Nacionalizmo samprata2
5 (100%) 1 vote

Nacionalizmo samprata2

11213141516171

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Humanitarinių mokslų katedra

NACIONALIZMO SAMPRATA

Sociologijos III semestro kursinis darbasDarbą parengė

1PV4 gr.klausytojas

kpt. Gintaras

Brokorius__________________

(parašas, data)

Studijų dalyko dėstytojas

__________________

(parašas, data)

Vilnius 2004

TURINYS

Įvadas

………………………………………………………………….

……………………………………………………..3 – 5

1. Nacionalizmo samprata.

……………………………………………………………..

……………………………6

1.1. Tautiečiais ne gimstama, o tampam.

………………………………………………………………….

….6 – 7

1.2. Vienijimosi priežastys.

………………………………………………………………….

…………………….7 – 8

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.

………………………………………………………………….

………………8 – 9

1.4. Kur pradžia?

………………………………………………………………….

……………………………….10 – 11

1.5. Politinė faktų falsifikacija.

………………………………………………………………….

……………11 – 13

1.6. Kas pavojinga?

………………………………………………………………….

……………………………13 – 15

1.7. Jokių nuolaidų.

………………………………………………………………….

……………………………15 – 16

1.8. Nacionalizmo perspektyvos.

………………………………………………………………….

…………16 – 17

2. Kur mūsų vieta?

………………………………………………………………….

………………………….18 – 19

Išvados.

………………………………………………………………….

……………………………………………………….20

Siūlymai.

………………………………………………………………….

…………………………………………………….21

Literatūros sąrašas.

………………………………………………………………….

……………………………………….22

NACIONALIZMO SAMPRATA

ĮvadasPasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo

ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir

viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet

apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau

išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.

Šį pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių ir priežasčių, kurių keletą

aktualiausių norėčiau paminėti:

1) Pirmoji priežastis būtu ta, kad pats asmeniškai tarnauju D.L.e.

J.Radvilos Mokomajame pulke, kuris įsikūręs Jonavos raj. Ruklos miestelyje.

Vietovė daugeliui yra žinoma, kadangi po sovietinės kariuomenės

pasitraukimo nemaža buvusių sovietinių kariškių šeimų atsisakydami išvykti

pasiliko gyventi Lietuvoje. Taip pat kaip žinoma čia yra įsikūręs pabėgėlių

priėmimo centras. Taigi gyventojų populecija pagal savo tautinę etninę

kilmę šioje vietovėje yra ganėtinai marga ir nacionalistinių jausmų

problema žiūrint nuo šio laikotarpio po kelerių ar kelesdešimties metų gali

tapti labai aktuali.

2) Antroji priežastis kaip žine Lietuva dar ne taip senai atsikračiusi

sovietinio jungo buvo pripažinta visame pasaulyje kaip lygeteisė valstybė.

To pasėkoje mūsų siekiai ir troškimai neapsiribojo ir pernai Lietuva tapo

lygeteise Europos sąjungos nare. Ką tai galėtu reikšti mums ir kaip tai

susiję su tema. Po kelerių metų Lietuvos piliečiai nevaržomai galės

pasirinkti norymą Europos sąjungos valstybę ir išbandyti savo laimę

pagerinti savo asmeninį gyvenimą tai yra emigruoti iš Lietuvos. Kas laukia

Lietuvos žinant, kad mūsų tautiečiai jau dabar sėkmingai aplenkdami visas

klūtis emigruoja iš Lietuvos ir nepaisydami vietinių įstatymų sėkmingai

įsikuria svetur, o į jų vietą pamažėl juntamas antplūdis iš
Rytų valstybių.

3) Na ir trečioji asmeninis interesas . Pamenu savo tarnybos pradžią bei

kruvinuosius įvikius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, tuometinės

sovietinės valdžios propogandą, bandau pats sau atsakyti kasgi mes buvom.

