susivienijimo .

Tautinis identitetas

Tautos sampratos formavimąsi lėmė daugelis veiksnių, tačiau B. Andersonas teigia, kad esminę reikšmę turėjo kapitalizmas .

Tautos apibrėžimas iškelia didesnių sunkumų nei tie, kurie susiję su valstybės apibrėžimu. Antropologas gali paaiškinti, kad gentis arba tautelė dar ne būtinai nelabai išryškėjusi tautelė.

Chamisso, emigranto iš Prancūzijos į Vokietiją Napoleono karų laikotarpiu, nuomone ,,žmogus turi turėti tautybę, kaip jis turi turėti nosį ir dvi ausis; bet kurio iš šių dalykų nėra neįsivaizduojamas ir retsykiais pasitaiko, bet vien kaip kokios nors nelaimės padarinys, ir pats yra nelaimė”. Tai ėmė atrodyti taip akivaizdžiai teisinga, kad net tapo nacionalizmo problemos aspektu , o gal ir pačia šerdimi. Tautybė nėra neatskiriama žmogaus savybė, tačiau kai kuriems žmonėms ėmė taip atrodyti.

Iš tikrųjų tautos, kaip ir valstybės yra atsitiktinumas, o ne visuotinė būtinybė. Nei tautos, nei valstybės neegzistuoja visais laikais ir visomis aplinkybėmis. Nacionalistai mano, kad tauta ir valstybė yra skirtos viena kitai ir viena be kitos duoda nepilnavertiškumą. Tačiau jos atsirado nepriklausomai viena nuo kitos ir visiškai atsitiktinai. Gelneris pateikia du tautos apibrėžimus:

1.Du žmonės yra tos pačios tautos, jei – ir tik jei – jų yra ta pati kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir bendravimo būdų sistemą.

2.Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jie pripažįsta vienas kitą priklausant priklausant tai pačiai tautai. Kitaip sakant, tautas savo įsitikinimais sukuria žmonės. Tai, kad jie pripažįsta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad kokie jie bebūtų, kurie skiria šią kategoriją nuo ne jos narių.

Kiekvienas šių apibrėžimų išskiria elementą, kuris iš tikro svarbus nacionalizmui suprasti. Tačiau nei vienas nėra pakankamas.

Kalbos reikšmė nacionalizmo formavimuisi

Kai Europoje knygų leidyba imta vykdyti mechanizmų pagalba, žmonėms tapo daug lengviau įsigyti ir naudoti įvairią literatūrą. Knygų prekyba tapo stambiu verslu. Pirminę rinką sudarė raštingoji Europa – plačiai pasklidęs, tačiau negausus lotyniškai skaitančių žmonių sluoksnis. Tuo metu knygos buvo leidžiamos vien lotynų kalba. Lotynų kalba buvo sakralinė, tačiau tik maža dalis gyventojų gebėjo ja kalbėti. Kuo toliau, tuo labiau spaustuvininkai stengėsi tenkinti platesnio rato poreikius.

Iki protestantizmo atsiradimo bažnyčia valdė visus oficialius informacijos šaltinius ir lengvai susidorodavo su bet kokia erezijos forma. Tačiau žmonių sąmonė po truputį keitėsi. Visuomenėje atsirasdavo veikėjų, kurie sugebėdavo patraukti liaudį į save, parodyti, kad religija nėra visas neklystanti. Žmonės patys norėjo kažko imtis, kažko siekti, o tam reikėjo medžiagos jų suprantama kalba. Tą taisyti ėmėsi Liuteris, išvertęs bibliją į vokiečių kalbą, kuri per trumpą laiką buvo išplatinta po visą Vokietiją. Kai su juo buvo susidorota, darbą tęsė kiti.

Protestantizmo ir spaudos, dauginančios pigius populiarius leidinius, koalicija netrukus pritraukė daugybę naujų skaitytojų, tarp jų nemažai pirklių ir moterų, ir taip pat suvienijo juos politiniams ir religiniams tikslams. Todėl neišvengiama, kad ir bažnyčia buvo išjudinta iki pat pamatų. Tas pats sukrėtimas pagimdė pirmąsias reikšmingas Europos nedinastines valstybes.

Įvairios vietinės kalbos imtos vartoti administracijoje anksčiau nei įvyko XVI
amžiaus spaudos ir religinis perversmas. Tokias kalbas iškilti neskatino jokie pronacionalistiniai stimulai.

Kalbos viduramžiais buvo ne tautinės, o valstybinės. Kiekviena dinastija kalbą rinkdavosi pagal madingumą arba tradiciją, bet ne pagal tai, kokia kalba kalbėjo liaudis. Tačiau spauda negalėjo būti leidžiama visomis egzistuojančiomis kalbomis, todėl panašios dialektikos kalbos buvo jungiamos į spaudos kalbas. Šios kalbos tvirtino nacionalinės sąmonės pagrindus. Pirmiausia jos leido keistis informacija tarp atskira kalba kalbančių žmonių. Šitai jiems leido suprasti, kad egzistuoja daug taip pat kalbančių individų. Tie skaitytojai, kuriuos susiejo spauda, būdami pasaulietiškai, konkrečiai ir pastebimai nematomi, sudarė tautiniu pagrindu įsivaizduojamos bendruomenės embrioną.

