Nato

NATO ISTORIJA

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, santykiai tarp buvusių

sąjungininkių JAV ir Sovietų Sąjungos ėmė vis labiau blogėti. Vakarų šalis

neramino Sovietų Sąjungos ekspansyvi veikla Vidurio ir Rytų Europoje.

Visose šalyse, į kurias įžengė Raudonoji armija, greitai valdžioje

įsitvirtindavo komunistų partijos. Pasaulyje formavosi nauja politinė

situacija, kurią geriausiai apibūdina 1946 m. Fultone pasakyta V. Čerčilio

kalba: „Mes suprantame Rusijos norą jaustis saugiai Vakarų pasienyje. […]

Mes sveikiname ją teisėtai užėmusią vietą tarp vadovaujančių pasaulio

valstybių. […] Tačiau mano pareiga yra pateikti jums kai kuriuos faktus

apie dabartinę padėtį Europoje. Nuo Štetino prie Baltijos jūros iki Triesto

Adrijos jūros pakrantėje ant žemyno nusileido geležinė uždanga. Visos

vidurio ir rytų Europos senovės valstybių sostinės – Varšuva, Berlynas,

Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija […] lieka už šios

linijos.“ Netrukus JAV politinis veikėjas Bernardas Baruchas laikotarpį po

Antrojo pasaulinio karo pavadino Šaltuoju karu.

Santykiai tarp Vakarų ir Rytų ypač pablogėjo 1948 m. Vakarų Berlyno

blokados metu, kai sovietų kariuomenė be išankstinio įspėjimo užblokavo

Vakarų Berlyno antžeminį susisiekimą su Vakarų Vokietija. Agresyvi Sovietų

Sąjungos politika Vakarų šalis vertė ieškoti naujų galimybių savo saugumui

užtikrinti. Tam buvo palanki ir JAV užsienio politika. Po Antro pasaulinio

karo JAV ėmė aktyviau dalyvauti Europos reikaluose. Vakarų Europai buvo

labai svarbus Maršalo ekonominės paramos planas bei politinės Trumeno

doktrinos nuostatos. Vakarų šalių vadovai suprato, kad užtikrinti saugumą

Europoje be Jungtinių Amerikos Valstijų paramos yra nerealu.

1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone dvylikos valstybių užsienio reikalų

ministrai įkūrė Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Jos nariai

įsipareigojo tarptautinius ginčus spęsti taikiomis priemonėmis, o karinio

užpuolimo atveju gintis bendromis pastangomis. Pradžioje tai buvo daugiau

politinė deklaracija ir sąjungininkai manė, kad tai turėtų pristabdyti

Sovietų Sąjungos siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m.

prasidėjęs Korėjos karas pakeitė sąjungininkų nuomonę. Tais pačiais metais

sąjungininkai nutarė kurti integruotas karines pajėgas. Paryžiuje buvo

įkurta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje vadavietė, kurios pirmuoju

vadovu tapo D. Eizenhaueris.

Tolimesnė NATO raida rodė šios organizacijos lankstumą ir reikalingumą.

1952 m. į NATO buvo priimtos Turkija ir Graikija. Tokiu būdu buvo išplėsta

saugumo zona Viduržemio jūros baseine. Netrukus NATO buvo pertvarkyta į

nuolatinę organizaciją su būstine Paryžiuje. 1955 m. į NATO buvo priimta

penkioliktoji jos narė Vokietijos Federacinė Respublika. Jos priėmimas tapo

svarbiu žingsniu tolimesniame Europos vienijimosi procese. Vokietijos

Federacinės Respublikos priėmimas į NATO paskatino Sovietų Sąjungą 1955 m.

įkurti Varšuvos sutarties organizaciją. Pagrindinis šio organizacijos

tikslas buvo sudaryti atsvarą NATO blokui, o taip pat jos pagalba

efektyviai kontroliuoti Rytų Europos šalis. Šeštajame dešimtmetyje, įkūrus

Varšuvos sutarties organizaciją, nusistovėjo jėgų pusiausvyra Europoje.

