Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Humanitarinių mokslų katedra
NACIONALIZMO SAMPRATA
Sociologijos III semestro kursinis darbasDarbą parengė
1PV4 gr.klausytojas
kpt. Gintaras
Brokorius__________________
(parašas, data)
Studijų dalyko dėstytojas
__________________
(parašas, data)
Vilnius 2004
TURINYS
Įvadas
………………………………………………………………….
……………………………………………………..3 – 5
1. Nacionalizmo samprata.
……………………………………………………………..
……………………………6
1.1. Tautiečiais ne gimstama, o tampam.
………………………………………………………………….
….6 – 7
1.2. Vienijimosi priežastys.
………………………………………………………………….
…………………….7 – 8
1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.
………………………………………………………………….
………………8 – 9
1.4. Kur pradžia?
………………………………………………………………….
……………………………….10 – 11
1.5. Politinė faktų falsifikacija.
………………………………………………………………….
……………11 – 13
1.6. Kas pavojinga?
………………………………………………………………….
……………………………13 – 15
1.7. Jokių nuolaidų.
………………………………………………………………….
……………………………15 – 16
1.8. Nacionalizmo perspektyvos.
………………………………………………………………….
…………16 – 17
2. Kur mūsų vieta?
………………………………………………………………….
………………………….18 – 19
Išvados.
………………………………………………………………….
……………………………………………………….20
Siūlymai.
………………………………………………………………….
…………………………………………………….21
Literatūros sąrašas.
………………………………………………………………….
……………………………………….22
NACIONALIZMO SAMPRATA
ĮvadasPasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo
ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir
viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet
apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau
išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.
Šį pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių ir priežasčių, kurių keletą
aktualiausių norėčiau paminėti:
1) Pirmoji priežastis būtu ta, kad pats asmeniškai tarnauju D.L.e.
J.Radvilos Mokomajame pulke, kuris įsikūręs Jonavos raj. Ruklos miestelyje.
Vietovė daugeliui yra žinoma, kadangi po sovietinės kariuomenės
pasitraukimo nemaža buvusių sovietinių kariškių šeimų atsisakydami išvykti
pasiliko gyventi Lietuvoje. Taip pat kaip žinoma čia yra įsikūręs pabėgėlių
priėmimo centras. Taigi gyventojų populecija pagal savo tautinę etninę
kilmę šioje vietovėje yra ganėtinai marga ir nacionalistinių jausmų
problema žiūrint nuo šio laikotarpio po kelerių ar kelesdešimties metų gali
tapti labai aktuali.
2) Antroji priežastis kaip žine Lietuva dar ne taip senai atsikračiusi
sovietinio jungo buvo pripažinta visame pasaulyje kaip lygeteisė valstybė.
To pasėkoje mūsų siekiai ir troškimai neapsiribojo ir pernai Lietuva tapo
lygeteise Europos sąjungos nare. Ką tai galėtu reikšti mums ir kaip tai
susiję su tema. Po kelerių metų Lietuvos piliečiai nevaržomai galės
pasirinkti norymą Europos sąjungos valstybę ir išbandyti savo laimę
pagerinti savo asmeninį gyvenimą tai yra emigruoti iš Lietuvos. Kas laukia
Lietuvos žinant, kad mūsų tautiečiai jau dabar sėkmingai aplenkdami visas
klūtis emigruoja iš Lietuvos ir nepaisydami vietinių įstatymų sėkmingai
įsikuria svetur, o į jų vietą pamažėl juntamas antplūdis iš
Rytų valstybių.
3) Na ir trečioji asmeninis interesas . Pamenu savo tarnybos pradžią bei
kruvinuosius įvikius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, tuometinės
sovietinės valdžios propogandą, bandau pats sau atsakyti kasgi mes buvom.
Jauni vaikinukai užaugę sovietinėje sistemoje, negavę jokio patriotinio
auklėjimo tos propagandos dėka tapome Lietuvos nacionalistais. Gerai
nesuprasdami tų žodžių reikšmės savimi didžiavomės nors daugėliui manyčiau
jų reikšmė tebuvo „vietiniai mušeikos“ ar panašiai.
