1. ĮVADAS
2. NATO STRATEGIJOS po šaltojo karo
3. NATO PLĖTROS ETAPAI Į VRE po šaltojo karo:
a. Trečiasis NATO plėtros etapas 1997m.
i. 1997 metų NATO plėtros argumentai ir kriterijai
ii. Palyginimas su anksčiau įvykusia Aljanso plėtra
iii. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu
b. Ketvirtasis NATO plėtros etapas 2002m.
i. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu
ii. Besikeičiantys NATO ir Rusijos santykiai
iii. NATO plėtros scenarijai
iv. 2002 metais numatomo plėtros etapo kriterijai
4. DVI GALIMOS NATO LŪŽIO LINIJOS:
a. Tarp Rytų ir Vakarų Europos:
1. Rusijos NATO narystės prototipas-NATO ir Rusijos
taryba
2. Irako krizė- Europos valstybių nuomonių skilimas (
Vilniaus dešimtuko pareiškimas)
3. Lenkija-JAV “Trojos arklys” Europoje
b. Tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos:
1. Nauji ( kitokie JAV ) tikslai
2. Europietiškas daugiašališkumas- nauja nacionalizmo
forma.
5.IŠVADOS
ĮVADAS
Temos aktualumas
1949 metais balandžio 4 dieną susikūrė Šiaurės Atlanto Sutarties
Organizacija – NATO (North Atlantic Treaty Organization), kurią sudarė 12
steigėjų – narių. Įvairių aplinkybių įtakojamai jau 1952m. NATO teko
plėstis, o po 3 metų – 1955 metais teko plėstis ir antrą kartą. Per visą
savo egzistavimo istoriją NATO plėtėsi keturis kartus, priimdama 7 naujas
nares ir taip savo narių skaičių padidindama nuo 12 iki 19. Visi iki šiol
buvę keturi NATO plėtros atvejai skirstomi į 3 plėtros etapus., 2003 metais
lapkričio mėnesio pabaigoje įvyko Prahos viršūnių susitikimas, kurio metu į
NATO pakvietimą gavo naujos narės. Taigi, galima kalbėti ir apie naują –
jau ketvirtąjį NATO plėtros etapą.
Pirmieji du NATO plėtros etapai vyko Šaltojo karo metais. Vykstant
konkurencijai tarp NATO šalių ir Varšuvos Sutarties Organizacijos bei tam
tikrais laikotarpiais balansuojant ant galimo trečiojo pasaulinio karo
ribos, buvo svarbu užkirsti kelią galimai priešininko agresijai. Todėl
būtent politiniai ir geografiniai aspektai darė didelę įtaką Šaltojo karo
metu vykusiai Aljanso plėtrai.
Pasibaigus Šaltajam karui, narystės NATO siekimą deklaravo daugelis
buvusių Sovietų Sąjungos sateličių valstybių, priklaususių Varšuvos
Sutarties Organizacijai bei Baltijos šalys, kurios iki 1990 metų priklausė
Sovietų Sąjungai [1]..Suirus Varšuvos Sutarties Organizacijai, buvę jos
narės kuo skubiau norėjo užsitikrinti savo saugumą, kurį jos siejo su
integracija į NATO.
1997 metais vykusio Madrido viršūnių susitikimo metu, į NATO buvo
pakviestos Lenkija, Čekija ir Vengrija – buvusios Varšuvos Sutarties
Organizacijos narės. Tai buvo tam tikras lūžis, parodęs, kad Aljansas
pripažįsta pasikeitusią politinę situaciją ir neignoruoja nei vienos
buvusio priešininko valstybės, jeigu ji siekia demokratijos, žmogaus teisių
apsaugos ir kitų, NATO vertybes atitinkančių vertybių įtvirtinimo. Šiame
viršūnių susitikime buvo pažadėta, kad šis plėtros etapas nėra paskutinis.
1999 metais vykusio Vašingtono viršūnių susitikimo metu į Aljansą nebuvo
pakviesta nė viena kandidatė, tačiau buvo numatyta, kad artimiausias
plėtros klausimo peržiūrėjimas įvyks 2002 metų viršūnių susitikime, kuris,
kaip vėliau buvo nuspręsta, įvyks Prahoje. Lietuvai šis viršūnių
susitikimas yra ypač svarbus todėl, kad būtent šio viršūnių susitikimo metu
ji pagaliau gavo pakvietimą į Aljansą.
Kaip teigia Henry Kissinger’is , Prahos susitikimas buvo ne tik
pirminių Aljanso tikslų triumfas, bet ir proga apsvarstyti šio įvykio
sukeltų ilgalaikių pasikeitimų padarinius.