Septintajame dešimtmetyje tarp NATO sąjungininkų iškilo tam tikrų

nesutarimų. Prancūzijos prezidentą Š. de Golį neramino anglosaksų vyravimas

Aljanse. 1966 m. Prancūzija pareiškė apie savo pasitraukimą iš NATO karinės

organizacijos ir bandė ieškoti kitų saugumo kūrimo garantų. Tuo metu NATO

vadavietė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Tačiau Prancūzijos požiūrį

į tarptautinę situaciją pakeitė 1968 m. įvykiai Čekoslovakijoje. Prancūzija

nusprendė sugrįžti į NATO, o Albanija pasitraukė iš Varšuvos sutarties

organizacijos.

Kitas svarbus NATO raidos etapas buvo 1982 m., kai Ispanija tapo

šešioliktąja NATO nare. Daugiau iki šaltojo karo pabaigos į NATO nebuvo

priimta nei viena valstybė.

Šaltojo karo metu NATO garantavo Europos saugumą ir politinės padėties

stabilumą. Nei viena NATO narė nebuvo užpulta, nei vienoje iš jų

neįsigalėjo komunistinės idėjos. Europoje buvo sukurta patikima saugumo

sistema, kuri leido Aljanso narėms jaustis saugiai. Nors Šaltojo karo metu

išryškėjo nesutarimų tarp atskirų NATO šalių, tačiau kolektyvinio saugumo

sistema atlaikė išbandymus.

Šiaurės Atlanto sutartis (ištrauka)

5 straipsnis

Šalys sutinka, kad ginkluotas užpuolimas vienos ar kelių iš jų atžvilgiu

Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus traktuojamas kaip užpuolimas prieš jas

visas; dėl to jos sutinka, kad, jei toks ginkluotas užpuolimas įvyktų,

kiekviena iš jų įgyvendindama Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje

įtvirtintą individualios ir kolektyvinės savigynos teisę, individualiai ar

drauge su kitomis šalimis suteiks užpultajai šaliai ar šalims pagalbą

imdamasi veiksmų, kuriuos ji mano esant būtinus tam, kad būtų atkurtas ir

užtikrintas Šiaurės Atlanto regiono saugumas.

10 straipsnis

Šalys visų sutarimo pagrindu gali kviesti bet kurią kitą Europos valstybę,

kuri yra pasirengusi laikytis Sutarties principų ir prisidėti prie Šiaurės

Atlanto regiono saugumo, prisijungi prie šios sutarties.

Politiniai tikslai ir pagrindiniai uždaviniai

NATO įkurta
atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51-ą straipsnį, yra

gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu

bendradarbiavimu. Kaip pasakyta NATO priambulėje, Aljanco nariai yra

įsipareigoję ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją,

vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės

principais.Sutarties 4-as straipsnis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent

vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei

nepriklausomybei arba saugumui. Atitinkamai pagal Šiaurės Atlanto sutarties

5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti

viena kitą. Tai reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių

Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu.

Ši organizacija gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei jam pritaria

visos valstybės-narės.Pasibaigus šaltajam karui, NATO savaime pakito kaip organizacija ir

išplėtojo savo politines bei karines struktūras, atsižvelgdama į kitokias

Europos saugumo aplinkybes tuo pačiu metu siekdamos užtikrinti saugumą

visoje Europoje, NATO valstybės ėmė plačiau bendradarbiauti ir įtraukė

naujų partnerių iš Vidurio ir Rytų Europos.

NATO transformacija

1989m Europoje prasidėjo fundamentalūs politiniai pasikeitimai, kurių dėka

baigėsi karinis ir ideologinis Europos padalijimas ir iširo Varšuvos

paktas. Sovietų sąjungos žlugimas 1991m pratęsė šį procesą. Pažymėtos ir

kitos po 1989m įvestos svarbios naujovės. Tai naujos strategijos

koncepcijos priėmimas Romos aukščiausio lygio susitikime 1991m, išaugęs

bendradarbiavimas ir kordinacija su kitomis tarptautinėmis institucijomis.

