Naikini gamtą – naikini save. Ką apie tai manote?
Gamta visais laikas darė didžiulę įtaką žmogaus gyvenimui. Nuo jos priklausė poilsis ir darbai, džiaugsmai ir vargai. O ir daugeliui iš mūsų gamta – antrieji namai, kur bėgame pailsėti nuo kasdieninių vargų bei rūpesčių , su saule ir vėju pasidalinti laime ir skausmu. Mokslininkai yra nustatę, kad kiekvienas medis, kai jį kiečia ir su juo kalbasi žmogus, reaguoja ir atiduoda savo gerąją energiją pašnekovui. Ne vienas poetas ar rašytojas savo kūriniuose yra apdainavęs gamtą, jos grožį, pabrėžęs jos ir žmogaus artumą. Dar 18a. Žanas Žakas Ruso paskelbė šūkį „Atgal į gamtą“. Jau tada ėmė ryškėti žmogaus atitrūkimas nuo gamtos. Deja, tai viena iš didžiausių šių laikų problemų.
Gamtos pusiausvyra planetoje pradėta žeisti jau nuo tada, kai žmonija pradėjo naudoti paprasčiausius darbo įrankius. Kelis tūkstančius metų mažai domėtasi žmogaus veiklos rezultatais. Žanas Ivas kusto rašė, kad „anksčiau gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą“. Šiandien ekologinė krizė vis gilėja. Žmogus užkariavo ne tik žemę, bet ir vandenis, orą. Kiekvienas yra girdėjęs terminus, kaip „ozono sluoksnio nykimas“, „šiltnamio efektas“, „rūgštūs lietūs“. Tai didžiausios globalinės problemos, kurios grąsina žmonijai. Žmogus negailestingai teršia aplinką, kurioje pats gyvena. Užterštas oras, vanduo, dirvožemiai. Vis didėja automobilių skaičius, kartu ir triukšmas, baigia išnykti mūsų planetos gerieji milžinai – miškai. Mūsų garsusis poetas Justinas Marcinkevičius jautriai klausia: „ar žmonės žino, kad miškai – tai mūsų žemės gyvos mintys, kad jiems išnykus visiškai, žmogus ir žemė ims kankintis?“. Mokslininkai tvirtina, kad didėjant miškingumui, ilgėja žmonių amžius. Todėl praradę miškus, neteksime oro, kuriuo kvėpuojame, vandens, kurį geriame, žemės, kuri maitina.