Nacionalizmo samprata2
5 (100%) 1 vote

Nacionalizmo samprata2

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Humanitarinių mokslų katedra

NACIONALIZMO SAMPRATA

Sociologijos III semestro kursinis darbasDarbą parengė

1PV4 gr.klausytojas

kpt. Gintaras

Brokorius__________________

(parašas, data)

Studijų dalyko dėstytojas

__________________

(parašas, data)

Vilnius 2004

TURINYS

Įvadas

………………………………………………………………….

……………………………………………………..3 – 5

1. Nacionalizmo samprata.

……………………………………………………………..

……………………………6

1.1. Tautiečiais ne gimstama, o tampam.

………………………………………………………………….

….6 – 7

1.2. Vienijimosi priežastys.

………………………………………………………………….

…………………….7 – 8

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.

………………………………………………………………….

………………8 – 9

1.4. Kur pradžia?

………………………………………………………………….

……………………………….10 – 11

1.5. Politinė faktų falsifikacija.

………………………………………………………………….

……………11 – 13

1.6. Kas pavojinga?

………………………………………………………………….

……………………………13 – 15

1.7. Jokių nuolaidų.

………………………………………………………………….

……………………………15 – 16

1.8. Nacionalizmo perspektyvos.

………………………………………………………………….

…………16 – 17

2. Kur mūsų vieta?

………………………………………………………………….

………………………….18 – 19

Išvados.

………………………………………………………………….

……………………………………………………….20

Siūlymai.

………………………………………………………………….

…………………………………………………….21

Literatūros sąrašas.

………………………………………………………………….

……………………………………….22

NACIONALIZMO SAMPRATA

ĮvadasPasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo

ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir

viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet

apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau

išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.

Šį pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių ir priežasčių, kurių keletą

aktualiausių norėčiau paminėti:

1) Pirmoji priežastis būtu ta, kad pats asmeniškai tarnauju D.L.e.

J.Radvilos Mokomajame pulke, kuris įsikūręs Jonavos raj. Ruklos miestelyje.

Vietovė daugeliui yra žinoma, kadangi po sovietinės kariuomenės

pasitraukimo nemaža buvusių sovietinių kariškių šeimų atsisakydami išvykti

pasiliko gyventi Lietuvoje. Taip pat kaip žinoma čia yra įsikūręs pabėgėlių

priėmimo centras. Taigi gyventojų populecija pagal savo tautinę etninę

kilmę šioje vietovėje yra ganėtinai marga ir nacionalistinių jausmų

problema žiūrint nuo šio laikotarpio po kelerių ar kelesdešimties metų gali

tapti labai aktuali.

2) Antroji priežastis kaip žine Lietuva dar ne taip senai atsikračiusi

sovietinio jungo buvo pripažinta visame pasaulyje kaip lygeteisė valstybė.

To pasėkoje mūsų siekiai ir troškimai neapsiribojo ir pernai Lietuva tapo

lygeteise Europos sąjungos nare. Ką tai galėtu reikšti mums ir kaip tai

susiję su tema. Po kelerių metų Lietuvos piliečiai nevaržomai galės

pasirinkti norymą Europos sąjungos valstybę ir išbandyti savo laimę

pagerinti savo asmeninį gyvenimą tai yra emigruoti iš Lietuvos. Kas laukia

Lietuvos žinant, kad mūsų tautiečiai jau dabar sėkmingai aplenkdami visas

klūtis emigruoja iš Lietuvos ir nepaisydami vietinių įstatymų sėkmingai

įsikuria svetur, o į jų vietą pamažėl juntamas antplūdis iš
Rytų valstybių.

3) Na ir trečioji asmeninis interesas . Pamenu savo tarnybos pradžią bei

kruvinuosius įvikius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, tuometinės

sovietinės valdžios propogandą, bandau pats sau atsakyti kasgi mes buvom.

Jauni vaikinukai užaugę sovietinėje sistemoje, negavę jokio patriotinio

auklėjimo tos propagandos dėka tapome Lietuvos nacionalistais. Gerai

nesuprasdami tų žodžių reikšmės savimi didžiavomės nors daugėliui manyčiau

jų reikšmė tebuvo „vietiniai mušeikos“ ar panašiai.

Taigi savo kursiniame darbe bandysiu išnarplioti kas tai yra

nacionalizmas, kokia jo reikšmė, kaip jis suprantamas ir jaučiamas

visuomenėje, kur šaknys, kokios tendensijos, perspektyvos. Visuomenėje

populerus sampratos suvokimas, kad nacionalizmas tai išryškintas tautinių

papročių išlaikymas pabrėžtinai atmetant svetimų kultūrų įtaką. Tačiau

studijuodamas pasirinktą literatūrą susidūriau su kiek kitokiais

vertinimais.

