Naujieji religiniai judejimai
5 (100%) 1 vote

Naujieji religiniai judejimai

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS

I. VISUOMENĖS KAITA IR NAUJASIS RELIGINGUMAS

1. Naujojo religingumo samprata

2. Sektos sąvoka ir jos vartojimas

3. Religinių judėjimų klasifikacija

4. Naujasis religingumas Lietuvoje

II. KRIKŠČIONIŠKOJI TRADICIJA IR NAUJIEJI

KRIKŠČIONIŠKI JUDĖJIMAI

1. Krikščioniškos tradicijos kontūrai

2. Tradicinė krikščionybė Lietuvoje

3. Evangelikai baptistai

4. Sekmininkų judėjimas

III. „ŠVENTUMO GRUPĖS“

KRIKŠČIONIŠKOS „ŠVENTUMO GRUPĖS“

1. Septintosios dienos adventistai

2. Naujoji Apaštalų Bažnyčia

IV. KVAZIKRIKŠČIONIŠKI JUDĖJIMAI

1. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia

2. Jehovos liudytojai

V. NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI

RYTIETIŠKOS KILMĖS GRUPĖS

1. Krišnos sąmonės judėjimas

2. Sathya Sai Babos judėjimas

VI. MESIANISTINĖS IR NAUJOJO

APREIŠKIMO GRUPĖS

1. Bahajų tikėjimas

VII. NAUJIEJI RELIGINIAI FENOMENAI

IR VISUOMENĖ

1. Visuomenės reakcijos į naujuosius religinius fenomenus

2. Naujieji religiniai fenomenai ir šeimos

IŠVADOS

LITERATŪRAĮVADAS

Naujojo religingumo ir naujųjų religinių judėjimų sąvokos šiandien patraukia vis didesnį sociologų ir tyrinėtojų dėmesį. Ir ne tik jų- vis dažniau vieni su pagarba, susidomėjimu, kiti- su baime ir nepasitikėjimu kalba apie naujuosius religinius fenomenus, keistus ritualus ir mokymus. Gyvenimo prasmės ir ramybės ieškoma ne tik tradicinių religijų šventovėse, bet ir egzotiškose rytietiškos kilmės religijų apeigose, triukšmingose neoprotestantiškų bendruomenių pamaldose, į moksliškumą pretenduojančiuose meditacijos bei parapsichologijos centruose. Jau gerą dešimtmetį stebime gyvą susidomėjimą dvasine, nematoma gyvenimo puse.

Žmogus gana inertiška būtybė. galima pastebėti ieškantį žmogų saugumo poreikio, kuris visų pirma reiškia tam tikrą asmens polinkį izoliuotis, pastovumo troškimą ir norą turėti patikimas ateities garantijas. Tačiau žmogus visada yra ir asmuo, sąčmoningai atsiveriantis naujovėms ir jas apmąstantis, kritiškai vertinantis tikrovės kaitą. Tai, kas nauja, nėra svetima mūsų prigimčiai. Tik tada, kai naujovės užgriuva nelauktai, mums visiškai nepasiruošus, mus ištinka „tamsaus kambario“ efektas: tarsi atidarę savo buto duris nelauktai išvystume tamsoje rymančią nepažįstamojo figūrą.

Tokių „nuotykių” amžių sandūra pateikia vis daugiau. Susidaro tokia nuomonė, lyg pati realybė trauktųsi nuo ją pažinti siekiančio subjekto. Daugelis mūsų mėginame tikrovę sustabdyti, tikėdamiesi rasti atramą dvasiniuose ieškojimuose: kultūroje, filosofijoje ar religijoje. Bet ir čia tikrumo vis mažiau. Siekiama ieškoti proto pastangomis tiesos ir teisingumo.

Šiais laikais įsitraukiant į kokią nors religinę organizaciją ar bažnyčią labai yra svarbus ir sąmoningas apsisprendimas, nuo kurio priklauso, koks gilus ir gyvas bus tikėjimas. Galima teigti, jog giliai tikinti žmogus, t.y. asmuo, absoliučiai tikras dėl savo praktikuojamos religijos tiesų, šiandieniniam pasauliui labai naujas ir netikėtas reiškinys, todėl jis sukuria tam tikrą įtampą. O staiga nežinia iš kur atsiradusi ir gana vieninga tokių asmenų grupč gali sukelti labai nelauktus aplinkinių jausmus ir veiksmus. Ir nors tikėjimo gyvenimas dėl įvairių priežasčių tampa sunkus, naujieji religiniai judėjimai sparčiai plinta postmodernistinėmis vadinamose epochos visuomenėse. Kodėl? Netikrumo pilnas amžius skatina žmogų ieškoti atramos neabejotinuose, aiškiuose dalykuose.