Jauni vaikinukai užaugę sovietinėje sistemoje, negavę jokio patriotinio

auklėjimo tos propagandos dėka tapome Lietuvos nacionalistais. Gerai

nesuprasdami tų žodžių reikšmės savimi didžiavomės nors daugėliui manyčiau

jų reikšmė tebuvo „vietiniai mušeikos“ ar panašiai.

Taigi savo kursiniame darbe bandysiu išnarplioti kas tai yra

nacionalizmas, kokia jo reikšmė, kaip jis suprantamas ir jaučiamas

visuomenėje, kur šaknys, kokios tendensijos, perspektyvos. Visuomenėje

populerus sampratos suvokimas, kad nacionalizmas tai išryškintas tautinių

papročių išlaikymas pabrėžtinai atmetant svetimų kultūrų įtaką. Tačiau

studijuodamas pasirinktą literatūrą susidūriau su kiek kitokiais

vertinimais.

Nacionalizmas lojalumas tautybei ir tautiniai valstybei, tautybės ir

tautinės valstybės sietinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinio

ar asmeninio elgesio standartu ( 1 nuorda 464 psl.). Mano nuostabai šių

teiginių dėka aš susidūriau su visiškai kitokiu nacionalizmo vertinimu negu

iki tol kol nebuvau įsigilinęs į šios temos nagrinėjimą.

Norėtusi pabrėžti ir tai kas norima apibrėžti pačia samprata taigi vėl

pasinaudosiu to paties autoriaus žodžiais. Nacionalizmas buvo iš esmės

apibrėžtas kaip siekimaspadaryti kultūrą ir politinę visuomenę

sutampančiais, suteikti kultūrai jos politinius namus ir ne daugiau kaip

vienerius ( 1 nuoroda 77 psl.).

Galiu teigti, kad studijuodamas surinktą medžiagą pirmiausia padariau

gana nemažai atradimų pats sau. Bene labiausiai suvokiau, kad pati

nacionalizmo sampratos problema kyla dėl skirtingos interpretacijos

skirtingose gyvenimo srityse. Vėliau gilindamasis į surinktą medžiagą ėmiau

ją struktūrizuoti, skirstyti ir susidariau klausimyną, kuriuo remdamasis

norėčiau išgvildenti problematišką klausimą. Norint tinkamai suvokti

nacionalizmo sampratą pirmiausia reikia suvokti kokios priežastys jo

atsiradimui ir kur ištakos.

Taip pat studijuojant literatūrą susidūriau su reiškiniu kaip

savanaudiškai nacionalizmo suvokimą iškreipia ir savaip interpretuoja

politikai kaip tautinių papročių sergėtojai ir tęsėjai tuo nepelnytai

prisiskiria laurus. Susidūrus su politikų veikla ir atsimenant skaudžias

istorines pamokas žmonijai prie ko veda nežabotos ir reakcingos politikos

veikėjų darbai. Vienos iš skaudžiausių pamokų kaip Antrasis Pasaulinis

karas arba Balkanų regiono pilietiniai karai ir netgi jau šio šimtmečio

garsieji teroristiniai išpuoliai prisidengiant tiek religinėmis tiek

nacionalistinėmis vėliavomis tėra ekstremistinių politikų nusikalstami

žaidimai žmonijos atžvilgiu.

Išsiaiškinus nacionalizmo kilmę, politinių jėgų poveikį, apžvelgus

kylančius pavojus ir suradus priemones kaip pažaboti šį procesą savaime

iškilo dar vienas klausymas. Kokios pačio nacionalizmo perspektyvos, kas jo

laukia ar sugebės save propoguoti laikui bėgant šiuolaikinės industrinės

visuomenės amžiuje?

