Naudinga1
5 (100%) 1 vote

Naudinga1

1.Psichologijos objektas, šakos, kryptys, uždaviniai ir reikšmė, vieta mokslų sistemoje. Psichologija ir edukologija.

Psichologijos uždavinys – tirti ir nagrinėti žmogaus psichiką laboratorijoje, aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos ir su ja susijusios žmonių elgsenos ypatybes.

Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.

Psichologijai kaip mokslui būdinga:

1.Kiekvienas mokslas siekia kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija kaip savarankiškas mokslas remiasi empiriniu (gr. empeiria- pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai, tai elgsena, kuri gali būti tyrėjo užfiksuota elgsenos lygiai:

a) fiziologinės reakcijos b)motorika ir judesiai c) kalbinės reakcijos d)gali būti fiksuojami ir elgsenos

2.Mokslas siekia ir ne tik aprašyti surinktus faktus, bet ir juos paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti, reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų, keldama mokslines hipotezes ir jas tikrindama.

3.Kiekvienas mokslas turi teorijas. 4.Psichologija turi savo mokslinius metodus t.y.būdus, kuriais yra renkami ją dominantys faktai. 5.Kiekvienas mokslas turi specialius terminus – žodžius, kurie turi tikslią apibrėžtą mokslinę reikšmę.

Psichologijos objektas-psichika: SĄMONĖ ir PASĄMONĖ.

Sąmonė – tai toji psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti apie šį pažinimą, prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius.Sąmonė yra tai, apie ką žmogus gali duoti žodinę ataskaitą. Savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas, vadinamas savimone.

Pasąmonė – tai psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai sapnai, hipnozės reiškiniai,visa, kas susiję su mūsų pagrindiniais gyvenimo įgūdžiais.

Psichologijos šakos: I.Fundamentalioji:

1.Bendroji psichologija. 2.Socialinė psichologija 3.Amžiaus tarpsnių (raidos)4.Zoopsichologija 5.Medicininė psichologija 6.Patopsichologija. II.Taikomoji: 1.Darbo ir inžinierinė 2.Pedagoginė 3.Šeimos 4.Kūrybos (inovacijų) 5.Sporto 6.Vadovavimo 7.Organizacinė. Intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.

Psichologijos kryptys:1.Struktūralizmas. teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonę, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galiam suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungdamiesi sudaro sąmonės turinį. 2.Funkcionalizmas. teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. 3.Biheviorizmas. iškėlė idėją, kad, jog psichologija turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. 4.Geštaltpsichologija. tyrė suvokimą ir atmintį. 5.Psichoanalizė. atskleide ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Žmogaus psichikoje išskiriami trys lygmenys: id (nesąmoningas), ego (pasąmoninis), superego(sąmoningas). 6.Neopsichoanalizė. pabrėžė socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui. ARBA Jie, neatmesdami nesąmoningų reiškinių vaidmens psichikoje, iškėlė ir socialinės bei kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena žmogus, reikšmę. 7.Kognityvinė (šiuolaikinė psich.kryptis). subjekto elgsenoje svarbiausią reikšmę turi žinios ir pažinimo procesai. 8.Humanistinė. iškėlė asmenybės reikšmę, jos sugebėjimus siekti didelių vertybių, pažinti save.(Uždavinys – rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe nei kurti teorijas).

Psichologijos vieta mokslu sistemoje. Psichologija priklauso mokslų apie žmogų sistemai, todėl ji susijusi su visais mokslais, kurie 1 ar kt.aspektu liečia žmogaus egzistencijos problemas: filosofija, sociologija, biologija, pedagogika ir kt. Specifinė psichologijos ryšių su kt.mokslais priežastis – visus mokslus kuria žmonės savo psichinių ir fizinių pastangų dėka – jusdami ir suvokdami tikrovę, mąstydami ir apibendrindami, t.t.motyvų skatinami pasirinkdami tyrimų kryptis. Bet koks mokslinis pažinimas – sudėtinga psichinė veikla, kuri gali būti psichologijos mokslo objektas. Dėl to psichologijos žinios – kiek1 mokslo sudėtinė dalis. Su filosofija. Su pedagogika Su žmogaus nervų sistemos fiziologija.. Su biologija, fizika Psichologija tyrimams, jų interpretavimui naudojama matematika, kibernetika.

