Naujos šeimos formų apraiškos
5 (100%) 1 vote

Naujos šeimos formų apraiškos

112131

Įvadas

Sparčios ir fundamentalios Lietuvos pastarųjų metų politinės, socialinės ekonomikos permainos lemia esminius pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse. Keičiasi gyvenimo sąlygos, stilius, vertybinės orientacijos, elgsna, nuostatos. Todėl nenuostabu, jog keičiasi ir požiūris į šeimą, transformuojasi i pati jo sandara. Tai atsispindi ir demografinių procesų kiekybiniuose i kokybiniose bruožuose. Galima pastebėti akivaizdžiai šeimos transformacijos apraiškas, matrimonialinės elgsenos ir nuostaų kitimus.

Šeima kaip pirminis socialinis institutas, vykstant esminėms pastarųjų metų Lietuvos visuomenės transformacijoms, patiria ryškių pokyčių. Jie akivaizdūs visose šeimos gyvenimo srityse. Keičiasi šeimos ekonominio funkcionavimo pagrindai, veiklos ir saviraiškos galimybės bei socialinė erdvė, keičiasi šeimų gyvenimo lygis, didėja turtinė diferenciacija, kinta šeimos santykiai su kitomis sociainėmis institucijomis, vidiniai saitai tarp šeimos narių bei nuostatos ir vertybinės orientacijos. Gilėjantis individualizacijos procesas, bręstanti rinkos santykių aplinka taip pat daro didelį poveikį šeimai, jos kūrimuisi, formoms, gyvenimo stiliui. Keičiasi šeimos vaidmuo visuomenėje bei individo gyvenime.

Net ir fragmentiškai peržvelgus išsivysčiusių šalių patyrimą šeimos evoliucijos srityje, galima pamatyti akivaizdžias paraleles šiuolaikinių mūsų šalies šeimos pokyčių ir jau per tris dešimtmečius išsivysčiusiose socialinės gerovės valstybėse vykstančios šeimos transformacijos, kuriems būdingi fundamentalių pokyčių bruožai. Išsivysčiusiose šalyse 7 dešimt. viduryje prasidėję esminiai šeimos pokyčiai yra tampriai susieti su makro lygmens socialinės ekonominės aplinkos kitimu. Valstybės vaidmens ekonomikoje ir socialinėje sferoje didėjimas pastaraisiais dešimtmečiais, ypač reiškęsis socialdemokratinio tipo gerovės valstybėse (plėtojant socalines garantijas, globos, ugdymo, socializacijos ir pan. institucijas) siejamas su tuo, kad dalis šeimos funkcijų silpnėja ir pereina į visuomenės lygmenį. Pokomunistinėse šalyse taip ir Lietuvoje, patiriančiose panašius dramatiškus demografinius pokyčius, siekiama priežastinių ryšių bei tolimesnės jų raidos identifikavomo. Staigaus demografinio kitimo ištirtumo lygis neleidžia daryti pakankamai argumentuotų išvadų. Tad iki šiol galima aptikti tik paviršutiniškas, stereotipines išvadas. “Lietuvos šeimos ir gimstamumo” tyrimas duoda nemažai informacijos apie šeimos evoliuciją pastaraisiais dešimtmečiais.

Remdamasi šiuo LŠG tyrimu, referate analizuosiu pastaruosius Lietuvos šeimos instituto, gyventojų elgsenos ir nuostatų pokyčius, formuluosiu hipotezes dėl naujų šeimos bruožų laikinumo ir fundamentalumo. ŠEIMOS KITIMAS LIETUVOJE: NUO TRADICINIŲ

PRIE MODERNIŲ ŠEIMŲ

Šeima kaip pirminis socialinis institutas, vykstant esminėms pastarųjų metų Lietuvos visuomenės transformacijoms, patiria ryškių pokyčių. Jie akivaizdūs visose šeimos gyvenimo srityse. Keičiasi šeimos ekonominio funkcionavimo pagrindai, veiklos ir saviraiškos galimybės bei socialinė erdvė, keičiasi šeimų gyvenimo lygis, didėja turtinė diferenciacija, kinta šeimos santykiai su kitomis socialinėmis institucijomis vidiniai saitai tarp šeimos narių bei nuostatos ir vertybinės orientacijos. Akivaizdi liberalėjančios, atviros visuomenės įtaka šeimos bruožams bei elgsenai. Gilėjantis individualizacijos procesas, bręstants rinkos santykių aplinka taip pat daro didelį poveikį šeimai, jos kūrimuisi, formoms, gyvenimo stiliui. Keičiantis visuomenės struktūrų funkcionavimo principams ir santykiams, turintiems trumpalaikių ir ilgalaikių pasikeitimų dimensijos, kinta ir šeimos funkcijos. Keičiasi šeimos vaidmuo visuomenėje bei individo gyvenime.

