Nacionalizmo samprata1
5 (100%) 1 vote

Nacionalizmo samprata1

TURINYS

Įvadas …………………………………………………………………………………………………………………………3 – 5

1. Nacionalizmo samprata. …………………………………………………………………………………………..6

1.1. Tautiečiais ne gimstama, o tampam. ……………………………………………………………………..6 – 7

1.2. Vienijimosi priežastys. ………………………………………………………………………………………..7 – 8

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė. ………………………………………………………………………………….8 – 9

1.4. Kur pradžia? …………………………………………………………………………………………………..10 – 11

1.5. Politinė faktų falsifikacija. ……………………………………………………………………………….11 – 13

1.6. Kas pavojinga? ……………………………………………………………………………………………….13 – 15

1.7. Jokių nuolaidų. ……………………………………………………………………………………………….15 – 16

1.8. Nacionalizmo perspektyvos. …………………………………………………………………………….16 – 17

2. Kur mūsų vieta? ……………………………………………………………………………………………..18 – 19

Išvados. …………………………………………………………………………………………………………………………..20

Siūlymai. ………………………………………………………………………………………………………………………..21

Literatūros sąrašas. …………………………………………………………………………………………………………..22

NACIONALIZMO SAMPRATA

Įvadas

Pasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.

Šį pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių ir priežasčių, kurių keletą aktualiausių norėčiau paminėti:

1) Pirmoji priežastis būtu ta, kad pats asmeniškai tarnauju D.L.e. J.Radvilos Mokomajame pulke, kuris įsikūręs Jonavos raj. Ruklos miestelyje. Vietovė daugeliui yra žinoma, kadangi po sovietinės kariuomenės pasitraukimo nemaža buvusių sovietinių kariškių šeimų atsisakydami išvykti pasiliko gyventi Lietuvoje. Taip pat kaip žinoma čia yra įsikūręs pabėgėlių priėmimo centras. Taigi gyventojų populecija pagal savo tautinę etninę kilmę šioje vietovėje yra ganėtinai marga ir nacionalistinių jausmų problema žiūrint nuo šio laikotarpio po kelerių ar kelesdešimties metų gali tapti labai aktuali.

2) Antroji priežastis kaip žine Lietuva dar ne taip senai atsikračiusi sovietinio jungo buvo pripažinta visame pasaulyje kaip lygeteisė valstybė. To pasėkoje mūsų siekiai ir troškimai neapsiribojo ir pernai Lietuva tapo lygeteise Europos sąjungos nare. Ką tai galėtu reikšti mums ir kaip tai susiję su tema. Po kelerių metų Lietuvos piliečiai nevaržomai galės pasirinkti norymą Europos sąjungos valstybę ir išbandyti savo laimę pagerinti savo asmeninį gyvenimą tai yra emigruoti iš Lietuvos. Kas laukia Lietuvos žinant, kad mūsų tautiečiai jau dabar sėkmingai aplenkdami visas klūtis emigruoja iš Lietuvos ir nepaisydami vietinių įstatymų sėkmingai įsikuria svetur, o į jų vietą pamažėl juntamas antplūdis iš Rytų valstybių.

3) Na ir trečioji asmeninis interesas . Pamenu savo tarnybos pradžią bei kruvinuosius įvikius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, tuometinės sovietinės valdžios propogandą, bandau pats sau atsakyti kasgi mes buvom. Jauni vaikinukai užaugę sovietinėje sistemoje, negavę jokio patriotinio auklėjimo tos propagandos dėka tapome Lietuvos nacionalistais. Gerai nesuprasdami tų žodžių reikšmės savimi didžiavomės nors daugėliui manyčiau jų reikšmė tebuvo „vietiniai mušeikos“ ar panašiai.

Taigi savo kursiniame darbe bandysiu išnarplioti kas tai yra nacionalizmas, kokia jo reikšmė, kaip jis suprantamas ir jaučiamas visuomenėje, kur šaknys, kokios tendensijos, perspektyvos. Visuomenėje populerus sampratos suvokimas, kad nacionalizmas tai išryškintas tautinių papročių išlaikymas pabrėžtinai atmetant svetimų kultūrų įtaką. Tačiau studijuodamas pasirinktą literatūrą susidūriau su kiek kitokiais vertinimais.

Nacionalizmas lojalumas tautybei ir tautiniai valstybei, tautybės ir tautinės valstybės sietinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinio ar asmeninio elgesio standartu ( 1 nuorda 464 psl.). Mano nuostabai šių teiginių dėka aš susidūriau su visiškai kitokiu nacionalizmo vertinimu negu iki tol kol nebuvau įsigilinęs į šios temos nagrinėjimą.