Dėl įvairių mokslų glaudaus bendradarbiavimo su psichologija atsiranda hibridiniai mokslai – psichofiziologija, psichofizika, psichobiologija, psicholingvistika ir psichofizika, farmokologija ir kt.

Psichologija ir edukologija

Psichologijos žinios reikalingos, norint patobulinti bet kokią žmonių veiklos sritį, kur žmogus veikia savo dvasinėmis ir fizinėmis savybėmis. Ypač reikšmingas psichologijos vaidmuo tėvų bei pedagoginėje veikloje. Norint ugdyti jaunąją kartą, koreguoti suaugusių žmonių elgseną, tobulinti patį save, būtina sąlyga –gerai pažinti ugdymo objektą. Šiam patyrimui neužtenka praktinės psichologijos, gaunamos iš bendravimo praktikos, reikia ir šiuolaikinės mokslinės psichologijos žinių.

2. Psichikos tyrimo galimybės ir būdai. Specifiniai raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai. Psichodiagnostika – psichologo praktiko veikla(naudojantis mokslo žiniomis, siekiama pažinti vieną
konkretų atvejį.) Moksliniai psichologiniai tyrimai pasižymi, tuo kad psichologas turi tikslą nustatyti fakto būvimą, aprašyti, paaiškinti ryšius tarp įvairių faktų, reiškinių, suformuluoti dėsnius, kurti arba patikrinti psichologines teorijas. Moksliniais tyrimais siekiama pasiekti tai, kas nauja, nežinoma. Psichologijoje galime išskirti 3 mokslinio tyrimo strategijas: Aprašomoji arba stebėjimo strategija naudojama, kai norima gauti duomenų apie elgesį, 2.Eksperimentinė strategija, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. 3.Koreliacinis tyrimas naudojamas, kai ieškomas ryšys tarp t.t.psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus.

Išskiriami duomenų rinkimo ir matavimo būdai-metodai:

1.Stebėjimas–tai objektyvus duomenų rinkimo būdas,

Faktai renkami įvairiomis stebėjimo priemonėmis:

a)stebėjimas natūraliose gyvenimo sąlygose, kai nesikišame į stebėjimą. b)stebėjimas tyrėjo sudarytose sąlygose, kurios yra artimos natūralioms c)stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje, laboratorijoje

d) Stebėjimas dalyvaujant tyrėjui. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią gr. ir stebėti tos gr. narius ‘iš vidaus’.

2.Apklausa–duomenų rinkimas tiriamajam žodžiu/raštu atsakant į klausimus. Apklausa raštu –anketos, klausimynai, žodžiu–pokalbiai, interviu. Informaciją apie žm.žinias iš savižinos srities. Silpnoji pusė–tai subjektyvumas.

3.Psichologiniais testais įvertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Testas – tai standartinės užduotys, iš kurių atlikimo pagal t.t.kriterijus galime įvertinti žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį ir t.t.).

Pagal matavimo sritį testus galima suskirstyti: •žinių testai skirti nustatyti mokymo metodų efektyvumą; •gabumų testai skirti būsimos veiklos rezultatų prognozavimui; •asmenybės testai skiriami: asmenybės klausimynus ir projekcinius testus (daugiaprasmės užduotys).

3. Asmenybė, jos struktūra, aktyvumo formos. Poreikių, kaip asmenybės raidos varomosios jėgos hierarchinė struktūra. Asmenybės motyvacinė sfera (kryptingumas).

Asmenybė – organizuota visuma, kuri turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos (adaptuojasi). Asmenybe tampama.

