Nato
5 (100%) 1 vote

Nato

1.NATO po Šaltojo karo

Pasibaigus Šaltajam karui pagerėjo santykiai tarp Rytų ir Vakarų. SSRS vadovavo M. Garbačiovo vykdyta viešumo ir pertvarkos politika 9-o dešimtmečio pabaigoje pakėlė ,,geležinę uždangą“, kuri ilgus dešimtmečius skyrė Europą. Pradėjus irti komunizmo sistemai Vidurio ir Rytų Europos šalys išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos prilausomybės.Pasikeitusi politinė situacija Europoje sudarė prielaidas naujiems regioniniams ir esminiams konfliktams, kurie pasireiškė Sovietų Sąjungoje ir Jugoslavijoje .Po šaltojo karo metu NATO vaidmuo dar labaiu išaugo.

Vakarams iškilo būtinybė pradėti naują dialogiją su buvusiomis priešininkėmis.1990 m. NATO Londono viršūnių susitikime buvo pasiūlyta 6 buvusioms Varšuvos bloko šalims – Vengrijai, Lenkijai, Čekoslovakaijai, Bulgarijai, Rumunijai ir Sovietų sąjungai – pradėti karinį ir politinį bendradarbiavimą ir užmegzti diplomatinius ryšius su Alijansu.Taip NATO konstatavo ,kad ji nebelaiko Varšuvos pakto narių priešiškomis valstybėmis.Tais pačiais metais Europos Saugumos ir bendradarbiavimo konferencijoje buvo paskelbta bendra nepuolimo deklaracija, kuri užfiksavo abipusių įsipareigojimus dėl nepuolimo ir įteisinimo Šaltojo karo pabaigą.

Kitą impulsą NATO struktūrų pokyčiams davė Romos aukščiausio lygio susitikime 1991m. Priimta nauja strateginė konsepcija.Tai užtikrino vis stiprėjantį bendradarbiavimą ir glaudesnius ryšius su tarptauninėmis institucijomis,kaip antai : Jungtinės Tautos (JT) , Europos saugumo ir bedradarbiavimo organizacija ( ESBO), Vakarų Europos Sąjunga (VES), Europos Sąjunga (ES) ir t.t. Buvo sukurtos naujos institucijos Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo taryba (NACC) , 1997 m. pertvarkius NACC įkurta Euroatlantinės partnerystės taryba, kurios turėjo organizuoti politinį dealogą su Rytų ir Vidurio Europos valstybėmis. Nauja NATO konsepcinė strategija paskatino NATO transformaciją iš karinės į politinę organizaciją. Reformos sumažino karines strategijos priklausomybę nuo branduolinio arsenalo ir ginkluotųjų pajėgų kiekio. NATO valstybėms nusprenė daugiau dėmėsio skirti bendradarbiavimui su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis bei Europos žemyne kylančioms krizėms spręsti.Nauji tikslai reiklavo ir institucinių reformų – buvo sumažintos NATO karinės pajėgos, bei padidintas jų mobilumas. Tai leido efektyviai įgyvendinti naują NATO funkciją – dalyvauti užtikrinant taiką valstybėse ar regionuose, kurie turi įtakos NATO valstybių saugumui. NATO pajėgos ir patyrimas buvo panaudotas operacijoje už NATO valstybių teritorijos ribų (angl. Out of area operations) . Nuo 1992 m. iki sėkmingo taikos sutarties 1995m. 12 mėn. pasirašymo ir NATO vadovaujamų Taikos įgyvendinimo pajėgų (angl. Implementation Force) įvedimo , NATO parėmė JT taikos palaikymo operacijos buvusioje Jugoslavijoje . 1996m. IFOR pakeitė NATO vadovaujamos stabilizacijos pajėgos( SFOR; angl. Stabilisation Force; operacija 1998m. vasarą buvo pratęsta neribotam laikui) . Nuo 1998m. antrosios puses Alijansas išskirtinį dėmesį skiria veiksmams, pradedantiems tarptautinei bendruomenei užtikrinti taiką Kosavo regione.1994 metais aukščiausio lygio susitikime Briuselyje buvo suformuota Daugianacionalinių specialios paskirties pajėgų samprata : bendrus NATO karinius resursus padaryti prieinamus platesniems NATO valstybių ir VES operacijoms.1994m. įkūrus programą ,,Partnerystė taikos labui“ (PfP; angl. Partneship for Peace) buvo pradėtas karinis bendradarbiavimas tarp Alijanso ir kitų šalių . Ši programa kurioje dalyvauja 27 valstybės yra orentuota ne į kolektyvinę ginybą ,bet į taikos palaikymą. PfP tapo priimtina ir Rusijai ir neutralioms valstybėms –Švedijai, Suomijai, Asutrijai, Šveicarijai.Dešimto dešimtmečio antroje pusėje pradėjo formuotis partnerystė tarp Alijanso ir Rusijos . 1997m. 05 mėn. Paryžiuje pasirašiusios NATO ir Rusijos pagrindų aktą, buvo sukuta NATO ir Rusijos nuūolatinė jungtinė taryba (PJC; angl. Permanent joint Council) NATO taip pat siekė plėtoti diplomatinius santykius su Ukraina. Po chartijos tarp NATO ir ir Ukrainos sudarymo (1997m. Madrido viršūnių susitikime buvo įsteigta NATO ir Ukrainos komisija (NUC; angl. NATO – Ukraine Commession). 1997m. NATO plėtros samprata buvo patvirtinta aukščiausio lygio vadovų susitikime Madride . kuriame vykdant ,,atvirų durų ‘‘ politiką .Slovėnija, Rumunija ir Baltijos šalys buvo paminėtos kaip potencialios kandidatės. Po Madrido susitikimo suintensyvėję Viduržemio juros šalių dialogas buvo nauja Alijanso užduotis pakoregavusi jos struktūrą.