Nacionalizmas lojalumas tautybei ir tautiniai valstybei, tautybės ir

tautinės valstybės sietinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinio

ar asmeninio elgesio standartu ( 1 nuorda 464 psl.). Mano nuostabai šių

teiginių dėka aš susidūriau su visiškai kitokiu nacionalizmo vertinimu negu

iki tol kol nebuvau įsigilinęs į šios temos nagrinėjimą.

Norėtusi pabrėžti ir tai kas norima apibrėžti pačia samprata taigi vėl

pasinaudosiu to paties autoriaus žodžiais. Nacionalizmas buvo iš esmės

apibrėžtas kaip siekimaspadaryti kultūrą ir politinę visuomenę

sutampančiais, suteikti kultūrai jos politinius namus ir ne daugiau kaip

vienerius ( 1 nuoroda 77 psl.).

Galiu teigti, kad studijuodamas surinktą medžiagą pirmiausia padariau

gana nemažai atradimų pats sau. Bene labiausiai suvokiau, kad pati

nacionalizmo sampratos problema kyla dėl skirtingos interpretacijos

skirtingose gyvenimo srityse. Vėliau gilindamasis į surinktą medžiagą ėmiau

ją struktūrizuoti, skirstyti ir susidariau klausimyną, kuriuo remdamasis

norėčiau išgvildenti problematišką klausimą. Norint tinkamai suvokti

nacionalizmo sampratą pirmiausia reikia suvokti kokios priežastys jo

atsiradimui ir kur ištakos.

Taip pat studijuojant literatūrą susidūriau su reiškiniu kaip

savanaudiškai nacionalizmo suvokimą iškreipia ir savaip interpretuoja

politikai kaip tautinių papročių sergėtojai ir tęsėjai tuo nepelnytai

prisiskiria laurus. Susidūrus su politikų veikla ir atsimenant skaudžias

istorines pamokas žmonijai prie ko veda nežabotos ir reakcingos politikos

veikėjų darbai. Vienos iš skaudžiausių pamokų kaip Antrasis Pasaulinis

karas arba Balkanų regiono pilietiniai karai ir netgi jau šio šimtmečio

garsieji teroristiniai išpuoliai prisidengiant tiek religinėmis tiek

nacionalistinėmis vėliavomis tėra ekstremistinių politikų nusikalstami

žaidimai žmonijos atžvilgiu.

Išsiaiškinus nacionalizmo kilmę, politinių jėgų poveikį, apžvelgus

kylančius pavojus ir suradus priemones kaip pažaboti šį procesą savaime

iškilo dar vienas klausymas. Kokios pačio nacionalizmo perspektyvos, kas jo

laukia ar sugebės save propoguoti laikui bėgant šiuolaikinės industrinės

visuomenės amžiuje?

Baigęs studijuoti literatūrą susidariau visiškai kitokią nuomonę nei

turėjau ankstesnius įsitikinimus, kurie buvo smarkiai įtakoti bendrosios

visuomeninės muomonės. Atrinktą informaciją ėmiau sisteminti pagal

pirminius išsikeltus klausymus, tačiau vėlesniuose darbo rengimo etapuose

juos apjungiau. Darbo eigoje bandžiau kritiškai žvelgti į problematiškų

klausimų nagrinėjimą ir ieškojau tinkamų gyvenimiškų paaiškinimų, kurie

mūsų gyvenimus perpildo savomis spalvomis.

Pagrindinė literatūra kurios pagalba susiformavau bendruosius

klausymus bei išsirinkau citatas darbo rengimui buvo:

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.

2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. –

Vilnius: Leidybos centras, 1992.

Papildomai naudojausi bei pagrindinės literatūros ieškojau pasiremdanas

sekančiais leidiniais:

3. Idėjų žodynas. – Alma litera.

4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos

leidykla.

1. Nacionalizmo samprata.

1.1 Tautiečiais ne gimstama, o tampama.

Pradedant nagrinėti šią temą priminsiu, kad jau įvade pateikiau keletą

citatų apibudinančių nacionalizmą kaip reiškinį. Norėdamas išsiaiškinti

patį terminą kitoje literatūroje radau sekantį apibudinimą.

Nacionalizmas psichologinis pagrindas yra prigimtinė savimeilė mylėti

tai, kas sava: šeimą, kraštą, kalbą, papročius, kultūrą, tautą, valstybę.