Tradicinėse religijose ir tikėjimuose tokį saugumą rasti sunkiau ne tik dėlto, jog ilgaamžėse tradicijose esančią tiesą tenka atrasti, ir saugumo, ir tiesos tenka labai ilgai ieškoti, būna daug nusivylimų, bet kai tai atrandame laikomes iš paskutiniųjų jėgų. I. VISUOMENĖS KAITA IR NAUJASIS

RELIGINGUMAS

I. 1. NAUJOJO RELIGINGUMO

SAMPRATA

Prieš kalbant apie naująjį religingumą, visų pirma pati naujumo sąvoka, apima kažką netikėta, nelaukta ir nepažįstama. Bet tai, kas nauja čia ir dabar, gali būti labai gerai pažįstama kitose pasaulio dalyse ar kitos kartos žmonėms. Vis dėlto religiniai fenomenai sociologinėje ir sociopsichologinėje literatūroje dažniausiai apbrėžiami kaip naujai atsiradę religiniai dariniai. Tai, žinoma, reliatyvu. Kita vertus, yra nemažai šaltinių, kurie kalba apie naujuosius religinius judėjimus (NRJ) ir taip vadina grupes, atsiradusias XX amžiuje- net ir antroje pusėje. Tad natūraliai iškyla klausimas, kokiais kriterijais remdamiesi apibrėšime naująjį religingumą.

Galima teigti, jog naujojo religingumo paieškos ir atradimai vyksta bendruomenėse, tiksliau- lygia greta su naujai besikuriančiomis bendruomenėmis. Būtent dėlto naujaisi religingumas pasižymi izoliuotumu. Todėl taip dažnai yra supriešinamas tradicinis ir naujasis religingumas, pastarajam priekaištaujant dėl nepakantumo, netgi fanatizmo, uždarumo ir opozicijos tradiciniam religingumui, kurį sekuliari visuomenė vis dėlto priima kaip saugotiną kultūrinį fenomeną, nekenksmingą, palankiai vertinamą muziejinį eksponatą.

Dar norėčiau priminti, kad kiekvienam autentiškam religingumui būdinga- būtent radikalumas, nepripažįstantis jokių kompromisų. Jis nebūtinai yra destruktyvus ar pavojingas, tik beveik visuomet akibrokštiškas įprastų normų
bei papročių kontekste.

I. 2. SEKTOS SĄVOKA IR JOS

VARTOJIMAS

Pradedant kalbėti apie naujus religinius fenomenus ar NRJ, neišvengiamai tenka minėti ir kitą sąvoką, kuri mūsų vartosenoje yra įgijusi neigiamą prasmę- sektą. Iškyla klausimas kas yra ta sekta? Sekta- kaip religinė bendruomenė, grupė, kuri atsiskyrusi nuo kitų ir turi „savo įsitikinimus, ir interesus“. Pats žodis, kildinamas iš lotynų kalbos (secta- kryptis, doktrina, mokykla), gali būti suprantamas ir kaip sekimas kuo nors, t. y. kaip tam tikro mokymo padarinys, arba kokio nors mokytojo (pranašo, pamokslininko) sužadinta veikla, atsiradus būriui uolių jo pasekėjų.

Šis vardas galėjo ir neturėti mums dar įprasto neigiamo turinio, o tik reikšti atsiskyrimą ar atskirumą- tiesiog skirtingumą.

Be abejo iš tokio apibrėžimo sunku būtų suprasati ką tai reiškia sekta, norėčiau pacituoti Olandijoje išleisto knygos „Overheid en nieuwe religieuse bewegingen“,vieną tokį apibrėžimą, kur sekta vadinama „žmonių grupė, neseniai išnirusi dvasiniuose vandenyse, kurią galima apibūdinti ar pagal lyderį, ar pagal religines koncepcijas, arba pagal ypatingą elgesio formą, arba pagal šių aspektų kombinaciją“.

Pagal šį apibrėžimą jau galime pastebėti kai kuriuos fenomeno bruožus, kuris šiais laikais sociologų ir tyrinėtojų vadinamas sekta. Norėčiau išskirti sektai būdingus bruožus:

1. izoliacija nuo išorinio pasaulio;

2. nepriklausomybė nuo visuomeninių organizacijų bei institucijų;

3. pasalėžiūros, ideologijos, akseologijos atskirumas;

4. griežta hierarchinė struktūra, centralizacija;

5. autoritetingas vadovas;

6. narių atsidavimas;

7. lojalumas;

8. fanatizmas;

9. didelis religingumas.

Dar norėčiau pasakyti, kad 1992 m. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Juridinių reikalų ir žmogaus teisių komisija pateikė pranešimą, kuriame išskirtas dar vienas labai reikšmingas sektos apibrėžimas, skiriantis ją nuo kitų religinių grupių:“Religija paprastai pasirenkama laisvu apsisprendimu, turint visą informaciją, laisvai priimant žinomas tikėjimo normas, o žmonės, stojantys į kai kurias sektas, įstojimo metu gali būti laisvi, bet neinformuoti, o kai gauna visą informaciją, dažniausiai būna praradę laisvę“. Taigi galima teigti, jog pagrindinis sektos tikslas- dėl vienokių ar kitokių priežasčių patraukti žmones, didinti narių skaičių, o ne skelbti savo doktriną.

