Nato pletra i vidurio rytu europa stiprejimo ar skilimo dilema
5 (100%) 1 vote

Nato pletra i vidurio rytu europa stiprejimo ar skilimo dilema



1. ĮVADAS

2. NATO STRATEGIJOS po šaltojo karo

3. NATO PLĖTROS ETAPAI Į VRE po šaltojo karo:

a. Trečiasis NATO plėtros etapas 1997m.

i. 1997 metų NATO plėtros argumentai ir kriterijai

ii. Palyginimas su anksčiau įvykusia Aljanso plėtra

iii. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu

b. Ketvirtasis NATO plėtros etapas 2002m.

i. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu

ii. Besikeičiantys NATO ir Rusijos santykiai

iii. NATO plėtros scenarijai

iv. 2002 metais numatomo plėtros etapo kriterijai

4. DVI GALIMOS NATO LŪŽIO LINIJOS:

a. Tarp Rytų ir Vakarų Europos:

1. Rusijos NATO narystės prototipas-NATO ir Rusijos

taryba

2. Irako krizė- Europos valstybių nuomonių skilimas (

Vilniaus dešimtuko pareiškimas)

3. Lenkija-JAV “Trojos arklys” Europoje

b. Tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos:

1. Nauji ( kitokie JAV ) tikslai

2. Europietiškas daugiašališkumas- nauja nacionalizmo

forma.

5.IŠVADOS

ĮVADAS

Temos aktualumas

1949 metais balandžio 4 dieną susikūrė Šiaurės Atlanto Sutarties

Organizacija – NATO (North Atlantic Treaty Organization), kurią sudarė 12

steigėjų – narių. Įvairių aplinkybių įtakojamai jau 1952m. NATO teko

plėstis, o po 3 metų – 1955 metais teko plėstis ir antrą kartą. Per visą

savo egzistavimo istoriją NATO plėtėsi keturis kartus, priimdama 7 naujas

nares ir taip savo narių skaičių padidindama nuo 12 iki 19. Visi iki šiol

buvę keturi NATO plėtros atvejai skirstomi į 3 plėtros etapus., 2003 metais

lapkričio mėnesio pabaigoje įvyko Prahos viršūnių susitikimas, kurio metu į

NATO pakvietimą gavo naujos narės. Taigi, galima kalbėti ir apie naują –

jau ketvirtąjį NATO plėtros etapą.

Pirmieji du NATO plėtros etapai vyko Šaltojo karo metais. Vykstant

konkurencijai tarp NATO šalių ir Varšuvos Sutarties Organizacijos bei tam

tikrais laikotarpiais balansuojant ant galimo trečiojo pasaulinio karo

ribos, buvo svarbu užkirsti kelią galimai priešininko agresijai. Todėl

būtent politiniai ir geografiniai aspektai darė didelę įtaką Šaltojo karo

metu vykusiai Aljanso plėtrai.

Pasibaigus Šaltajam karui, narystės NATO siekimą deklaravo daugelis

buvusių Sovietų Sąjungos sateličių valstybių, priklaususių Varšuvos

Sutarties Organizacijai bei Baltijos šalys, kurios iki 1990 metų priklausė

Sovietų Sąjungai [1]..Suirus Varšuvos Sutarties Organizacijai, buvę jos

narės kuo skubiau norėjo užsitikrinti savo saugumą, kurį jos siejo su

integracija į NATO.

1997 metais vykusio Madrido viršūnių susitikimo metu, į NATO buvo

pakviestos Lenkija, Čekija ir Vengrija – buvusios Varšuvos Sutarties

Organizacijos narės. Tai buvo tam tikras lūžis, parodęs, kad Aljansas

pripažįsta pasikeitusią politinę situaciją ir neignoruoja nei vienos

buvusio priešininko valstybės, jeigu ji siekia demokratijos, žmogaus teisių

apsaugos ir kitų, NATO vertybes atitinkančių vertybių įtvirtinimo. Šiame

viršūnių susitikime buvo pažadėta, kad šis plėtros etapas nėra paskutinis.

1999 metais vykusio Vašingtono viršūnių susitikimo metu į Aljansą nebuvo

pakviesta nė viena kandidatė, tačiau buvo numatyta, kad artimiausias

plėtros klausimo peržiūrėjimas įvyks 2002 metų viršūnių susitikime, kuris,

kaip vėliau buvo nuspręsta, įvyks Prahoje. Lietuvai šis viršūnių

susitikimas yra ypač svarbus todėl, kad būtent šio viršūnių susitikimo metu

ji pagaliau gavo pakvietimą į Aljansą.

Kaip teigia Henry Kissinger’is , Prahos susitikimas buvo ne tik

pirminių Aljanso tikslų triumfas, bet ir proga apsvarstyti šio įvykio

sukeltų ilgalaikių pasikeitimų padarinius.