Asmenybės vystymąsi lemiantys veiksniai grupuojami:

1.endogeninius (vidinės kilmės). Paveldimumas ir brendimas. 2.egzogeninius (išorinės kilmės). Aplinkos poveikiai. Išmokimas. Juo įgyjama individuali patirtis. Asmenybei vystantis, individualioji ir istorinė–visuomeninė patirtis susilieja į vieningą visumą. Žmogus formuoja savyje motyvaciją, kuri sudaro jo gyvenimiškąjį ir filosofinį–ideologinį kryptingumą bei nusistatymą, jo santykių stilių – žmogaus charakterį. T.t.momentu žmoguje pradeda veikti prieštaravimų įveikimo mechanizmas, kurį sudaro saviaukla, vaizduotė ir kūryba, valia ir mąstymas.

Prieštaravimai, skatinantys asmenybės vystymąsi:

1) asmenybės ir aplinkos prieštaravimai. 2) vidiniai prieštaravimai.

Asmenybės psichikos lygiai:» id – impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai;» ego – realybės lygmuo. Jis tramdo id. » Superego – žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis.

Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.

Struktūrinės dalys: poreikių, motyvacijos ir valios sfera ,temperamentas ir charakteris, sugebėjimai, sąžinė

Asmenybės kryptingumą požiūrį į kitus žmones, požiūrį į save, požiūrį į išorinį pasaulį.

Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek1 asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai).

Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis.

Poreikiai skirstomi:. Biologiniai poreikiai (maisto, vandens) Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos) Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Tikslai – artimi, betarpiški ir tolimesni. Poreikiui patenkinti reikalingi betarpiški įgūdžiai.

Motyvų hierarchija. Saviraiškos, Įsitvirtinimo, Afiliacijos, Saugos,Biologiniai .

Motyvai plėtojasi nuo žemesnių link aukštesnių. Gyvybiškai svarbūs asmenybei biologiniai motyvai yra piramidės apačioje, kuo aukštesnis yra motyvas, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Kai patenkinami žemesnieji motyvai, tik tada atsiranda aukštesnių.

Dvejopo pobūdžio motyvai (poreikiai): A – bazinis (potraukis artimiau bendrauti, draugauti, meilė, įvairios gr.),

B – būties (nukreipti į gėrį, grožį, pažinimą). Būties motyvų žmogus negali patenkinti iki galo.

4.Temperamentas, charakteris ir sugebėjimai asmenybės struktūroje. Ugdymo individualizavimas.

Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.

Norint parodyti temperamento įtaką, pabrėžiami skiriamieji temperamento požymiai:

temperamento ypatybės daro įtaką įv.žmogaus veiklos sritims, temperamento savybės
nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpsnį arba visą gyvenimą; temperamento savybės yra dėsningai susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui.

Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas jas mažai pakeičia.

Kiek1 žmogus turi įvairių ypatybių dominuojant kurio nors 1 temperamento savybėms. Kiek1 temperamento žmonės gali įgyti teigiamų ir neigiamų savybių, pasiekti aukšto lygio įvairiose veiklos rūšyse. Temperamentų pakeisti neįmanoma ir nėra tikslo, geriau adaptuotis prie aplinkos ir vieni prie kitų būdami skirtingų temperamentų. Bet ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų būti siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus.

Temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindiniais požymiais:

Sensityvumas (jautrumas). Reaktyvumas. Kokio stiprumo emocijos sukelia žmogui išorinis / vidinis to paties stiprumo poveikis. Aktyvumas. Kaip aktyviai žmogus veikia, Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: Reakcijų tempas. Įv.psichinių reakcijų ir procesų greitis: Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių. Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė introvertiškumas. Kas daugiausia lemia žmogaus reakcijas ir veiklą – momento išoriniai įspūdžiai.