Pagal W. Höbshą, sektai visada būdingi 3 bruožai:

1. ji turi gyvą lyderį, pasižymintį ypatingu dvasiniu autoritetu, galintį keisti grupės doktriną;

2. jai yra būdingas dualistinis požiūris į pasauliį- jų pačiu teigimu, nepriklausantys sektai žmonės negali būti išgelbėti;

3. atsiriboja nuo išorinio pasaulio- informacija apie jį sektos narius pasiekia tik perfiltruota.

Tai leidžia formuluoti bet 2 išvadas: pirma- sekta, kaip bendrija, pasižymi nepagarba žmogaus asmeniui, siekia jį kontroliuoti, žlugdo autentišką raišką ir įvairiais būdais riboja laisvo pasirinkimo galimybę, tad ji iš esmės negali būti krikščioniška; antra- sektos negalima sutapatinti su naujojo religinio judėjimo ar fenomeno sąvoka. Sekta gali būti NRJ, tačiau NRJ nebūtinai yra sekta. Taip pat sekta gali ir netilpti į mūsų aptartos NRJ klasifikacijos rėmus.

I. 3. RELIGINIŲ JUDĖJIMŲ

KLASIFIKACIJA

Religiniai judėjimai klaisifikuojami labai įvairiai. Kai kurios klasifikacijos pagrįstos sociologijos ir fenomenologijos suformuluotais kriterijais- pavyzdžiui, visas naujojo religingumo grupes siūloma skirstyti į charizmines ir sinkretines, t.y. jungiančias skirtingų religinių tradicijų elementus. Kitas klasifikavimo būdas- grynai teologinis, t.y. klasifikavimas pagal išankstines vertybines nuostatas- kur pagrindinis dėmesys skiriamas sektos ar religinio judėjimo kilmei ir išpažįstamoms doktrinoms. Bandysim aptarti visą šiuolaikinio religingumo apraiškų Lietuvoje spektrą.

I. 4. NAUJASIS RELIGINGUMAS

LIETUVOJE

Lietuvoje konstituciškai yra išskirtos tradicinės religijos, kurios skelbiamos valstybės pripažintomis bendrijomis. Jų sąrašas patvirtintas 1995m. priimtame Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme. O visos kitos? Jos dažnai ne visai korektiškai įvardijamos kaip NRJ arba (dar blogiau)- sektos. Norint įveikti šią įsivyravusią painiavą pabandykim sugrupuoti mažiau mums žinomas ir įprastas bažnyčias bei bendruomenes, remdamiesi aptartais kriterijais.

Gyvendami krikščioniškoje šalyje, turėtume atpažinti naujas ar mažiau įprastas krikščioniškas konfesijas, šiandien aktyviai veikiančias Lietuvoje. Kaip minėjau, tokiomis vadintinos tos, kurios išpažįsta vieną Dievą trijuose asmenyse ir įsikūnijusį Dievo Sūnų Jėzų kristų, mirusį ir prisikėlusį mūsų nuodėmėms atleisti.

Šį tikėjimą ilgus amžius praktikuoja Lietuvos gyventojai, išpažįstatys Romos katalikų, evangelikų reformatų ar evangelikų liuteronų tikėjimą. Mūsų krašte gyvenantys rusai, gudai ar ukrainiečiai taip pat daugiausiai krikščionys- Rytų apeigų katalikai (unitai), stačiatikiai ar sentikiai. Iš kitų krikščionių berds gerai pažįstame evangelikus baptistus, Lietuvoje aktyviai veikiančius jau nuo XIXa. ir turinčius nemažai pasekėjų, ypač Klaipėdos krašte. Iš „vyresniųjų naujųjų“ pažymėtini evangelikai
kurių Lietuvoje būta jau nuo XXa. pradžios (daugiausiai Biržų krašte). Kai kurios sekmininkų bendruomenės lieka nepriklausomos arba paliko ryšius su įvairiais centrais užsienio šalyse.

Visai neseniai 9- ojo dešimtmečio pradžioje, didelių Švedijos ir Pietų Korėjos bažnyčių pasaktintos, nuo sekmininkų atsiskyrė ir savo veiklą Lietuvoje pradėjo Visos Evangelijos charizmatinės bendrijos „Tikėjimo žodis“ (Vilniuje ir Kaune), „Meilės žodis“ (Klaipėdoje), „Tiesos žodis“ (Šiauliuose) ir mažesnės bendruomenės kituose Lietuvos regionuose. Prie jų dar prisijungė ir kitos nedenominacinės krikščioniškos bažnyčios- „Emanuelis“ (Vilniuje), „Maranata“ (Biržuose) ir kitos mažesnės grupės įvairiose Lietuvos vietose.