Koncepcija numatė mažinti priklausomumą nuo branduolinio ginklo.

NATO politinės ir karinės struktūros

Šiaurės Atlanto sąjungos taryba(NAC)

NAC yra pagrindinis NATO sprendimų priėmimo organas. Ji turi efektyvią

politinę valdžia, sprendimų galias ir susideda iš visų 19 NATO valstybių

atstovų, posėdžiaujačių bent kartą per savaitę. Šiaurės Atlanto sutartis

numato Tarybai pačiai kurti papildomus organus. Jos veikloje nenumatyta

balsavimų arba daugumos priimta sprendimo teisė, todėl visų narių

vyriausybės yra Tarybos suformuluotos politikos dalis. Kiekviena

atstovaujama valstybė išlaiko savo suverenumą ir yra atsakinga už savo

veiksmus.

Taryboje kiekvienai vyriausybei atstovauja nuolatinis atstovas, turintis

ambasadoriaus rangą, o dirbti padeda įvairaus dydžio politinis ir karinis

personalas arba delegacija prie NATO. Tarybos susirinkimams vadovaujo NATO

generalinis sekretorius.Gynybos planavimo komitetas(DPC)

Komitetas sprendžia bendros gynybos ir gynybos planavimo klausimus

Branduolinio planavimo grupė(NPG)

Tai pagrindinis koncultacijų forumas dėl branduolinių pajėgų vietos NATO

saugumo ir gynybos politikoje.Karinis komitetas- tai vyriausioji vadovybė, kurią kontroliuoja Taryba ir

DPC, o kai reikalai susiję su branduoliniu ginklu-NPG. Jis susideda iš

valstybių štabų viršininkų.

NATO finansavimas

NATO struktūroms išlaikyti yra suskurtas bendras civilinis ir karinis

fondas. Jį sudaro valstybės, remdamosis išlaidų pasidalijimo principu. NATO

finansiniai ištekliai skiriami į du atskirus t.y. karinį ir civilinį

biudžetus. Spręsti finansiniam išteklių sunkumams buvo įkurta Vyriausioji

išteklių taryba(SRB).

NATO šalių karinės išlaidos:

|Metai |Mild. Doleriais |

|1949 |18,7 |

|1959 |61,6 |

|1969 |106,4 |

|1973 |120 |

|1976 |170 |

|1977 |165,3 |

|1978 |189,1 |

NATO šalių ginkluotosios pajėgos ir karinės išlaidos (1978m.).:

|Valstybės |Žmonių sk. kariuo- menėje |Karinis biudžetas |

| | |(mln. dol) |

|JAV |2 068 800 |113 000 |

|VFR |489 900 |21 355 |

|Prancūzija |502 800 |17 518 |

|D. Britanija |313 300 |13 579 |

|Italija |362 000 |5 610 |

|Olandija |109 700 |4 208 |

|Kanada |80 000 |3 635 |

|Belgija |87 100 |3 143 |

|Turkija |485 000 |2 286 |

|Graikija |190 100 |1 523 |

|Danija |34 000 |1 320 |

|Norvegija |39 000 |1 291 |

|Portugalija |63 500 |568 |

|Liuksenburgas | 7 000 |37 |

|*Islandija | —— | —— |

*Islandija tik suteikia savo teritorija karinėms bazėms

Naujos pajėgų struktūrosNuo 1990 06 vykusio Londone aukščiausio lygio Aljanso susitikimo prasidėjo

esminė NATO transformacija. Jos tikslas sukurti atskiras, bet ne atskirtas

karines pajėgas, kuriomis galėtų pasinaudoti tiek NATO tiek VES.