Baigęs studijuoti literatūrą susidariau visiškai kitokią nuomonę nei

turėjau ankstesnius įsitikinimus, kurie buvo smarkiai įtakoti bendrosios

visuomeninės muomonės. Atrinktą informaciją ėmiau sisteminti pagal

pirminius išsikeltus klausymus, tačiau vėlesniuose darbo rengimo etapuose

juos apjungiau. Darbo eigoje bandžiau kritiškai žvelgti į problematiškų

klausimų nagrinėjimą ir ieškojau tinkamų gyvenimiškų paaiškinimų, kurie

mūsų gyvenimus perpildo savomis spalvomis.

Pagrindinė literatūra kurios pagalba susiformavau bendruosius

klausymus bei išsirinkau citatas darbo rengimui buvo:

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.

2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. –

Vilnius: Leidybos centras, 1992.

Papildomai naudojausi bei pagrindinės literatūros ieškojau pasiremdanas

sekančiais leidiniais:

3. Idėjų žodynas. – Alma litera.

4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos

leidykla.

1. Nacionalizmo samprata.

1.1 Tautiečiais ne gimstama, o tampama.

Pradedant nagrinėti šią temą priminsiu, kad jau įvade pateikiau keletą

citatų apibudinančių nacionalizmą kaip reiškinį. Norėdamas išsiaiškinti

patį terminą kitoje literatūroje radau sekantį apibudinimą.

Nacionalizmas psichologinis pagrindas yra prigimtinė savimeilė mylėti

tai, kas sava: šeimą, kraštą, kalbą, papročius, kultūrą, tautą, valstybę.

Toji meilė savą kraštą, savą kalbą ir t.t. laiko aukštesne už svetimą

kraštą ar kalbą ( 1 nuoroda 464 psl). Su tokiais paaiškinimais galėčiau

pats asmeniškai sutikti tik dalinai nes tai tėra siauras apibudinimas ir

nelabai pritinkantis visiškai teisingai suvokti pilnai nacionalizmo

reikėmės. Tokiai
savo nuomonei pateikiu labai paprastą ir kasdieniškai

suvokiamą gyvenimišką reiškinį.

Jeigu vos gimusį kūdikį patalpintume į svetimą aplinką ir deramai jį

auklėjant bei nesudarant galimybės susidurti su tikraja prigimtine etnine

kultūra iki samoningos asmenybės išsivystymo ir pilno charakterio

susiformavimo kas gali pasakyti ar trokštu jis mylėti ir puoselėti tai kas

nepažystama. Nekyla abejonių ar trokštu smalsumo vedinas susipažinti su ta

kultūra ir tikraja savo etnine kilme. Panašiai lygiai elgesi palikti

kūdikių namuose ar ivaikinti ir užaugę pas įtėvius vaikai sužinoję kas jų

tikrieji biologiniai tėvai tik smalsumo vedini susidomi savosiomis

biologinėmis šaknimis, tačiau apie meilę tam kas jam svetima vargu ar

galėtume kalbėti

Tautiečiais ne gimstame, bet tampame, čia norima pasakyti, kad žmogus

su tauta ir tautine valstybe yra surištas ne biologine, rasine ar

metafizine, bet santykine – socialine prasme ( 1 nuoroda 464 psl.).

Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą ( 1

nuoroda 465 psl.). Tai mano manymu būtu tikslesnis suvokimas pačio

tautiškumo kilmės tai labiau yra ugdymo proceso padarinys. Manyčiau, kad

pagrindinis tokio ugdymo uždavinys – pasiekti aukščiausią nesavanaudiškumo

lygį.

Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos ypatingumo

ir materialinio ar dvasinio jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jis

reikalauja pasiryžimo daryti savo tautai aukų (2 nuoroda 421 psl.). Taip

pat toliau minėtos citatos autorius Stasys Šalkauskis rašo, kad šis

nesavanaudiškumas turi būti tokio laipsnio nepriklausomai nuo dvasinės,

moralinės bei ekonominės savo tautos padėties. Pritardamas tokiai nuomonei

galiu pakomentuoti gal sunkiai suvokiamą daromą politinę klaidą. Žinoma,

kad daugėlyje valstybių priimti palankūs įstatymai gimstančių kūdikių tos

valstybės teritorijoje piletybės suteikimo atžvilgiu nepriklausomai nuo

tėvų gyvenamosios vietos bei piletybės ir nuo to kur asmuo sulauks

pilnametystės. Augdamas svetimos tautos apsuptyje, bei vystydamasis pagal

tos tautos tradicijas ir papročius jis ir taps tos tautos patrijotu bei

visapusiškai lojalus tai tautai. Šiuo atžvilgiu valstybė prisiimanti

svetimos tautos atstovą užsikrauna sau nereikalingą naštą ir atsakomybę.1.2. Vienijimosi priežastys.

Norėdamas išlaikyti tęstinumą pacituosiu kaip literatūroje pateikiama

priklausomybė tautai.

Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jų yra ta pati

kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir

bendravimo būdų sistema. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik

jeigu – jie pripažysta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai.

Kitaip sakant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų,

lojalumo ir solidarumo artefaktas ( 1 nuoroda 22 psl.).

Tai, kad jie pripažysta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir

paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad ir kokie

jie būtų, kuri skiria kategoriją nuo ne jos narių ( 1 nuoroda 22 psl.).Tai

lyg nenuginčijamos aksiomos nereikalaujančios išsamesnio paaiškinimo ir lyg

ryškiau pabrėžia ankstesnes mano mintis, kad tautiečiais tampama ne per

kilmę, o per ugdymo procesą.

Jei bandytume surasti tautą kaip vienalytę, nesumaišyta ir etniškai

absoliučiai švarę manyčiau susidurtume su didžiule problema. Ir tokiems

teiginiams patvirtinti norėčiau pacituoti perskaitytos literatūros

ištraukas.

Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas yra

vienas iš jų, ir mums derėtų su tuo susitaikyti ( 1 nuoroda 70 psl.).

Arba vėlgi, tauta gali gyvuoti, būdama nesusimaišiusi su

svetimtaučiais, daugelyje valstybių, taigi nė viena iš tų valstybių negali

teigti esanti tautinė ( 1 nuoroda 13 psl.).Ir patvirtinančių pavyzdžių toli

ieškoti nereikia. Išnagrinėjus lietuviškas pavardes tarp daugėlio iškilių

tautos atstovų: rašytojų, politikų, menininkų, sportininkų ir t.t.

surastume nemažą būrį asmenybių, kurių pavardės yra kildinamos iš kitų

tautų ir neretai jau sulietuvintos. Ir niekas negali paneigti jų lojalumo

mūsų tautai, bei teigti, jog šie asmenys nėra pripažinti mūsų tautos

atstovais. Taigi tuo rementis galima teigti, kad nepriklausomai nuo

tikrosios etninės kilmės, nacionalistinį judėjimą, susipratimą skatina

daugiau jausminiai pagrindai nei biologiniai ryšiai su tikraja savo etnine

kilme.

Pripažystant tautinio tapatumo poreikį galima teigti, kad didžioji

dauguma vienos valstybės gyventojų reiškia įpatingą dėmesį tapatinimuisi su

kitais vien dėl saugumo poreikio. Posakis „Viena tauta viena valstybė“, lyg

vizija namų, kuriuose esi visada laukiamas.

Politikų nuostatose dažnai deklaruojamos tiesos kaip jie supranta

nacionalizmą atitinka sekančią citatą.

Nacionalizmas yra politinio(legitinascy) teorija, pagal kurią reiškia,

kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis ir ypač, kad etninės ribos

kurioje nors valstybėje –
atvejis, kurį jau iš anksto formaliai atmeta

bendras principo formulavimas – neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų (

1 nuoroda 14 psl.). Ir su tokia nuomone galima pilnai sutikti paprastai

įvertinus kada yra užgaunamas nacionalistinis jausmas labiausiai.

