Naujoji novelistika ir poezija – autorių ir jų darbų aptarimas
5 (100%) 1 vote

Naujoji novelistika ir poezija – autorių ir jų darbų aptarimas

Tomas Arūnas Rudokas – įvairaus žanro kūrinių kūrėjas. Jis žinomas savo liūdnais, net tragiškais eilrėraščiais(“Nežemiška meilė”), romanu, šokiravusiu visuomenę ir novelėmis, kurių rinkinys “Žvėrys eina miegoti” išėjo 1996.Šiamie rinkinyje–buities ir meilės paradoksai, kartais absurdiškos situacijos, išradingi siužetai. Novelėse būdingesni šiandieninės mūsų visuomenės vaizdai.T.A.R parodo dažniausiai miesto žmogų, besiblaškantį, besišaipantį, niekuo nebesistebantį. Tai pavargęs nuo įtampos, kovos už būvį jaunas žmo gus, dažnai vienas ir tuo besidžiaugiantis. Tai ne atstumtas, o sąmoningai pasirinkęs vienatvę personažas, nes tikėti ir pasitikėti lyg ir nebėra kuo. Dažnai veikėjai savyje slepia sunkią nuodėmę, praradimą. Autoriaus pozicija aiški: tokių užsisklendusių vienišių dabartinėje visuomenėje daug. Novelė “Madona be kūdikio” parodoma jauna bevardė dailininkė. Įkvėptai, netgi įnirtingai mergina tapo paveikslą. Atsiskyrusi nuo pasaulio, piktai užsrenkianti duris visiems pažįstamiems, ji dirba, tarsi norėdama atpirkti kažkada padarytą nuodėmę. Mergina nyksta (cit.), senka, bet į nieką nekreipia dėmesio – dirba iki sąmonės netekimo. Deje, paveikslas neįvyksta. “ Ji tapė kūdikį, bet kūdikis neužgimdavo, nepavykdavo jo pradėti, jis negimdavo ir tiek.”. Priežastis šiurpiai paprasta: ši dailininkė pasidarė abortą, todėl paveikslas neįvykdavo. Novelės pabaiga tragiška. Kita novelė, primenanti absurdišką pasaką,- “Džiazistas”. Baisu išmesti žmogų- tarsi teigia autorius. Baisu išbraukti iš sąrašo ir pamiršti, nes tas žmogus vis tiek lieka. Tiap atsitinka šioje novelėje. Vėlgi bevardis menininkas, vaikystėje pažymėtas idioto ženklu. Šis menininkas taip puikiai groja džiazą, jog sužavi visus melomanus. Tačiau jo muzika lieka tik jam. Kai susižavėję gerbėjai klausia, kas jis, džiazistas atsako: “Manęs–nėra. Yra tik muzika. Manęs–nėra”. Ir išnyksta. Novelės pabaiga iš tiesų primena paską nor gyvenimas 100 kartų baisesnis nei pati sunkiausia pasaka.

J.Apučio novelistika. 1 arba kelių novelių analizė pasirinktu aspektu. J. Aputis vaizduoja kasdienišką kaimo, rečiau miesto žmogaus gyvenimą. Vaizduojamas laikas artimas biografiniam: nuo vaikystės ir paauglystės karo ir pokario metais iki dabarties. Ypač daug dėmesio skiriama vaikystės laikui, dažnai iškylančiam prisiminimuose. Vaikystės laikas – tai tėvai, namai, tai laikas į kurį norima sugrįžti. Rašytojo kuriamas pasaulis ir paprastas, ir paslaptingas. Tas mįslingumas sklinda iš pasakotojo, žiūrinčio į žmogų nustebus ir kalusiant, abejojant ir užjaučiant.J.A. rinktinė “Gegužė ant nulūžusio beržo” gražiai ir liudnai išreiškia negrįžtamo laiko situaciją. Autorius gailisi sulaužyto tėvų gyvenimo, besikeičiančio kaimo. Neatsitiktinė ir pirmoji novelė, dedikuojama Motinai. “Dobilė.1954 metų naktį”. Novelėje supriešinami namai ir svetimas pasaulis. Pats kūrinio tūrinys paprastas, tačiau ką reiškia taip nuoširdžiai sumodeliuotas buities vaizdelis.Namų erdvės linija – “horizontas nupjautų dodobilienų lauke”. Kitas horizontas – “mažas kaimelis su išsimėčiusiomis sodybomis”. Čia dar sava, kaimynų gyvenimo apsuptis. Toliau – miškas. Tai riba, kurią peržiangus pakliūvama į bauginančią nepaystamą erdvę. Virš kaimo, Martyno ir jo motinos namų renkasi audros debesys. Marčiui artėjant audra primena karo lėktuvus. Jaučiame šiurpų istorinio laiko alsavimą, nors tiesiogiai apie jį nekalbama. Novelės pavadinime užfiksuoti 1954 metai, žali lėktuvai, bombos, traukiniai, miško baimė, bado šmėkla kolchoze – tokios detalės iškalbingai byloja apie laiko dvasią. Kažkas sunkus ir negailestingas, svetimas perėjo per šį kaimą, žmonių gyvenimus. Dangus nebėra ta aukštoji dvasios sfera, į kuria galima kreiptis malda. Namų erdvė taip pat pažeista. Nebėra stipriausio šeimoje – tėvo. Jis miręs. Tėvo nebuvimas čia gali būti peskaitytas simboliškai – nebėra duondavio, todėl nebėra duonos. Kaimas perkasi jos mieste. Namai beeturi tik moteriškąją pusę(motina – Dobilė – pienas) ir vaiką su šuneliu. Marčius bando pakeisti tėvą, bet jis tik vaikas. Išbandymai, tekę, namams, subrandina jį. Dobilė surasta, “viskas susitvarkė”. Tačiau ta Marčiaus atkurta tvarka laikina – “ motina daugiau nebealpo, ir nepasidarys jai gal blogiau šiąnakt”. Viskas jau laikina. Laikinumo ženklas ryškus ir kitose J. Apučio novelėse: “ Tik tik tik”,“Erčia, kur gaivus vanduo” ir kt. J. Apučio novelistika turi nemažai bendro su Br. Radzevičiaus kūryba. Abiejų namai – vaikystės laikas, tėvai, kaimynai, lietuviškas peizažas. Dabartis – miestas, susvetimėjimas, nuovargis, nesulaikomai tekantis laikas.