Pasikeitus padėčiai 1993m NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos,

palyginti su 1990m, sumažėjo ¼ . NATO dispozicijai priklausančias pajėgas

galima
suskirstyti į 3 kategorijas: neatidėliotinos ir greito ragavimo

pajėgos, pagrindinės gynybos pajėgos ir neišskleistos(rezervinės) pajėgos.Partnerystė taikos labui(PFP)

Ji pristatyta NATO 1994 sausio mėn. Briuselio aukščiausio lygio

susitikime. Ši programa siekė išplėsti ir intensyvinti politini bei karinį

bendradarbiavimą Europoje, padidinti stabilumą, sumažinti grėsmę taikai ir

stiprinti Aljanso bendradarbiavimą. Joje dalyvauja ir Lietuva.NATO vaidmuo taikos palaikymo procese buvusioje Jugoslavijoje

1992m buvo nuspręsta palaikyti taikos palaikymo operacijas. 1995m

konfliktas buvo galutinai išspręstas bendradaarbiuajant su JT. Prasidėjo

NATO vadauvaujamų taikos palaikymo pajėgų dislokavimas Bosnijoj

Hercogovinoj. NATO pasmerkė priešiškas Bosnijos serbų akcijas. JT perdavus

valdžią į NATO rankas 1995 12 14d buvo pasirašyta taikos sutartis ir leido

sukurti NATO vadovaujamas taikos palaikymo pajėgas Bosnijoje.

Ginklų kontrolė

Aljanso tikslas- užkirsti kelia NBC(branduolinių) ginklų platinimui, bei

juos naikinti diplomatinėmis priemonėmis. Šiaurės Atlanto taryba įkūrė

politinę-karinę grupę dėl ginglų platinimo(SGP). Ji vykdo tarptautine

ginklų kontrolę bei reguliuoja nusiginklavimo ir neplatinimo normas,

susitarimus. Taip pat buvo įsteigta NATO vyriausioji gynybos grupė

platinimo klausimais(DGP), kuri svarsto karines galimybes, reikalingas

siekiant sustabdyti NBC platinimą ir apsaugoti NATO gyventojus, teritoriją

bei pajėgas. Aljanso karinių galimybių vaidmuo pasireiškė NBC ginklų

devalvavimu, ginklų įsigyjimo paklausos mažinimu ir jų įsigyjimo ar

panaudojimo kaštų didinimu.Aljansas yra sudaręs sąveiką su Europos saugumo ir bendradarbiavimo

organizacija(ESBO), kuri atlieka esminį vadmenį palaikanrt saugumą ir

stabilumą Europos žemyne. NATO taip pat sudarius sąjungą su VES.

Visi pilnateisiai VES nariai yra NATO nariai. Šis ryšys sustiprina abiejų

organizacijų turimas saugumo garantijas. Didėjantis Europos valstybių

narystės NATO, ES, VES suderinamumas turės teigiamą įtaką Europos saugumui.

NATO plėtimasis

NATO užsienio reikalų ministrai nutarė, kad plėtimosi stadiją sudarys 3

elementai: intensivus ir individualus dialogas su suinteresuotais

partneriais, grindžiamas plėtimosi studija ir poirmoje fazėje atliktais

pristatymasi; tolesnis PFP programos stiprinimas, aptarimas, kaip NATO turi

persitvarkyti, kad užtikrintų, jog plėtimasis nepakenks Aljanso

efektyvumui.

Madrido deklaracija

1997 07 08 Madride įvyko NATO aukščiausio lygio susitikimas, kuris

apibrėžė naujus NATO tikslus, žengiant į XXI amžių. Ji įeis į NATO istoriją

kaip dokumentas, kuriuo 3 vidurio Europos valstybės- Vengrija, Čekija ir

Lenkija- buvo pakviestos pradėti derybas dėl narystės.