Kiekvienas asmuo save tapatindamas ar priskiriantis konkrečiai tautai

neliks abejingas neteisybei tos tautos atžvilgiu.

Tautinis jausmas didžiai užgaunamas kai pažeidžiamas nacionalistinis

valstybės ir tautos sutapimo principas; tačiau jis nėra vienodai užgaunamas

visais įvairiais jo pažeidimo atvejais ( 1 nuoroda 209 psl.). Nors ir

nenoromis daugėliui tenka pripažinti save nacionalistu, kadangi kiekvienas

tapatinantis save su konkrečia tauta mieliau vertina, kad valstybės ribos

atitiktų tautines. Širdyje kiekvienas tautos atstovas jausis asmeniškai

užgautas jei kažkuri tautos dalis dėl yvairiausių priežasčių nebus toje

pačioje valstybinės sienos pusėje. Paimkime Lietuvos valstybės istorinius

faktus. Palyginimui galima paminėti Vilniaus krašto okupaciją prieškario

metais, nors ir neturėjo įpatingo poveikio gyventojams, kažkodėl šį faktą

prisimename su savotiškomis ambicijomis iki šiol. Prisiminkime tolimesnes

okupacijas, kurių metu sekė visos tautos sovietinė, fašistinė okupacijos ir

su žymiai skaudesnėmis pasekmėmis jos vertinamos visai kitaip. Visa tauta

liko toje pačioje pusėje, bet nepadalinta į atskiras dalis.1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.

Išnagrinėjus klausymą ko trokšta kiekvienas save tapatinantis su

viena ar kita tauta natūraliai iškyla sekantis klausymas. Kas gi mus

suburia į tautas, kokia ta varomoji jėga?

Noras, sutikimas, tapatinimasis niekada nebuvo polikę žmonijos scenos,

nors juos lydėjo (ir tebelydi) išskaičiavimas, baimė ir interesas ( 1

nuoroda 92 psl.). Manau, kad tai yra ašis apie kurią telkiasi visa kita

eilė priežasčių. Todėl dar labiau įtikinamai tai pabrėšiu to paties

autoriaus citata.

Yra be galo daug šių galimybių principų, kuriais remiantis grupės

sudaromos ir palaikomos. Bet du bendriausi grupių formavimosi palaikymo

veiksniai arba katalizatoriai aiškiai yra ypač svarbūs: viena, noras,

laisvas sutikimas ir tapatinimasis, lojalumas, solidarumas, ir , kita

vertus, baimė, prievarta ( 1 nuoroda 91 psl.). Tikriausiai sunku būtu

prieštarauti tokiem aiškiai pasakantiems minėtų priežasčių teiginiams.

Daugėlis kategoriškai teigtų, kad bendra kalba, kultūra visgi yra

lememosios tautos vieningumo jėgos. Tokių pažiūrų skeptikams drysčiau

paprieštarauti turėdamas svaresnių gyvenimiškų argumentų. Sutinku su tuo,

kad tikrai kalbos vietinės kultūros ir papročių žinojimas yra neatsiejami

nuo tautos. Tačiau šie dalykai žmogui pasiekiami ugdymo proceso metu

lengviausiai kaupiant žinių bagažą, o noras tapatintis su kitais, noras

tapti lygeverčiu, saugumo poreikis tai yra skatinančioji varomoji jėga.

