Napoleono asmenybė
5 (100%) 1 vote

Napoleono asmenybė

Šiaulių „Sandoros“ pagrindinė mokykla

NAPOLEONO ASMENYBĖ

Parengė: Rimvydas Seilius

9 klasė



2004

Napoleonas Bonapartas

(1769-1821)

Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius gimė 1769 metais Ajače, Korsikoje. Jo tikrasis vardas Napoleonas Bonapartas. Maždaug 15 mėnesių iki jam gimstant Prancūzija užkariavo Korsiką. Jaunytėje Napoleonas buvo išsiųstas į Prancūzijos karo akademijas. 1785 metais jas baigęs tapo antruoju leitenantu Prancūzijos armijoje. Pirmoji karo mokykla buvo Brieno karo mokykla. Mažasis Bonapartas kalbėjo tik vietine gimtosios salos tarme. Jo veidas buvo tamsus kaip Viduržiemio jūros pakrančių gyventojo. O žvilgsnis įdėmus ir skvarbus kaip kalniečio. To visiškai pakako, kad būtų sužadintas jo bendramokslių smalsumas, ir tai dar labiau skatino įgimtą Bonaparto uždarumą, nes vaiko smalsumas visuomet pašaipus ir negailestingas. Vienam profesoriui vaiko labai pagailo todėl ėmė jį papildomai mokyti prancūzų kalbos. Jau po trijų mėnesių Bonapartas darė didelę pažangą. Vos pramokęs prancūzų kalbos ėmė mokytis lotynų, bet iš karto pajuto priešiškumą mirusioms kalboms. Šio jausmo Napoleonas neatsikratė visą savo gyvenimą. Tuo pat metu išryškėjo berniuko matematiniai gabumai. Viskas baigėsi tuo, kad jis savo bendramoksliams spręsdavo uždavinius, o jie versdavo namų darbams užduotus tekstus. Bet uždarumas ir nenoras pasidalinti savo mintimis atitolino jį nuo draugų. Jam prasidėjo ankstyvoji mizantropija (neapykanta žmonėms), kuri skatino ieškoti prasiblaškymo vienumoje. Vienas iš mėgtamiausių jaunojo Bonaparto užsiėmimų buvo lankymasis nedideliame tvora aptvertame žaliame sode, į kurį jis paprastai traukdavo poilsio valandėlėmis. Ten jis sėdėdavo ant žemės ir rikiuodavo kareivius-akmenis pagal dydį: kuo didesnis akmuo tuo aukštesnis karinis laipsnis. Vieną kartą jo bendramokslis sugalvojo pasekti Bonapartą ir sužinoti ką jis veikia. Žinoma Napoleonas pamatė slapuką ir paleido į jį kariuomenės vadą. Po dvidešimt penkerių metų pas jį atėjęs tas pats bendramokslis parodė tą randą kuris atsirado nuo akmens, kurį paleido jaunasis Bonapartas. Berniukas nuo pat mažumės galvodavo apie įvairias strategijas ir panašiai. Vieną dieną, kai žiemą iškrito labai daug sniego, savo draugams jis pasiūlė iš sniego pastatyti kažką panašaus į miesto įtvirtinimus, kuriuos vieni puls, o kiti gins. Napoleonas žinoma buvo paskirtas vieno būrio vadu. Jis aršiai užpuolė ir užėmė „miestą“, nors jo gynėjai didvyriškai priešinosi. Visi dažnai atsimindavo šį žaidimą. Jis paliko pėdsaką daugelyje bendramokslių bei pačio Napoleono atmintyje.