Pa˛anga, pasiekta Madrido deklaracijoje:

• Jungtinių mobilios paskirties pajėgų(CJTF) koncepcijos įgyvendinimas

• Europos saugumo ir gynybos identiteto(ESDI) NATO viduje kūrimas

• NATO karinių pajėgų pertvarkimas, išlaikant Aljanso karinį efektyvumą

Madrido deklaracija užbaigiama Aljanso pasižadėjimu likti ištikimai

laisvai bei nepadalintai Euroatlantinei bendruomenei, kurioje taika ir

gerovė yra prieinama visiems. Savo atnaujinta struktūra ryžtingesne

laikysena ir su didėjančiu narių skaičiumi, NATO ir toliau vaidins savo

vaidmenį siekiant šio tikslo bei atsakant į pavojus, iškylančius

Euroatlantinio regiono saugumui.1999m Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo pilnateisėmis NATO narėmis.

Nuotraukoje- iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija.

NATO šiandien

Dabar Lietuva deda daug pastangų norėdama tapti pilnateise NATO nare. O

tuo tarpu NATO vis dar nenutraukia Jugoslavijos bombardavimo. Toliau

pateikiame publikacijas iš “Lietuvos ryto” susijusias su šiomis temomis.Bombos ir kraujas NATO pergalės vis nepriartina

Trypčiojimas ties sausumos pajėgų įvedimo riba naudingas tik Jugoslavijos

diktatoriui

Ar gali karą laimėti visi?

NATO teigia, kad laimi karą prieš Jugoslaviją. Pralaimėjimais netenka

skųstis ir Kosovo išlaisvinimo armijai (KIA). Tačiau pergale gali džiaugtis

ir Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius, vejantis iš Kosovo

albanus.

Šiaurės Atlanto aljansas teigia sunaikinęs didžiąją dalį Jugoslavijos oro

pajėgų, amunicijos, naftos perdirbimo gamyklas ir trečdalį sunkiosios

ginkluotės Kosove. Yra pranešimų, kad serbų nuotaikos blogėja.

Tuo pat metu nauji KIA kariai dygsta kaip grybai po lietaus. Tiesa, jie

apsiriboja nedideliais susirėmimais su serbų pajėgomis.

„NATO kariauja vieną karą, o serbai – kitą, – teigė Londono tarptautinio

strateginių studijų instituto direktoriaus pavaduotojas Gordonas Adamsas. –

Žvelgiant etninio valymo požiūriu, S.Miloševičius laimi. Šiuolaikinio

technologijų karo požiūriu NATO pergalė nekelia abejonių“.

Kariuomenė pavydi policijai

Aljanso duomenimis, Kosove, kur du milijonai albanų kadaise sudarė 90

procentų gyventojų, yra 40 tūkstančių kovojančių serbų. Pusė jų yra kariai,

kiti priklauso specialiosioms policijos pajėgoms. Be to, yra 5 tūkstančiai

desantininkų.

Tiesiogiai kaunasi policija, ginkluota automatais „Kalašnikov“, o armija

teikia artilerijos paramą.

80 procentų Jugoslavijos kariuomenės sudaro šauktiniai ir rezervo kariai.

NATO karinės žvalgybos duomenimis, armijoje vis daugėja nepatenkintų
karu

žmonių. Daugelis kareivių pavydi specialiajai policijai, su kuria

S.Miloševičius visuomet geriau elgėsi ir mokėjo dosniau.

NATO būstinėje manoma, kad Belgrade yra dar daugiau blaiviai mąstančių

žmonių, kurie abejoja S.Miloševičiaus teisumu. Tačiau tai tiksliai

nustatyti sunku.

Žinių daug, veiksmų maža

Pagrindinis serbų ir KIA kovų placdarmas yra Albanijos ir Makedonijos

pasienis nuo Pečo (Vakarų Kosovas) iki Uroševaco provincijos pietuose.

Serbai nesėkmingai mėgino atkirsti kelius vakaruose, Juniko apylinkėse,

kuriais iš Albanijos KIA gauna maisto ir šaudmenų.

NATO generolas majoras Walteris Jertzas teigė, jog Aljansas sugebėjo

nustatyti apytiksles serbų slapto pajėgų dislokavimo vietas. Kai tik jie