Vėl gi privalome pripažinti, kad etninės kalbos ne visada yra ir

valstybinės. Egzistuoja netgi dvikalbystės, o yra valstybių kur tauta

bendrauja kitos valstybės kalba, bet paklaustas pasirinktinai eilinis

praeivis niekada savęs nesutapatins su kaimyninės valstybės tauta. Tokių

pavyzdžių galima išvardinti gana daug ir kaip ryškų dvikalbystės pavizdį

galima pateikti Kanadą, svetimos kalbos Europos valstybėse kaip pavizdys

Šveicarija ir daugelis kitų. O kur egzistuoja keletas panašių tarmių,

giminingų supaprastinimui įvedama bendrinė kalba. Net paėmus Lietuvos

atvejį kur egzistuoja keletas regioninių etninių tarmių, o valstybiniu

mastu priimta bendrinė kalba. Nesuprantant šio principo pasaulyje

egzistuoja nemažai pavyzdžių kai neteisingai vertinima priklausomybė tai

pačiai tautai dėl kalbos vienodumo.

Antai skirtingos slavų, germanų, romanų kalbos iš tikrųjų dažnai

skiriasi viena nuo kitos ne labiau negu kai kurių, konvencionaliai laikomų

vieningomis, kalbų dialektai. Pavyzdžiui, slavų kalbos, ko gero, yra viena

kitai artimesnės nei įvairios šnekamosios arabų kalbos formos, laikomos

viena kalba ( 1 nuoroda 77 psl.).

Tačiau pasitenkinkime 8000, skaičiumi, kurį man pateikė vienas

lingvistas kaip apytikrį kalbų apskaičiavimą. Pasaulio valstybių šiuo metu

yra maždaug 200 ( 1 nuoroda 78 psl.). Čia norom nenorom verčiami

pripažinti, kad nors egzistuoja daug etninių arba tarminių kalbų atmainų

kaip potencialių nacionalizmo galimybių, bet visdėlto kitokios

priežastystys verčia žmoniją pasirinkti alternatyvius tapatinimosi

varijantus. Kalbos kaip ir papročiai asimiliuojasi, prisitaiko prie esamų

vietos sąlygų ir atsinaujina. Vėl gi tokioms išvadoms to paties autorius

suprantama ir nekelenti abejonių citata.

Priešingai, paprasti mūsų atlikti kultūrų arba potencialių

nacionalizmų ir „vietų“ tikroms nacionalinėms valstybėms skaičiavimai

aiškiai rodo, kad dauguma potencialių nacionalizmų arba nesugebės, arba

dažniausiai atsisakys net mėginti save išreikšti politiškai ( 1 nuoroda 81

psl.).
Pasikartojant vėl paimkime Lietuvos atvejį kaip pavizdį. Nors ir

egzistuoja regioninės etninės tarmės, kad labiau suartinti ir supaprastinti

priimama bendrinė kalba.

Sėkmingiausias būdas pergalėti tautos amorfiškumą yra tautinė

kultūrinė kūryba, kuri, kaipo tokia, yra apipavidalinimo darbas ( 2 nuoroda

413 psl.).

Tautiškas kultūrinės kūrybos stilius pasireiškia kuriamuosiuose

objektuose, kurie sudaro tautinės civilizacijos turtą ( 2 nuoroda 418

psl.). Tai padeda aiškiai suvokti, kad laikui bėgant etninių grupių

kultūriniai kūriniai tampa bendru tautiniu turtu. S.Šalkauskis visiškai

teisus šiuo požiūriu, kadangi mes dabar neturime atskirų regionų etninių

kultūrų, o visa apimančią bendrinę visiems priimtiną kultūrą.1.4. Kur pradžia?

Apsprendėme kalbos faktorius tai lyg bendravimo ir tarpusavo

supratimo poreikių tenkinimo mechanizmas. Jau užsiminiau, kad liaudies

kultūra ir folkloras mus daro panšesnius tarpusavyje.

Agrarinės visuomenės socialinė organizacija visai nėra palanki

nacionalizmo principui, politinio ir kultūrinio vienetų susiliejimui ir

vienalytei, mokyklos perteikiamai kiekvieno politinio vieneto kultūrai.