Norėtusi pabrėžti ir tai kas norima apibrėžti pačia samprata taigi vėl pasinaudosiu to paties autoriaus žodžiais. Nacionalizmas buvo iš esmės apibrėžtas kaip
siekimaspadaryti kultūrą ir politinę visuomenę sutampančiais, suteikti kultūrai jos politinius namus ir ne daugiau kaip vienerius ( 1 nuoroda 77 psl.).

Galiu teigti, kad studijuodamas surinktą medžiagą pirmiausia padariau gana nemažai atradimų pats sau. Bene labiausiai suvokiau, kad pati nacionalizmo sampratos problema kyla dėl skirtingos interpretacijos skirtingose gyvenimo srityse. Vėliau gilindamasis į surinktą medžiagą ėmiau ją struktūrizuoti, skirstyti ir susidariau klausimyną, kuriuo remdamasis norėčiau išgvildenti problematišką klausimą. Norint tinkamai suvokti nacionalizmo sampratą pirmiausia reikia suvokti kokios priežastys jo atsiradimui ir kur ištakos.

Taip pat studijuojant literatūrą susidūriau su reiškiniu kaip savanaudiškai nacionalizmo suvokimą iškreipia ir savaip interpretuoja politikai kaip tautinių papročių sergėtojai ir tęsėjai tuo nepelnytai prisiskiria laurus. Susidūrus su politikų veikla ir atsimenant skaudžias istorines pamokas žmonijai prie ko veda nežabotos ir reakcingos politikos veikėjų darbai. Vienos iš skaudžiausių pamokų kaip Antrasis Pasaulinis karas arba Balkanų regiono pilietiniai karai ir netgi jau šio šimtmečio garsieji teroristiniai išpuoliai prisidengiant tiek religinėmis tiek nacionalistinėmis vėliavomis tėra ekstremistinių politikų nusikalstami žaidimai žmonijos atžvilgiu.

Išsiaiškinus nacionalizmo kilmę, politinių jėgų poveikį, apžvelgus kylančius pavojus ir suradus priemones kaip pažaboti šį procesą savaime iškilo dar vienas klausymas. Kokios pačio nacionalizmo perspektyvos, kas jo laukia ar sugebės save propoguoti laikui bėgant šiuolaikinės industrinės visuomenės amžiuje?

Baigęs studijuoti literatūrą susidariau visiškai kitokią nuomonę nei turėjau ankstesnius įsitikinimus, kurie buvo smarkiai įtakoti bendrosios visuomeninės muomonės. Atrinktą informaciją ėmiau sisteminti pagal pirminius išsikeltus klausymus, tačiau vėlesniuose darbo rengimo etapuose juos apjungiau. Darbo eigoje bandžiau kritiškai žvelgti į problematiškų klausimų nagrinėjimą ir ieškojau tinkamų gyvenimiškų paaiškinimų, kurie mūsų gyvenimus perpildo savomis spalvomis.

Pagrindinė literatūra kurios pagalba susiformavau bendruosius klausymus bei išsirinkau citatas darbo rengimui buvo:

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.

2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. – Vilnius: Leidybos centras, 1992.

Papildomai naudojausi bei pagrindinės literatūros ieškojau pasiremdanas sekančiais leidiniais:

3. Idėjų žodynas. – Alma litera.

4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos leidykla.

1. Nacionalizmo samprata.

1.1 Tautiečiais ne gimstama, o tampama.

Pradedant nagrinėti šią temą priminsiu, kad jau įvade pateikiau keletą citatų apibudinančių nacionalizmą kaip reiškinį. Norėdamas išsiaiškinti patį terminą kitoje literatūroje radau sekantį apibudinimą.

Nacionalizmas psichologinis pagrindas yra prigimtinė savimeilė mylėti tai, kas sava: šeimą, kraštą, kalbą, papročius, kultūrą, tautą, valstybę. Toji meilė savą kraštą, savą kalbą ir t.t. laiko aukštesne už svetimą kraštą ar kalbą ( 1 nuoroda 464 psl). Su tokiais paaiškinimais galėčiau pats asmeniškai sutikti tik dalinai nes tai tėra siauras apibudinimas ir nelabai pritinkantis visiškai teisingai suvokti pilnai nacionalizmo reikėmės. Tokiai savo nuomonei pateikiu labai paprastą ir kasdieniškai suvokiamą gyvenimišką reiškinį.