Taigi savo kursiniame darbe bandysiu išnarplioti kas tai yra
nacionalizmas, kokia jo reikšmė, kaip jis suprantamas ir jaučiamas
visuomenėje, kur šaknys, kokios tendensijos, perspektyvos. Visuomenėje
populerus sampratos suvokimas, kad nacionalizmas tai išryškintas tautinių
papročių išlaikymas pabrėžtinai atmetant svetimų kultūrų įtaką. Tačiau
studijuodamas pasirinktą literatūrą susidūriau su kiek kitokiais
vertinimais.
Nacionalizmas lojalumas tautybei ir tautiniai valstybei, tautybės ir
tautinės valstybės sietinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinio
ar asmeninio elgesio standartu ( 1 nuorda 464 psl.). Mano nuostabai šių
teiginių dėka aš susidūriau su visiškai kitokiu nacionalizmo vertinimu negu
iki tol kol nebuvau įsigilinęs į šios temos nagrinėjimą.
Norėtusi pabrėžti ir tai kas norima apibrėžti pačia samprata taigi vėl
pasinaudosiu to paties autoriaus žodžiais. Nacionalizmas buvo iš esmės
apibrėžtas kaip siekimaspadaryti kultūrą ir politinę visuomenę
sutampančiais, suteikti kultūrai jos politinius namus ir ne daugiau kaip
vienerius ( 1 nuoroda 77 psl.).
Galiu teigti, kad studijuodamas surinktą medžiagą pirmiausia padariau
gana nemažai atradimų pats sau. Bene labiausiai suvokiau, kad pati
nacionalizmo sampratos problema kyla dėl skirtingos interpretacijos
skirtingose gyvenimo srityse. Vėliau gilindamasis į surinktą medžiagą ėmiau
ją struktūrizuoti, skirstyti ir susidariau klausimyną, kuriuo remdamasis
norėčiau išgvildenti problematišką klausimą. Norint tinkamai suvokti
nacionalizmo sampratą pirmiausia reikia suvokti kokios priežastys jo
atsiradimui ir kur ištakos.
Taip pat studijuojant literatūrą susidūriau su reiškiniu kaip
savanaudiškai nacionalizmo suvokimą iškreipia ir savaip interpretuoja
politikai kaip tautinių papročių sergėtojai ir tęsėjai tuo nepelnytai
prisiskiria laurus. Susidūrus su politikų veikla ir atsimenant skaudžias
istorines pamokas žmonijai prie ko veda nežabotos ir reakcingos politikos
veikėjų darbai. Vienos iš skaudžiausių pamokų kaip Antrasis Pasaulinis
karas arba Balkanų regiono pilietiniai karai ir netgi jau šio šimtmečio
garsieji teroristiniai išpuoliai prisidengiant tiek religinėmis tiek
nacionalistinėmis vėliavomis tėra ekstremistinių politikų nusikalstami
žaidimai žmonijos atžvilgiu.
Išsiaiškinus nacionalizmo kilmę, politinių jėgų poveikį, apžvelgus
kylančius pavojus ir suradus priemones kaip pažaboti šį procesą savaime
iškilo dar vienas klausymas. Kokios pačio nacionalizmo perspektyvos, kas jo
laukia ar sugebės save propoguoti laikui bėgant šiuolaikinės industrinės
visuomenės amžiuje?
Baigęs studijuoti literatūrą susidariau visiškai kitokią nuomonę nei
turėjau ankstesnius įsitikinimus, kurie buvo smarkiai įtakoti bendrosios
visuomeninės muomonės. Atrinktą informaciją ėmiau sisteminti pagal
pirminius išsikeltus klausymus, tačiau vėlesniuose darbo rengimo etapuose
juos apjungiau. Darbo eigoje bandžiau kritiškai žvelgti į problematiškų
klausimų nagrinėjimą ir ieškojau tinkamų gyvenimiškų paaiškinimų, kurie
mūsų gyvenimus perpildo savomis spalvomis.
Pagrindinė literatūra kurios pagalba susiformavau bendruosius
klausymus bei išsirinkau citatas darbo rengimui buvo:
1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.
2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. –
Vilnius: Leidybos centras, 1992.
Papildomai naudojausi bei pagrindinės literatūros ieškojau pasiremdanas
sekančiais leidiniais:
3. Idėjų žodynas. – Alma litera.
4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos
leidykla.
1. Nacionalizmo samprata.
1.1 Tautiečiais ne gimstama, o tampama.
Pradedant nagrinėti šią temą priminsiu, kad jau įvade pateikiau keletą
citatų apibudinančių nacionalizmą kaip reiškinį. Norėdamas išsiaiškinti
patį terminą kitoje literatūroje radau sekantį apibudinimą.
