Naujausios vadybos teorijos
3 (60%) 2 votes

Naujausios vadybos teorijos



Vadybos teorija – tai žynių apie vadybą visuma,kuri padeda suvokti ryšius tarp atskirų jos šakų. Vadybos teorija tai labai platus mokslas apjungiantis daug įvairų sričių. Teorija pagal apibrėžimą yra nuosekliai išdėstytų teiginių visuma, paaiškinanti ryšius tarp dviejų ar daugiau tiriamų faktų ir pateikiant rimtą pagrindą ateities įvykiams nuspėti. Taigi teorija visų pirma suteikia mūsų praktiniams veiksmams stabilumo. Ji mums padeda suvokti kas yra svarbu,o kas tik antraeiliai dalykai. Teorijos padeda mums lengviau bendradarbiauti, tai leidžia mums užmegzti vis sudėtingesnius santykius. Teorija suteikia mums potencijos gilinantis i praktiką, padeda suvokti ribas tarp įvairių sferų. Šiuolaikinė vadybos ir sociologijos literatūroje esama labai daug įvairiausių visuomenės organizacijų teorijų, koncepcijų ir veiklos filosofijų.

Žvelgiant istoriškai egzistavo keturios vadybos mokyklos,kurios nagrinėjo įvairias vadybos teorijas:

• Mokslinio valdymo

• Klasikinės organizacijos teorijos

• Bihevioristinę (elgesio)

• Vadybos mokslo

Naujausia iš jų yra vadybos mokykla. Nors jos atsirado istoriškai nuosekliai, tačiau jokių radikalių permainų, atsiradus naujai mokyklai, nebūdavo, jos tik papildavo viena kitą. Kiekviena mokykla plėtojosi toliau arba tiesiog susijungdavo su naująja,dėl to atsirado šiuolaikiniai integruojantys požiūriai:

• Sisteminis

• Situacinis

• Dinamiškųjų santykių

Naujausios vadybos teorijos priklauso jau vadybos mokslui atsiradusiam apie 1940m. Lietuvoje socialinių mokslų srities vadybos kryptis oficialiai įteisinta 1992 metais. Tačiau terminas „vadyba“ pradėtas vartoti daug anksčio, jį įvedė lietuvių mokslininkas V.Graičiūnas. Šis žmogus – vadybos klasikas, šalia žymiųjų F. Teiloro, A. Fajolio ir kt. V. A. Graičiūno nuopelnai yra nepaprastai vertingi pasaulio praktinei ir teorinei vadybai. Daugiausia V. A. Graičiūno nuveikė, kaip mokslininkas – vadybos teoretikas. Jis taip pat nagrinėjo valdymo teorijas ir pasiekė gerų rezultatų. Organizacijų teorijas kūrė vadybininkai ir sociologai. Ankstyvąsias teorijas – klasikinę ir žmogiškųjų santykių – ne tik vadybininkai, bet ir kai kurie sociologai laiko savo mokslo ištakomis.

Vadybos mokslo mokykla

Šio tipo teorijos mokykla atsirado po antrojo pasaulinio karo, nes visuomenėja visuomeniniai organizaciniai santykiai tapo daug sudėtingesni bei daug didesnės apimties. Šiomis dienomis vadybos mokslo teorijos problemas sprendžiama surinkus įvairius specialistus, kurie analizuoja problemą ir pateikia veiksmus jai spręsti. Nagrinėjimo eigoje jie išskiria problemai būdingus dydžius, taip randama kiekvieno dydžio pokyčio pasekmes. Taip prieinama prie išvadų.

Vadybos moksle populiarus tapo ateities numatymas, pagrįstas dabartimi ir praeitimi. Ankstesnės vadybos teorijos to padaryti negalėjo. Teorijos daro galinga poveiki. Kuo ilgiau naudojamės kokia nors teorija, tuo mums su ja patogiau ir tuo labiau nelinkstame ieškoti alternatyvių teorijų. Tai padeda paaiškinti, kodėl šiuolaikinė vadybos teorija – iš tikro turtinga daugelio teorijų, išsilaikiusių bent jau pastarąjį šimtmetį, mozaika. Žinios apie vadybines teorijas mums padės ateityje,tarkim dirbant su savo vadovu,mes galėsime nustatyti, kurią vadybos mokslo teoriją jis naudoja.

Neįmanoma numatyti, ką studijuos būsimos kartos, tačiau dabar galima nustatyti bent tris papildomas vadybos teorijos kryptis, kurių svarba gali išaugti – tai sisteminis, atsitiktinumų ir požiūris, kuri mes pavadiname dinamiškais santykiais.

