NATO ISTORIJA
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, santykiai tarp buvusių
sąjungininkių JAV ir Sovietų Sąjungos ėmė vis labiau blogėti. Vakarų šalis
neramino Sovietų Sąjungos ekspansyvi veikla Vidurio ir Rytų Europoje.
Visose šalyse, į kurias įžengė Raudonoji armija, greitai valdžioje
įsitvirtindavo komunistų partijos. Pasaulyje formavosi nauja politinė
situacija, kurią geriausiai apibūdina 1946 m. Fultone pasakyta V. Čerčilio
kalba: „Mes suprantame Rusijos norą jaustis saugiai Vakarų pasienyje. […]
Mes sveikiname ją teisėtai užėmusią vietą tarp vadovaujančių pasaulio
valstybių. […] Tačiau mano pareiga yra pateikti jums kai kuriuos faktus
apie dabartinę padėtį Europoje. Nuo Štetino prie Baltijos jūros iki Triesto
Adrijos jūros pakrantėje ant žemyno nusileido geležinė uždanga. Visos
vidurio ir rytų Europos senovės valstybių sostinės – Varšuva, Berlynas,
Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija […] lieka už šios
linijos.“ Netrukus JAV politinis veikėjas Bernardas Baruchas laikotarpį po
Antrojo pasaulinio karo pavadino Šaltuoju karu.
Santykiai tarp Vakarų ir Rytų ypač pablogėjo 1948 m. Vakarų Berlyno
blokados metu, kai sovietų kariuomenė be išankstinio įspėjimo užblokavo
Vakarų Berlyno antžeminį susisiekimą su Vakarų Vokietija. Agresyvi Sovietų
Sąjungos politika Vakarų šalis vertė ieškoti naujų galimybių savo saugumui
užtikrinti. Tam buvo palanki ir JAV užsienio politika. Po Antro pasaulinio
karo JAV ėmė aktyviau dalyvauti Europos reikaluose. Vakarų Europai buvo
labai svarbus Maršalo ekonominės paramos planas bei politinės Trumeno
doktrinos nuostatos. Vakarų šalių vadovai suprato, kad užtikrinti saugumą
Europoje be Jungtinių Amerikos Valstijų paramos yra nerealu.
1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone dvylikos valstybių užsienio reikalų
ministrai įkūrė Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Jos nariai
įsipareigojo tarptautinius ginčus spęsti taikiomis priemonėmis, o karinio
užpuolimo atveju gintis bendromis pastangomis. Pradžioje tai buvo daugiau
politinė deklaracija ir sąjungininkai manė, kad tai turėtų pristabdyti
Sovietų Sąjungos siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m.
prasidėjęs Korėjos karas pakeitė sąjungininkų nuomonę. Tais pačiais metais
sąjungininkai nutarė kurti integruotas karines pajėgas. Paryžiuje buvo
įkurta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje vadavietė, kurios pirmuoju
vadovu tapo D. Eizenhaueris.
Tolimesnė NATO raida rodė šios organizacijos lankstumą ir reikalingumą.
1952 m. į NATO buvo priimtos Turkija ir Graikija. Tokiu būdu buvo išplėsta
saugumo zona Viduržemio jūros baseine. Netrukus NATO buvo pertvarkyta į
nuolatinę organizaciją su būstine Paryžiuje. 1955 m. į NATO buvo priimta
penkioliktoji jos narė Vokietijos Federacinė Respublika. Jos priėmimas tapo
svarbiu žingsniu tolimesniame Europos vienijimosi procese. Vokietijos
Federacinės Respublikos priėmimas į NATO paskatino Sovietų Sąjungą 1955 m.
įkurti Varšuvos sutarties organizaciją. Pagrindinis šio organizacijos
tikslas buvo sudaryti atsvarą NATO blokui, o taip pat jos pagalba
efektyviai kontroliuoti Rytų Europos šalis. Šeštajame dešimtmetyje, įkūrus
Varšuvos sutarties organizaciją, nusistovėjo jėgų pusiausvyra Europoje.
