Nakties medžiokliai (faktai ir legendos apie vampyrus)
Kraują siurbiantys šikšnosparniai
Bet kuris rimtas biologas, paklaustas apie vampyrus, jums pasakys, kad tai ne kas kita, kaip lapanosių šeimos šikšnosparnių gentis (Phyllostomidae), paplitusi Amerikos tropikuose. Jie užauga iki 16 cm ilgio, o išskleistų sparnų plotis siekia apie 70 cm. Dažniausiai gyvena miškuose, nors jų pasitaiko ir žmonių būstuose, o minta šie gyvūnai tik vabzdžiais ir vaisiais, taigi, visiškai nepateisina savo baisiojo pavadinimo.
Tačiau egzistuoja ir vien tik žinduolių bei paukščių krauju mintantys šikšnosparniai iš Desmodontidae šeimos, kurių kūno ilgis vos 7 cm. Būtent jie kartais puola miegančius žmones. Be garso nusileidęs ant aukos, šikšnosparnis aštriais dantimis be garso perkanda odą, palikdamas 4 mm gylio žaizdeles, kurias suvilgo seilėmis, kad auka nejustų skausmo. Išgėręs apie 20-40 mililitrų kraujo, šikšnosparnis nuskrenda šalin, bet žaizda dar ilgai kraujuoja, – manoma, kad šio gyvūno seilėse yra fermento, trukdančio krešėti kraujui. Šie legendinių vampyrų giminaičiai paplitę Pietų, Centrinėje Amerikoje ir ypač pavojingi ne dėl kraujo siurbimo, bet todėl, kad platina pasiutligę bei kitas ligas. Tai vieninteliai mokslui žinomi realiai egzistuojantys vampyrai. Žinoma, yra daugybė kraujasiurbių vabzdžių, tačiau šįkart kalba ne apie juos.
Pasakojimų apie vampyrus kilmė
„Žmonės, kurie ilgą laiką buvo mirę … pakyla iš kapų ir grįžta drumsti gyvųjų ramybę, čiulpdami bei gerdami jų kraują…“ – taip benediktinų vienuolis Augustinas Kalme 1751-aisiais aprašė būtybes, senovėje vadintas vampyrais… Neaišku, ar tokie padarai apskritai egzistavo, tačiau mitų ir legendų apie juos apstu, o kiekvienas mitas turi teisybės grūdą… Kokie nutikimai, ligos ar istorijos paskatino žmones sukurti šitiek pasakojimų apie šiuos nakties medžioklius?..
Pats žodis „vampyras“ kildinamas iš vengrų kalbos, tačiau turi atitikmenų ir slavų kalbose. Žodis „upir“ (ankstesnioji žodžio vampyras forma) pirmą kartą užrašytas tik 1047 m dokumente Rusijos kunigaikščiui. Ukrainiečiai vampyrus vadino „upir“, baltarusiai „vupar“, lenkai „upior, upierzica“, čekai „upir“, bulgarai „vapir, vpir“. Teigiama, kad senovės slavai net aukojo aukas vampyrams ir vadino šį ritualą „Oupirem“. Gali būti, kad ir turkų žodis „uber“ (ragana) turėjo įtakos šio pavadinimo atsiradimui. Lietuvių tautosakoje vampyrai, skirtingai nuo vilkolakių, beveik nežinomi.
Legendos apie vampyrų tipo padarus žinomos jau nuo 125 m. po Kr., kai panašus personažas atsirado graikų mitologijoje. Kitas gana ankstyvas vampyro paminėjimas yra tik 1196 m. knygoje „Historia Rerum Anglicarum“, kur pasakojama, kaip miręs vyras grįždavo lankyti savo žmonos. Kai neapsikentę žmonės atkasė karstą, numirėlio kūną jie rado tokį pat kaip ir laidotuvių dieną… Kitame XII a. pasakojime rašoma apie demoną, kuris įsikūnijęs į kilmingą damą ir ši perkandusi gerkles keletui vaikų… Bet dauguma pasakojimų apie vampyrus buvo sukurta centrinėje Europoje. Airis Bremas Stoukeris, 1897 m publikavęs savo garsųjį romaną „Drakula“, šį kūrinį parašė legendų apie žiaurųjį Vladą IV (turėjusį giminės vardą ir titulą – grafas Drakula), Transilvanijos dvarininką, gyvenusį XV a. ir kovojusį prieš turkus, pagrindu.