Priešingai, kaip viduramžių Europoje, ji sukuria politinius vienetus, kurie

yra arba mažesni, arba daug didesni, nei nurodytų kultūrinės ribos; tik

labai retai atsitiktinai ji sukurdavo didesnę valstybę, kuri daugiau ar

mažiau atitikdavo kalbą ir kultūra, kaip galiausiai atsitiko Atlanto

vandenyno Europos pakrantėje ( 1 nuoroda 71 psl.). Ir tikrai prisimenant

istorijos pamokas bei skaitant atsirinktą literatūrą suvokiau, kad tikrai

nei agrarinėje visuomenėje, nei dar anksčiau nacionalistiniu pagrindu

paremtų valstybių nebuvo. Galiojo visiškai kitokie valstybių susikūrimo

principai: paveldimumo, užkariavimo ir t.t.

Senovėje buvo beprasmiška klausti, ar valstiečiai mylėjo savo kultūrą:

jiems ji buvo savaime suprantama, kaip oras, kuriuo jie kvėpavo, jie

sąmoningai nesuvokė nei vieno, nei kito ( 1 nuoroda 103 psl.).

Stabiliose savarankiškose uždarose bendruomenėse kultūra dažnai yra

kone nematoma, bet kai mobilumas ir konteksto nesaistymas bendravimas tampa

visuomenės gyvenimo esme, kultūra, kurioje žmogus buvo mokomas bendrauti

tampa jo tapatumo šerdimi( 1 nuoroda 104 psl.). Tai tik patvirtina, kad

nacionalistinis judėjimas nėra susietas su ankstesnėmis santvarkomis. Tai –

vėlyvesio laikotarpio visuomenės, pramonės vystymosi padarinys. Man

abejonių šiuo klausimu tikrai nekyla. Galėčiau net gi teikti, kad ir dabar

paklausus paprastą žmogų tų pačių klausimų nenustebčiau tokia pat rekcija,

kadangi tai yra naturali kasdieninė įprasta aplinka retam iškelenti

klausimą kodėl ir t.t.

Tuo pačiu pasiremdamas perskaikyta literatūrą teigiu,kad nacionalizmas nėra

kažkur viduje užslėptas besnaudžiantis jausmas, kuris tik ir laukia tinkamo

momento išsiveržti į išorę. Taip pat teigtina, kad nacionalizmas negali

būti kildinamas spontaniškų, gaivališkų protrūkių, prisimenant tai kas

verčia vienytis ir tapatinti save su kitais. Galima teigti, kad

nacionalizmas tai ilgas procesas, kurio suvokimas finale atveda tautas į

savęs išreiškimo kelę. Taip tariant nacionalizmas pasiekiamas per tautos

ugdymo procesą, kurio metu tauta kaip ir mažas vaikas auga, stiprėja ir

bresta. Šis procesas skirtingai vyksta atskirose tautose, priklausomai nuo

sąlygų ir aplinkybių bei daugėlio kitų veiksnių vienos vystosi sparčiau

kitos lėčiau. Vienai gal iš svarbiausių veiksnių darantys didžiulę įtaką

yra industrelizacija bei modernizacija.

Modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone

kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi

neteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“

žmonės. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos

pačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas. Jei nacionalizmas

suklesti, o taip atsitinka ne visada gimsta tauta ( 1 nuoroda 178 psl.).

Jau ankstesniuose klausymuose minėjau kiek potencialų tautinių grupių yra

pasaulyje. Kaip nekeista didžioji dalis jų taip gali niekada ir nepasiekti

savo nacijos lygmens dėl eilės priežasčių.