Bet visada ateina laikas kažką keisti. Taigi atėjo laikas iš Brieno mokyklos pereiti i Paryžiaus karo mokyklą. Štai pranešimas, kurį karaliui atsiuntė karo mokyklų inspektorius ponas Keralijus:

Ponas de Bonapartas (Napoleonas) gimė 1769 metais rugpjūčio 15 dieną. Jis yra keturių pėdų, dešimties colių ir dešimties linijų ūgio. Užbaigė ketvirtą klasę. Gerai sudėtas, puikios sveikatos, paklusnus, ramaus charakterio. Sąžiningas, jautrus, pavyzdingo elgesio. Nuolat skatinamas už stropumą, puikus matematikas. Neblogai išmano istoriją ir geografiją. Gana silpnos jo meno disciplinų bei lotynų kalbos žinios, nors jos atitinka šių dalykų ketvirtos klasės lygį. Jis galėtų tapti puikiu jūrininku. Jis vertas toliau tęsti mokslą Paryžiaus karo mokykloje.

Gavęs tokią palankią charakteristiką, jaunasis Bonapartas įstojo i Paryžiaus karo mokyklą. Atvykęs i šią karo mokyklą jis pastebėjo visokių trūkumų. Pats pavojingiausias, buvo mokinius supanti prabanga, ir Bonapartas nuoširdžiai tuo pasipiktino. Jis rašė:

Užuot apsupus mokinius tokia gausybe tarnų, kasdien kėlus jiems puotas su dviem antraisiais patiekalais, užuot rengus arklių paradus, kurie labai brangiai kainuoja dėl būtinumo išlaikyti arklius, tiek arklininkus, ar nebūtų geriau, jei mokiniai susitvarkytų patys? Ar nebūtų geriau, jei virtuvėje jiems būtų skiriama kur kas mažiau laiko? Reikėtų priversti mokinius maitintis kareivišku uždaviniu, reikėtų pripratinti juos susitvarkyti savo drabužius ir valyti pusbačius bei aulinius batus. Jie neturtingi ir turės tarnauti kariuomenėje, taigi šio mokslo privalo išmokti. Įpratę blaiviai gyventi, rūpintis savo išvaizda, jie taps ištvermingesni, išmoks nepaisyti blogų oro sąlygų, vyriškai iškęsti karo sunkumus, užsitarnaus pavaldžių kareivių pagarbą, ir šie bus jiems atsidavę visa širdimi.

Bonapartui buvo penkiolika su puse, kai jis siūlė šį reformos projektą. Po dvidešimties metų jis Finteblo įkūrė Karo mokyklą. 1785 metais, puikiai išlaikęs egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, Bonapartas išvyko į La Fero pulką,
dislokuotą Dofine. Bonapartas kaip žinome buvo labai neturtingas, bet netgi būdamas neturtingas nusprendė padėti savo šeimai. Jaunuolis išsikvietė į Prancūziją savo brolį Liudviką, kuris buvo devyneriais metais už jį jaunesnis, ir pradėjo jį auklėti. Kai tik būdavo laisvo laiko, jis skaitydavo knygas. Įdomus faktas tas, kad jis labai gerai įsimindavo datas. Tad jam ne kartą, ne tik jaunystėje, praversdavo kalbant su žymiais žmonėmis, arba rengiant pokylius.