Temperamentų tipai: Sangvinikas. Labai reaktyvus, Cholerikas. Sensityvumas nedidelis, didelis reaktyvumas ir aktyvumas, Flegmatikas. Nesensityvus ir neemocingas, Melancholikas. Labai sensityvus ir jautrus

Charakteris formuojasi temperamento pagrindu.To paties temperamento žmonės, augantys sk.aplinkoje, gali turėti visiškai sk.charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Charakteris – visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje,

Charakterio struktūra. Charakteris nėra įgimtas, bet formuojasi įgimtų nervų sistemos ir kitų savybių pagrindu. Charakterio pasireiškimai gali keistis . Charakterio struktūrą sudaro asmenybės psichinių reiškinių individualių ypatybių junginys. Artimiausius ryšius charakteris turi su temperamentu, Charakterio bruožus siejančios savybės – charakterio vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas.

Sugebėjimais vadiname tokias individualias asmenybės savybes, kurios lemia t.t.veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai būtinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika. Sugebėjimai yra sąlygos tam tikrai veiklai atlikti, todėl skiriami:

muzikiniai, literatūriniai, matematiniai, sportiniai ir pan.

Pagal bendresnes psichinės ir fizinės veiklos savybes sugebėjimai skirstomi: pedagoginius, intelektinius, percepcinius

motorinius. Sugebėjimų grupės (Pagal Sternbergą): sugebėjimas mokytis iš patirties; sugebėjimas abstrakčiai mąstyti; sugebėjimas adaptuotis besikeičiančiame gyvenime; sugebėjimas motyvuoti save, operatyviai įgyvendinti savo tikslus. Sugebėjimų formavimuisi lemiamos įtakos turi asmenybės kryptingumo savybių(poreikių, interesų, polinkių) buvimas arba stoka.. Sugebėjimas turi įgimtų ir įgytų savybių. Interesai ir polinkiai padeda atsiskleisti ir išlavėti sugebėjimams, kurių formavimasis ir funkcionavimas glaudžiai siejasi su darbštumo, kantrumo, ištvermingumo ir kt.charakterio bruožais. Sugebėjimų skirtumai l.priklauso nuo temperamento ypatybių.

Ugdymo individualizavimas – mokymo proceso, atskleidžiančio mokinio individualių savybių raišką ir tobulinimą, leidžainčio sukurti optimalias gebėjimų, galimybių realizavimo sąlygas, organizavimas.

Individualus priėjimas – vienas pedagogikos principų; darbo su konkrečiu žm sistema.

IP kaip principas – pedagoginiame darbe pedagogas organizuoja savo veiklą atsižvelgdamas į kiek1 kliento individualias savybes. IP kaip darbo sistema – darbo su konkrečiu klientu organizavimas, numatant laiką t.t. pedagoginei problemai spręsti. Individualus soc-ped darbas suprantamas kaip ilgalaikio/trumpalaikio kontakto organizavimas, paremtas pasitikinčiu ir produktyviu bendravimu, tuo pačiu padedant klientui, jo šeimai suvokti aplinkybes, situaciją, kurioje jie atsidūrė, mobilizuoti vidinius resursus, įsisąmoninti savo vaidmenį bendruose veiksmuose, stimuliuoti ir/arba organizuoti aktyvius veiksmus sprendžaiant problemą. Tam soc. ped. pasitelkia įv. metodus, būdus: Netiesioginius, pagrindinius netiesioginius, šalutinius netiesioginius, tiesioginius

5. Valia. Valios procesas ir savybės. Valios ugdymas.

Valia – tai psichinis procesas, kuris vyksta, žmogui dedant pastangas įveikti vidines arba išorines kliūtis, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą.Išorinės kliūtys, kurias įveikia žmogus-objektyvūs darbo sunkumai, sudėtingumas, trukdymai, kt.žmonių priešinimasis.Vidinės kliūtys – subjektyvūs, asmeniški skatuliai, trukdantys atlikti tai, kas numatyta, priversti dirbti, įveikti tingumą, nuovargį, norą užsiimti tuo, kas nesusiję su užduotimi, žalingi įpročiai, potraukiai, norai. Įveikiami
valios pastangomis.valios kildinimas iš jausmų -valios aiškinimas jausmais. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų -valios aiškinimas pažinimo funkcijomis. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų ir jausmų vyksmų sąveikos. Norėti – gyvai įsivaizduoti tikslo vaizdinį ir jį jausmais nudažyti.