SISTEMINIS POŽIŪRIS

Užuot atskirai nagrinėjęs skirtingus organizacijos elementus, sisteminis požiūris laiko organizaciją darnia ir tikslinga sistema, susidedančia iš tarpusavyje susijusių dalių. Pagal toki požiūrį, vadovai laiko savo organizaciją vieninga visuma ir kartu kitos, didesnės, išorinės aplinkos dalimi. Sistemų teorija teigia, kad bet kurio organizacijos elemento veikla, veikia kitų elementų veiklą.

Gamybos vadovas, besivadovaujantis sisteminiu požiūriu, priimtų sprendimus dėl gamybos grafiko tik nustatęs tokių sprendimu poveikį kitiems organizacijos padaliniams. Sisteminio požiūrio esmė yra ta, kad vadovai negali veikti vien tik pagal tradicinę organizacinės valdymo struktūros schemą. Jie turi susieti savo padalinį su visa įmone, o tam būtina bendrauti su kitais darbuotojais bei padaliniais, neretai ir su kitų organizacijų atstovais. Vadovai, sisteminio metodo šalininkai, aiškiai suvokia verslo ryšių svarba jų sėkmei. Jie sukuria tarsi sisteminę grandinę, kurios visi elementai yra priklausomi vienas nuo kito,vieno elemento pakeitimas sukelia reakcija kituose elementuose.

Sistemų terija turi ir savo žodyną, kurį turi išsisavinti kiekvienas vadovas, plėtodamas savo sisteminį požiūrį.

Posistemės – tai dalys kurios sudaro sistemos visumą. Taigi skyrius yra gamyklos posistemė, gamykla gali būti kompanijos posistemė, pastaroji gali būti konglomerato ar tam tikros pramonės šakos posistemė, ši – nacionalinės ekonomikos posistemė, o pastaroji yra pasaulinės sistemos posistemė.

Sinergija – tai reiškia, kad visuma gali padaryti daugiau nei atskiros dalys. Kalbant organizacijų terminais, sinergija reiškia, kad tarpusavyje bendradarbiaujantys ir sąveikaujantys padaliniai
dirba rezultatyviau, negu jie dirbtų atskirai. Bendradarbiavimas tarp įmonės skyrių palengvina darbą ir pagerina našumą.

Atvira sistema yra tada,kai ji sąveikauja su ją supančią aplinka.

Uždara sistema – kai ji nesąveikauja su savo aplinka. Visos organizacijos sąveikauja su savo aplinka, tačiau skirtingai.Vienos įmonės sąveikauja atviriau, kitos daug uždaresnės.

Kiekviena sistema turi ribą, skiriančia ją nuo jos aplinkos. Uždaros sistemos ribos labai griežtos, o atviros sistemos – lankstesnės. Pastaraisiais metais daugelio sistemų ribos darosi vis lankstesnės. Visuomenės nuomonė įmonės veiklai darosi vis didesnė.

Srautai – tai informacinė, materiali medžiaga, kuri įeina į įmonės vidų, joje apdorojama ir išeina į išorę.

Grįžtamasis ryšys – tai sistemos kontrolės raktas. Vykstant sistemos operacijoms, informacija apie jas yra pateikiama tam tikriems žmonėms ar įvedama į kompiuteri, kad būtų galima įvertinti tas operacijas. Povilas Zakarevičius knygoje „Vadyba“ pateikia lentelę apie medžiagų ir energijos srautus bei grįžtamąjį ryšį atviroje sistemoje.

Sistemų teorija atkreipia dėmėsi i dinamišką ir tarpusavyje labai susijusią organizacijų ir valdymo užduoties prigimtį. Taigi ji nustato ribas, kuriu neperžengdami mes galime planuoti veiksmus ir numatyti tiek tiesiogines, tiek ir tolesnės pasekmes. Ji taip pat leidžia mums suprasti nenumatytų pasekmių priežastis. Vadovaudamiesi sisteminiu požiūriu, vadovai gali lengviau palaikyti pusiausvyra, tarp atskirų padalinių poreikių ir visos organizacijos poreikių bei tikslų.

ATSITIKTINUMŲ POŽIŪRIS

„Tai priklauso“ pakankamai vykęs atsakymas į svarbius valdymo klausimus. Jį mėgdavo vartoti vienas žymiausių pasaulio ekonomistų, Charlesas Kindlebergeris. Vadybos teorijos siekia nustatyti prognozuojamą priklausomybę tarp situacijų, veiksmų ir pasekmių, todėl nenuostabu, kad šiuolaikinis požiūris siekia integruoti įvairias vadybos minties mokyklas, pabrėždamas daugelio valdymo situacijoje dalyvaujančiu veiksnių tarpusavio priklausomybę.