Kad tauta tptu nacija, reikalinga visa eilė sąlygų, iš kurių

svarbiausios yra šios: pirma, tauta privalo turėti žymią tautinę

individualybę, galingai pasireiškenčią ryškiomis , sau tinkančiomis

lytimis: antra, tauta turi būti patriotiškai susipratusi ir turinti

tautinės savo garbės pajautimą; trečia, tauta privalo stovėti tautinio ir

kultūrinio išsivystimo aukštumoje; ketvirta, tauta turi vykdyti reikšmingą

tautinį savo pašaukimą, išskiriantį ją individualiai iš kitų tautų tarpo;

penkta, tauta turi aktyviai ir kuriamai dalyvauti antitautinių visuotinės

kultūros problemų sprendime ( 2 nuoroda 424 psl.).

Prisiminkime posakį „ viena tauta viena valstybė“ tai bene

ryškiausias nacionalizmo bruožas jo troškimuose. Ir kaip bebūtu gaila ne

kėkviena
žmonijos gyvenime pasiekia nacijos laipsnį.

Nacija yra tauta, kuri savo visuotinai reikšminga kultūrine kuryba yra

laimėjusi individualiai nebepakeičiamą vietą tautų draugijoje ( 2 nuoroda

424 psl.). Tai nėra klaidinga iliuzija, ar nereikšminga užgaida ir tušti

žodžiai. Tam patvirtinti galima paimti pasaulio istorijoje žinomus faktus.

Paimkime Žydų tautą ir jų ilgą ir sunkų kelę į savo „pažadėtają žemę“.

Kitas pavyzdys tauta kuri turi savo kalbą, savotišką kultūrą yra

išsibarsčiusi po pasaulį gyvena savotišką klajoklinį gyvenimą Čigonai. Jų

vystymasis kaip tautos reikia pripažinti vyksta gali pasiekti ir nacijos

laipsnį, bet kur jų „pažadėtoji žemė“, kur namai?

Kultūriškai homogeniška populiacija, iš viso neturinti valstybės,

kurią galėtu pavadinti sava, yra labai prislėgta ( 1 nuoroda 209 psl.).1.5. Politinė faktų falsifikacija.

Nagrinėjant ankstesnyjį klausymą susiduriam su tendencija, kad pats

nacionalizmo vystymosi procesas glaudžiai susijęs ir su politinių jėgų

suaktyvėjimu. Studijuojant politikų reiškiamas mintis ir teiginius su

daugėlų jų tikram nacionalistui, o kėkvienas net to nepripažystantis giliai

širdyse nešiojasi šį krislelį, dalinai galima sutikti. Tačiau šiuo atveju

reikia labai kritiškai vertinti politikų nuopelnus. Manyčiau geriau reiktų

įvertinti pasekmes, kurios neretai neprognozuojamos. Jau anksčiau nagrinėta

problema mums lyg ir nekeltų kai kurių abejonių.

Nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad

politinis ir tautinis vieniatas turi sutapti ( 1 nuoroda 13 psl.). Noras

gyventi tautiškai vienalytėje valstybėje slypi pasamonės gelmėse pas

daugėlį. Kiek čia yra politikų nuopelno tai įskiepyti vertinant kiltu

ganėtinai daug sunku. Nagrinėjant ankstesnius klausymus ir norint

išsiaiškinti kas vienyja labai išsamiai buvo apžvelgta priežastys kodėl

tapatinamės su kitais bendrijos nariais.

Sekantis politinis teiginys keliantis abejonių. Nacionalizmas save

supranta kaip natūralų ir visuotinį žmonijos politinio gyvenimo sutvarkymą,

tik užtemdytą ilgo, atkaklaus ir paslaptingo snaudulio ( 1 nuoroda 84

psl.). Vėl gi apie gaivališką slypinčią jėgą viduje ir belaukenčią tinkamo

momento buvo išnagrinėta ankstesniuose klausimuose. Tai paaiškina, kad

politikai noriai prisiima „gelbėtojų“ vaidmenį ir neva tautą kelię iš

snaudulio. Natūraliai kyla klausymas kokias tiesas deklaruoja politikai esą

atgaivina,gina, išsugo ilgai puoselėtas tradicijas ir kultūrą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3738 žodžiai iš 7466 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.