Prieš pusę amžiaus NATO buvo sukurta tam, kad gintų savo narius nuo
agresijos, o ypač nuo Sovietų invazijos į Vakarų Europą. Šiai grėsmei
nunykus, NATO dabar ne tiek plečiasi, kiek keičiasi ir tampa kitokia
organizacija. Šiandien ji jau panašesnė į kolektyvinio saugumo
organizaciją, tokią kaip Jungtinės Tautos. Aljansas brėžia naujas
skiriamąsias linijas ir plėtoja naujus specifinius tikslus. Tai kelia
pavojų pačiai NATO idėjai. Kolektyvinio saugumo organizacijos, kokia pamažu
virsta NATO, grėsmes suvokia kitaip nei paprastas gynybinis Aljansas. Šios
organizacijos grėsmes nagrinėja ne bendrame kontekste, bet kiekvieną
atskirai, dėl to sunku priimti sprendimus dėl kovos su šiomis grėsmėmis
būdų ir tikslingumo. Įvairios krizės per Šaltąjį karą dar buvo sprendžiamos
Aljansui būdingais metodais, ir sąjungininkai kovojo kartu. Antiteroristinė
kampanija, pradėta 2001 metų rugsėjį, jau buvo kolektyvinio saugumo
reikalas. Sąjungininkai prie šios kampanijos prisidėjo tik kiek galėjo (tai
reiškia, kad veikė vien tik amerikiečiai). NATO, kaip organizacija, į kovą
su
tarptautiniu terorizmu jau nebuvo įtraukta.
Dabar NATO vykstantis keitimosi procesas sukuria dvi galimas lūžio
linijas Aljanso viduje: tarp Rytų ir Vakarų Europos bei tarp Europos ir
JAV. NATO plėtra būtų vykusi daug sunkiau, jei Europos šalys, kurios yra
NATO narės, vis dar tikėtų Rusijos grėsme ar branduolinio karo galimybe,
t.y. jei Europos šalys būtų jautusios Aljanso reikalingumą. Tačiau viskas
yra kitaip.
Šiame darbe yra siekiama apžvelgti ne tik NATO plėtros etapus į
Vidurio Rytų Europą , palyginti juos su anksčiau įvykusią NATO plėtra,
pateikti NATO narių nuomuonę plėtros atžvilgiu, bet ir išanalizuoti
galimas NATO lūžio linijas. Didelis dėmesys skiriamas priežasčių, kodėl
NATO nusprendė plėstis į VRE regioną,kodėl ši plėtra iššaukė tokį
nuomuonių skirtumą , kaip pasikeitė JAV ir Europos santykiai bei kokią
vietą Alijanse užima Vilniaus dešimtuko šalys.
Temos pasirinkimas
Šios temos pasirinkimą nulėmė keletas priežasčių. Pirmiausia tai, kad
būtent šiemet įvykusiame Prahos viršūnių susitikime, Lietuva pagaliau gavo
pakvietimą į NATO. Įdomu panagrinėti, kokios buvo politinės aplinkybės,
kurios privertė NATO plėstis, kokiais kriterijais buvo remiamasi, priimant
sprendimus dėl NATO plėtros ir dėl kandidačių į Aljansą pasirinkimo. Antra,
tai, jog šiandienos įvykių sraute( turiu omeny Irako krizę, kovą prieš
terorizmą ir pan.) yra aiškiai matomas valstybių narių nuomuonių
prieštaravimas esminiais alijanso veiklos klausimais. Reikia pripažinti ir
tai , jog neoficialiai tenka išgirsti, jog Europa pasidalino į dvi
stovyklas, o Aljansas skyla. Iš čia kyla hipotezė: plėtra į VRE :
Alijanso stiprėjimas ar skilimas? Trečia šios temos pasirinkimą lėmusi
priežastis yra ilgametis domėjimasis Atlantizmu bei NATO .
Tyrimo metodika
Šiame darbe bus naudojami aprašomasis, analitinis ir palyginamasis tyrimo
metodai. Rašant šį darbą buvo atsižvelgiama į anksčiau kitų autorių
darbuose padarytas prielaidas.
Nato plėtros etapų klasifikacija
Šiuo metu dar nėra visuotinai priimto NATO plėtros skirstymo į etapus.
Literatūroje galima sutikti keletą NATO plėtros skirstymų į etapus
variantų:
Pirmasis variantas: NATO plėtros etapai pradedami skirstyti nuo
pirmojo naujų NATO narių priėmimo 1952 metais.:
1. Pirmuoju NATO plėtros etapu laikoma 1952m. Turkijos ir Graikijos
priėmimas bei 1955m. Vokietijos priėmimas.
2. Antruoju NATO plėtros etapu laikomas 1982m. Ispanijos priėmimas.
3. Trečiuoju NATO plėtros etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir
Vengrijos priėmimas.