Nacionalizmas psichologinis pagrindas yra prigimtinė savimeilė mylėti
tai, kas sava: šeimą, kraštą, kalbą, papročius, kultūrą, tautą, valstybę.
Toji meilė savą kraštą, savą kalbą ir t.t. laiko aukštesne už svetimą
kraštą ar kalbą ( 1 nuoroda 464 psl). Su tokiais paaiškinimais galėčiau
pats asmeniškai sutikti tik dalinai nes tai tėra siauras apibudinimas ir
nelabai pritinkantis visiškai teisingai suvokti pilnai nacionalizmo
reikėmės. Tokiai
savo nuomonei pateikiu labai paprastą ir kasdieniškai
suvokiamą gyvenimišką reiškinį.
Jeigu vos gimusį kūdikį patalpintume į svetimą aplinką ir deramai jį
auklėjant bei nesudarant galimybės susidurti su tikraja prigimtine etnine
kultūra iki samoningos asmenybės išsivystymo ir pilno charakterio
susiformavimo kas gali pasakyti ar trokštu jis mylėti ir puoselėti tai kas
nepažystama. Nekyla abejonių ar trokštu smalsumo vedinas susipažinti su ta
kultūra ir tikraja savo etnine kilme. Panašiai lygiai elgesi palikti
kūdikių namuose ar ivaikinti ir užaugę pas įtėvius vaikai sužinoję kas jų
tikrieji biologiniai tėvai tik smalsumo vedini susidomi savosiomis
biologinėmis šaknimis, tačiau apie meilę tam kas jam svetima vargu ar
galėtume kalbėti
Tautiečiais ne gimstame, bet tampame, čia norima pasakyti, kad žmogus
su tauta ir tautine valstybe yra surištas ne biologine, rasine ar
metafizine, bet santykine – socialine prasme ( 1 nuoroda 464 psl.).
Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą ( 1
nuoroda 465 psl.). Tai mano manymu būtu tikslesnis suvokimas pačio
tautiškumo kilmės tai labiau yra ugdymo proceso padarinys. Manyčiau, kad
pagrindinis tokio ugdymo uždavinys – pasiekti aukščiausią nesavanaudiškumo
lygį.
Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos ypatingumo
ir materialinio ar dvasinio jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jis
reikalauja pasiryžimo daryti savo tautai aukų (2 nuoroda 421 psl.). Taip
pat toliau minėtos citatos autorius Stasys Šalkauskis rašo, kad šis
nesavanaudiškumas turi būti tokio laipsnio nepriklausomai nuo dvasinės,
moralinės bei ekonominės savo tautos padėties. Pritardamas tokiai nuomonei
galiu pakomentuoti gal sunkiai suvokiamą daromą politinę klaidą. Žinoma,
kad daugėlyje valstybių priimti palankūs įstatymai gimstančių kūdikių tos
valstybės teritorijoje piletybės suteikimo atžvilgiu nepriklausomai nuo
tėvų gyvenamosios vietos bei piletybės ir nuo to kur asmuo sulauks
pilnametystės. Augdamas svetimos tautos apsuptyje, bei vystydamasis pagal
tos tautos tradicijas ir papročius jis ir taps tos tautos patrijotu bei
visapusiškai lojalus tai tautai. Šiuo atžvilgiu valstybė prisiimanti
svetimos tautos atstovą užsikrauna sau nereikalingą naštą ir atsakomybę.1.2. Vienijimosi priežastys.
Norėdamas išlaikyti tęstinumą pacituosiu kaip literatūroje pateikiama
priklausomybė tautai.
Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jų yra ta pati
kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir
bendravimo būdų sistema. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik
jeigu – jie pripažysta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai.
Kitaip sakant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų,
lojalumo ir solidarumo artefaktas ( 1 nuoroda 22 psl.).
Tai, kad jie pripažysta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir
paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad ir kokie
jie būtų, kuri skiria kategoriją nuo ne jos narių ( 1 nuoroda 22 psl.).Tai
lyg nenuginčijamos aksiomos nereikalaujančios išsamesnio paaiškinimo ir lyg
ryškiau pabrėžia ankstesnes mano mintis, kad tautiečiais tampama ne per
kilmę, o per ugdymo procesą.