Prieš aptariant kitas grupes, derėtų prisiminti, jog čia tradiciškai gyvuoja ir ne krikščionių religinės bendruiomenės; musulmonai sunitai, karaimai, judėjai. Geriausiai iš jų žinomos Jehovos liudytojai, populiariai vadinami jehovistais, dažnai apsilankatys mūsų namuose, siūlantys spalvingu žurnalus ir brošiūras, rūsčiai perspėjantys apie neišvengiamai besiartinančią Dievo Jehovos dieną bei neigiantys Švenčiausiosios Trejybės dogmą. Jie Lietuvoje žinomi dar iš pirmosios Nepriklausomybės laikų, bet aktyviai pradėjo veikti neseniai.

Dar galime paminėti tokias kaip Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia (mormonai0, Suvienijimo judėjimas, Krišnos sąmonės judėjimas, Sathya Sai Babos pasekėjų bendruomenė, Ošo meditacijos centrai, dar viena labai didelė NRJ grupė- „Naujojo amžiaus“ kultai, neįmanoma aprėptio visų grupių ir kitų religinių judėjimų, tačiau pabandysim aptarti visas svarbiausias.

II. KRIKŠČIONIŠKOJI TRADICIJA IR NAUJIEJI

KRIKŠČIONIŠKI JUDĖJIMAI

Dabar į religinių judėjimų įvairovę pažvelgsime atidžiau. Pradesiu nuo geriausia Lietuvoje žinomo krikščionių tikėjimo, nes pravartu dar kartą išaiškinti krikščionio sąvoką, kuria pastaruoju metu taip mėgstama manipuliuoti, atrasti pagrįstus kriterijus, leidžiančius atpažinti konkrečią grupę, bažnyčią ar judėjimą kaip krikščioniškus. Išsiaiškinę kriterijus būsim pasiruošę atpažinti krikščioniškas bendruomenes turtingoje naujojo religingumo panoramoje.

II. 1. KRIKŠČIONIŠKOSIOS TRADICIJOS

KONTŪRAI

Derėtų prisiminti, jog krikščionybė tradiciųkai priskiriama apreikštosioms religijoms, t.y. toms, kurių tikėjimo ir apeigų šaltinis yra kanonizuotas Šventraščio tekstas. Ankstyvoji krikščionybė susidūrė su erezijomis- Jėzaus Kristaus autentiško mokymo iškraipymais. Geriausiai žinomi šiandien- Apaštalų ir Nikėjos- Konstantinopolio tikėjimo išpažinimai, suformuluoti IV- Va. Tikėjimo išpažinimai yra autentiška apaštalų tikėjimo išraiška, be to, deklaruojamas ryšis su istorine krikščionybe.

Svarbu atkreipti dėmesį į tuos istorinius momentus, kai skirtingų krikščioniškų dominacijų bažnyčios ir bendruomenės atsigręžė į tikėjimo išpažinimus, kad išgrynintų tą „tikėjimo minimumą“, kuriuo remdamosi galėtų vadintis krikščionimis.

Vienas svarbiausių įvykių ekumenizmo istorijoje yra Pasaulinės Bažnyčios Tarybos įsteigimas 1948m. pirmame pasaulinimae ekumeniniame kongrese Amsterdame. Šiandien organizacijos būstinė yra Ženevoje, jai priklauso beveik visų protestantiškų denominacijų atstovai ir Stačiatikių Bažnyčios. Nuo 1968m. PBT veikloje stebėtojšų teisėmis dalyvauja ir Romos Katalikų Bažnyčios oficialūs atstovai. Šios organizacijos II asamblėja Evanstone (1954m.) patvirtino PBT Konstitucijos pagrindą, kuris skelbia: “Pasaulinė Bažnyčių Taryba yra sambūris tų bažnyčių, kurios pripažįsta mūsų Viešpatį Jėzų Kristų kaip Dievą ir Gelbėtoją“.

Taigi suprantama, jog krikščioniškumo kriterijai buvo atrasti ir pačių krikščionių introspekcijoje (ekumeniniame judėjime), ir analizuojant, kas yra bendra tikėjimo išpažinimuose tų bažnyčių, kurios save vadina krikščioniškomis ir kurios išpildo ekumenizmo sąlygas.

II. 2. TRADICINĖ KRIKŠČIONYBĖ

LIETUVOJE

Aptarę krikščioniško tikėjimo pagrindus, bent trumpam žvilgtelkime į tradicinius krikščioniškus tikėjimus, išpažėstamus Lietuvoje. Tokiais šiandien laikomi tie, kurie čia gyvuoja ne mažiau kaip 300 metų. Šį laiko išbandymą išlakė 6 krikščioniškos bažnyčios: Romos Katalikų, Rytų Apeigų Katalikų, Stačiatikių, Sentikių, Evangelikų Liuteronų ir Evangelikų Reformatų.

