Narcizmas
5 (100%) 1 vote

Narcizmas

112131

TURINYS

1. NARCISTINĖ ASMENYBĖ. KAS TAI? 2

2. NARCIZMO TEORIJOS 4

3. NARCIZMAS: NORMA AR PATOLOGIJA? 6

SANTRAUKA 8

IŠVADOS 10

LITERATŪROS SĄRAŠAS 11

1. NARCISTINĖ ASMENYBĖ KAS TAI?

„Mano gyvenimas visiškai beprasmis – tarsi kažkas uždėjo man akinius, kurių vienas stiklas iki begalybės viską padidina, o kitas – tiek pat sumažina“

(S. Kierkegaard)

Kai kurių žmonių asmenybės struktūros „pagrindinis tikslas“ – palaikyti savigarbą. Tai šios asmenybės daro nuolatos rinkdamos „savęs patvirtinimą“ iš šalies. Tokią asmenybės struktūrą psichoanalitikai vadina narcistine asmenybe. Visi mes šiek tiek jautrūs tam, kuo esame ir kiek vertingais jaučiamės esą. Todėl savo gyvenimą stengiamės kurti taip, kad būtume patenkinti patys savimi. Kai mus giria – auga pasididžiavimo savimi jausmas. Kai mus peikia ar kritikuoja – savigarbos jausmas mažėja…

Tačiau kai kuriems žmonėms susirūpinimas „narcistinėmis atsargomis“ arba kitaip tariant, savigarbos jausmo palaikymu, užtemdo visus kitus tikslus. Užtemdo taip smarkiai, kad jie tampa pasinėrę tik į save. Narcizmas – ir normalus, ir patologinis, domino daugelį psichologų – šiai temai dėmesį skyrė Z.Freudas, A.Adleris, O. Rankas ir kiti. Pačioje psichoanalizės teorijos raidos pradžioje buvo pastebėtos asmenybės, turėjusios problemų su savęs vertinimu. Šių pacientų patyrimą geriausiai nusako deficito modelis: jų vidiniame gyvenime „kažko trūksta“. Susirūpinusios tuo, kaip jas priima aplinkiniai, narcistinės struktūros asmenybės giliai išgyvena jausmą, kad yra apgautos ir nemylimos.

Kuomet Z.Freudas nagrinėjo narcizmo problemą, ji dar nebuvo tokia paplitusi. Šiuolaikiniame pasaulyje ji – tarsi epidemija… Pasaulis labai greitai kinta. Mes dažnai keičiame gyvenamą vietą. Masinės informacijos priemonės naudojasi mūsų atvirumu, kelia mumyse godulį, norą laikytis aukštosios visuomenės standartų. Visa tai užslopina žmonių vidines normas, nulemtas religinių tradicijų. Greitų permainų laikais masinėje kultūroje betarpiškas įspūdis, kurį kas nors sukelia aplinkiniams, gali būti stipresnis ir geresnis, negu įspūdis, kurį sukeltų nuoširdumas – bruožas, kuris vertinamas mažesnėse ir stabilesnėse bendruomenėse.

Daugelis Freudo pacientų negalėjo pakomentuoti savo pasiekimų bei trūkumų. Tokią savybę Freudas aprašė kaip „griežtą super -ego“. Dabar yra atvirkščiai. Šiuolaikiniai pacientai subjektyviai jaučiasi „tušti“. Jie pergyvena dėl to, kad nepritampa, o ne dėl to, kad nesilaiko savo principų. Jie gali be perstojo svarstyti apie regimas vertybes, tokias kaip: grožis, garbė, turtai, tačiau ne apie užslėptus savo asmenybės aspektus – identiškumą ir visumą. „Įvaizdis“ pakeičia esmę. Tai, ką Jungas vadino persona ( savęs pateikimas išoriniam pasauliui) tapo svarbesniu, gyvesniu ir labiau patikimu dalyku, negu tikroji asmenybė. E. Jones savo darbe „Dievo kompleksas“ aprašė tokį žmogaus tipą, kuris charakterizuojamas tokiais bruožais: ekshibicionizmu, susvetimėjimu, emociniu nepasiekiamumu, fantazijomis apie visagalybę, savo kūrybinių sugebėjimų pervertinimu ir tendencija teisti bei smerkti kitus. Kai toks žmogus suserga, jis atvirai demonstruoja kliedesį, kad iš tiesų yra Dievas.

Psichoanalizės tyrimų eigoje paaiškėjo, kad asmenybės didybė – grandioziškumas – yra tik viena iš narcistinės problemos formų arba „savojo AŠ sutrikimas“. Šiuolaikinės psichoanalitinės koncepcijos aprėpia daugybę branduolinių identiškumo ir savivertės problemų. Daugelis autorių pastebėjo, kad kiekviename savimylos ir grandioziškumo jausmo apimtame „narcize“ slypi susirūpinęs savimi, nedrąsus vaikas. O kiekviename depresiškame ir savikirtiškame „narcize“ slypi grandioziškas požiūris į tai, kokiu šis žmogus turėtų arba galėtų būti. Bendra visoms narcistinėms asmenybėms yra : vidinis jausmas arba baimė, kad jie „netinka“, nepritampa; gėdos, silpnumo ir savo žemos padėties jausmas. Jų kompensacinis elgesys gali būti skirtingas, tačiau viduje visada glūdės susirūpinimas.