Jei bandytume surasti tautą kaip vienalytę, nesumaišyta ir etniškai
absoliučiai švarę manyčiau susidurtume su didžiule problema. Ir tokiems
teiginiams patvirtinti norėčiau pacituoti perskaitytos literatūros
ištraukas.
Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas yra
vienas iš jų, ir mums derėtų su tuo susitaikyti ( 1 nuoroda 70 psl.).
Arba vėlgi, tauta gali gyvuoti, būdama nesusimaišiusi su
svetimtaučiais, daugelyje valstybių, taigi nė viena iš tų valstybių negali
teigti esanti tautinė ( 1 nuoroda 13 psl.).Ir patvirtinančių pavyzdžių toli
ieškoti nereikia. Išnagrinėjus lietuviškas pavardes tarp daugėlio iškilių
tautos atstovų: rašytojų, politikų, menininkų, sportininkų ir t.t.
surastume nemažą būrį asmenybių, kurių pavardės yra kildinamos iš kitų
tautų ir neretai jau sulietuvintos. Ir niekas negali paneigti jų lojalumo
mūsų tautai, bei teigti, jog šie asmenys nėra pripažinti mūsų tautos
atstovais. Taigi tuo rementis galima teigti, kad nepriklausomai nuo
tikrosios etninės kilmės, nacionalistinį judėjimą, susipratimą skatina
daugiau jausminiai pagrindai nei biologiniai ryšiai su tikraja savo etnine
kilme.
Pripažystant tautinio tapatumo poreikį galima teigti, kad didžioji
dauguma vienos valstybės gyventojų reiškia įpatingą dėmesį tapatinimuisi su
kitais vien dėl saugumo poreikio. Posakis „Viena tauta viena valstybė“, lyg
vizija namų, kuriuose esi visada laukiamas.
Politikų nuostatose dažnai deklaruojamos tiesos kaip jie supranta
nacionalizmą atitinka sekančią citatą.
Nacionalizmas yra politinio(legitinascy) teorija, pagal kurią reiškia,
kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis ir ypač, kad etninės ribos
kurioje nors valstybėje –
atvejis, kurį jau iš anksto formaliai atmeta
bendras principo formulavimas – neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų (
1 nuoroda 14 psl.). Ir su tokia nuomone galima pilnai sutikti paprastai
įvertinus kada yra užgaunamas nacionalistinis jausmas labiausiai.
Kiekvienas asmuo save tapatindamas ar priskiriantis konkrečiai tautai
neliks abejingas neteisybei tos tautos atžvilgiu.
Tautinis jausmas didžiai užgaunamas kai pažeidžiamas nacionalistinis
valstybės ir tautos sutapimo principas; tačiau jis nėra vienodai užgaunamas
visais įvairiais jo pažeidimo atvejais ( 1 nuoroda 209 psl.). Nors ir
nenoromis daugėliui tenka pripažinti save nacionalistu, kadangi kiekvienas
tapatinantis save su konkrečia tauta mieliau vertina, kad valstybės ribos
atitiktų tautines. Širdyje kiekvienas tautos atstovas jausis asmeniškai
užgautas jei kažkuri tautos dalis dėl yvairiausių priežasčių nebus toje
pačioje valstybinės sienos pusėje. Paimkime Lietuvos valstybės istorinius
faktus. Palyginimui galima paminėti Vilniaus krašto okupaciją prieškario
metais, nors ir neturėjo įpatingo poveikio gyventojams, kažkodėl šį faktą
prisimename su savotiškomis ambicijomis iki šiol. Prisiminkime tolimesnes
okupacijas, kurių metu sekė visos tautos sovietinė, fašistinė okupacijos ir
su žymiai skaudesnėmis pasekmėmis jos vertinamos visai kitaip. Visa tauta
liko toje pačioje pusėje, bet nepadalinta į atskiras dalis.1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.
Išnagrinėjus klausymą ko trokšta kiekvienas save tapatinantis su
viena ar kita tauta natūraliai iškyla sekantis klausymas. Kas gi mus
suburia į tautas, kokia ta varomoji jėga?
Noras, sutikimas, tapatinimasis niekada nebuvo polikę žmonijos scenos,
nors juos lydėjo (ir tebelydi) išskaičiavimas, baimė ir interesas ( 1
nuoroda 92 psl.). Manau, kad tai yra ašis apie kurią telkiasi visa kita
eilė priežasčių. Todėl dar labiau įtikinamai tai pabrėšiu to paties
autoriaus citata.