Vašingtone viršūnių susitikime 1999m. kovo mėn. NATO valstybių vadovai patvirtino Alijanso strategiją , kurioje atsižvelgiama i XXI amžiaus įšūkius saugumui bei tolesnę organizacijos karinę ir politinę plėtrą. 1999m. strategijoje atsižvelgiama ,kad po Šaltojo karo pabaigos Europoje didelio karo galimybė smarkiai sumažėjo, tačiau žemyno saugumą mažina etniniai konfliktai; žmogaus teisių pažeidimai, politinis nestabilumas ir ekonominis sąstingis. 1999m. priimtoje strategijoje išreikšta parama Europos saugumo ir gyvybės identiteto idėjai. Tačiau didžiausios naujovės yra nuostatos dėl dalyvavimo krizių prevencijoj ir jų sprendimas. Priimti sprendimai dėl NATO plėtros ir bendradarbiavimo su
nepriklausančiosmis Alijansui valstybėmis . Būtent Vašingtono viršūnių susitikime pirmojo plėtros etapo metu NATO narėmis oficialiai tapo Čekija, Lenkija ir Vengrija.

2. Karo su Iraku priešistorė ir pats karas parodė, jog NATO pozicija šiuo klausimu nėra homogeniška. Jau 2002 m. pabaigoje išsikristalizavo Prancūzijos ir Vokietijos priešiška pozicija karo Irake atžvilgiu (Prancūzija ir Vokietija siekė išvengti karo Irake, kadangi vadovavosi labiau ekonominiais prioritetais – jos yra nemažai investavusios į Iraką), vėliau prie šių šalių prisidėjo Belgija (blokavo sprendimą padėti apginti Turkiją karo Irake atveju, o pačiai Turkijai karas kėlė nerimą dėl joje gyvenančios kurdų mažumos). Šiek tiek neutralesnės pozicijos laikėsi Liuksemburgas ir Graikija, tačiau yra akivaizdu, jog šios šalys taip pat priskirtinos prie karo Irake opozicijos. Netgi vėlesnės diskusijos apie gilesnę ES karinę integraciją tęsėsi būtent Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ir Liuksemburgo iniciatyva.