Taip pat spaudos verslas suteikė kalbai pastovumo, kas ilgainiui sukūrė senumo įvaizdį, kuris esminis tautos sampratos įvaizdis. XVII amžiuje nacionalinės kalbos beveik visur įgavo savo šiuolaikinę formą.

Spaudos dėka buvo sukurti valdančiųjų sluoksnių kalbos, kurios skyrėsi nuo senųjų administracinių kalbų. Daugelis kalbų įgavo savo politinę ir kultūrinę reikšmę.

Vertinant literatūros medžiagą, galima daryti išvadas, kad kapitalizmas ir spaudos technologijos, susilieję su žmonijos kalbų įvairove, sudarė prielaidas atsirasti naujo tipo bendruomenėms, kurios sudarė šiuolaikinių nacijų pamatus. Tokios bendruomenės galėjo užimti ribotą plotą, tačiau jos atsitiktinai buvo susietos su dažniausiai svetimais administraciniais organais.

Akivaizdu, kad visos šiuolaikinės nacijos – valstybės turi nacionalinę spaudos kalbą, daugelis ta kalba ir kalba. Tačiau yra šalių, kur valstybinė kalba mažai naudojama kasdieniame bendravime.

Nacionalizmo sąmonė

A. Smith siūlo atkreipti dėmesį į tris dvasines tradicijas, kuriomis remiasi nacionalizmas. Pirmos dvi yra religinio pobūdžio, o trečia – savo interpretacijom labiau pasaulietinė.

 Neotradicionalizmas daro įtaką nacionalistinei ideologijai ir veiklai arba tiesiogiai – per fundamentalistinius judėjimus, arba netiesiogiai – per pasaulietinių nacionalistinių vadų poreikį išnaudoti ,,masių” energiją ir emocijas.

Neotradicionalistinių judėjimų pavyzdžių galima rasti islamiškose ir budistinėse šalyse.

Neotradicionalizmas sudarė ideologinį atramos tašką ir darė didelę įtaką nacionalizmo pakilimui tokiose skirtingose šalyse kaip Indija, Japonija ar Egiptas.

 Reformizmas. Religijos reformavimo ir naujo interpretavimo sąjūdžiai užima ypatingą vietą nacionalizmo genezėje. Jie dažnai būna prieš atsirandant tautiniams idealams ir remiasi panašiomis idėjomis. Nacionalistinio sąjūdžio vadus, kaip ir reformatorius, iškelia tie patys socialiniai sluoksniai. Religinės reformos sąjūdžiai reikšmingai prisidėjo kuriant ankstyvojo nacionalizmo struktūrą, idealus ir socialinę bazę.

 Asimiliacija yra pasaulietinė tradicija, prisidėjusi prie nacionalizmo sintezės. Šis klasikinis polio idealas, iš esmės pagoniškas ir pilietinis, apibrėžė polinės bendruomenės ir atitinkamo jos valdymo tipo normą. Jo patrauklumą XVIII amžiuje lėmė žadamas tiesioginis ir gyvybingas solidarumas, kurio taip trūko. Jis skelbė nacionalinių valstybių moralinį ir politinį atgimimą, pasiekiamą šviesuomenės pilietinių dorybių ir bendruomeninio patriotizmo dėka.

Kultūriniai atsiradimo aspektai

B. Anderson teigia, kad galimybė įsivaizduoti tautą atsirado istorijoje tada ir ten, kur trys fundamentalios kultūrinės sampratos, visos labai senos, nustojo aksiomiškai kaustyti žmogaus protą. Pirmoji iš jų, kad tam tikra rankraščių kalba suteikia privilegiją pažinti ontologinę tiesą būtent todėl, kad ji neatskiriama tos tiesos dalis. Būtent ši mintis leido atsirasti įvairiuose žemynuose krikščionių, Omejadų islamo ir kitoms bendruomenėms . Antroji – tai tikėjimas, kad visuomenė natūraliai telkiasi ties aukštesniais centrais – monarchais, kurie skiriasi nuo kitų žmogiškų būtybių ir valdo vadovaudamiesi tam tikra dieviška tvarka. Žmonių lojalumas neišvengiamai turėjo būti hierarchiškas ir įcentrinis, nes valdovas, kaip ir šventas raštas, buvo būties pagrindas ir neatsiejama jos dalis. Trečioji – tai laikinumo samprata, pagal kurią kosmologija yra neatskiriama nuo istorijos, o pasaulio ir žmonių kilmė iš esmės tapati. Visos trys nuostatos tvirtai susiejo žmonių gyvenimą su pačia daiktų prigimtimi ir suteikė tam tikrą prasmę kasdieniam egzistencijos fatališkumui (pirmiausia mirčiai, netekčiai ir vergovei), siūlydamos įvairius jos atpirkimo būdus.