Yra be galo daug šių galimybių principų, kuriais remiantis grupės
sudaromos ir palaikomos. Bet du bendriausi grupių formavimosi palaikymo
veiksniai arba katalizatoriai aiškiai yra ypač svarbūs: viena, noras,
laisvas sutikimas ir tapatinimasis, lojalumas, solidarumas, ir , kita
vertus, baimė, prievarta ( 1 nuoroda 91 psl.). Tikriausiai sunku būtu
prieštarauti tokiem aiškiai pasakantiems minėtų priežasčių teiginiams.
Daugėlis kategoriškai teigtų, kad bendra kalba, kultūra visgi yra
lememosios tautos vieningumo jėgos. Tokių pažiūrų skeptikams drysčiau
paprieštarauti turėdamas svaresnių gyvenimiškų argumentų. Sutinku su tuo,
kad tikrai kalbos vietinės kultūros ir papročių žinojimas yra neatsiejami
nuo tautos. Tačiau šie dalykai žmogui pasiekiami ugdymo proceso metu
lengviausiai kaupiant žinių bagažą, o noras tapatintis su kitais, noras
tapti lygeverčiu, saugumo poreikis tai yra skatinančioji varomoji jėga.
Vėl gi privalome pripažinti, kad etninės kalbos ne visada yra ir
valstybinės. Egzistuoja netgi dvikalbystės, o yra valstybių kur tauta
bendrauja kitos valstybės kalba, bet paklaustas pasirinktinai eilinis
praeivis niekada savęs nesutapatins su kaimyninės valstybės tauta. Tokių
pavyzdžių galima išvardinti gana daug ir kaip ryškų dvikalbystės pavizdį
galima pateikti Kanadą, svetimos kalbos Europos valstybėse kaip pavizdys
Šveicarija ir daugelis kitų. O kur egzistuoja keletas panašių tarmių,
giminingų supaprastinimui įvedama bendrinė kalba. Net paėmus Lietuvos
atvejį kur egzistuoja keletas regioninių etninių tarmių, o valstybiniu
mastu priimta bendrinė kalba. Nesuprantant šio principo pasaulyje
egzistuoja nemažai pavyzdžių kai neteisingai vertinima priklausomybė tai
pačiai tautai dėl kalbos vienodumo.
Antai skirtingos slavų, germanų, romanų kalbos iš tikrųjų dažnai
skiriasi viena nuo kitos ne labiau negu kai kurių, konvencionaliai laikomų
vieningomis, kalbų dialektai. Pavyzdžiui, slavų kalbos, ko gero, yra viena
kitai artimesnės nei įvairios šnekamosios arabų kalbos formos, laikomos
viena kalba ( 1 nuoroda 77 psl.).
Tačiau pasitenkinkime 8000, skaičiumi, kurį man pateikė vienas
lingvistas kaip apytikrį kalbų apskaičiavimą. Pasaulio valstybių šiuo metu
yra maždaug 200 ( 1 nuoroda 78 psl.). Čia norom nenorom verčiami
pripažinti, kad nors egzistuoja daug etninių arba tarminių kalbų atmainų
kaip potencialių nacionalizmo galimybių, bet visdėlto kitokios
priežastystys verčia žmoniją pasirinkti alternatyvius tapatinimosi
varijantus. Kalbos kaip ir papročiai asimiliuojasi, prisitaiko prie esamų
vietos sąlygų ir atsinaujina. Vėl gi tokioms išvadoms to paties autorius
suprantama ir nekelenti abejonių citata.
Priešingai, paprasti mūsų atlikti kultūrų arba potencialių
nacionalizmų ir „vietų“ tikroms nacionalinėms valstybėms skaičiavimai
aiškiai rodo, kad dauguma potencialių nacionalizmų arba nesugebės, arba
dažniausiai atsisakys net mėginti save išreikšti politiškai ( 1 nuoroda 81
psl.).
Pasikartojant vėl paimkime Lietuvos atvejį kaip pavizdį. Nors ir
egzistuoja regioninės etninės tarmės, kad labiau suartinti ir supaprastinti
priimama bendrinė kalba.
Sėkmingiausias būdas pergalėti tautos amorfiškumą yra tautinė
kultūrinė kūryba, kuri, kaipo tokia, yra apipavidalinimo darbas ( 2 nuoroda
413 psl.).
