Nafta10
5 (100%) 1 vote

Nafta10

Nafta

Nafta (Gr. naphta „Degamasis skystis“) natūralus aliejingas skystis, susidarantis žemės sluoksniuose (daugiausia 1,5 – 3 km gylyje), kuris retkarčiais išsisunkia iš žemės į paviršių ir sudaro naftos ežerėlius. Dažniausiai nafta gaunama iš gilesnių žemės sluoksnių, gręžiant šulinius. Lietuvoje pirmoji gamykla – Mažeikių naftos perdirbimo įmonė. Nuo 1980 m. ji pradėjo gaminti benziną, mazutą ir dizelinius degalus, 1981 m. sierą, o 1983 m. naftos bitumą. Žaliavinė nafta Mažeikių gamyklai tiekiama Novopolocko – Mažeikių naftotiekiu. Naftos perdirbimo gaminiai daugiausiai vartojami kurui. Ne kuro reikalams skirti – tepalai, bitumai, chemijos pramonės gaminiai. Kurui vartojami produktai skirstomi į šviesiuosius (dizeliniai degalai, benzinas,

krosnių kuras) ir tamsiuosius (pakurų ir laivų mazutas). Naftingus plotus sudaro kelių, kartais keliasdešimt km2 išgaubti sluoksniai – gaudyklės, susikaupusi jų viršutinėse dalyse. Didžiausia naftos dalis suvartojama pramonėje, mažiau – transporte, žemės ūkyje, statyboje.

Naftos susidarymas siejamas su siluro geologiniu periodu. Kiek mažiau naftos susidarė devono ir karbono perioduose, o tretiniame periode susidarė vėl gana žymūs naftos kiekiai. Nafta kartais randama ten, kur susidarė (pirmapradžiuose sluoksniuose), tačiau dažniausiai ji, būdama skysta, keitė savo požeminę vietovę, kol pakliuvo tarp vandens ir naftos nepraleidžiančių sluoksnių. Nustatyta, kad nafta rinkosi iškilesnėse slenkančio smėlio sluoksnių dalyse, vadinamuose „balnuose“ (antiklinalėse), o vanduo bei jo prisotintas tirpalas mineralinėmis druskomis – to paties sluoksnio įdubimuose (sinklinalėse). Iš aplinkos geologinių sluoksnių formacijos dažnai pavyksta atspėti ir naftos laukų buvimą požemyje. Kartais nafta susigeria į palyginti minkštą kalkakmenį su trupučiu smėlio ir molio ir sudaro kukerzitą.

Naftos kilmė nėra galutinai išaiškinta, nes joje nėra likę jokių kilmės pėdsakų.Yra dvi naftos kilmės teorijos: neorganinė ir organinė. Pagal Mendelejevą, Muasaną ir kitus, angliavandeniliai galejo atsirasti, veikiant vandeniui ir rūgštims anglingus metalus. Antai, Mendelejevas parodė, kad, veikiant anglingus geležies junginius rūgštimis, gaunami skysti angliavandeniliai, kurie turi tokią pat sudėtį, kaip naftos angliavandeniliai. Pagal organinę teorija, nafta galėjo atsirasti iš augalų ir gyvulių liekanų, veikiamų temperatūros ir slėgimo. Laboratorijoje tikrai galima gauti iš augalų ir gyvulių kūnų naftą sauso destiliavimo būdu. Žemės gelmėse, veikiant aukštai temperatūrai ir dideliam slėgimui, nafta susidarė iš augalų ir gyvunų liekanų. Pradžioje galėjo susidaryti degamieji skalūnai, o iš jų vėliau nafta.

Naftos gavimas

Nafta yra žemės gelmių produktas. Naftos laukams nustatyti naudojami įvairūs prietaisai, kaip seismografiniai įrengimai, Eotvos sukamosios svarstyklės, gravimetrai. Naftos išėmimas iš šulinių priklauso nuo aplinkybių. Jeigu pataikoma pragręžti į naftos sluoksnį, kuris būna po natūralinių dujų slėgimu, nafta trykšta su didele jėga, fontano pavidalu, o kartais su vandeniu bei mineralinėmis druskomis. Kad geriau naftą išgauti iš požeminių šulinių į juos pompuojamas vanduo, dujos ar oras. Tuo būdu pavyksta žymiai pakelti naftos šulinių našumą. Geologui tenka nemaža atsakomybė gręžiant naujus naftos šulinius, nes pragręžus į natūralinių dujų sluoksnį, gretimų šulinių gamyba gali sutrikti dėl sumažėjusio slėgimo. Nafta mažais kiekiais pradėta eksploatuoti nuo 1858 m. Tuo metu gautas žibalas daugiausia buvo taikomas apšvietimui. Pritaikius mechaniškus grąžtus naftos eksploatacija žymiai padidėjo, ypač atsiradus vidaus degimo varikliams. Neapdirbta nafta transportuojama vamzdžiais ir tanklaiviais į naftos apdirbimo įmones. Kartais tokios įmonės įrengiamos visai netoli naftos laukų.