Septintajame dešimtmetyje tarp NATO sąjungininkų iškilo tam tikrų
nesutarimų. Prancūzijos prezidentą Š. de Golį neramino anglosaksų vyravimas
Aljanse. 1966 m. Prancūzija pareiškė apie savo pasitraukimą iš NATO karinės
organizacijos ir bandė ieškoti kitų saugumo kūrimo garantų. Tuo metu NATO
vadavietė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Tačiau Prancūzijos požiūrį
į tarptautinę situaciją pakeitė 1968 m. įvykiai Čekoslovakijoje. Prancūzija
nusprendė sugrįžti į NATO, o Albanija pasitraukė iš Varšuvos sutarties
organizacijos.
Kitas svarbus NATO raidos etapas buvo 1982 m., kai Ispanija tapo
šešioliktąja NATO nare. Daugiau iki šaltojo karo pabaigos į NATO nebuvo
priimta nei viena valstybė.
Šaltojo karo metu NATO garantavo Europos saugumą ir politinės padėties
stabilumą. Nei viena NATO narė nebuvo užpulta, nei vienoje iš jų
neįsigalėjo komunistinės idėjos. Europoje buvo sukurta patikima saugumo
sistema, kuri leido Aljanso narėms jaustis saugiai. Nors Šaltojo karo metu
išryškėjo nesutarimų tarp atskirų NATO šalių, tačiau kolektyvinio saugumo
sistema atlaikė išbandymus.
Šiaurės Atlanto sutartis (ištrauka)
5 straipsnis
Šalys sutinka, kad ginkluotas užpuolimas vienos ar kelių iš jų atžvilgiu
Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus traktuojamas kaip užpuolimas prieš jas
visas; dėl to jos sutinka, kad, jei toks ginkluotas užpuolimas įvyktų,
kiekviena iš jų įgyvendindama Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje
įtvirtintą individualios ir kolektyvinės savigynos teisę, individualiai ar
drauge su kitomis šalimis suteiks užpultajai šaliai ar šalims pagalbą
imdamasi veiksmų, kuriuos ji mano esant būtinus tam, kad būtų atkurtas ir
užtikrintas Šiaurės Atlanto regiono saugumas.
10 straipsnis
Šalys visų sutarimo pagrindu gali kviesti bet kurią kitą Europos valstybę,
kuri yra pasirengusi laikytis Sutarties principų ir prisidėti prie Šiaurės
Atlanto regiono saugumo, prisijungi prie šios sutarties.
Politiniai tikslai ir pagrindiniai uždaviniai
NATO įkurta
atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51-ą straipsnį, yra
gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu
bendradarbiavimu. Kaip pasakyta NATO priambulėje, Aljanco nariai yra
įsipareigoję ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją,
vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės
principais.Sutarties 4-as straipsnis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent
vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei
nepriklausomybei arba saugumui. Atitinkamai pagal Šiaurės Atlanto sutarties
5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti
viena kitą. Tai reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių
Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu.
Ši organizacija gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei jam pritaria
visos valstybės-narės.Pasibaigus šaltajam karui, NATO savaime pakito kaip organizacija ir
išplėtojo savo politines bei karines struktūras, atsižvelgdama į kitokias
Europos saugumo aplinkybes tuo pačiu metu siekdamos užtikrinti saugumą
visoje Europoje, NATO valstybės ėmė plačiau bendradarbiauti ir įtraukė
naujų partnerių iš Vidurio ir Rytų Europos.
NATO transformacija
1989m Europoje prasidėjo fundamentalūs politiniai pasikeitimai, kurių dėka
baigėsi karinis ir ideologinis Europos padalijimas ir iširo Varšuvos
paktas. Sovietų sąjungos žlugimas 1991m pratęsė šį procesą. Pažymėtos ir
kitos po 1989m įvestos svarbios naujovės. Tai naujos strategijos
koncepcijos priėmimas Romos aukščiausio lygio susitikime 1991m, išaugęs
bendradarbiavimas ir kordinacija su kitomis tarptautinėmis institucijomis.