Toji meilė savą kraštą, savą kalbą ir t.t. laiko aukštesne už svetimą

kraštą ar kalbą ( 1 nuoroda 464 psl). Su tokiais paaiškinimais galėčiau

pats asmeniškai sutikti tik dalinai nes tai tėra siauras apibudinimas ir

nelabai pritinkantis visiškai teisingai suvokti pilnai nacionalizmo

reikėmės. Tokiai
savo nuomonei pateikiu labai paprastą ir kasdieniškai

suvokiamą gyvenimišką reiškinį.

Jeigu vos gimusį kūdikį patalpintume į svetimą aplinką ir deramai jį

auklėjant bei nesudarant galimybės susidurti su tikraja prigimtine etnine

kultūra iki samoningos asmenybės išsivystymo ir pilno charakterio

susiformavimo kas gali pasakyti ar trokštu jis mylėti ir puoselėti tai kas

nepažystama. Nekyla abejonių ar trokštu smalsumo vedinas susipažinti su ta

kultūra ir tikraja savo etnine kilme. Panašiai lygiai elgesi palikti

kūdikių namuose ar ivaikinti ir užaugę pas įtėvius vaikai sužinoję kas jų

tikrieji biologiniai tėvai tik smalsumo vedini susidomi savosiomis

biologinėmis šaknimis, tačiau apie meilę tam kas jam svetima vargu ar

galėtume kalbėti

Tautiečiais ne gimstame, bet tampame, čia norima pasakyti, kad žmogus

su tauta ir tautine valstybe yra surištas ne biologine, rasine ar

metafizine, bet santykine – socialine prasme ( 1 nuoroda 464 psl.).

Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą ( 1

nuoroda 465 psl.). Tai mano manymu būtu tikslesnis suvokimas pačio

tautiškumo kilmės tai labiau yra ugdymo proceso padarinys. Manyčiau, kad

pagrindinis tokio ugdymo uždavinys – pasiekti aukščiausią nesavanaudiškumo

lygį.

Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos ypatingumo

ir materialinio ar dvasinio jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jis

reikalauja pasiryžimo daryti savo tautai aukų (2 nuoroda 421 psl.). Taip

pat toliau minėtos citatos autorius Stasys Šalkauskis rašo, kad šis

nesavanaudiškumas turi būti tokio laipsnio nepriklausomai nuo dvasinės,

moralinės bei ekonominės savo tautos padėties. Pritardamas tokiai nuomonei

galiu pakomentuoti gal sunkiai suvokiamą daromą politinę klaidą. Žinoma,

kad daugėlyje valstybių priimti palankūs įstatymai gimstančių kūdikių tos

valstybės teritorijoje piletybės suteikimo atžvilgiu nepriklausomai nuo

tėvų gyvenamosios vietos bei piletybės ir nuo to kur asmuo sulauks

pilnametystės. Augdamas svetimos tautos apsuptyje, bei vystydamasis pagal

tos tautos tradicijas ir papročius jis ir taps tos tautos patrijotu bei

visapusiškai lojalus tai tautai. Šiuo atžvilgiu valstybė prisiimanti

svetimos tautos atstovą užsikrauna sau nereikalingą naštą ir atsakomybę.1.2. Vienijimosi priežastys.

Norėdamas išlaikyti tęstinumą pacituosiu kaip literatūroje pateikiama

priklausomybė tautai.

Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jų yra ta pati

kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir

bendravimo būdų sistema. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik

jeigu – jie pripažysta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai.

Kitaip sakant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų,

lojalumo ir solidarumo artefaktas ( 1 nuoroda 22 psl.).

Tai, kad jie pripažysta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir

paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad ir kokie

jie būtų, kuri skiria kategoriją nuo ne jos narių ( 1 nuoroda 22 psl.).Tai

lyg nenuginčijamos aksiomos nereikalaujančios išsamesnio paaiškinimo ir lyg

ryškiau pabrėžia ankstesnes mano mintis, kad tautiečiais tampama ne per

kilmę, o per ugdymo procesą.

Jei bandytume surasti tautą kaip vienalytę, nesumaišyta ir etniškai

absoliučiai švarę manyčiau susidurtume su didžiule problema. Ir tokiems

teiginiams patvirtinti norėčiau pacituoti perskaitytos literatūros

ištraukas.

Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas yra

vienas iš jų, ir mums derėtų su tuo susitaikyti ( 1 nuoroda 70 psl.).