Kita pozicija – pradėti ir remti karą Irake – akivaizdžiausiai išsikristalizavo JAV, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lenkijos užsienio politikoje. Žinoma šis pozicijų išsiskyrimas atnešė žalos ne tik NATO vieningumui, bet ir Europos Sąjungos Bendros užsienio politikos perspektyvoms (tai atskleidžia ir susikomponavusi retorika („senoji“ ir „naujoji“ Europa).

3. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – OBSE (OSCE; angl. Organization on Security and Cooperation Europe).1975m. NATO ir Varšuvos sutarties blokų valstybinis bei neprisijungusiams šalims pasirašius Helsinkio Baigiamąjį Aktą , buvo įkurta Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija (ESBK).Nuo 1995m. ji pradėjo veikti kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Ši organizacija siekia užkirsti kelią konflikams bei padėti juos sureguliuoti diplomatinėmis priemonėmis. (Šiuo metu ši organizacija vienija 53 Europos valstybes, JAV bei Kanadą).

4. Prasidėjus karui Irake susirinkusi Lietuvos valstybės gynimo taryba paskelbė, kad Lietuva yra pasirengusi kartu su sąjungininkais iš JAV, Europos ir kitų šalių politiškai prisidėti prie tarptautinės koalicijos veiksmų, skirtų Irakui nuginkluoti. Taip pat buvo nutarta, kad Lietuva prie Irako krizės sureguliavimo prisidės humanitarinėmis priemonėmis,t.y. siunčiant medikus, aptarnaujantį personlą ir kitokių specialistų bei dalyvaujant pagalbos Irako gyventojams tarptautinėse programose, įskaitant ir maisto produktų paramą. Šiuo metu tarptautinėje misijoje palaikant stabilumą ir įtvirtinant taiką Irake dalyvauja daugiau nei šimtas Lietuvos karių

5. Septintajame dešimtmetyje tarp NATO sąjungininkių iškilo tam tikrų nesutarimų. Prancūzijos prezidentas Š. De Gaulle piestu stojo prieš Amerikos septintą dešimtmetį puoselėtus politinius ir karinius planus. Jis laikė juos bemaž neužmaskuotais bandymais pajungti Europą ir buvo tvirtai pasiryžęs netapti Amerikos satelitu. Amerika , žinoma, kalbėjo apie partnerystę , bet niekada aiškiai jos neapibrėžė. Prancūzijos užsenio politika juo toliau, juo labiau linko į neutralumą. 1965m. Prancūzija išstojo iš SEATO (NATO atitikmens Pietryčių Azijoje) ir liovėsi dalyvauti NATO manevruose Europoje. 1966 metų kovą de Gaulle paskelbė , kad prancūzų pajėgos atšiaukiamos iš NATO , prancūzų karininkai iš jos vadovybės taigi organizacijos būstinę teko perkelti iš Paryžiaus į Briuselį : NATO , jo nuomone, turėjo veikti, bet Prancūzijojos veikla joje turėjo būti pristabdyta . Oficialusis Vašingtonas stebėtinai kantriai žiūrėjo į de Gaulle pastangas sumažinti Amerikos įtaka pasaulyje ir Prancūzijos išpuolius prieš Amerikos monetarinę politiką ir dolerį. Tačiau ,kai 1968m. vasarą studentų maištas atskleidė ,,golstų‘‘ valdžios trapumą. vidaus neramumų sukeltas netikrumas vos nesužliugdė franko; monetarinė krizė parodė, kad Prnacūzijai skubiai reikia didelės užsenio pagalbos, pirmiausia iš Vakaų Vokietijos ir JAV, o po sovietų invazijos į Čekoslovakiją ir jėgų balanso pokyčių Viduržemio jūroje galutinai paaiškėjo, kad Prancūzijos užsenio ir gynybos politika buvo grindžiama klaidingomis prielaidomis . 1968m. Prancūzija nusprendė sugrįžti į NATO.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1391 žodžiai iš 3953 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.