Napoleonas bonopartas
5 (100%) 1 vote

Napoleonas bonopartas

Napaleono Bonoparto karjeros pradžia

Napaleonas Bonopartas (1769- 1821), Prancūzijos generolas, pirmasis konsulas, o vėliau ir imperatorius, paliko ryškų pėdsaką savo šalies ir visos Europos istortijoje.

Jis kilęs iš neturtingų Korsikos bajorų šeimos, Napaleonas Bonopartas nuo pat jaunystės pasižymėjo dideliais gabumais ir nepalenkiama valia. Baigęs karo mokyklą, nuo 1785 m. tarnavo kariuomenėje. Jo tolesnis likimas buvo glaudžiai susijęs su Prancūzijos didžiąją revoliucija. Už nuopelnus vaduojant iš monarchistų ir anglų interventų Tuloną Napaleonui Bonapartui 1794 m. buvo suteiktas generolo laipsnis. Per Termido 9-osios perversmą už simpatijas Robespjerui Napaleonas Bonapartas buvo suimtas, bet po poros savaičių paleistas.

1795 m. spalio mėn. Paryžiuje kilus monarchistui maištui, konventas pavedė jį numalšinti. Bonapartas, turėdamas kelis kartus mažesnę kariuomenę, greitai numalšino sukilimą. Netrukus jis buvo paskirtas Pryžiaus įgulos vadu. Tuo tarpu 1795 m. spalio mėn. Prancūzijoje buvo paskelbta nauja konstitucija, išrinktas naujas Įstatymų leidžiamasis susirinkimas iš dvejų rūmų ( Penkių šimtų tarybos ir Seniūnų tarybos), o vykdomoji vadžia buvo perduota 5 asmenų direktorijai.

1796 m. kovo mėn. Bonapartui buvo patikėta armija, trėjusi kautis su austrais Šiaurės Italijoje. Jo vadovaujama armija, ryžtingai verždamasi, sutriuškino austrų pajėgas. Gegužės mėnesį pasiekusi pergalę ties Lodi, Prancūzijos kariuomenė užėmė Milaną, vėliau įsiveržė ir į pačią Austriją. 1797 m. balandžio mėn. Austrai buvo priversti pasirašyti taikos sutartį.

Bonaparto žygis į Egiptą

Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai ilgainiui keitė savo pobūdį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe. Tačiau svarbiausia Prancūzijos priešininkė – Didžioji Britanija, turėdama stipriausią laivyną, tęsė karą.

Norėdama pakirsti Didžiosios Britanijos kolonijinę galybę, direktorija nusprendė surengti karinę ekspediciją į Indiją, turtingiausia anglų valdą. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl direktorija pritarė Bonaparto siūlymui užimti Egiptą, kuris tuo metu priklausė Osmanų imperijai, ir kartu susigražinti įtaką Rytuose, prarastą revoliucijos metais.

1798 m. liepos mėn. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino Aleksandrijoje. Sutriuškinę vietinius mameliukų dalinius, prancūzai įžengė į Kairą. Tačiau admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas prie Abukyro sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipto Bonaparto kariuomenę. Pačiame Egipte prasidėjo partizanų karas, Prancūzijai karą paskelbė Turkija.

1799 m. lapkričio 9 d. Perversmo prielaidos ir eiga

1798 m. pabaigoje Didžiosios Britanijos iniciatyva susiformavo II antiprancūziška koalicija, kurią sudarė Didžioji Britanija, Austrija, Rusija, Turkija ir Neapolio karalystė. 1799 m. pavasarį Europoje vėl prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė buvo išstumta už Reino. Į Šiaurės Italiją įsiveržusi Rusijos kariuomenė (vadas A. Suvorovas) laimėjo mūšius prie Trebijos upės, taip pat ties Novi. Prancūzija kuriam laikui prarado viešpatavimą šiame regione.

Karinės nesėkmės, nepasitenkinimas mokesčių politika, aktyvėjant monarchistų veikla silpnino direktorijos valdžią. Prancūzijoje vis populiaresnė darėsi „tvirtos valdžios“ idėja. Šia padėtimi pasinaudojo Napoleonas Bonapartas.