Koncepcija numatė mažinti priklausomumą nuo branduolinio ginklo.
NATO politinės ir karinės struktūros
Šiaurės Atlanto sąjungos taryba(NAC)
NAC yra pagrindinis NATO sprendimų priėmimo organas. Ji turi efektyvią
politinę valdžia, sprendimų galias ir susideda iš visų 19 NATO valstybių
atstovų, posėdžiaujačių bent kartą per savaitę. Šiaurės Atlanto sutartis
numato Tarybai pačiai kurti papildomus organus. Jos veikloje nenumatyta
balsavimų arba daugumos priimta sprendimo teisė, todėl visų narių
vyriausybės yra Tarybos suformuluotos politikos dalis. Kiekviena
atstovaujama valstybė išlaiko savo suverenumą ir yra atsakinga už savo
veiksmus.
Taryboje kiekvienai vyriausybei atstovauja nuolatinis atstovas, turintis
ambasadoriaus rangą, o dirbti padeda įvairaus dydžio politinis ir karinis
personalas arba delegacija prie NATO. Tarybos susirinkimams vadovaujo NATO
generalinis sekretorius.Gynybos planavimo komitetas(DPC)
Komitetas sprendžia bendros gynybos ir gynybos planavimo klausimus
Branduolinio planavimo grupė(NPG)
Tai pagrindinis koncultacijų forumas dėl branduolinių pajėgų vietos NATO
saugumo ir gynybos politikoje.Karinis komitetas- tai vyriausioji vadovybė, kurią kontroliuoja Taryba ir
DPC, o kai reikalai susiję su branduoliniu ginklu-NPG. Jis susideda iš
valstybių štabų viršininkų.
NATO finansavimas
NATO struktūroms išlaikyti yra suskurtas bendras civilinis ir karinis
fondas. Jį sudaro valstybės, remdamosis išlaidų pasidalijimo principu. NATO
finansiniai ištekliai skiriami į du atskirus t.y. karinį ir civilinį
biudžetus. Spręsti finansiniam išteklių sunkumams buvo įkurta Vyriausioji
išteklių taryba(SRB).
NATO šalių karinės išlaidos:
|Metai |Mild. Doleriais |
|1949 |18,7 |
|1959 |61,6 |
|1969 |106,4 |
|1973 |120 |
|1976 |170 |
|1977 |165,3 |
|1978 |189,1 |
NATO šalių ginkluotosios pajėgos ir karinės išlaidos (1978m.).:
|Valstybės |Žmonių sk. kariuo- menėje |Karinis biudžetas |
| | |(mln. dol) |
|JAV |2 068 800 |113 000 |
|VFR |489 900 |21 355 |
|Prancūzija |502 800 |17 518 |
|D. Britanija |313 300 |13 579 |
|Italija |362 000 |5 610 |
|Olandija |109 700 |4 208 |
|Kanada |80 000 |3 635 |
|Belgija |87 100 |3 143 |
|Turkija |485 000 |2 286 |
|Graikija |190 100 |1 523 |
|Danija |34 000 |1 320 |
|Norvegija |39 000 |1 291 |
|Portugalija |63 500 |568 |
|Liuksenburgas | 7 000 |37 |
|*Islandija | —— | —— |
*Islandija tik suteikia savo teritorija karinėms bazėms
Naujos pajėgų struktūrosNuo 1990 06 vykusio Londone aukščiausio lygio Aljanso susitikimo prasidėjo
esminė NATO transformacija. Jos tikslas sukurti atskiras, bet ne atskirtas
karines pajėgas, kuriomis galėtų pasinaudoti tiek NATO tiek VES.