Atsitiktinumų požiūrį suformavo vadovai, konsultantai ir tyrinėtojai, kurie bandė pritaikyti trijų pagrindinių mokyklų koncepcijas realioms gyvenimo situacijoms. Pagal šį požiūrį, valdymo būdai ir metodai, kurie geriausiai užtikrina organizacijos tikslų įgyvendinimą, įvairiomis situacijomis ir aplinkybėmis gali skirtis. Tad jie ieškojo paaiškinimo, kodėl vienoje situacijoje pasiteisinę kaip labai efektingi metodai, kitoje situacijoje jie pasirodydavo visiškai netinkami. Kodėl, organizacijos plėtojimo programa taip puikiai tiko vienoje situacijoje ir visiškai netiko kitoje? Atsitiktinumu požiūrio plėtotojai akcentavo tai, kad tam tikrų ekonominių veiksmų rezultatai nebuvo vienodi, todėl kad ir situacijos nebuvo vienodos.

Pagal atsitiktinumu požiūri, vadovo užduotis – nustatyti, kuris metodas geriausiai padės pasiekti organizacijos tikslus tam tikroje situacijoje, tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikru laiku. Jei vadovas yra atsitiktinumų požiūrio šalininkas, jis paklaus savęs: „Kuris metodas čia geriausia tiktų?“ Jei darbininkai nepakankamai kvalifikuoti ir yra nedaug galimybių jų kvalifikacija pakelti, tai supaprastinti darbą būtų geriausias sprendimas. Tačiau kvalifikuotiems darbininkams, kuriem rimtas motyvas yra pasididžiavimas savo sugebėjimais, efektingesnė būtu darbo praturtinimo programa. Vadovas visada apmastys visų senesnių vadybos teorijų siūlomus būdus šiai problemai spręsti, įvertins situaciją ir pasirinks optimalų variantą. Atsitiktinumų požiūris atstovauja svarbiam posūkiui šiuolaikinėje vadybos teorijoje, kadangi vaizduoja kiekviena organizaciniu santykių grupę jai būdingomis unikaliomis aplinkybėmis. P. Zakarevičiaus knygoje pateiktas puikus pavyzdys:

Kai „Taco Bell“ vadovai paklausė, kas jų restoranams geriausiai tiktų, jie savo verslą iš naujo apibrėžė, pagrįsdami paprastu teminu, kad klientai vertina valgius, aptarnavimą bei restoranu interjerą. Kad įgyvendintų naujus, į klientus orientuotus tikslus, kompanija pasamdė kitus vadovus, pasiryžusius sukurti ar pristatyti klientų vertinamų prekių ir galinčius vadovauti bei kreipti personalą naująja linkme. „Taco Bell“ daugiausia maisto ėmė ruošti konvejeriu, o darbuotoju dėmesį tuo tarpu nukreipė į klientus. Rezultatas – firmos parduotuvių apyvarta išaugo 60%.

DINAMIŠKŲ SANTYKIŲ POŽIŪRIS

Visos ankstesnės teorijos mus pasiekė vėlyvame dvidešimto amžiaus organizacijų ir valdymo pasaulyje. Čia jos praktikuojamos tarp greitų pokyčių ir išsamių apmastymų, kaip vadyba ir organizacijos plėtosis kitame šimtmetyje. Šio apmastymo šerdis – naujas mastymas apie žmonių santykius ir laiką.

Kad pabrėžti modernių organizacinių santykių bei laiko intensyvumą išskiriamas naujas požiūris – tai dinamišku santykių požiūris.Šis požiūris apibūdina greitai į aplinką reaguojantį vadovą, staigų savo strategijos kitimą. Šis vadybos požiūris susideda iš šešių dalių.

ORGANIZACIJOS IR NATŪRALI APLINKA

Dinamišku santykiu požiūriu pripažįstama, jog organizacijos aplinka nėra koks nors nustatytų beasmenių jėgų rinkinys. Tai greičiau sudėtingas, dinamiškas žmonių, bendraujančių tarpusavyje, tinklas. Todėl vadovams dera kreipti dėmesį
tik .i savo reikalus, bet ir suprasti, kas svarbu kitiems vadovams tiek savoje, tiek ir kitose organizacijose. Jie bendrauja su kitais vadovais, kad suvieniję pastangas sukurtu sąlygas, kuriomis jų organizacijos klestėtu ar kovotų.

SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ IR ETIKA

Dinamiškų santykių požiūri taikantys vadovai dideli dėmesį skiria vertybėms, kuriomis žmonės vadovaujasi organizacijose, bendrajai kultūrai, kurioje tos vertybės įkūnytos, bei vertybėms, kuriu žmonės laikosi ne organizacijose. Ši idėja išpopuliarėjo 1982 metais pasirodžius Thomo Petcrso ir Roberto Vatermano knygai „Tobulybės beieškant“. Jie teigė, jog kiekvienas vadovas sukuria atmosferą prie kurios turi prisiderinti pavaldiniai.