1799 m. rugpjūčio 28 d. jis, lydimas 500 kareivių, išplaukė iš Aleksandrijos į Prancūziją. Bonapartas buvo populiariausias Prancūzijos generolas, todėl jo sugrįžimą džiaugsmingai sutiko dauguma šalies gyventojų. Kaimuose ir miestuose ta proga buvo rengiamos iškilmingos manifestacijos. Bonaparto siekius užimti valdžią rėmė užsienio reikalų ministras Š. Taleiranas, policijos ministras Ž. Fušė, kiti žymūs politikai bei finansininkai.

1799 m. lapkričio 9 d. (briumero 18-osios) jakobinų sąmokslo dingstimi Paryžiuje buvo paskelbta karo padėtis, o Bonapartas paskirtas Paryžiaus karinės apygardos vadu. Tą pačią dieną atsistatydino visi direktorijos nariai. Bonapartas, kariškių padedamas, išvaikė Penkių šimtų tarybą ir Seniūnų tarybą. Ši buvo priversta patvirtinti dekretą, kuriuo visa valdžia atiteko 3 asmenimis, pasivadinusiems konsulais. Viena jų buvo pats Bonapartas. Jis tapo valstybės vadovu. Prancūzija liko respublika, tačiau iš tikrųjų joje įsigalėjo Bonaparto diktatūra. Jo vykdomoji politika vėliau buvo pavadinta bonapartizmu.

Pirmoji konsulo vidaus ir užsienio politika

Po Briumero 18-osios perversmo Bonapartas siekė įteisinti savo valdžią. Jis parengė konstituciją, pagal kurią visa valdžia atiteko pirmajam konsului. Įstatymų leidžiamojo susirinkimo funkcijos buvo grynai simbolinės. Piliečiai neteko rinkimų teisės, jie galėjo tik siūlyti kandidatus, iš kurių pati vyriausybė skyrė Įstatymų leidžiamojo susirinkimo narius. Bonapartas panaikino vietinę renkamą savivaldą ir sukūrė prefektūrų sistemą.Departamentų prefektus skyrė vidaus reikalų ministras. Valstybėje įsigalėjo griežtai centralizuota administracinė sistema, pavaldi pirmajam konsului.

Bonapartas sugebėjo patrakti į savo pusę ir Katalikų
bažnyčią. 1801 m. jis sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII. Šia sutartimi katalikybė buvo paskelbta valstybine religija Valstybė įsipareigojo mokėti atlyginimus dvasininkams ir savo ruožtu kontroliuoti jų veiklą. Pirmasis konsulas turėjo teisę skirti vyskupus. Valstybė tvarkė ir švietimą.

Bonaparto valdžia ryžtingai gynė ir saugojo per revoliuciją perdalytą privatinę nuosavybę. Bažnyčios ir pabėgusių iš šalies bajorų žemės liko naujiesiems savininkams, daugiausia valstiečiams. Bonapartas rėmė ir skatino ekonominę veiklą. 1800 m. buvo įsteigtas Prancūzijos bankas. Ypač daug dėmesio buvo skiriama pramonės plėtotei. Prancūzijos ekonomiką skatino valstybės užsakymai, subsidijos, eksporto premijos, protekcionistinė politika. Valstybė visomis išgalėmis kovojo su bedarbyste. Bonaparto ekonominė politika atitiko daugumos visuomenės sluoksnių interesus. Nors Prancūzija atsiliko nuo Anglijos, tačiau nuo 1789 m. iki 1811 m. jos pramonės gamyba padidėjo 50 proc.

Bonapartas toliau siekė įtvirtinti ekonominę ir politinę Prancūzijos hegemoniją Europoje. Jis tęsė kovą su antiprancūziška koaliciją. 1800 m. gegužės mėn. Bonaparto vadovaujama armija, perėjusi Alpes, įsiveržė į Italiją. Birželio 14 d. ties Marengo kaimu prancūzai sutriuškino keleriopai didesnę Austrijos kariuomenę. Šis pralaimėjimas austrus privertė 1801 m. pradžioje pasirašyti Liunevilio taikos sutartį. Rusija jau anksčiau buvo pasitraukusi iš karo, todėl antra koalicija beveik iširo. Didžiajai Britanijai buvo sunku vienai tęsti kovą, tad atėjusi į valdžią nauja Anglijos vyriausybė pasiūlė pradėti derybas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 998 žodžiai iš 3212 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.