Pasikeitus padėčiai 1993m NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos,
palyginti su 1990m, sumažėjo ¼ . NATO dispozicijai priklausančias pajėgas
galima
suskirstyti į 3 kategorijas: neatidėliotinos ir greito ragavimo
pajėgos, pagrindinės gynybos pajėgos ir neišskleistos(rezervinės) pajėgos.Partnerystė taikos labui(PFP)
Ji pristatyta NATO 1994 sausio mėn. Briuselio aukščiausio lygio
susitikime. Ši programa siekė išplėsti ir intensyvinti politini bei karinį
bendradarbiavimą Europoje, padidinti stabilumą, sumažinti grėsmę taikai ir
stiprinti Aljanso bendradarbiavimą. Joje dalyvauja ir Lietuva.NATO vaidmuo taikos palaikymo procese buvusioje Jugoslavijoje
1992m buvo nuspręsta palaikyti taikos palaikymo operacijas. 1995m
konfliktas buvo galutinai išspręstas bendradaarbiuajant su JT. Prasidėjo
NATO vadauvaujamų taikos palaikymo pajėgų dislokavimas Bosnijoj
Hercogovinoj. NATO pasmerkė priešiškas Bosnijos serbų akcijas. JT perdavus
valdžią į NATO rankas 1995 12 14d buvo pasirašyta taikos sutartis ir leido
sukurti NATO vadovaujamas taikos palaikymo pajėgas Bosnijoje.
Ginklų kontrolė
Aljanso tikslas- užkirsti kelia NBC(branduolinių) ginklų platinimui, bei
juos naikinti diplomatinėmis priemonėmis. Šiaurės Atlanto taryba įkūrė
politinę-karinę grupę dėl ginglų platinimo(SGP). Ji vykdo tarptautine
ginklų kontrolę bei reguliuoja nusiginklavimo ir neplatinimo normas,
susitarimus. Taip pat buvo įsteigta NATO vyriausioji gynybos grupė
platinimo klausimais(DGP), kuri svarsto karines galimybes, reikalingas
siekiant sustabdyti NBC platinimą ir apsaugoti NATO gyventojus, teritoriją
bei pajėgas. Aljanso karinių galimybių vaidmuo pasireiškė NBC ginklų
devalvavimu, ginklų įsigyjimo paklausos mažinimu ir jų įsigyjimo ar
panaudojimo kaštų didinimu.Aljansas yra sudaręs sąveiką su Europos saugumo ir bendradarbiavimo
organizacija(ESBO), kuri atlieka esminį vadmenį palaikanrt saugumą ir
stabilumą Europos žemyne. NATO taip pat sudarius sąjungą su VES.
Visi pilnateisiai VES nariai yra NATO nariai. Šis ryšys sustiprina abiejų
organizacijų turimas saugumo garantijas. Didėjantis Europos valstybių
narystės NATO, ES, VES suderinamumas turės teigiamą įtaką Europos saugumui.
NATO plėtimasis
NATO užsienio reikalų ministrai nutarė, kad plėtimosi stadiją sudarys 3
elementai: intensivus ir individualus dialogas su suinteresuotais
partneriais, grindžiamas plėtimosi studija ir poirmoje fazėje atliktais
pristatymasi; tolesnis PFP programos stiprinimas, aptarimas, kaip NATO turi
persitvarkyti, kad užtikrintų, jog plėtimasis nepakenks Aljanso
efektyvumui.
Madrido deklaracija
1997 07 08 Madride įvyko NATO aukščiausio lygio susitikimas, kuris
apibrėžė naujus NATO tikslus, žengiant į XXI amžių. Ji įeis į NATO istoriją
kaip dokumentas, kuriuo 3 vidurio Europos valstybės- Vengrija, Čekija ir
Lenkija- buvo pakviestos pradėti derybas dėl narystės.