Br. Radzevičiaus “Priešaušrio vieškelių” (1d.) analizė pasirinktu aspektu. B. Radzevičius – didžiulio talento, bet tragiškos lemties rašytojas, jaunas nutraukęs savo gyvenimą. Jis paliko savo 2 dalių romaną “Priešaušrio vieškeliai”, kurio tik pirmoji dalis išėjo jam gyvam esant (1979). Po mirties pasirodė J. Apučio parengta antroji romano dalis ir apsakymų rinkinys “Link Debesijos”. 1994m. išleista dar viena knyga –
“Žolė po šerkšnu” (apysaka,novelės). Nužmogintoje, paradoksiškoje, bedvasėje sąstingio metų visuomenėje R su savo sielos skausmu nebuvo nei pripažintas, nei populiarus. Pasirodžius “Priešaušrio vieškeliams” autories sakė: “ Savo pirmąjį romaną rašau iš meilės. Rašydamas įsitikinau – tik meilė gali padaryti žmogų laimingą…”. Romane “Priešaušrio vieškeliai”(1d.) pirmiausia pakliūvame į pokario kaimą, kuriame pamažėl įsiviešpatauja naujas (absurdiškas) laikas. Tame laike vis ryškesnėmis spalvomis gyvinama Daukinčių giminės kronika. Giminės tema tik iš pirmo žvilgsnio atrodo plėtojama buitiškai, kaip savanoriška epinė romano linija. Ištikrųjų ji įtraukta į pagrindinę romano temą – vieno giminės atstovo Juozo Daukinčio dvasinio brendimo istoriją. (Pasirinktas aspektas). 1-oje PV dalyje papasakota jauno žmogaus biografija, jo dvasinių ieškojimų ir nerimo kelias iki vidurinės mokyklos baigimo ir apsisprendimo ateičiai. Juzukas anksti liko našlaitis. Tačiau jau vaikystėje juto savo išskirtinumą, laukiančių darbų didumą, būsimą šlovę. Jusdamas savo artimumą giminei, bet dar nežinodamas ką iš jos yra paveldėjęs Juzukas jau maištauja – “Niekas čia negali būti jam pavyzdys”. Jis turi toli nueiti. Taigi jau prigimtis, vaikystės aplinka ruošė Juozuką pažinti žmogaus vertę. Daug skausmingų akimirkų turėjo patirti vaikas, kol jam pradėjo aiškėti, jog nedera šaipytis iš nuskriausto, jog negerai greta esantį vertinti taip, “kaip kiti”. Didžioji netektis ir neviltis pamokė, kokiais žodžiais guosti seserį ir teisinti pamotę:”Kaip tu nesupranti,-sako jis, stebėdamasis savo išmintimi ir rusčia teisybe,-juk mes jai svetimi, o tu nori, kad tavimi labiau rūpintus nei savo vaiku.” Mokykla atveria langą į teorinį pasaulio pažinimą. Kiek daug reikia sužinoti ir suprasti. Viena iš pirmųjų bundančioje vaiko sąmonėje įsirėžia gyvybės paslaptis. Sudėtingi dalykai iškyla jaunam žmogui, kai jis ima suvokti save kaip sąmoningą gyvybės apraišką. Pirmas didelis troškimas – įveikti nepilnavertiškumo kompleksą. Nepasitikėjimas savimi ėjo iš ankstyvos vaikystės, iš atstumo, pamotės nemylimo, netinkančio našlaičio padėties. Vienišumas susvetimėjusioje visuomenėje – viena iš svarbiausių Juozo Daukinčio tragiško likimo priežasčių, tačiau 1 dalyje jaunam žmogui dar tik tiesiasi ateities keliai. Mokykla labai svarbi šiuose iškojimų keliuose. Įeinama į savo tautos ir kitų tautų literatūrą; gerumo, gailestingumo, užuojautos jausmai sklinda iš J.Biliūno; Jouzui ypač artima F.Dostojevskio kūryba. Senas istorijos mokytojas užkrėtė mintimis apie nenutrūkstamą praeities ryšį su dabartimi, apie laiko neįveiktus senovės ženklus, kuriuos tik reikia sugebėti pamatyti, pajusti. Būtina įsilieti į amžinąjį laiko tekėjimą, pasijusti jo dalimi. Istorija čia pat, su kiekvienu iš mūsų, mes jos dalis. Taip gimsta istorinė istorinė savimonė. Br. Radzevičius prie jos eina labai natūraliai – per savo gimtinės žemę, žmones, gamtą. Jaunystėje, žmogaus kelio pradžioje, labai svarbus klausimas – gyvenimo prasmė ir tikslas. “Reikia prasibrauti prie kažko, kas išvaduoja, kas išganinga, gera, gražu, kitaip ko gi vertas tavo gyvenimas, ką tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?” Bet štai kaupiasi patirtis ir vis sudėtingesnė tampa gyvenimo samprata. Ateina sampratimas, jog gėris ir blogis neegzistuoja grynu pavidalu, jog yra daug perėjimų ir niuansų. Juozas ryžtingai sako:”Gyvenimas pats sau tikslas yra”. Deja ta formulė per bendra. Juozas nepripažįsta galutinių tiesų, jis viskuo abejoja, ieško savarankiško minties kelio. Nėra jėgos, nėra idėjos, kuri patenkintų jį, kuri galėtų apriboti jo ieškojimus ir harmonizuotų būtį. Visas Juozo gyvenimas virsta žmogaus problemos svarstymu. Kaip sakė Kristupas (Juozo tėvas) savo sūnui – žmogui duota labai daug – duotas gyvenimas ir duota mirtis. Ar ji viską nubraukia? Pagrindiniai doroviniai tėvo priesakai įstringa jaunuolio sąmonėn visam gyvenimui. Tai būtinybė suprasti kitą žmogų, tai krikščioniška meilė savo artimui, asmenybės laisvės nuostata (“Drąsos mano vaike. Kitaip suklupsi, šliauši keturiomis, virpėsi kaip epušėlė…”). Juozas Daukintis išeina iš tėviškės, įpareigotas ne tik tėvo sielos, bet ir visko, kas joje pasilieka. Herojaus išėjimas į miestą iš kaimo yra lemtingas (kaip ir daugeliui lietuvių). Broniaus Radzevičiaus kūrinys “Prešaušrio vieškeliai” tarsi juda į 1 magnetinį centrą – kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės dienų formuojasi būsimo literato asmenybė jo pažinimų resursai, pojūčių jautrumas, vertybių nuovoka: Juozas Daukintis tarsi paties autoriaus “aš”. Rašytojui labai svarbu žmogus gyvenime.