Valios procesai: Paprasti.i žmogus siekia užsibrėžto tikslo. Sudėtingi. Dažnai tenka svyruoti, valios veiksmas susideda iš dviejų etapų: 1.Parengiamąjį etapą sudaro sumanymas, tikslo įsisąmoninimas, 2.Vykdymas. sugebėjimas įveikti troškimus, trukdančius pasiekti užsibrėžtą tikslą, ir ištvermingai, atkakliai stengtis jį įgyvendinti

Valios funkcijos: Stimuliavimo; Reguliavimo; Nelaikymo. Valios savybės. Žmogus, atlikdamas valingus poelgius, išsiugdo tokias valios savybes, kurios apibūdina jį kaip asmenybę ir turi l.didelę reikšmę gyvenimui ir darbui.

1.Su aktyvumu susijusios valios savybės:Ryžtingumas Drąsumas.Atkaklumas Savarankiškumas .

2.Savybės, susijusios su nepageidaujamų psichinių procesų ir veiksmų slopinimu:

Patvarumas (savitvarda) ištvermė ir kantrybė, Drausmingumas ,Organizuotas, Valios tvirtumas –

Silpnavališkumas –aktyvus ir pasyvus. Aktyvus silpnavalis – veikia kurios nors aistros, polinkio valdomas prieš savo paties valią. Pasyvus silpnavalis –trūksta sugebėjimo savarankiškai nuspręsti ir veikti,neturi jėgos pasipriešinti kt.įtakai. Silpnavališkumo priežastys:» įgimtieji valios defektai » įgytieji valios defektai. Priežastys:

blogos aplinkos įtaka, netinkamas auklėjimas šeimoje / mokykloje, klaidingas žmogaus įsitikinimas / nusistatymas,persidirbimas, ligos, kai kurių nelaimingi atsitikimai.

Valios ugdymas. žmogus bresta tik per savo valios veiksmus. Valia – ugdoma. Su ja negimstama-pradžioje ją ugdo kt.žmonės. Kiekvienas žmogus privalo ugdyti valią. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmonių elgesiui. Kasdieninis darbas (mokymasis), taip pat g.b.gera valios grūdinimo m-kla. Jei dirbant (mokantis) kyla sunkumų, tai jų įveikimas – valios ugdymo priemonė. Norint išsiugdyti valią reikia nuolat sistemingai save tobulinti, ir tai pradėti būtina kiek galima anksčiau. Asmenybės valia formuojasi valingoje veikloje. Darbas visada – geriausias priemonė valiai grūdinti. L.svarbu kiekviena darbą padaryti iki galo, apgalvoti savo veiksmus, nepriimti neįvykdomų sprendimų, nusprendus, stengtis savo sprendimą įgyvendinti. Valios ugdymas priklauso ir nuo žmogaus užsibrėžto tikslo. Jo įsisąmoninimas padeda užgrūdinti valią. Būtina išsiugdyti įprotį griežtai save stebėti, kontroliuoti savo darbą ir elgesį. Valią reikia treniruoti, įveikiant savo trūkumus (tingėjimą, netvarkingumą, blogus įpročius ir pan). Kiek1 laimėjimas šioje srityje įkvepia žmogui pasitikėjimo savimi, daro jį valingesnį. Tai atlikti padeda teisingas gyvenimo būdas, dienos režimas, bendras nervų sistemos stiprinimas, fizinis, psichinis grūdinimasis, nuolatinis valios treniravimas.

6. Asmenybės emocinė sfera. Emocijos ir jausmai, jų rūšys ir raiškos formos.

Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu.

Emocijos yra psichologinės reakcijos, kurias sudaro:

fiziologinis sužadinimas. veiksmų išraiškos; sąmoningos patirties sąveika.

Emocijų įvairovė:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2688 žodžiai iš 8957 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.