Pa˛anga, pasiekta Madrido deklaracijoje:
• Jungtinių mobilios paskirties pajėgų(CJTF) koncepcijos įgyvendinimas
• Europos saugumo ir gynybos identiteto(ESDI) NATO viduje kūrimas
• NATO karinių pajėgų pertvarkimas, išlaikant Aljanso karinį efektyvumą
Madrido deklaracija užbaigiama Aljanso pasižadėjimu likti ištikimai
laisvai bei nepadalintai Euroatlantinei bendruomenei, kurioje taika ir
gerovė yra prieinama visiems. Savo atnaujinta struktūra ryžtingesne
laikysena ir su didėjančiu narių skaičiumi, NATO ir toliau vaidins savo
vaidmenį siekiant šio tikslo bei atsakant į pavojus, iškylančius
Euroatlantinio regiono saugumui.1999m Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo pilnateisėmis NATO narėmis.
Nuotraukoje- iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija.
NATO šiandien
Dabar Lietuva deda daug pastangų norėdama tapti pilnateise NATO nare. O
tuo tarpu NATO vis dar nenutraukia Jugoslavijos bombardavimo. Toliau
pateikiame publikacijas iš “Lietuvos ryto” susijusias su šiomis temomis.Bombos ir kraujas NATO pergalės vis nepriartina
Trypčiojimas ties sausumos pajėgų įvedimo riba naudingas tik Jugoslavijos
diktatoriui
Ar gali karą laimėti visi?
NATO teigia, kad laimi karą prieš Jugoslaviją. Pralaimėjimais netenka
skųstis ir Kosovo išlaisvinimo armijai (KIA). Tačiau pergale gali džiaugtis
ir Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius, vejantis iš Kosovo
albanus.
Šiaurės Atlanto aljansas teigia sunaikinęs didžiąją dalį Jugoslavijos oro
pajėgų, amunicijos, naftos perdirbimo gamyklas ir trečdalį sunkiosios
ginkluotės Kosove. Yra pranešimų, kad serbų nuotaikos blogėja.
Tuo pat metu nauji KIA kariai dygsta kaip grybai po lietaus. Tiesa, jie
apsiriboja nedideliais susirėmimais su serbų pajėgomis.
„NATO kariauja vieną karą, o serbai – kitą, – teigė Londono tarptautinio
strateginių studijų instituto direktoriaus pavaduotojas Gordonas Adamsas. –
Žvelgiant etninio valymo požiūriu, S.Miloševičius laimi. Šiuolaikinio
technologijų karo požiūriu NATO pergalė nekelia abejonių“.
Kariuomenė pavydi policijai
Aljanso duomenimis, Kosove, kur du milijonai albanų kadaise sudarė 90
procentų gyventojų, yra 40 tūkstančių kovojančių serbų. Pusė jų yra kariai,
kiti priklauso specialiosioms policijos pajėgoms. Be to, yra 5 tūkstančiai
desantininkų.
Tiesiogiai kaunasi policija, ginkluota automatais „Kalašnikov“, o armija
teikia artilerijos paramą.
80 procentų Jugoslavijos kariuomenės sudaro šauktiniai ir rezervo kariai.
NATO karinės žvalgybos duomenimis, armijoje vis daugėja nepatenkintų
karu
žmonių. Daugelis kareivių pavydi specialiajai policijai, su kuria
S.Miloševičius visuomet geriau elgėsi ir mokėjo dosniau.
NATO būstinėje manoma, kad Belgrade yra dar daugiau blaiviai mąstančių
žmonių, kurie abejoja S.Miloševičiaus teisumu. Tačiau tai tiksliai
nustatyti sunku.
Žinių daug, veiksmų maža
Pagrindinis serbų ir KIA kovų placdarmas yra Albanijos ir Makedonijos
pasienis nuo Pečo (Vakarų Kosovas) iki Uroševaco provincijos pietuose.
Serbai nesėkmingai mėgino atkirsti kelius vakaruose, Juniko apylinkėse,
kuriais iš Albanijos KIA gauna maisto ir šaudmenų.
NATO generolas majoras Walteris Jertzas teigė, jog Aljansas sugebėjo
nustatyti apytiksles serbų slapto pajėgų dislokavimo vietas. Kai tik jie
pajudės, NATO nedelsdama smogs.