Prieš pusę amžiaus NATO buvo sukurta tam, kad gintų savo narius nuo

agresijos, o ypač nuo Sovietų invazijos į Vakarų Europą. Šiai grėsmei

nunykus, NATO dabar ne tiek plečiasi, kiek keičiasi ir tampa kitokia

organizacija. Šiandien ji jau panašesnė į kolektyvinio saugumo

organizaciją, tokią kaip Jungtinės Tautos. Aljansas brėžia naujas

skiriamąsias linijas ir plėtoja naujus specifinius tikslus. Tai kelia

pavojų pačiai NATO idėjai. Kolektyvinio saugumo organizacijos, kokia pamažu

virsta NATO, grėsmes suvokia kitaip nei paprastas gynybinis Aljansas. Šios

organizacijos grėsmes nagrinėja ne bendrame kontekste, bet kiekvieną

atskirai, dėl to sunku priimti sprendimus dėl kovos su šiomis grėsmėmis

būdų ir tikslingumo. Įvairios krizės per Šaltąjį karą dar buvo sprendžiamos

Aljansui būdingais metodais, ir sąjungininkai kovojo kartu. Antiteroristinė

kampanija, pradėta 2001 metų rugsėjį, jau buvo kolektyvinio saugumo

reikalas. Sąjungininkai prie šios kampanijos prisidėjo tik kiek galėjo (tai

reiškia, kad veikė vien tik amerikiečiai). NATO, kaip organizacija, į kovą

su
tarptautiniu terorizmu jau nebuvo įtraukta.

Dabar NATO vykstantis keitimosi procesas sukuria dvi galimas lūžio

linijas Aljanso viduje: tarp Rytų ir Vakarų Europos bei tarp Europos ir

JAV. NATO plėtra būtų vykusi daug sunkiau, jei Europos šalys, kurios yra

NATO narės, vis dar tikėtų Rusijos grėsme ar branduolinio karo galimybe,

t.y. jei Europos šalys būtų jautusios Aljanso reikalingumą. Tačiau viskas

yra kitaip.

Šiame darbe yra siekiama apžvelgti ne tik NATO plėtros etapus į

Vidurio Rytų Europą , palyginti juos su anksčiau įvykusią NATO plėtra,

pateikti NATO narių nuomuonę plėtros atžvilgiu, bet ir išanalizuoti

galimas NATO lūžio linijas. Didelis dėmesys skiriamas priežasčių, kodėl

NATO nusprendė plėstis į VRE regioną,kodėl ši plėtra iššaukė tokį

nuomuonių skirtumą , kaip pasikeitė JAV ir Europos santykiai bei kokią

vietą Alijanse užima Vilniaus dešimtuko šalys.

Temos pasirinkimas

Šios temos pasirinkimą nulėmė keletas priežasčių. Pirmiausia tai, kad

būtent šiemet įvykusiame Prahos viršūnių susitikime, Lietuva pagaliau gavo

pakvietimą į NATO. Įdomu panagrinėti, kokios buvo politinės aplinkybės,

kurios privertė NATO plėstis, kokiais kriterijais buvo remiamasi, priimant

sprendimus dėl NATO plėtros ir dėl kandidačių į Aljansą pasirinkimo. Antra,

tai, jog šiandienos įvykių sraute( turiu omeny Irako krizę, kovą prieš

terorizmą ir pan.) yra aiškiai matomas valstybių narių nuomuonių

prieštaravimas esminiais alijanso veiklos klausimais. Reikia pripažinti ir

tai , jog neoficialiai tenka išgirsti, jog Europa pasidalino į dvi

stovyklas, o Aljansas skyla. Iš čia kyla hipotezė: plėtra į VRE :

Alijanso stiprėjimas ar skilimas? Trečia šios temos pasirinkimą lėmusi

priežastis yra ilgametis domėjimasis Atlantizmu bei NATO .

Tyrimo metodika

Šiame darbe bus naudojami aprašomasis, analitinis ir palyginamasis tyrimo

metodai. Rašant šį darbą buvo atsižvelgiama į anksčiau kitų autorių

darbuose padarytas prielaidas.

Nato plėtros etapų klasifikacija

Šiuo metu dar nėra visuotinai priimto NATO plėtros skirstymo į etapus.

Literatūroje galima sutikti keletą NATO plėtros skirstymų į etapus

variantų:

Pirmasis variantas: NATO plėtros etapai pradedami skirstyti nuo

pirmojo naujų NATO narių priėmimo 1952 metais.:

1. Pirmuoju NATO plėtros etapu laikoma 1952m. Turkijos ir Graikijos

priėmimas bei 1955m. Vokietijos priėmimas.