Suaugęs Napoleonas neretai buvo vadinamas genijumi. Norėdami sugalvoti kokį nors planą, jo priešai žinodavo, kad didžiausia Napoleono silpnybė: gražios moterys. Moterys, kurios sužavėtų jį grožiu, patrauktų ir ilgesniam laikui pririštų prie savęs, kad jie įvykdytų savo planą. Bonapartas turėjo daug meilužių. Viena iš pirmųjų jo meilužių buvo grafienė Kilmanseg. Apie jo santykius su gražiąja grafiene žinojo visas pasaulis, tačiau tas nei kiek neįžeidė jaunosios moters garbės, nors ji buvo ištekėjusi. Priešingai, jai pavydėjo visos Saksonijos moterys. Tų laikų didžiausią pasaulio genijų matyti prie savo kojų svajojo ne viena moteris. Todėl Kilmanseg vyras buvo priverstas užmerkti akis ir vaidinti, tarytum nieko nežinąs, nors labai pavyduliavo. Napoleonas nebuvo pratęs, kad jo kelyje atsirastų kliūčių. O jei tokių atsirasdavo, nesvarbu politiniame ar asmeniniame gyvenime, jis jas prievarta pašalindavo. Moteris, kuri jam patinka turi būti pasiruošusi būti tiesiog gyvuliškai užpulta, nes šio vyro gyslose dega begalinė aistra. Napoleonas paimdavo kiekvieną moterį, kuri jam patikdavo. Napoleono žmona Jozefina, buvo atstumta tik dėl to, kad Bonapartas galėtų paduoti ranką Austrijos karalaitei, kad ši pagimdytų jam sūnų. Napoleonas norėjo, kad jo monarchijos politika būtų – jo tautos interesai ir reikalavimai. Tuo tarpu tai vertė išplėšti iš širdies kilniausius meilės jausmus žmonai ir rūpintis tik valstybės gerove, tad dar kartą įsitikiname, kad Napoleonui svarbiausia buvo valstybė. Jozefina labai mylėjo Napoleoną, todėl sutiko su viskuo ko jis prašė. Dar viena iš Napoleono meilužių, po grafienės Kilmanseg, buvo grafaitė Valevska, gražiausia Lenkijos mergina, kurią pardavė tėvas. Iš pat pradžių grafaitė net nenorėjo kalbėti apie tai, kad bus parduota. Ji net nešiodavosi durklą, kad pasitaikius progai, galėtų jį nužudyti su durklu, kurio antgalis buvo užnuodytas. Lenkų sumanymas pavyko ir, Napoleonas užsimanęs gauti grafaitę Valevska, atstūmė grafienę Kilmanseg. Po šito įvykio, visi rūmai buvo sujudę ir sklido tik vienas posakis: Viena saulė jau užgeso, o kita – nauja žvaigždė, jos vieton, patekėjo. Iš pat pradžių Valevska nekentė Napoleono, ir kai Napoleonas atvyko pas ją, grafaitė buvo pasiryžusi nužudyti karalių, jei jis ją įtrauktų savo aistros sūkurin. Tačiau, visi šie jausmai, jos krūtinėje pasikeitė ir Napoleonas, didysis nugalėtojas, dar kartą nugalėjo! Valevska pamilo Bonapartą. Nepaisant to, kad Valevska su Napoleonu iškentė Rusijos šalčius, nešiojo naują gyvybę po širdimi, vistiek buvo jo palikta., Napoleonas ją paliko, nes buvo ištremtas…. Iš pradžių Napoleoną ištrėmė į Elbės salą. Bet net palikta Bonaparto Valevska jį labai mylėjo ir atvyko į salą pranešti, kad Australija ir sąjungininkai bijo, kad šioje saloje iš kalinio netaptum viešpačiu, todėl jį ištremia į šventos Elenos salą. Į saulės kepinamą uolą vandenyne… Ten Napoleono laisvė buvo smarkiai suvaržyta. Saloje prasidėjo nauji ligos priepuoliai. 1821 metais sausio mėnesį jo veidas pilkas, ligonis beįstengė praryti kelis šaukštus sultinio. Liga darėsi vis labiau panaši į vėžį. Napoleonas žinojo, kad nuo panašios ligos mirė jo tėvas ir, kad ji neretai paveldima. Todėl iš anksto surašė testamentą, gegužės 3d. priėmė Komuniją, o 5d. numirė. Grafaitė Valevska iki pat mirties neištekėjo. Ji išsaugojo ištikimybę savo genijui. Apie Napoleoną yra išleista begalės veikalų, bet nei viename nėra tiksliai žinoma mirties priežastis. Tačiau labiausiai dominuoja versija: nunuodijimas. Pasak keleto mokslininkų Napoleonas buvo tyčia nunuodytas dujomis, kurias drėgnoje Šv. Elenos saloje skleidė rezidencijos sienų apmušalai: jie buvo išpiešti dažais, sumaišytais su arsenu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1450 žodžiai iš 2853 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.