Naftos gręžinių statybiniai įrengimai. Pagrindinis pastatas naftai gauti yra bokštas grąžtui palaikyti, sudurti ar iškelti.Konstrukcijos požiūriu tokie pastatai yra panašūs į geodezinės trianguliacijos bokštus ar aukštos įtampos elektros laidų bokštus. Naftos gręžinio bokšto vidutinis aukštis yra apie 40 m., ir dažnai siekia 65 m. ir daugiau. Bokšto aukštį nustato vienos grąžto dalies ilgis, paprastai apie 30 m. Gręžinio bokšto tvirtumą sąlygoja grąžto svoris (200 tonų ar daugiau). Naftos bokštai būna pastovūs arba kilnojami (sekliems gręžiniams). Pastaruosius tektu vadinti kranais. Nors daugumas

naftos gręžinių gręžiama sausumoje, paskutiniu laiku vis didesnis jų skaičius vykdomas jūros pakrančių ir jūros dugno naftos rezervų eksploatacijai. Reikalingi statybiniai įrengimai darosi sudėtingesni: jūros gręžinių bokštams reikia aikštelių, plukdomų priemonių, pamatų jūros dugne ir kitų specialių įrenginių. Jūrines aikšteles galima suskirstyti į dvi grupes: pastoviai atremiamas į dugną, sukalant kalstus ir kilnojamąsias. Pastovios aikštelės naudojamos sekliose pakrantėse, o kilonojamosios – tiek pakrantėse, tiek ir gyliame vandenyje. Vienos jų yra iš esmės baržos, prirakinamos prie dugno inkarais, kitos – plaustai nuleidžiamomis kojomis. Mechaninių įrengimų pagalba ir pats plaustas pakeliamas kojomis viršum vandens paviršiaus, kur jis nebepasiekiamas
jūros bangų veikimo.

Naftos distiliavimas. Nafta kurui nenaudojama. Į vertingus produktus ji išskaidoma distiliuojant. Kadangi nafta sudaryta iš daugelio junginių, turinčių skirtingas fizikines savybes, tai distiliacija vyksta, esant plačiam virimo temperatūrų intervalui. Distiliuojant gaunama keletas frakcijų, kurių virimo temperatūrų intervalai siauresni.

Pirmiausia nafta paruošiama pašalinant iš jos lengvai garuojančius (naftos dujų) komponentus ir vandenį. Tada ji perduodama vamzdynais į nusistovėjomo rezervuarus, kur vanduo būdamas didesnio tankio už nafta nusėda ant dugno. Naftos distiliavimo įrenginyje ji skaidoma į komponentus. Pirmiausia 150 – 180 0C temperatūros ir 10 – 12 atmosferų slėgio distiliavimo produktais pašildyta nafta patenka į vamzdinę krosnį. Krosnyje deginant skystajį arba dujinį kurą, gyvatuke cirkuliuojanti nafta įkaista iki 320 0C temperatūros, kuriai esant angliavandeniliai dar nesuyra. Iš krosnies nafta patenka į retifikavimo kolonos apačią. Tai 25 – 40 metrų aukščio ir 3 – 4 metrų skersmens plieninis cilindras, skirtas nevienidą virimo temperatūra turinčių skysčių mišiniui išskirstyti. Jos viduje yra 30 – 40 plieninių arba ketinių horizontalių pertvarų, vadinamų lėkštėmis. Naftos garai per atvamzdžius ir gaubtuvėlius kyla į kolonos viršų. Be to lėkštėse yra sumontuoti skysčio nutekėjimo iš aukštesnės lėkštės į žemesnę. Neišgaravusi arba susikondensavusi naftos dalis, vadinama flegma, teka žemyn iš vienos lėkštės į kitą. Į apatinę lėkštę iš krosnies patenka perkaitinti 150 – 180 0C vandens garai. Jie skatina geresnį lakiųjų medžiagų išsiskyrimą iš mazuto, sumažina jų virimo temperatūra., o garų burbuliukai maišo skystį, didina garavimo paviršių. Tokiu būdu kylantys iš kolonos apačios naftos ir vandens garai bei besileidžiantis skystis ant lėkščių tarpusavyje sąveikauja daug kartų.

Šiuo metu Jūs matote 60% šio straipsnio.
Matomi 1070 žodžiai iš 1792 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.