2. Antruoju NATO plėtros etapu laikomas 1982m. Ispanijos priėmimas.

3. Trečiuoju NATO plėtros etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir

Vengrijos priėmimas.

4. Ketvirtuoju etapu laikomas numatomas naujų narių priėmimas Prahos

viršūnių susitikime 2002 metų lapkričio mėnesį..

Dar vienas, dabar dažniausiai spaudoje sutinkamas, NATO plėtros etapų

skirstymas – nuo 1997m., kada NATO plėtra pirmą kartą buvo vykdoma pagal

pasikeitusias sąlygas po Šaltojo karo.

1. Pirmuoju etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos

priėmimas.

2. Antruoju etapu laikomas būsimasis 2002 metų NATO plėtros etapas.

Šiame magistro darbe bus remiamasi pirmuoju NATO plėtros etapų

skirstymu į 4 plėtros etapus: 1952 – 1955; 1982; 1997; 2002 metais.

Darbo objektas bei tikslas

Darbo objektą nurodo jau pats darbo pavadinimas: NATO plėtros etapai į

Vidurio Rytų Europą, darbo tikslas – išanalizuoti NATO skilimo galimybes,

priežastis bei aplinkybes.

Siekiant pateikti Aljanso lūžio linijas bei jų aspektus, reikia

išnagrinėti priežastis, kodėl NATO nutarė plėstis į VRE, kas įtakojo jos

plėtimąsi šia kryptimi, kokios valstybės ir kodėl buvo pasirinktos tapti

NATO narėmis. Kaip vystosi santykiai dabar tarp NATO narių, ar organizacija

vis dar svarbi tarptautinėje arenoje?

NATO STRATEGIJOS PO ŠALTOJO KARO

1991 metų lapkritį buvo priimta nauja NATO strateginė koncepcija –

pirmoji po Šaltojo karo pabaigos bei pirmoji kada nors viešai paskelbta

NATO strategijos koncepcija. Užduotis parengti naują NATO strategijos

koncepciją buvo Tarybos pavesta NATO karinės strategijos peržiūrėjimui

sukurtai Ad hoc grupei, kuri daugiau žinoma kaip Strategijos peržiūros

grupė. Ši ad hoc grupė nusprendė, kad naujoji karinė strategija turėtų

atspindėti ne tik dabartinę saugumo aplinką, bet ir Aljanso politinį atsaką

į pasikeitusias aplinkybes. Mažai susijusi su ankstesnėmis strategijos

koncepcijomis, ji pabrėžė bendradarbiavimą su buvusiais priešininkais, o ne

konfrontaciją. NATO pagrindiniu tikslu ir toliau liko jos narių saugumas,

bet jau derinamas su specialiu įsipareigojimu dirbti visos Europos saugumo

labui. 1991 metų Aljanso strategijos koncepcija pakeitė Šaltojo karo metais

galiojusias nuostatas. Tai – pirmoji viešai paskelbta NATO strategijos

koncepcija, kas rodo, jog situacija, kuri buvo paskutinius keturiasdešimt

metų yra pasikeitusi, ir kad NATO jau nebemato rimtos grėsmės iš Rytų, kas

leidžia savo strategijos
skelbti viešai. Šioje koncepcijoje,

aptariant politinius ir karinius NATO saugumo politikos aspektus,

atsižvelgiama į pasikeitusią politinę situaciją, į naujų partnerių Rytų ir

Centrinėje Europoje interesus, kurie jau laikomi Aljanso strategijos

sudėtine dalimi. Numatomas priklausomybės nuo branduolinės ginkluotės

mažinimas, įprastinės ginkluotės pokyčiai, pabrėžiamas NATO vaidmuo krizių

valdyme ir taikos palaikymo operacijų vykdyme, dialogo, bendradarbiavimo ir

kolektyvinės gynybos sampratos ir būtinybė.

Šioje Aljanso strategijos koncepcijoje bandoma sukurti bendrą Šiaurės

Amerikos ir Europos saugumo sistemą, pasitelkiant ne tik NATO, bet ir

tokias viena kitą papildančias organizacijas kaip ESBO[2], Europos Sąjunga,

Vakarų Europos sąjunga, Europos Taryba. Kiekviena iš šių institucijų

prisideda prie bendro Europos saugumo, todėl jų sąveika ir veiklos

koordinavimas lemia jų veiklos saugumui užtikrinti efektyvumą. Tai, kad

strategijos koncepcijoje kalbama apie įvairių bendradarbiavimą saugumui

užtikrinti rodo, jog keičiasi Aljanso požiūris į saugumą: karinis saugumo

aspektas iš svarbiausio saugumo užtikrinimo politikos elemento tampa tik

vienu iš daugelio saugumo užtikrinimo politikos elementų.

1991 metų Aljanso strategijos koncepcijoje akcentuojamos įvairios

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1615 žodžiai iš 5339 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.