II. 3. EVANGELIKAI BAPTISTAI

Evangelikų baptistų (gr. baptistes- krikštytojas) vardo kilmė sietina su Reformacijos laikais. Pagrindinis reikalavimas, norintiems įsitraukti į tokią bendruomenę, buvo vienas: suaugusiojo kriksštas, kuris suteikiamas kaip širdies, atsivertimo, asmeniško Jėzaus priėmimo ženklas. Žmogui, įtikėjusiam ir priimančiam Gyvąjį Kristų, joks vaikystėje buvęs krikštas negalioja ir negali būti reikšmingas. Pasikrištidami jie priartėjo prie Kristaus apaštalų laikų Bažnyčios ir Jėzaus paliepimo:“Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas…“.(Mk 16,15-16). Mat kūdikiai įtikėti negali.

Nuo pat susikūrimo baptistų bendruomenės tvarkosi kaip nepriklausomos bažnyčios, kaip atskiri šios konfesijos struktūriniai
vienetai. Šiuo metu baptistai yra trečioji pagal dydį krikščioniška konfesija pasaulyje ir didžiausia krikščioniška bažnyėia JAV (nuo 30 iki 50 mln). Baptistų bažnyčios dažniausiai jungiasi į nacionalines, regionines ar pasaulines sąjungas. Pasaulinė baptistų sąjunga nuo 1905m. rengia pasaulinius kongresus. Didelė dalis baptistų bažnyčių ir sąjungų yra įsitraukę į Pasaulinės Bažnyčių Tarybos veiklą.

Yra baptistų du svarbiausieji ypatumai:

1. Suaugusiųjų vandens krikštas, atliekamas „pilnu panardinimu“. Tai labai svarbi nuostata baptistams. Tai atliekama, nes tikima, kad prisikeltų gyvenimui amžinai naujas žmogus, pašauktas dalytis Kristaus meile. Per šį aktą pati Šventoji Dvasia perkeičia ir atnaujina žmogaus širdį. „Atgimimas iš aukšto“ yra Dievo malonės dovana, kuri atveria duris Kristui: per jį žmogus yra jau išgelbėtas, jo nuodemės nuplautos Kristaus krauju. Gyvenimas po krikšto turi iš esmės pasikeisti.

2. Dar vienas ypatumas „Šventoji vakarienė“ (duonos laužymas) samprata. Šventoji vakarienė priimama dviem pavidalais- duona ir vynu- dažniausiai reiškia tik simbolinį Paskutinės Jėzaus vakarienės prisiminimą. Sakramentas jiems svarbus, nes reiškia žmonėms perduodamą Kristaus gestą, gyvą Jo buvimo ženklą. O baptistų teologijoje Dievo gestas yra tik vienas- nuodįmingo žmogaus išgelbėjimas per Kristaus auką.

Baptistų bažnyčios ir kiekvienas jš tikintysis ypatingai gerbia Bibliją kaip absoliučiai patikimą ir vieną kartą visiems laikams duotą Dievo Žodį- čia ypatingai skatinamos asmeninės ir bendruomeninės Biblijos studijos. Jš nuomone Dievo Žodis dažnai yra ne tik galutinė Apreiškimo, bet ir mosklinė tiesa.

Baigiant reikėtų pridurti, šiandien evangelikai baptistai nėra vieningi nei savo organizacine struktūra, nei pažiūromis.

II. 4. SEKMININKŲ JUDĖJIMAS

Aptarsime judėjimą, padariusį ir tebedarantį didžiulę įtaką XXa. krikščionybei. Sekmininkų judėjimo pradžia sutampa su XXa. pradžia.

Jų vienas iš ypatumų tai, kad apaštalų Bažnyčios stiprybės priežastimi buvo Šventosios Dvasios dovanų veikimas. Šio veikimo svarbiausias ženklas- malda „kitomis kalbomis“ (gr.- glossolalia). Toji malda patvirtina, kad tikintysis yra gavęs „Šventosios Dvasios krikštą“. Šventosios Dvasios veikimas neapsiriboja vien malda „kitomis kalbomis“. Naujajame Testamente apaštalo Pauliaus laiškuose minimos ir kitos dovanos, labai svarbios sekmininkų tikėjimo gyvenime- pranašystės, kalbų aiškinimo, gydymo ir kt..

Pas sekmininkus kaip ir baptistus yra irgi toks elementas kaip „atgimimas iš vnadens“.Sekmininkų nuomone, šis vandens krikštas, atliekamas „pilno panardinimo būdu“, pats savaime yra sakralus, jo metu žmogus miršta pasauliui, o pasaulis- žmogui.

Šiandien didžiausi krikščionių sekmininkų susivienijimai yra JAV: Dievo Bažnyčia, Dievo Bažnyčia Kristuje, Dievo asamblėja- ši turi glaudžius ryšius su Rusijos sekmininkais ir Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių (sekmininkų) sąjunga. Europoje veikia Sekmininkų misijų konsiliumas. Visos minimos organizacijos yra pakankamai respektabilios, nusiteikusios ekumeniškai.

