TURINYS
Kaip mes norėtume įsikurti…………………………………………………3
“Seklyčia”……………………………………………………………………4
Surenkami baldai……………………………………………………………5
Miegamasis………………………………………………………………….6
Kai apsilanko svečiai………………………………………………………..6
Vaikų kambarys……………………………………………………………..7
Namų šeimininkės dirbtuvė…………………………………………………7
Prieškambaris ……………………………………………………………….8
Spalvų žaismas………………………………………………………………8
Modernūs šviestuvai bute……………………………………………………9
Paveikslai ir gėlės……………………………………………………………9
Indai ir stiklai……………………………………………………………….10
Vietoj pabaigos……………………………………………………………..10
Literatūros sąrašas…………………………………………………………..11
KAIP MES NORĖTUME ĮSIKURTI
Kai tu dar stačias vaikščiojai po stalu ramus ir viskuo patenkintas, tavo vaikiškos fantazijos planams įgyvendinti pakakdavo paprasčiausio smėlio. Ir butą „sukurdavai“ tokį, kokį gebėjai įsivaizduoti savo vaikišku proteliu. Kvadratinės figūrėlės čia atstodavo baldus, o svarbiausia jame būdavo tualetas, kuris ir apvainikuodavo visą kambarių anfiladą. Apvestas ratuku, jis ryškiai išsiskirdavo iš kitų smė-lyje nubraižytų daiktų. Skambutį, kaip ir dera, pritaisydavai iš lauko pusės ir visada baisiausiai pasipiktindavai, jei kas nors, atėjęs tavęs aplankyti, įžengdavo į butą, nepasinaudojęs šiuo nuostabiu įtaisu. Visi tavo žaidimų draugai, ži-noma, stengdavosi, kad jų butai būtų patys gražiausi. Kiek-vienas, taigi ir tu, gyrėte savo namų ir pilių privalumus, o kai kiti užsispirdavo ir nenorėdavo jų pripažinti, tu trum-pai drūtai išrėždavai: „Su jumis aš daugiau nežaisiu!“
Tai buvo seniai, labai seniai. Vaikiškus žaidimus pakeitė kur kas rimtesni, ir štai tu vėl ruošiesi įsikurti, o gal jau net esi kuo gražiausiai įsirengęs savo butą, aišku, ne savo vaizduotėje, o tą, kuriame tu iš tikrųjų gyveni. Jo, deja, nenubrauksi delniuku, jei jis nepatiks tau ar tavo drau-gams, ir jau neatsiskirsi jiems: „Aš su jumis daugiau ne-žaisiu“. Mat, daug laiko ir pinigų reikėjo jam įruošti, ir tu turi jame jaustis gerai, nors ir ne viskas atrodo taip, kaip tu norėtum. Žinoma, būtų daug geriau, jei tu jame galėtum gerai jaustis.
Kai mums atrodo, jog koks nors rūbas mums netinka, jį užsivilkę, jaučiamės truputį suvaržyti, ir tą dieną geros nuotaikos nė nelauk. Ne kitaip ir su butu. Jis turi pri-tikti prie mūsų, prie mūsų įpročių, gyvenimo būdo, ati-tikti mūsų reikalavimus ir pažiūras. Kitaip neteksime ry-šio su juo, pasijusime lyg beorėje erdvėje ir patys sau atrodysime lyg užklydę svečiai. Mūsų butas turi būti geras mūsų draugas. Į jį mes grįžtame, tikėdami tarp jo sienų rasti ramybę ir palengvėjimą, visai taip, tarytum būtume pasikalbėję su žmogumi, kurio draugijoje jaučiamės saugūs ir laimingi.
Savo elgesiu žmogus atskleidžia ne tik geras ar prastas savo manieras, bet ir savo asmenybę, savo gyvenimo su-vokimą. Butas yra jo savininko vidaus veidrodis, atspin-dintis įvairiausius charakterio vingius: norą pasirodyti ir polinkį į prabangą, netvarkingumą, išsiblaškymą, pedantiš-kumą, neskoningumą, perdėtą manieringumą, sausumą. Pa-gal butą galima daug spręsti apie jo gyventojus. Todėl apie buto kultūrą tenka kalbėti ne vien tik specialiose knygose, skirtose jo įrengimui, ji yra sudėtinė gero tono dalis. Ogiustas Rodenas yra pasakęs: „Namai ir daiktai juo-se turi atskleisti žmogaus sielos šypsnį“.