Tačiau kraują mėgo ne tik Rumunijoje, bet ir kaimyninėje Vengrijoje. 1610 m. Vengrijos karaliaus įsakymu grafienė Elizabet Batori, okultinių mokslų žinovė buvo gyva užmūryta savo miegamajame. Ji buvo įtikėjusi, kad maudydamasi jaunų mergaičių kraujyje gali išsaugoti savo jaunystę. Iš daugelio į grafienės pilį atsiviliotų mergaičių tik vienai pavyko pasprukti ir pranešti šią baisią istoriją…
Būtent iš tokių niūrių nutikimų bei pasakojimų ir gimė legendos apie vampyrus. Jei lietuvių Čičinskas būtų tuo laiku gyvenęs labiau į pietus, gal ir jis jau būtų „suvampyrintas“. Apie žmonių kraują čiulpiančius padarus rašyta ir gerokai anksčiau prieš Bremą Stoukerį, nors visuotinai pripažintu kūriniu tapo būtent „Drakula“. Vampyro aprašymų galime rasti V. Gėtės „Korfino sužadėtinėje“ (1797), Dž.Bairono „Vampyre“ (1819), M.Šeli „Frankenšteine“ (1818), Bodlero „Vampyre“ (1855), Markizo de Sado „Žiuljetėje“ (1796) ir kitų autorių kūryboje. Neabejotina, kad visi jie daugiau ar mažiau rėmėsi paprastų žmonių pasakojimais. Iki XVII a. pabaigos vampyrai minimi labai retai, bet jau nuo XVIII a. vidurio istorijos apie juos netikėtai paplito. Pagal pasakojimus šie padarai dažniausiai pastebėti Vengrijoje, Moravijoje, Silezijoje, Lenkijoje, Graikijoje ir Albanijoje, t.y. kraštuose, kurie buvo palyginti tamsūs ir silpniau išsivystę. Pastebėta, kad tariamo vampyrizmo protrūkiai tuose kraštuose sutampa su maro epidemijomis. Daugelis nepaaiškinamų mirčių tada buvo priskirta kraują siurbiantiems pabaisoms.
Kaip tampama nakties medžiokliais
Egzistavo daugybė požymių, pagal kuriuos prietaringi žmonės galėjo „atpažinti“ vampyrą. Bet koks kūdikis, gimęs su dantimis, „kiškio lūpa“ ar ryškiomis pigmentinėmis odos dėmėmis, galėjo būti įtartas esantis šia nakties pabaisa. Taip pat nepatikliai žiūrėta ir į rudaplaukius (Graikija), blyškios odos, mėlynakius vaikus. Vampyro požymiu buvo ir plaukuoti
delnai, suaugę antakiai. Manyta, kad dauguma žmonių vampyrais tapdavo kartą įkąsti tikrojo vampyro ir taip užsikrėtę „vampyrizmo infekcija“. Jie tapdavo nemirtingais, tačiau kentėdavo nuolatinį kraujo, kuris prailgindavo jų egzistavimą, troškulį. Tokiu padaru virsdavo ir žmonės, paragavę vampyro kraujo. Tačiau tapti vampyru buvo galima ir kitais būdais. Slavų šalyse manyta, kad tokiu padaru tampa tie, kurie gyvendami buvo bjauraus charakterio ir pikti, užsiiminėjo juodąja magija, žmonės, sulaužę priesaiką, ar vaikai, prakeikti savo tėvų. Vampyrais gali tapti septintieji tėvų sūnūs. Škotai tikėjo, kad tokiais virsta ir savižudžiai, kurių kūnai nesupūna, kol nepraeina jiems skirtas gyventi laiko tarpas. Vakarų Europoje, Rusijoje ir net Kinijoje tikėta, kad jei per karstą peršoks šuo, katė, višta ar koks kitas naminis gyvūnas, tai velionis būtinai pavirs vampyru. Todėl karstus reikia atidžiai saugoti iki pat užkasant į žemę, o lavonui į ranką įdėti gabaliuką geležies ar gudobelės. Sicilijoje, Korsikoje ar Graikijoje liaudis tikėjo, kad vampyru gali tapti mirusysis, už kurio žūtį nebuvo atkeršyta kraujo kerštu. Tada velionis išeina iš kapo ir pats atstato teisingumą… Jei per laidotuves negyvas kūnas atsispindi veidrodyje, velionis taip pat taps kraują siurbiančiuoju… Kraštuose, kur buvo stipri krikščionybė, galvota, jog tokiais tampa ir tie, kurie buvo atskirti nuo Bažnyčios. Rumunijoje dar tikėta, kad vampyru virsta kūdikiai, nėščias kuriais motinas nužiūri vampyras, ar vaikas, gimęs šventomis dienomis, pvz. per Kalėdas, taip pat nekrikštytas ir neteisėtas kūdikis. Šiaurės ir centrinėje Kroatijoje tokiom pabaisom tampa sūnus moters, kuri mirė jį pagimdžiusi, arba turėjo ilgai jį nešiojo, o pietų Dalmatijoje – „negromantas“ – žmogus, gimęs su uodega (kaip žinoma, tokių atvejų, kai vaikas gimsta su nedidele stuburo atauga, iš tiesų pasitaiko).