III. ŠVENTUMO GRUPĖS

KRIKŠČIONIŠKOS „ŠVENTUMO GRUPĖS“

Dar pradėsime kelionę po krikščioniškas ir kvazikrikščioniškas „šventumo grupes“. Į „šventumo grupių“ kategoriją religiniai judėjimai patenka dėl jų doktrinos aspektų, tiesiogiai ar netiesiogiai teigiančių ir pabrčžiančių religinio judėjimo išskirtinumą tarp kitų judėjimų.

III. 1. SEPTINTOSIOS DIENOS

ADVENTISTAI

Septintoios dienos adventistų judėjimas, prasidėjęs XIXa. viduryje Šiaurės Amerikoje,. Lietuvą pasiekęs XXa. pradžioje, yra krikščioniškos protestantiškos pakraipos judėjimas, kurio kiti protestantai ilgai nenorėjo pripažinti ortodoksišku. Septintosios dienos adventistus krikščioniška „šventumo grupe“ reikėtų laikyti dėl kelių jų doktrinos bruožų, iš kurių svarbiausi du:

1. reikalavimas švęsti ne sekmadienį, o šeštadienį, kaip biblinį šabą;

2. pranašės Elenos White išskirtinis autoritetas.

Dėl šių dviejų dalykų adventistai supranta savo Bažnyčią kaip Paskutiniųjų dienų Dievo tautos likutį, turintį pranašystės dvasios liudijimą (per E. White) ir besilaikantį Dievo įsakymų (įskaitant šabą) bei Jėzaus Kristaus tikėjimo.

Ankstyvoji adventistų istorija susijusi su dviem vardais, kurie iki šiol su pagarba minimi jų literatūroje, tai Wiliamas Milleris ir Elena White.

Wiliamas Milleris XIXa. Pirmoje pusėje tapo pagrindiniu antrojo Jėzaus atėjimo judėjimo šaukliu ir įkvepėju Jungtinėse Valstijose. Šis judėjimas, prasidėjęs Europoje XIXa. Pradžioje, greitai persimetė į Ameriką, kur daugybė įvairių denominacijų tikinčiųjų pradėjo studijuoti Bibliją, bandydami nustatyti, kada Jėzus Kristus turėtų sugrįšti į žemę, ir laukti jo sugrįžimo. W. Milleris buvo vienas iš jų. Po ilgų Biblijos studijų W. Milleris nusprendė, kad Jėzus turėtų grįžti į žemę 1843- uosius. Tapęs baptiustų mokslininku jis nusprendė pasidalyti savo atradimu, ir pradėjo pamokslauti, skelbdamas antrojo Jėzaus atėjimo žinią.

Milleris nesulaukė visų protestantiškų bažnyčių pritarimo, mat jos vengė tokių, kurie skelbėsi tiksliai žiną, kada Jėzus ateis
kartą (plg. Mt 24, 36). Tačiau daugybė žmonių patikėjo Milleriu ir Advento judėjimas sparčiai plito: nuo 1818 iki 1943m. Jo pasekėjų skaičius išaugo iki 50000. Milleris, tiesa, neragino pasekėjų palikti savo bažnyčias, tačiau daugelis jų pačios pašalindavo Millerio pasekėjus.

Milleris buvo numatęs, kad Jėzus turi grįžti nuo 1843 kovo 21d. Iki 1844 kovo 21d.. 1844 m. Millerios pasekėjų laukė didelis nusivylimas. Lyderis nebandė slpėpti savo nesekmės po nauja teorija apie Jėzaus grižimą; nenoromis parėmęs vieną naują Danieliaus knygos interpretaciją pagal kurią Jėzus Kristus turėjo grįšti iki 1844 spalio 22, jis vėliau nedviprasmiškai pripoažino savo klaidą ir atsisakė remti visokias naujas teorijas bei judėjimus, po 1844 „didžiojo nusivylimo“, įskaitant kylantį Septintosios dienos adventistų judėjimą. Milleris mirė netrukus po „didžiojo nusivylimo“.

Po didžiojo nusivylimo kad spalio 23 du Millerio pasekėjai meldėsi, prašydami Dievo paaiškinti, kas įvyko, ir vienas iš jų- Hiramas Edsonas- staiga suprato kad jėzus išties atėjo, tačiau ne į žemę, kaip tikėjosi Milleris, bet į dangiškosios šventyklos Šventų Švenčiausiąją. Tai išgelbėjo demoralizuotą ir nusivylusį Advnto judėjimą ir paskatino naujos adventistų denominacijos kūrimąsi.

Vis dėlto svarbiausią įtaką judėjimo formavimuisi ir augimui padarė moteris, kuri ir šiandien yra didžiausias Biblijos interpretavimo autoritetas Adventistų Bažnyčioje – Elena White.