Narcistinės struktūros asmenybės gali naudoti daugybę psichologinės gynybos mechanizmų, tačiau labiausiai joms būdinga idealizacija ir nuvertinimas. Idealizuojant savąjį AŠ, kitų žmonių reikšmingumas ir rolės nuvertinamos, ir atvirkščiai. Grandioziškumo, didybės jausmas gali būti jaučiamas viduje arba projektuojamas į aplinką. Vyksta nuolatinis rangavimo procesas, kurį narcistinės asmenybės naudoja nuolat, susidurdamos su bet kokia problema.( Kuris gydytojas „geriausias“? Kuri mokykla vaikui „geriausia“?).

Narcistinei asmenybei yra būdingas perfekcionizmas. Tokie žmonės išsikelia sau nerealius idealus, ir – arba giria save už tai, kad juos pasiekia (grandiozinė baigtis) , arba ( nesėkmės atveju) jaučiasi nepataisomai nevykėliai, o ne tiesiog žmonės, turintys silpnybių (depresinė baigtis). Šie pacientai iš psichoterapijos laukia savęs ištobulinimo, o ne savęs supratimo siekiant rasti efektyvesnius būdus savo poreikiams realizuoti. Kartais narcistinės asmenybės sprendžia savęs vertinimo problemą laikydami kažką kitą – meilužį, mokytoją, literatūrinį personažą – tobulybe. Tuomet jie pajunta savo
didingumą identifikuodamiesi su tuo žmogumi (AŠ jo priedas, kuris negali suklysti). Kai kurie žmonės visą gyvenimą ką nors idealizuoja, ir nuverčia nuo pjedestalo tada, kai aptinka to žmogaus netobulumą.

Narcistinės dilemos perfekcionistinis sprendimas yra griaunantis patį save. Nepasiekiami idealai kuriami tam, kad kompensuoti savojo AŠ defektus.

Kaip jau buvo minėta, žmonės su narcistine diagnoze nuolat jaučia netikrumą, pavydą, gėdą, tuštumą, bjaurisi savimi, jaučiasi nepilnaverčiai arba kompensuoja tai priešingais dalykais – savo didybės jausmu. Tai yra priešingos ego būsenos: didybė (viskas puiku) ir išsekimas ( viskas blogai). Narcistinės asmenybės tam tikrame lygyje suvokia savo psichologines silpnybes. Jie bijo išsiskyrimo, bijo staiga prarasti savigarbą, kaip niekas kitas jie bijo netikėtų stiprių jausmų. Jie jaučia, kad jų identiškumas itin trapus. Jis neatlaiko įtampos ir subyra. Jų baimė dažnai nukrypsta į susirūpinimą savo fizine sveikata. Šiems žmonėms būdinga hipochondrija (pernelyg didelis susirūpinimas sveikata, ligų ieškojimas jų net nesant) ir liguista mirties baimė.

Dėl perfekcionizmo, narcistinės asmenybės vengia jausmų ar veiksmų, kurie parodytų, kad jie patys negali ko nors padaryti ir kad jie yra priklausomi nuo kitų. Dėkingumas – tai jausmas, kurį narcistinės asmenybės neigia. Apgailestavimas dėl savo klaidų jiems reikštų savo defekto pripažinimą. O dėkingumas kam nors už pagalbą – patvirtintų tai, kad jiems jos reikia. Narcistiški žmonės kuria pozityvų savęs jausmą iliuzijos pagrindu. Jų iliuzija byloja, kad nebūna nesėkmių, kad niekad nereikia kitų pagalbos.

2. NARCIZMO TEORIJOS

Iš šiuolaikinių psichoanalitikų ir jiems artimų autorių narcizmui ir jo terapijai daug dėmesio skyrė H.Kohutas, O.Kernbergas, G.Gabbardas, S.Johnsonas, P.Wachtelis.

