Rašinys
“Kai gamta miega, jos alsavimo ritme galima paslaptį išgirsti..”
Tylu.
Diena nenumaldomai eina į vakarą.. Girdisi tylus šnaresys po mano klambario langais.
Atrodo tai žiogelis groja savo smuikeliu, grežia lopsine esantiems žoleje.. Ir tiems kurie klausosi tylos. Gražu. Dar isiklausius galima išgirsti kaip į langą krenta smulkus lietaus lašiukai, girdžiu ir geriuosi tylia, bet aiškiai suprantama melodija- lietaus melodija. Taip staigiai ir netiketai lauke pradejo lyti smulkus litutis vis dar tebešviečint saulei.
Vaikai laksto basom kojom, per balas, žaidžia, krykstauja ir džiaugiasi gyvenimu.
Matau: ten- toliau pažiūrėjus, iš žalios, vesios miško tankmės, šiek tiek artėliau nei horizontas, matosi žaisminga vaivorykštė..
Lašai vis krinta ir krinta, o medžio šakos, sąmanos, žolė, gėlės, pumpurai- beprotiškai geria kiekviena lašą. Ir bando numalšinti savo bekraštį norą gyventi. Įkvėpi ir jauti nežoniška kvapą to nuostabaus žemuogių kvapo.. Upės tekmės čiurlianimo, lapų šnaresio. Kiekviena susidariusi bangelė atsiranda ir žūsta krante. Bet juk kažko pabaiga yra kažko naujo pradžia. Taigi – diena baigiasi. Saulė grimzta į tolimą horizontą, artėja nepakartojamai švelnus vakaras. Nors dar saulė iš paskutiniųjų skleidžia savo šviesą, nenori pasiduoti tamsai. Ir teikia savo auksinius spindulius, žemei, kiekvienam gėlės žiedlapiuj, bitei skrendančiai adgal į namus ir besiruošiančiai nakčiai, įvyksenciam stebuklui… Diena greitai pasibaigs ir paliks tik šiltas nuotrūpas mūsų mintyse- apie saulę ir vaiskų giedrą dangų. Virš medžių pakilo rausva pilnatis. Dabar aš matau, Kaip naktis apgaubia žemę, kaip ji paskęsta nakties tyloje.