Tautiškas kultūrinės kūrybos stilius pasireiškia kuriamuosiuose
objektuose, kurie sudaro tautinės civilizacijos turtą ( 2 nuoroda 418
psl.). Tai padeda aiškiai suvokti, kad laikui bėgant etninių grupių
kultūriniai kūriniai tampa bendru tautiniu turtu. S.Šalkauskis visiškai
teisus šiuo požiūriu, kadangi mes dabar neturime atskirų regionų etninių
kultūrų, o visa apimančią bendrinę visiems priimtiną kultūrą.1.4. Kur pradžia?
Apsprendėme kalbos faktorius tai lyg bendravimo ir tarpusavo
supratimo poreikių tenkinimo mechanizmas. Jau užsiminiau, kad liaudies
kultūra ir folkloras mus daro panšesnius tarpusavyje.
Agrarinės visuomenės socialinė organizacija visai nėra palanki
nacionalizmo principui, politinio ir kultūrinio vienetų susiliejimui ir
vienalytei, mokyklos perteikiamai kiekvieno politinio vieneto kultūrai.
Priešingai, kaip viduramžių Europoje, ji sukuria politinius vienetus, kurie
yra arba mažesni, arba daug didesni, nei nurodytų kultūrinės ribos; tik
labai retai atsitiktinai ji sukurdavo didesnę valstybę, kuri daugiau ar
mažiau atitikdavo kalbą ir kultūra, kaip galiausiai atsitiko Atlanto
vandenyno Europos pakrantėje ( 1 nuoroda 71 psl.). Ir tikrai prisimenant
istorijos pamokas bei skaitant atsirinktą literatūrą suvokiau, kad tikrai
nei agrarinėje visuomenėje, nei dar anksčiau nacionalistiniu pagrindu
paremtų valstybių nebuvo. Galiojo visiškai kitokie valstybių susikūrimo
principai: paveldimumo, užkariavimo ir t.t.
Senovėje buvo beprasmiška klausti, ar valstiečiai mylėjo savo kultūrą:
jiems ji buvo savaime suprantama, kaip oras, kuriuo jie kvėpavo, jie
sąmoningai nesuvokė nei vieno, nei kito ( 1 nuoroda 103 psl.).
Stabiliose savarankiškose uždarose bendruomenėse kultūra dažnai yra
kone nematoma, bet kai mobilumas ir konteksto nesaistymas bendravimas tampa
visuomenės gyvenimo esme, kultūra, kurioje žmogus buvo mokomas bendrauti
tampa jo tapatumo šerdimi( 1 nuoroda 104 psl.). Tai tik patvirtina, kad
nacionalistinis judėjimas nėra susietas su ankstesnėmis santvarkomis. Tai –
vėlyvesio laikotarpio visuomenės, pramonės vystymosi padarinys. Man
abejonių šiuo klausimu tikrai nekyla. Galėčiau net gi teikti, kad ir dabar
paklausus paprastą žmogų tų pačių klausimų nenustebčiau tokia pat rekcija,
kadangi tai yra naturali kasdieninė įprasta aplinka retam iškelenti
klausimą kodėl ir t.t.
Tuo pačiu pasiremdamas perskaikyta literatūrą teigiu,kad nacionalizmas nėra
kažkur viduje užslėptas besnaudžiantis jausmas, kuris tik ir laukia tinkamo
momento išsiveržti į išorę. Taip pat teigtina, kad nacionalizmas negali
būti kildinamas spontaniškų, gaivališkų protrūkių, prisimenant tai kas
verčia vienytis ir tapatinti save su kitais. Galima teigti, kad
nacionalizmas tai ilgas procesas, kurio suvokimas finale atveda tautas į
savęs išreiškimo kelę. Taip tariant nacionalizmas pasiekiamas per tautos
ugdymo procesą, kurio metu tauta kaip ir mažas vaikas auga, stiprėja ir
bresta. Šis procesas skirtingai vyksta atskirose tautose, priklausomai nuo
sąlygų ir aplinkybių bei daugėlio kitų veiksnių vienos vystosi sparčiau
kitos lėčiau. Vienai gal iš svarbiausių veiksnių darantys didžiulę įtaką
yra industrelizacija bei modernizacija.
Modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone
kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi
neteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“
žmonės. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos
pačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas. Jei nacionalizmas
suklesti, o taip atsitinka ne visada gimsta tauta ( 1 nuoroda 178 psl.).