Arba vėlgi, tauta gali gyvuoti, būdama nesusimaišiusi su

svetimtaučiais, daugelyje valstybių, taigi nė viena iš tų valstybių negali

teigti esanti tautinė ( 1 nuoroda 13 psl.).Ir patvirtinančių pavyzdžių toli

ieškoti nereikia. Išnagrinėjus lietuviškas pavardes tarp daugėlio iškilių

tautos atstovų: rašytojų, politikų, menininkų, sportininkų ir t.t.

surastume nemažą būrį asmenybių, kurių pavardės yra kildinamos iš kitų

tautų ir neretai jau sulietuvintos. Ir niekas negali paneigti jų lojalumo

mūsų tautai, bei teigti, jog šie asmenys nėra pripažinti mūsų tautos

atstovais. Taigi tuo rementis galima teigti, kad nepriklausomai nuo

tikrosios etninės kilmės, nacionalistinį judėjimą, susipratimą skatina

daugiau jausminiai pagrindai nei biologiniai ryšiai su tikraja savo etnine

kilme.

Pripažystant tautinio tapatumo poreikį galima teigti, kad didžioji

dauguma vienos valstybės gyventojų reiškia įpatingą dėmesį tapatinimuisi su

kitais vien dėl saugumo poreikio. Posakis „Viena tauta viena valstybė“, lyg

vizija namų, kuriuose esi visada laukiamas.

Politikų nuostatose dažnai deklaruojamos tiesos kaip jie supranta

nacionalizmą atitinka sekančią citatą.

Nacionalizmas yra politinio(legitinascy) teorija, pagal kurią reiškia,

kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis ir ypač, kad etninės ribos

kurioje nors valstybėje –
atvejis, kurį jau iš anksto formaliai atmeta

bendras principo formulavimas – neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų (

1 nuoroda 14 psl.). Ir su tokia nuomone galima pilnai sutikti paprastai

įvertinus kada yra užgaunamas nacionalistinis jausmas labiausiai.

Kiekvienas asmuo save tapatindamas ar priskiriantis konkrečiai tautai

neliks abejingas neteisybei tos tautos atžvilgiu.

Tautinis jausmas didžiai užgaunamas kai pažeidžiamas nacionalistinis

valstybės ir tautos sutapimo principas; tačiau jis nėra vienodai užgaunamas

visais įvairiais jo pažeidimo atvejais ( 1 nuoroda 209 psl.). Nors ir

nenoromis daugėliui tenka pripažinti save nacionalistu, kadangi kiekvienas

tapatinantis save su konkrečia tauta mieliau vertina, kad valstybės ribos

atitiktų tautines. Širdyje kiekvienas tautos atstovas jausis asmeniškai

užgautas jei kažkuri tautos dalis dėl yvairiausių priežasčių nebus toje

pačioje valstybinės sienos pusėje. Paimkime Lietuvos valstybės istorinius

faktus. Palyginimui galima paminėti Vilniaus krašto okupaciją prieškario

metais, nors ir neturėjo įpatingo poveikio gyventojams, kažkodėl šį faktą

prisimename su savotiškomis ambicijomis iki šiol. Prisiminkime tolimesnes

okupacijas, kurių metu sekė visos tautos sovietinė, fašistinė okupacijos ir

su žymiai skaudesnėmis pasekmėmis jos vertinamos visai kitaip. Visa tauta

liko toje pačioje pusėje, bet nepadalinta į atskiras dalis.1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.

Išnagrinėjus klausymą ko trokšta kiekvienas save tapatinantis su

viena ar kita tauta natūraliai iškyla sekantis klausymas. Kas gi mus

suburia į tautas, kokia ta varomoji jėga?

Noras, sutikimas, tapatinimasis niekada nebuvo polikę žmonijos scenos,

nors juos lydėjo (ir tebelydi) išskaičiavimas, baimė ir interesas ( 1

nuoroda 92 psl.). Manau, kad tai yra ašis apie kurią telkiasi visa kita

eilė priežasčių. Todėl dar labiau įtikinamai tai pabrėšiu to paties

autoriaus citata.

Yra be galo daug šių galimybių principų, kuriais remiantis grupės

sudaromos ir palaikomos. Bet du bendriausi grupių formavimosi palaikymo

veiksniai arba katalizatoriai aiškiai yra ypač svarbūs: viena, noras,

laisvas sutikimas ir tapatinimasis, lojalumas, solidarumas, ir , kita

vertus, baimė, prievarta ( 1 nuoroda 91 psl.). Tikriausiai sunku būtu

prieštarauti tokiem aiškiai pasakantiems minėtų priežasčių teiginiams.

Daugėlis kategoriškai teigtų, kad bendra kalba, kultūra visgi yra

lememosios tautos vieningumo jėgos. Tokių pažiūrų skeptikams drysčiau

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2248 žodžiai iš 7466 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.