Lėtas ir netolygus šių tarpusavyje susijusių neabejotinų veiksnių nykimas – pirmiausia Vakarų Europoje, o paskui visur kitur, – veikiant ekonominiams pokyčiams, ,,atradimams” (socialiniams ir moksliniams) ir nepaprastai staigiai vystantis komunikacijai, griežtai atskyrė kosmologiją ir istoriją. Nenuostabu, kad pradėta ieškoti, jeigu galima taip pasakyti, naujo būdo prasmingai susieti brolybę, valdžią ir laiką. Turbūt labiausiai šį ieškojimą pagreitino ir padarė jį vaisingą spaudos verslas – vis daugiau žmonių dabar galėjo galvoti apie save ir susieti save su kitais visiškai naujais būdais.

2. Modernus nacionalizmas ir jo santykiai su kitomis

lizmas ir antikolonializmas

Po ekonominės krizės XIX a. aštuntajame dešimtmetyje atsirado dvi naujos nacionalizmo versijos, darysiančios didelę įtaką kitame amžiuje, – populizmas ir antikolonializmas .

Populizmas buvo daugiausia žemesniųjų sluoksnių ir kai kurių šaknis praradusių intelektualų reakcija į masinės industrializacijos pavojaus realybę. Didelių miestų ir lūšnynų augimas, miestus užliejusi nedarbo banga, akademinio proletariato augimas – visa tai buvo susiję su pramoninio kapitalizmo plitimu ir kėlė didelį pavojų šių šaknis praradusių sluoksnių išlikimui ir statusui. Populizmas idealizavo smulkų verslininką ir garbino kaimo bei mažų miestų gyvenimą kaip atsvarą didžiajai pramonei, miestams bei sąjungoms. Todėl, kai kuriems intelektualams pradėjus tapatinti mažąjį žmogų su ,,liaudimi”, o liaudį – su ,,tauta”, agituojant sugrįžti prie kaimo ir miestelių gyvenimo paprastumo, šios rūšies populistinis nacionalizmas susilaukė masių paramos.

Yra kelios populizmo atmainos. Populizmas, klestėjęs tarp smulkių Amerikos fermerių, esminį jų priešiškumą kapitalizmui išreiškė demokratinės ksenofobijos forma. Kitas populizmas – inteligentijos populizmas, apeliuojantis į valstietiją ir garbinantis bendruomenines valstietiškas institucijas, atsirado Rusijoje XIX a. aštuntame dešimtmetyje ir inspiravo keletą komunistinio nacionalizmo rūšių neišsivysčiusiose šalyse vėlesniame amžiuje. Galiausiai buvo populistinis neseniai urbanizuotų žemesnių viduriniųjų klasių nacionalizmas, ypač etniškai mišriuose kraštuose kaip Vidurio ir Rytų Europa. Čia rasistiniai demagogai greitai įvarė baimės dėl bedarbių ir šaknų neturinčių imigrantų bei sutapatino ,,tikrąją” tautą su etniniais bei rasiniais elementais, įsišaknijusiais į tėvų žemę, kaip tik tuo metu, kai migrantai labiausiai jautėsi netekę šaknų. Čia yra viena iš jungčių tarp rasinio fašizmo ir nacionalizmo, taip pat vienas iš kelių, kuris galų gale sužlugdė tautinį idealą.

XIX a. aštuntame dešimtmetyje išryškėjo pirmieji bruzdėjimai dėl Europos imperializmo Azijoje ir Afrikoje. Pradiniam pasipriešinimui prieš metropolijas išblėsus, tarp suvakarietiškėjusio elito ėmė kilti naujos rūšies liberalus nacionalizmas.

XVX amžiuje Azijos ir Afrikos šalys, iš išskyrus Indiją, buvo dar beveik nepaliestos industrializmo ar prekinio kapitalizmo, ir visa ten buvusi vietinė buržuazija daugiausia tenkino užsienio interesus. Todėl nacionalinį idealą puoselėjo tik nedidelis būrys intelektualų, studentų ir profesionalų, kurių politinis išprusimas paprastai rėmėsi liberaliais ir demokratiškais principais, skelbiamais imperinių šeimų. Todėl ir jų nacionalizmui stigo gilesnio kultūrinio turinio bei patrauklumo masėms. Tik sąjunga su tradicionalistiniais religiniais ar rasiniais sentimentais galėjo nacionalinį idealą padaryti priimtiną masėms ir istoriškai turiningą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3492 žodžiai iš 6931 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.