“SEKLYČIA”
Jaukumą ir grožį patalpoje sukuria ne šalta prabangos didybė, bet paprasti, subtiliai ir skoningai parinkti ir tin-kamoje vietoje sustatyti daiktai. Turbūt nesuklysime pa-sakę, kad gyvenamasis kambarys bute yra svarbiausias. Jame praeina didesnioji šeimos būties dalis, jis yra šeimos pasaulėlio centras. Dėl to ir norime jį apstatyti kuo rūpes-tingiau ir kuo jaukiau.
Jaukumo samprata kito gana sparčiai. Mūsų senelių ir šiuolaikinio žmogaus skonio pojūčiai absoliučiai neturi nie-ko bendra. Tačiau su močiutės kasa jos „stilingi baldai“ ne-išnyko ir gana lengvai prasigavo net iki mūsų dienų. Seno-viškai nupoliruoti, tie baldai puikuojasi tarsi autentiški ita-lų renesanso meistrų ar Šipendalio darbo kūriniai. Koks ten stilius! Vienas kitas iš įvairių epochų stilių atklydęs elementas tik piktina anų laikų baldų žinovus užgaulia, didingo senųjų amatininkų meno imitacija. Visokiausi išraitymai, prilipinti puošiniai, kreivos kojos, spurgai, pliušinės
dulkių saugyklos, gremėzdiški paauksuoti paveikslai ir veidrodžių rėmai, saldokos natūralistinės scenos su išdykaujančiomis undinėmis ir kitokie niekučiai, pradedant nykštuku ir bai-giant gražiai sudėtos nimfos laiba kojele. Tie „stilingi“ reprezentacijos atributai daugiausia būdavo laikomi „gera-jame kambaryje“, į kurį įžengti būdavo galima tik didelių švenčių metu arba sulaukus garbingų svečių.
Darbas ir kiti įsipareigojimai šiandien mums gerokai su-trumpina laiką, kurį mes norėtume praleisti namų aplinkoje. Be to, ir butai dabar labai maži. Dėl šių abiejų priežasčių net ir „gerasis kambarys“ pasidarė ne toks mielas. Tačiau kai kurie jo apstatymo atributai pasirodė labai gajūs, todėl dar gana dažnai mūsų gyvenamuosiuose kambariuose jau-čiamas beasmeniškumo, nepraktiškumo ir nejaukumo štam-pas. O juk kaip tik jie, gyvenamieji kambariai, turėtų tapti patogiausiais ir jaukiausiais, akį džiuginančiais mūsų būtų kampeliais.
Gyventi, valgyti, dirbti — šiuos tris kasdieninės būties procesus mes dažniausiai atliekame gyvenamajame kamba-ryje, nes nebeturime vietos atskiriems valgomiesiems ir ka-binetams įrengti. Visoms trims minėtoms funkcijoms tar-nauja gyvenamasis kambarys, ir visai nebūtina jį užgrioz-dinti daugybe baldų.
Nepažeidžiant grožio ir harmonijos, modernus apstatymo stilius leidžia atsisakyti to, kas nereikalinga, nepraktiška. Masyvus, skaidęs kambario erdvę, monotoniškas ir nepa-slankus stalas, iš visų keturių pusių apstatytas paradinėmis kėdėmis, dabar pasitraukė į kambario kampą. Siauras, leng-vas stalas, minkštasuolis, viena kita patogesnė kėdė – visa tai tinkamai sustačius, atlieka ne tik valgomojo, bet ir jau-kaus gyvenamojo kampelio funkcijas. Tuo tarpu plačiasparnis, su impozantiškais bokšteliais, daugiau krovininio gar-laivio kapitono tiltelį primenąs bufetas vis dažniau ir daž-niau savo vietą užleidžia universaliai sekcijai.
Moderniame bute surasti kampelį darbo vietai visai ne-sunku. Didelis ąžuolinis rašomasis stalas nesiderina prie bendros šiuolaikinio kambario atmosferos. Kur kas prak-tiškiau dabar pastatyti knygų sekciją su atverčiama lenta rašymui. Be to, mažesniuose butuose labai patogu kambarį perskirti aukšta, lubas siekiančia surenkama knygų sekci-ja, į kurią įkomponuojame spintelę ar nedidelį stalelį ra-šymui.
Praktiškos moterys moka labai išradingai panaudoti rank-darbių staliuką įvairiems tikslams ir vienu šūviu nušauna du zuikius. Beje, vis madingesnės darosi knygų lentynos. Kaip geriau laikyti knygas,— po stiklu ar atvirai,—tebesiginčija knygų bičiuliai. Stiklas knygas apsaugo nuo dulkių, bet prigesina spalvų žaismą. Siaurutė lentynėlė su keliomis knygomis, papuošta vazonėliu gėlių ar į vazelę pamerkta šakele,— gražu ir praktiška, ypač – netoli kėdės ar sofos.