A. Škėmos romanas pasirinktu aspektu 1958 pasirodo Škėmos romanas “Balta drobulė”. Jame autorius svarsto individo, pasimetusio šių dienų pasauluje, sielos problemas. Kaip gyvena Antanas Garšva, poetas, jautrios prigimties žmogus, jam svetimame pasaulyje? Kas yra 1 žmogaus dvasios kančia? Tokie klausimai kyla perskaičius romaną. Pagrindinis veikėjas A. Garšva – išeivis iš Lietuvos. Dabar jis vieno daugiaaukščio liftininkas, dirbantis “griežtai įrėmintoje
erdvėje”. Apsivilkęs liftininko uniformą su numeriu 87, A.G. pats jaučiasi sutampąs su skaičiumi. Romano veikėjas – emigrantas, Niujorko liftininkas, laisvalaikiu rašantis eiles – pasaulį ir žmones mato kaip savotišką mechanizmą. To mechanizmo detalės – žmonės ir juos labai išradingai stengiamasi paversti stambesniais ar smulkesniais smulkesniais civilizuoto pasaulio nareliais, atliekančiais griežtai apibrėžtas, profesonalias pareigas, už kurias žmogus vertinamas ir skurdžiau ar dosniau apmokamas. Visas mechanizmas gražiai “sustyguotas” pagal paprastučius “perku – parduodu” dėsnius ir jautrus nervingas, išsekęs A.G. vis aštriau jaučia :” man belieka būti rato dantimi keltuve. Mano veidas, mano ranka balta pirštine, mano povyza, mano išieškotas kalėjimas – esu sąžiningas rato dantis.” A.G. nušalintas nuo savo giluminio pašaukimo, gyvenimo pažeistas ir pažemintas. Jis jaučia savo egzistencinę neviltį, artėjantį išnykimą. Veikėjas vaikystėje susižavėjęs Šopenhaueriio teorijomis, supranta, jog “Optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto, gyvenimas – blogis; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas”. Beprasmiška kančia, beprasmiška graužatis. Nužmogintas žmogus savaime traukiasi į vienintelią užsilikusią ramybės bei nepriklausomybės kertę – save. Dėmesys nukreipiamas į trapų vidinį žmogaus pasaulį, kuriam išreikšti būtina nauja poetika. A.G. – poetas. Tai jis paveldėjo iš motinos, kaip ir iš jos paveldėjo beprotybę. Ar reikalingas šitam daiktų pasauliui poetas, meninikas. Atsakymas – ne. Kiekvienas poeto žodis atsimuša į realybės sienas, ir kadangi tos sienos daug stipresnės, sutriuškintas lieka poetas, o ne realybė. Tikras poetas visuomet per daug aukoja poezijai. Poetas pralaimi, žmogus pralaimi. Po visos pasibaisėtinos autoriaus atskleistos žmogiškos komedijos lieka įspūdis, jog kažkas labai skaudaus, bet kartu ir brangaus, gaivinančio būtu suteikta. Tenka grįžti į Garšvos įsdėmėtiną Šopenhauerio idėją – kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas. Perkeltas į dvasinę plotmę, šitas kentėjimas yra tikslas, į kurį veržiasi, kurio ieško Antano Škėmos žmogus. Ieško ir žūva, tarsi sudega. Romano pobūdis – pasąmonės srautas.