Adventistų Bažnyčia išaugo ir šiandien jos narių skaičus gerokai viršija tris milijonus (kai kurie šaltiniai tvirtina, kad jų yra apie aštuonis milijonus). Adventistai veikia dviejuose šimtuose šalių. Visame pasaulyje Adventistų Bažnyčiai priklauso apie 350 ligoninių, klinikų ir kitų sveikatos apsaugos įstaigų. Bažnyčia turi apie 8000 misionierių, 50 leidyklų, spausdinančių literatūrą įvairiomis kalbomis, radijo ir televizijos programas. Gali būti, kad adventistų misionierių aktyvumas pranoksta bet kurią kitą protestantišką denominaciją.

Adventistai taip pat garsėja mokymo institucijomis, kurių visame pasaulyje priskaičiuojama api 5000. Ypač žinomas Loma Lindos universitetas, o jo klinika pripažįstama viena geriausių gydymo įstaigų vakarinėje JAV pakrantėje. Už sveikatos ir misijų pasiekimus adventistai iš dalies turi būti dėkingi Elenai White.

Septintosios dienos adventistai per visą savo gyvavimo istoriją išvystė unikalią, savitu eschatologijos supratimu pagrįstą doktriną, kuri iš pirmo žvilgsnio gerokai skiriasi nuo ortodoksinės krikščionybės mokymo. Septintosios dienos adventistai tiki visomis pagrindinėmis krikščionybės doktrinomis: Dievo Trejybe, Jėzaus Kristaus gimimu iš mergelės ir Jo dieviškumu, Šventosios Dvasios asmenybe, Jėzaus Kristaus atperkamąja auka ant kryžiaus, išteisinimu per tikėjimą Jėzumi ir, žinoma, antruoju Jėzaus atėjimu.

Tačiau adventistai atmeta kelias doktrinas, kurias kiti krikščionys gali laikyti svarbiausiomis- sielos nemirtingumą ir amžiną nusidėjėlių kančią pragare. Nors abi doktrinas- sielos nemirtingumą ir amžiną pragarą- daugelis krikščionių laikytų neatskiriama savo tikėjimo dalimi, jos tikrai nepažeidžia krikščionybės esmės.

III. 2. NAUJOJI APAŠTALŲ

BAŽNYČIA

Naujoji Apaštalų Bažnyčia krikščioniškame pasaulyje yra gana unikalus darinys. Bendriją, įsikūrusią XIXa. šiandien sudaro apie 50000 bendruomenių, jai priklauso apie 7 milijonai žmonių. NAB tik iš dalies priskirtina „šventumo grupėms“- mat jai nėra būdingi griežto gyvenimo būdo apribojimai. Tačiau NAB vis dėl to laiko save išskirtine, pačia svarbiausia šių laikų krikščioniška bažnyčia dėl kai kurių doktrininių ir bažnytinės struktūros dalykų. Ji nepalaiko jokių oficialių ryšių su kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis. Būtent dėl šios antiekumeniškos nuostatos daugelis naujojo religingumo tyrinėtojų NAB laiko sekta. Beje, taip šią bendriją apibūdina daugiausiai protestantiškos tradicijos žmonės, o katalikų teologai, besidomintys NRJ problematika, įžiūri dag bendrų doktrininių dalykų tarp NAB ir kitų krikščioniškų bažnyčių..

Esminiai NAB tikėjimo doktrinos bruožai nesiskiria nuo ortodoksinės krikščionybės: išpažįstama Švenčiausioji Trejybė, Dievo Sūnaus įsikūnijimas, Jo atperkamoji auka ir Prisikėlimas. Bet svarbiausi, žinoma, yra tie savitumai, kurie pabrėžiami pačių NAB narių ir kuriais grindžiamas šios Bažnyčios išskirtinumas.

IV. KVAZIKRIKŠČIONIŠKI JUDĖJIMAI

IV. PASTARŲJŲ DIENŲ ŠVENTŲJŲ JĖZAUS

KRISTAUS BAŽNYČIA

Pastarųjų d. Šv. Jėzaus kristaus Bažnyčia šiandien pasalyje yra viena iš geriausiai ir gerbiamų religinių judėjimų. Aktyviai dalyvaujančių kultūrinėje ir socialinėje veikloje, sporte, politikoje. Mormonų bažnyčia veikia daugelyje pasaulio šalių ir Lietuvoje, sutinkami mormonų misionieriai.

Mormonų bažnyčia yra viane iš daugelio protestantiškų denominacijų, kuri labai rūpinasi žmonių išsilavinimu, moralinėmis bei šeimos vertybėmis ir kuri nori prisidėti prie Lietuvos žmonių gerovės. Jų mokymas netgi nėra ortodoksinės krikščionybės iškraipymas, o tai būtų galima pasakyti apie Kristadelfeičius ar Jehovos liudytojus. Mormonų Bažnyčios doktrina greičiau atspindi
naujos religijos formavimąsi, bet kadangi mormonai primygtinai vadina save krikščionimis, tenka priskirti juos prie pseudokrikščioniškų grupių.