Jeigu vos gimusį kūdikį patalpintume į svetimą aplinką ir deramai jį auklėjant bei nesudarant galimybės susidurti su tikraja prigimtine etnine kultūra iki samoningos asmenybės išsivystymo ir pilno charakterio susiformavimo kas gali pasakyti ar trokštu jis mylėti ir puoselėti tai kas nepažystama. Nekyla abejonių ar trokštu smalsumo vedinas susipažinti su ta kultūra ir tikraja savo etnine kilme. Panašiai lygiai elgesi palikti kūdikių namuose ar ivaikinti ir užaugę pas įtėvius vaikai sužinoję kas jų tikrieji biologiniai tėvai tik smalsumo vedini susidomi savosiomis biologinėmis šaknimis, tačiau apie meilę tam kas jam svetima vargu ar galėtume kalbėti

Tautiečiais ne gimstame, bet tampame, čia norima pasakyti, kad žmogus su tauta ir tautine valstybe yra surištas ne biologine, rasine ar metafizine, bet santykine – socialine prasme ( 1 nuoroda 464 psl.).

Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą ( 1 nuoroda 465 psl.). Tai mano manymu būtu tikslesnis suvokimas pačio tautiškumo kilmės tai labiau yra ugdymo proceso padarinys. Manyčiau, kad pagrindinis tokio ugdymo uždavinys – pasiekti aukščiausią nesavanaudiškumo lygį.

Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos ypatingumo ir materialinio ar dvasinio jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jis reikalauja pasiryžimo daryti savo tautai aukų (2 nuoroda 421 psl.). Taip pat toliau minėtos citatos autorius Stasys Šalkauskis rašo, kad šis nesavanaudiškumas turi būti tokio laipsnio nepriklausomai nuo dvasinės, moralinės bei ekonominės savo tautos padėties. Pritardamas tokiai nuomonei galiu pakomentuoti gal sunkiai suvokiamą daromą politinę klaidą. Žinoma, kad daugėlyje valstybių priimti palankūs įstatymai
gimstančių kūdikių tos valstybės teritorijoje piletybės suteikimo atžvilgiu nepriklausomai nuo tėvų gyvenamosios vietos bei piletybės ir nuo to kur asmuo sulauks pilnametystės. Augdamas svetimos tautos apsuptyje, bei vystydamasis pagal tos tautos tradicijas ir papročius jis ir taps tos tautos patrijotu bei visapusiškai lojalus tai tautai. Šiuo atžvilgiu valstybė prisiimanti svetimos tautos atstovą užsikrauna sau nereikalingą naštą ir atsakomybę.

1.2. Vienijimosi priežastys.

Norėdamas išlaikyti tęstinumą pacituosiu kaip literatūroje pateikiama priklausomybė tautai.

Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jų yra ta pati kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir bendravimo būdų sistema. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jie pripažysta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai.

Kitaip sakant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų, lojalumo ir solidarumo artefaktas ( 1 nuoroda 22 psl.).

Tai, kad jie pripažysta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad ir kokie jie būtų, kuri skiria kategoriją nuo ne jos narių ( 1 nuoroda 22 psl.).Tai lyg nenuginčijamos aksiomos nereikalaujančios išsamesnio paaiškinimo ir lyg ryškiau pabrėžia ankstesnes mano mintis, kad tautiečiais tampama ne per kilmę, o per ugdymo procesą.

Jei bandytume surasti tautą kaip vienalytę, nesumaišyta ir etniškai absoliučiai švarę manyčiau susidurtume su didžiule problema. Ir tokiems teiginiams patvirtinti norėčiau pacituoti perskaitytos literatūros ištraukas.

Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas yra vienas iš jų, ir mums derėtų su tuo susitaikyti ( 1 nuoroda 70 psl.).

Arba vėlgi, tauta gali gyvuoti, būdama nesusimaišiusi su svetimtaučiais, daugelyje valstybių, taigi nė viena iš tų valstybių negali teigti esanti tautinė ( 1 nuoroda 13 psl.).Ir patvirtinančių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Išnagrinėjus lietuviškas pavardes tarp daugėlio iškilių tautos atstovų: rašytojų, politikų, menininkų, sportininkų ir t.t. surastume nemažą būrį asmenybių, kurių pavardės yra kildinamos iš kitų tautų ir neretai jau sulietuvintos. Ir niekas negali paneigti jų lojalumo mūsų tautai, bei teigti, jog šie asmenys nėra pripažinti mūsų tautos atstovais. Taigi tuo rementis galima teigti, kad nepriklausomai nuo tikrosios etninės kilmės, nacionalistinį judėjimą, susipratimą skatina daugiau jausminiai pagrindai nei biologiniai ryšiai su tikraja savo etnine kilme.