H.Kohutas labiausiai pabrėžė ankstyvųjų išorinių, realių santykių svarbą asmenybės raidai ir patologijai. Jis ypač aktyviai skatino tirti ankstyvuosius motinos ir vaiko santykius. Manoma, kad Kohuto narcizmo teorijos raidai ir galutiniam pavidalui labai didelę reikšmę turėjo jo pacientai. Kadangi jis, praktikuodamas privačiai, dirbo tik su ambulatoriniais pacientais, į jį kreipdavosi asmenys, kurie apskritai neblogai susidorodavo su išorinės realybės reikalavimais, išlaikydavo socialinio elgesio normas, galiausiai – galėdavo susimokėti už psichoanalizę. Šių pacientų narcizmas pasireikšdavo neaiškios depresijos simptomais, ypač dideliu jautrumu kritikai ar nepritarimui, nepasitenkinimu savo tarpasmeniniais santykiais, labai pažeidžiamu savivertės jausmu. Pagrindinis jų gyvenimo tikslas buvo išvengti aplinkinių priekaištų ar pajuokos, todėl jų gyvenime nebuvo džiaugsmo ir aistros, o tik siekis „nepakliūti“. Pagrindinė Kohuto mintis apie šiuos pacientus – jie yra nuskriausti (dažniausiai savo realios motinos) ankstyvoje vaikystėje ir dabar savo desperatišku elgesiu tik mėgina gauti iš gyvenimo tai, ko tuomet nepavyko gauti.

Panašiai kaip Kohutas narcizinę patologiją vertino ir S. Johnsonas, nors pastarasis labiau siejo ją su klasikine objektų ryšių teoriją. Jo nuomone, narcizinės asmenybės pamatinio saugumo jausmas yra nepažeistas, o esminės problemos yra atsiradusios pakartotinio sugrįžimo subfazėje (M.Mahler terminai). Tuo metu augantis vaikas iš savo mamos gaudavo maždaug tokio turinio žinią: „Būk ne toks, koks esi, bet toks, kokio noriu aš. Toks, koks esi, tu mane pykdai, gąsdini, nuvili ir aš tavęs nemylėsiu. Būk toks, kokio aš noriu, tada aš tave mylėsiu“. Apskritai, pakartotinio sugrįžimo sugfazėje kylančios problemos yra pačios sunkiausios daugeliui vaikus auginančių motinų. Tuomet reikia mokėti leistis būti savo vaikui kaip archajišku savasties objektu ir tuo pat metu toliau sugebėti sutalpinti visus šio jausmus, palaikyti jį. Jei motinos nesugeba šiuo laikotarpiu leistis vaiko išnaudojama, tuomet dažniausiai ji pati ima išnaudoti vaiką savo poreikiams patenkinti. Taip sukuriama netikroji vaiko savastis, kuri yra ypač pažeidžiama dėl to, kad įkūnija sustingusį grandioziškumo siekį ir puikiai suvokia, kiek šios grandiozinės fantazijos ir poreikiai yra nerealūs. Pagrindinis išgyvenimo mechanizmas šiems žmonėms yra nepaliaujamas mėginimas atitikti grandiozinius reikalavimus ir standartus ( perfekcionizmas), nors jie nepripažįsta ir nesuvokia primityviosios šio grandioziškumo prigimties.

S.Johnsonas kitame to paties savybių spektro gale mato visiškai kitokias asmenybes, kurias taip pat galima vadinti narcizinėmis. Jos žymiai labiau atitinka psichiatrinėse klasifikacijose aprašomą narcizinį asmenybės sutrikimą turinčių pacientų simptomatiką. Tai „storaodžiai“, arba „nejautrieji“, narcizai, kuriems būdingas tikėjimas tik laimėjimais, pergalėmis, perfekcionizmas, nejautrumas kitų jausmams, atjautos trūkumas ar net visiškas nebuvimas, išdidumas ar grandioziškumas, išskirtinumo jausmas, manipuliavimas kitais siekiant savo tikslų – kiti žmonės suvokiami tik kaip įrankiai jiems pasiekti. Jie suvokia save kaip visiškai susiliejusius su sau svarbiais asmenimis, todėl privalo automatiškai ir besąlygiškai vykdyti jų norus arba realizuoti jų lūkesčius, tad jie tiesiog įtužta, jei taip nėra.

Dar vienas psichoanalitikas, daug rašantis apie
suprantantis ir aiškinantis jį visiškai skirtingai, yra Oto Kernbergas. Šis mokslininkas daugiausia remiasi varų ir objektų ryšių teorijomis, todėl narcizmą ir su juo susijusius reiškinius vertina visiškai kitaip nei Kohutas. Kernbergas atkreipia dėmesį į kelias reikšmingas Kohuto teorijos ir technikos spragas. Jo nuomone, Kohutas, pirma, neišskyrė normalios ir patologinės idealizacijos procesų, o tai esą labai skirtingi psichiniai procesai. Pasak Kernbergo, patologinė idealizacija gali byloti visiškai ne apie vaikystėje paciento išgyventą idealizacijos deficitą, bet apie kitus psichinius procesus:

1. Idealizacija kaip gynybos nuo savo agresijos manevras – tokiu atveju ji atskiriama nuo nuvertinimo.

2. Idealizacija kaip atvirkštinė reakcija jaučiant nesąmoningą gėdą.

3. Idealizacija kaip grandiozinės savasties projekcija ir kitą.

Akivaizdu, kad šie skirtingi gynybos mechanizmai liudija visiškai skirtingus asmenybės organizacijos lygius.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1725 žodžiai iš 3436 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.