Mormonų bažnyčios istorija prasidėjo XIXa. JAV, Niujorko valstijoje. Josephas Smittas buvo pirmasis Pastarųjų dienų šv. Jėzaus Kristaus bažnyčios įkūrėju ir pimuoju pranašu. Išvertė „Mormonų knygą“ iš rastų tariamai aukso plokščių. Mormonų veikla ir doktrina vystėsi pamažu. 1833 balandio 6d. Smithas paskelbė oficialiai Mormonų bažnyčios pradžią. Jį buvo įsteigta Fayette mieste, Niujorko valstijoje ir pavadina „Kristaus bažnyčia“. O 1834m. mormonai pasivadino „Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia“. Po įsteigimo bažnyčios jie ėjo į kaimus ir miestus skelbti naujos religijos.

Mormonų bažnyčios mokymas nepaprastai komplikuotas, sunkiai suvokiamasir pilnas prieštaravimų. Vienas skirtumas tarp mormonų ir krikščionybės yra jų požiūris į dvasinį autoritetą ir mokymo šaltinius. Dar vienas skirtumas, kad panašus Mormonų bažnyčioje yra pagrindinis vadovas. Pranašo autoritetas yra vienas iš svarbiausių NRJ požymių, išlikusių Pastarųjų dienų šventųjų Bažnyčioje iki šių dienų. Vis dėlto išskirtinį pranašo vaidmenį šiandien kvestionuoja faktas, kad Mormonų Bažnyčios pranašaidoktriną keitė, prisitaikydami prie visuomenės, atsisakydami prieštaringų doktrinų, o ne atvirkščiai. Pranašavo autoritetas tiesiog įteisino pokyčius, kurių reikalavo aplinkybės, o tai reiškia, kad jo vaidmuo yra daugiau simbalinis.

Mormonų bažnyčios mokymas apie Dievą irgi yra labai supainiotas ir keistas, ypač prisiminus, kad ši Bažnyčia turi būti laikoma krikščioniška denominacija.

Štai kelios tikėjimo išpažinimo formuluotės:

1. „Mes tikime Dievą, Amžinąjį Tėvą ir jo Sūnų, Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią….“.

2. „mes tikime, kad per Kristaus atpirkimą visa žmonija gali išsigelbėti, paklusdama Evangelijos įsakymams ir nuostatoms…“.

Tai būtų neortodoksiški apibrėžimai ir jų doktrinos.

Mormonų manymu, kad po mirties laukia trys dangaus pakopos:

1. Telestialinė karalystė- jie neišvys Jėzaus kristaus ir Dievo.

2. Terestialinė karalystė- kitų religijų išpažinėjai.

3. Celestialinė karalystė- ištikimi mormonai.

Diedelį vaidmenį mormonų mokyme apie išgelbėjimą vaidina jų šventyklos, didingi pastatai, kurių pasaulyje šiuo metu yra daugiau negu 50.

XX a. Poastarųjų dienų šventųjų jėzaus kristaus bažnyčiios narių skaičius išaugo iki 9 milijonų. Pusė jų gyvena JAV. Misijoje nuolat dirba 40000 misionierių. Mormonai labai vertina išsilavinimą, jų didžiausiame universitete, pavadintame Brighamo Youngo vardu, mokosi apie 30000 studentų. Luetuvoje pradėjo veiklą 1992m. ir iki šiol nesulaukė didelio pasisekimo.

IV. JEHOVOS LIUDYTOJAI

Jehovos liudytojai yra viena iš aktyviausiai veikiančių religinių organizacijų Lietuvoje. Nenuilstančius Dievo Jehovos karalystės skelbėjus neretai galima sutikti gatvėse- jie dalija „Sargybos bokšto“ žurnalus, kalba su žmonėmis, o kartais užsuka ir į mūsų namus. Jie skelbia, kad Dievo Jehovos karalystė labai greitai ateis į žemę, todėl žmonės turi tikėti Jėzumi, įsitraukti į teokratinę Jehovos organizaciją žemėje ir tarnauti jehovai, kurį, pasak jų, visas krikščioniškas pasaulis yra atmetęs. Jehovos liudytojus F. Valentin priskiria kvazikrikščioniškoms „šventumo grupėms“, t.y. pripažįstama jų doktrinos krikščioniška kilmė.

Charlesas T. Russellas (1852-1916) gimė JAV, Pitsburge. 1879m. Ch. Russellas įsteigė savo žurnalą, kurį pavadino „Siono sargybos bokštas ir Kristaus dalyvavimo šauklys“.

Palikęs adventistus Russellas įsteigė „Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendriją“, kurį, įsikūrusi Niujorko Bruklino rajone, vėliau tapo Jehovos liudytojų organizaciniu centru.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4603 žodžiai iš 9180 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.