4. Ketvirtuoju etapu laikomas numatomas naujų narių priėmimas Prahos
viršūnių susitikime 2002 metų lapkričio mėnesį..
Dar vienas, dabar dažniausiai spaudoje sutinkamas, NATO plėtros etapų
skirstymas – nuo 1997m., kada NATO plėtra pirmą kartą buvo vykdoma pagal
pasikeitusias sąlygas po Šaltojo karo.
1. Pirmuoju etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos
priėmimas.
2. Antruoju etapu laikomas būsimasis 2002 metų NATO plėtros etapas.
Šiame magistro darbe bus remiamasi pirmuoju NATO plėtros etapų
skirstymu į 4 plėtros etapus: 1952 – 1955; 1982; 1997; 2002 metais.
Darbo objektas bei tikslas
Darbo objektą nurodo jau pats darbo pavadinimas: NATO plėtros etapai į
Vidurio Rytų Europą, darbo tikslas – išanalizuoti NATO skilimo galimybes,
priežastis bei aplinkybes.
Siekiant pateikti Aljanso lūžio linijas bei jų aspektus, reikia
išnagrinėti priežastis, kodėl NATO nutarė plėstis į VRE, kas įtakojo jos
plėtimąsi šia kryptimi, kokios valstybės ir kodėl buvo pasirinktos tapti
NATO narėmis. Kaip vystosi santykiai dabar tarp NATO narių, ar organizacija
vis dar svarbi tarptautinėje arenoje?
NATO STRATEGIJOS PO ŠALTOJO KARO
1991 metų lapkritį buvo priimta nauja NATO strateginė koncepcija –
pirmoji po Šaltojo karo pabaigos bei pirmoji kada nors viešai paskelbta
NATO strategijos koncepcija. Užduotis parengti naują NATO strategijos
koncepciją buvo Tarybos pavesta NATO karinės strategijos peržiūrėjimui
sukurtai Ad hoc grupei, kuri daugiau žinoma kaip Strategijos peržiūros
grupė. Ši ad hoc grupė nusprendė, kad naujoji karinė strategija turėtų
atspindėti ne tik dabartinę saugumo aplinką, bet ir Aljanso politinį atsaką
į pasikeitusias aplinkybes. Mažai susijusi su ankstesnėmis strategijos
koncepcijomis, ji pabrėžė bendradarbiavimą su buvusiais priešininkais, o ne
konfrontaciją. NATO pagrindiniu tikslu ir toliau liko jos narių saugumas,
bet jau derinamas su specialiu įsipareigojimu dirbti visos Europos saugumo
labui. 1991 metų Aljanso strategijos koncepcija pakeitė Šaltojo karo metais
galiojusias nuostatas. Tai – pirmoji viešai paskelbta NATO strategijos
koncepcija, kas rodo, jog situacija, kuri buvo paskutinius keturiasdešimt
metų yra pasikeitusi, ir kad NATO jau nebemato rimtos grėsmės iš Rytų, kas
leidžia savo strategijos
skelbti viešai. Šioje koncepcijoje,
aptariant politinius ir karinius NATO saugumo politikos aspektus,
atsižvelgiama į pasikeitusią politinę situaciją, į naujų partnerių Rytų ir
Centrinėje Europoje interesus, kurie jau laikomi Aljanso strategijos
sudėtine dalimi. Numatomas priklausomybės nuo branduolinės ginkluotės
mažinimas, įprastinės ginkluotės pokyčiai, pabrėžiamas NATO vaidmuo krizių
valdyme ir taikos palaikymo operacijų vykdyme, dialogo, bendradarbiavimo ir
kolektyvinės gynybos sampratos ir būtinybė.
Šioje Aljanso strategijos koncepcijoje bandoma sukurti bendrą Šiaurės
Amerikos ir Europos saugumo sistemą, pasitelkiant ne tik NATO, bet ir
tokias viena kitą papildančias organizacijas kaip ESBO[2], Europos Sąjunga,
Vakarų Europos sąjunga, Europos Taryba. Kiekviena iš šių institucijų
prisideda prie bendro Europos saugumo, todėl jų sąveika ir veiklos
koordinavimas lemia jų veiklos saugumui užtikrinti efektyvumą. Tai, kad
strategijos koncepcijoje kalbama apie įvairių bendradarbiavimą saugumui
užtikrinti rodo, jog keičiasi Aljanso požiūris į saugumą: karinis saugumo
aspektas iš svarbiausio saugumo užtikrinimo politikos elemento tampa tik
vienu iš daugelio saugumo užtikrinimo politikos elementų.
1991 metų Aljanso strategijos koncepcijoje akcentuojamos įvairios