Naujausioji poezija. Vieno poeto kūrybos aptarimas. Naujausioji poezija sukurta Nepriklausomoje Lietuvoje, todėl poetams nebereikia slėpti savo minčių, kalbėti Ezopo kalba. Tačiau šiandieninių poetų eilės nėra lengvai suprantamos. Jaunieji kūrėjai operuoja neįprastomis, netradicinėmis priemonėmis, todėl jų poezija reikalauja iš skaitytojo dvasinių pastangų, gyvesnio estetinio jausmo. Poezija nebenori būti aiški ir atvira. Jos prasmės iššifravimas – vienas svarbiausių naujojo poetinio stiliaus poreikių. Skaitytojas pasiruošęs šią poezija priimti, turi pasiduoti vaizdo ir garso sugestijai (įtaigai). Palyginimais ir metaforomis kūrėjai siekia atskleisti netikėtus ir nežinomus daiktų ryšius. Jie negali būti išmatuojami realybės matais. Dažni paradoksai, abstrakcijos apie sunkiai suvokiamą būtį. Nevengiama kontrastų: nebūtis ir būtis, grožis ir bjaurastis, tiesa ir melas, kaltė ir atgaila poetiniame pasaulyje egzistuoja greta vienas kito. Dažnai griaunama loginė sakinio strūktūra, neįprastai ir keistai gretinami vaizdai ir žodžiai. Loginius ryšius keičia asociatyviniai (priklausomi, susiejantys, atsirandantys iš kylančių vaizdinių). Poetinis vaizdas paremtas ir tradiciniu pamatu – stebėjimu, jausmais – ir netradiciniu, vyraujančių naujoje poezijoje – vaizduote. Dažnai tarp jausmo, realybės ir vaizduotės nėra ryškių skiriančių ribų. Vaizduotė poetų eilėse valdoma intelekto. Svarbus ir jaunųjų poetų dėmesys kalbai, žodžio technikai. Rūpestingai derinamas žodžio skambesys. Siekiama neįprastumo, netikėtumo efekto. Dažnai nepaisoma sintaksės, sakinių sudarymo normų. Eilėraščio žmogų supantis pasaulis sumaterialėjęss, susvetimėjęs, grubus ar tragiškas, todėl jis, eilėraščio žmogus, išgyvena vienatvę, stengiasi išsaugoti individualybę, apginti savo dvasios erdvę. Eilėraščio forma tokiomis sąlygomis tampa keliu į turinio suvokimą, poezijos prasmių pasaulį. Žymiausi jaunieji poetai yra Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, Marius Burokas, Vytautė Jalinskaitė ir kiti.

Šiuo metu Jūs matote 41% šio straipsnio.
Matomi 2335 žodžiai iš 5693 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.