Robertas Solomonas šia idėja dar labiau išplėtojo, teigdamas, jog vadovai turi rodyti moralinę drąsa ir puoselėti tobulumą. Dinamiškų santykių požiūriu vadovams nepakanka daryti kaip visada ar taip kaip konkurentai. Organizacijų klausimu tapo nuolatinis tobulumo siekimas. Kadangi vertybės, tarp jų ir tobulumas, yra etikos sąvokos, tai dinamiškų santykiu požiūriu etika tapo pagrindine vadybos teorijos tema.

GLOBALIZACIJA IR VALDYMAS

Dinamiškų santykiu požiūriu pripažįstama, jog dešimto dešimtmečio pasaulis stovi prie vadovo durų.Visa apima modernizacija, todėl vadovas turi būti visada pasiruošęs.

ORGANIZACIJŲ KŪRIMAS IR ĮKŪRIMAS IŠ NAUJO

Vadovai, pripažįstantys dinamiškų santykių požiūri, nuolat ieško būdų atskleisti darbuotojų bei savo kūrybines galias. Vis daugėja teoretikų, raginančiu vadovus permąstyti įprasta standartinę organizacijos struktūra. Petersas sąvoka „liberalusis valdymas“ meta iššūki griežtoms organizacinėms struktūroms, kliudančioms pasireikšti žmonių kūrybiškumui. Vadovai raginami drąsiai keisti organizacijos veiksnius,kurie kliudo efektyvumui.

KULTŪROS IR MULTIKULTŪRA

Vadovai, priimantys dinamiškų santykių požiūri, pripažįsta, kad įvairios idėjos bei vertybės, kurias žmonės, atstovaujantys skirtingoms kultūroms, atneša į organizacijas – ne tik gyveninio faktas, bet ir žymaus indėlio šaltinis.

Joanne Martin pirmoji atliko kultūrine organizacijų analize. Ji aiškina, kaip skirtybės sukuria iki šiol negirdėtus iššūkius dabarties vadovams. Cliarlesas Tayloras – garsus vadinamojo „bendruomeninio“ judėjimo šalininkas – teigia, jog žmonės gali išsaugoti savo autentiškumą tik tuo atveju, jei vertins tai, ką turi bendro, ir ieškos būdų praplėsti bendrąsias vertybes tose organizacijose, kur dirba, bei bendruomenėse, kuriose gyvena.

KOKYBĖ

Remiantis dinamiškų santykių požiūriu, sąvoka „visuotinė kokybės vadyba“ (VKV) turėtų būti kiekvieno vadovo žodyne. Visiems vadovams derėtu galvoti apie tai, kaip tvarkyti kiekviena organizacinį procesą, kad pateikiami gaminiai ir paslaugos atitiktų vis griežtesnius vartotoju reikalavimus bei konkurencijos standartus.

Dinamiški santykiai – vadybos teorijos kitimo pavyzdys. Dinamiškų santykių požiūrio iššūkis mums – vertinti organizacijas ir valdymą kaip sudėtines šiuolaikinės pasaulio visuomenės dalis. Šitai ne visada buvo esminis vadybos teorijos principas. Tačiau, kai barjerai tarp organizacijų ir plačiojo pasaulio panaikinti, gali atsirasti daug naujų veiksnių, darančių įtaką vadybos teorijai ir santykiams tarp žmonių.

Situatyvinė teorija

Septintojo – aštuntojo dešimtmečių sandūroje,išaugus įmonių skaičiui, didėjo ir valdymo problemų ratas. Kai kurie vadybos tyrinėtojai konstatuoja, kad klasikinę sisteminę teoriją reikia pradėti taikyti „naujoviškai“ -sisteminės analizės principus ir metodus naudoti konkrečių problemų, konkrečių situacijų nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui. Jie norėjo klasikinę sisteminę teoriją pritaikyti kiekvienam elementui. Šis požiūris įgavo situatyvinės teorijos pavadinimą. Kadangi konkrečios problemos organizacijose gana dažnai yra atsitiktinio pobūdžio, tai kartais šia teoriją vadindavo atsitiktinių problemų sprendimo metodologija.

Situatyvinė teorija panaši į empirines teorijas. Bet vienas iš išskirtinių šios teorijos bruožų yra tas, jog šalininkai teigė, kad daugelis organizacijoje iškilusių problemų yra atsitiktinės, todėl galima sugalvoti tipinius, tos, ar į ją panašios, problemos sprendimo būdus, juos skleisti ir tokiu būdu padėti organizacijoms optimaliai tvarkyti savo reikalus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2177 žodžiai iš 7204 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.