Jau ankstesniuose klausymuose minėjau kiek potencialų tautinių grupių yra
pasaulyje. Kaip nekeista didžioji dalis jų taip gali niekada ir nepasiekti
savo nacijos lygmens dėl eilės priežasčių.
Kad tauta tptu nacija, reikalinga visa eilė sąlygų, iš kurių
svarbiausios yra šios: pirma, tauta privalo turėti žymią tautinę
individualybę, galingai pasireiškenčią ryškiomis , sau tinkančiomis
lytimis: antra, tauta turi būti patriotiškai susipratusi ir turinti
tautinės savo garbės pajautimą; trečia, tauta privalo stovėti tautinio ir
kultūrinio išsivystimo aukštumoje; ketvirta, tauta turi vykdyti reikšmingą
tautinį savo pašaukimą, išskiriantį ją individualiai iš kitų tautų tarpo;
penkta, tauta turi aktyviai ir kuriamai dalyvauti antitautinių visuotinės
kultūros problemų sprendime ( 2 nuoroda 424 psl.).
Prisiminkime posakį „ viena tauta viena valstybė“ tai bene
ryškiausias nacionalizmo bruožas jo troškimuose. Ir kaip bebūtu gaila ne
kėkviena
žmonijos gyvenime pasiekia nacijos laipsnį.
Nacija yra tauta, kuri savo visuotinai reikšminga kultūrine kuryba yra
laimėjusi individualiai nebepakeičiamą vietą tautų draugijoje ( 2 nuoroda
424 psl.). Tai nėra klaidinga iliuzija, ar nereikšminga užgaida ir tušti
žodžiai. Tam patvirtinti galima paimti pasaulio istorijoje žinomus faktus.
Paimkime Žydų tautą ir jų ilgą ir sunkų kelę į savo „pažadėtają žemę“.
Kitas pavyzdys tauta kuri turi savo kalbą, savotišką kultūrą yra
išsibarsčiusi po pasaulį gyvena savotišką klajoklinį gyvenimą Čigonai. Jų
vystymasis kaip tautos reikia pripažinti vyksta gali pasiekti ir nacijos
laipsnį, bet kur jų „pažadėtoji žemė“, kur namai?
Kultūriškai homogeniška populiacija, iš viso neturinti valstybės,
kurią galėtu pavadinti sava, yra labai prislėgta ( 1 nuoroda 209 psl.).1.5. Politinė faktų falsifikacija.
Nagrinėjant ankstesnyjį klausymą susiduriam su tendencija, kad pats
nacionalizmo vystymosi procesas glaudžiai susijęs ir su politinių jėgų
suaktyvėjimu. Studijuojant politikų reiškiamas mintis ir teiginius su
daugėlų jų tikram nacionalistui, o kėkvienas net to nepripažystantis giliai
širdyse nešiojasi šį krislelį, dalinai galima sutikti. Tačiau šiuo atveju
reikia labai kritiškai vertinti politikų nuopelnus. Manyčiau geriau reiktų
įvertinti pasekmes, kurios neretai neprognozuojamos. Jau anksčiau nagrinėta
problema mums lyg ir nekeltų kai kurių abejonių.
Nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad
politinis ir tautinis vieniatas turi sutapti ( 1 nuoroda 13 psl.). Noras
gyventi tautiškai vienalytėje valstybėje slypi pasamonės gelmėse pas
daugėlį. Kiek čia yra politikų nuopelno tai įskiepyti vertinant kiltu
ganėtinai daug sunku. Nagrinėjant ankstesnius klausymus ir norint
išsiaiškinti kas vienyja labai išsamiai buvo apžvelgta priežastys kodėl
tapatinamės su kitais bendrijos nariais.
Sekantis politinis teiginys keliantis abejonių. Nacionalizmas save
supranta kaip natūralų ir visuotinį žmonijos politinio gyvenimo sutvarkymą,
tik užtemdytą ilgo, atkaklaus ir paslaptingo snaudulio ( 1 nuoroda 84
psl.). Vėl gi apie gaivališką slypinčią jėgą viduje ir belaukenčią tinkamo
momento buvo išnagrinėta ankstesniuose klausimuose. Tai paaiškina, kad
politikai noriai prisiima „gelbėtojų“ vaidmenį ir neva tautą kelię iš
snaudulio. Natūraliai kyla klausymas kokias tiesas deklaruoja politikai esą
atgaivina,gina, išsugo ilgai puoselėtas tradicijas ir kultūrą.