Pripažystant tautinio tapatumo poreikį galima teigti, kad didžioji dauguma vienos valstybės gyventojų reiškia įpatingą dėmesį tapatinimuisi su kitais vien dėl saugumo poreikio. Posakis „Viena tauta viena valstybė“, lyg vizija namų, kuriuose esi visada laukiamas.

Politikų nuostatose dažnai deklaruojamos tiesos kaip jie supranta nacionalizmą atitinka sekančią citatą.

Nacionalizmas yra politinio(legitinascy) teorija, pagal kurią reiškia, kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis ir ypač, kad etninės ribos kurioje nors valstybėje – atvejis, kurį jau iš anksto formaliai atmeta bendras principo formulavimas – neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų ( 1 nuoroda 14 psl.). Ir su tokia nuomone galima pilnai sutikti paprastai įvertinus kada yra užgaunamas nacionalistinis jausmas labiausiai. Kiekvienas asmuo save tapatindamas ar priskiriantis konkrečiai tautai neliks abejingas neteisybei tos tautos atžvilgiu.

Tautinis jausmas didžiai užgaunamas kai pažeidžiamas nacionalistinis valstybės ir tautos sutapimo principas; tačiau jis nėra vienodai užgaunamas visais įvairiais jo pažeidimo atvejais ( 1 nuoroda 209 psl.). Nors ir nenoromis daugėliui tenka pripažinti save nacionalistu, kadangi kiekvienas tapatinantis save su konkrečia tauta mieliau vertina, kad valstybės ribos atitiktų tautines. Širdyje kiekvienas tautos atstovas jausis asmeniškai užgautas jei kažkuri tautos dalis dėl yvairiausių priežasčių nebus toje pačioje valstybinės sienos pusėje. Paimkime Lietuvos valstybės istorinius faktus. Palyginimui galima paminėti Vilniaus krašto okupaciją prieškario metais, nors ir neturėjo įpatingo poveikio gyventojams, kažkodėl šį faktą prisimename su savotiškomis ambicijomis iki šiol. Prisiminkime tolimesnes okupacijas, kurių metu sekė visos tautos sovietinė, fašistinė okupacijos ir su žymiai skaudesnėmis pasekmėmis jos vertinamos visai kitaip. Visa tauta liko toje pačioje pusėje, bet nepadalinta į atskiras dalis.

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.

Išnagrinėjus klausymą ko trokšta kiekvienas save tapatinantis su viena ar kita tauta natūraliai iškyla sekantis klausymas. Kas gi mus suburia į tautas, kokia ta varomoji jėga?

Noras, sutikimas, tapatinimasis niekada nebuvo polikę žmonijos scenos, nors juos lydėjo (ir tebelydi) išskaičiavimas, baimė ir interesas ( 1 nuoroda 92 psl.). Manau, kad tai yra ašis apie kurią telkiasi visa kita eilė priežasčių. Todėl dar labiau įtikinamai tai pabrėšiu to paties autoriaus citata.

Yra be galo daug šių galimybių principų, kuriais remiantis grupės sudaromos ir palaikomos. Bet du bendriausi grupių formavimosi palaikymo veiksniai arba katalizatoriai aiškiai yra ypač svarbūs: viena, noras, laisvas
tapatinimasis, lojalumas, solidarumas, ir , kita vertus, baimė, prievarta ( 1 nuoroda 91 psl.). Tikriausiai sunku būtu prieštarauti tokiem aiškiai pasakantiems minėtų priežasčių teiginiams. Daugėlis kategoriškai teigtų, kad bendra kalba, kultūra visgi yra lememosios tautos vieningumo jėgos. Tokių pažiūrų skeptikams drysčiau paprieštarauti turėdamas svaresnių gyvenimiškų argumentų. Sutinku su tuo, kad tikrai kalbos vietinės kultūros ir papročių žinojimas yra neatsiejami nuo tautos. Tačiau šie dalykai žmogui pasiekiami ugdymo proceso metu lengviausiai kaupiant žinių bagažą, o noras tapatintis su kitais, noras tapti lygeverčiu, saugumo poreikis tai yra skatinančioji varomoji jėga.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2268 žodžiai iš 7425 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.