Net ir fragmentiškai peržvelgus išsivysčiusių šalių patyrimą šeimos evoliucijos srityje galima pamatyti akivaizdžias paraleles tarp šiuolaikinių mūsų šalies šeimos pokyčių ir jau per tris dešimtmečius išsivysčiusiose socialinės gerovės valstybėse vykstančios šeimos transformacijos, kuriai būdingi fundamentalių pokyčių bruožai.Išsivysčiusiose šalyse septintojo dešimtmečio viduryje prasidėję esminiai šeimos pokyčiai yra tampriai susieti su makro lygmens socialinės ekonominės aplinkos kitimu. Valstybės vaidmens ekonomikoje ir socialinėje sferoje didėjimas pastaraisiais dešimtmečiais, ypač reiškęsis socialdemokratinio tipo gerovės valstybėse (plėtojant socialines garantijas, globos, ugdymo, socializacijos ir pan.institucijas) siejamas su tuo, kad dalis šeimos funkcijų silpnėja ir pereina į visuomenės lygmenį.Sparčiai keičiasi moters statusas visuomenėje ir šeimoje. Šeimos instituto kitimui didelės įtakos turi technologijų progresas, šiuo atveju ypač akivaizdžiai pasireiškiantis modernių kontraceptinių priemonių plitimu, lėmusiu taip vadinamą kontraceptinę revoliuciją. Tai atsispindėjo šeimos funkcionavimo pokyčiuose.

Kaip bebūtų, šeima ir toliau išlieka socialiai svarbus, iš visų socialinių struktūrų lėčiausiai kintantis institutas. Šeima yra vienas inertiškiausių socialinių organizmų.iš esmės tai lemia svarbiausia jos funkcija – prokreacinė ir kartų kaitos funkcija. Visuomenei perimant dalį šeimos funkcijų ir jas keičiant alternatyviomis
socialinėmis paslaugomis, kai kurios socialinės, ekonominės, socializacijos, edukacijos, globos funkcijos silpnėja, tačiau pastaroji (kartų kaitos) išlieka stabiliausia.tačiau ir čia daugelyje labiau išsivysčiusių šalių ši šeimos funkcija patiria rimtų pokyčių. Keičiantis šeimos formoms, silpnėjant šeimos formalizacijai keičiasi ir šios – kartų kaitos – funkcijos realizavimo pobūdis. Daugėja šeimų, kuriose ryšiai tarp sutuoktinių įgauna alternatyvias bendro gyvenimo formas, daugėja neregistruotų šeimų. Jos keičia tradicines šeimas. Pradiniame šio reiškinio plitimo etape tokios šeimos santuokas dažniausiai registruoja tik kai pradedama lauktis kūdiko ar kai vaikas gimsta. Tačiau vėliau toks šeimos gyvenimo būdas tampa permanentiniu. Daugėja ir nepilnų šeimų, kuriuose tėra vienas iš tėvų, paprastai motina. Atitinkamai keičiasi šeimos ekonominio apsirūpinimo, vaikų priežiūros, ugdymo, socializacijos sąlygos. Tai skatina socialinės politikos poreikį ir pirmiausia paramos šeimai politikos priemonių adaptacijos būtinumą prie naujų socialinių santykių, kuriuos kuria kintanti šeima. Taigi tarp socialinės ekonominės aplinkos ir šeimos yra nenutrūkstamas tarpusavio priklausomybės ir įtakos ryšys, kurį būtina identifikuoti plėtojant socialinę ir paramos šeimai politiką.

Nuo 20 a. dešimtojo dešimtmečio pradžios Lietuva revoliuciniais tempais perima minėtus šeimos bruožus. Aukštai tebevertinant tradicinių šeimos formų svarbą, mūsų katalikiškos kultūros visuomenės požiūris į modernius šeimos bruožus, formaliai neįteisintas šeimas, vis labiau liberalėja. Tokių šeimų, ypač tarp jaunosios kartos atstovų, pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai gausėja. Tai parodo unikalus tyrimas “Lietuvos šeima ir gimstamumas” (anketavimo darbai atlikti 1994-1995m.), kuris biografiniu požiūriu vertina įvairių kartų šeimos gyvenimo kelio įvykius. Gausėja ir ne santuokoje gimusių vaikų, o kartu ir nepilnų šeimų.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje prasidėjęs ekonominių sanklodų kitimas, pirmaisiais pertvarkymo metais išgyventas staigus gyvenimo lygio smukimas, nestabilumai bei pastaraisiais metais patirti socioekonominių struktūrų ir santykių pasikeitimai ir rinkos ekonomikos įsigalėjimas, nedarbo atsiradimas ir plitimas, būsto rinkos susiformavimas, labai aukštos butų statybos ir pirkimo kainos atsispndi šeimų ekonominėje veikloje ir demografinėje elgsenoje, ryškiai pakeičia šeimų ir kiekvieno jų nario gyvenimą.

Kadangi pastarųjų metų šeimos instituto pokyčius pirmiausia paskatino pereinamojo laikotarpio revoliucinės transformacijos, nestabilumai, dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominė depresija, sukėlę neužtikrintumo ateitimi būseną, bei būtinumą prisitaikyti prie naujų sąlygų, sparčiai pradėjusių reikštis šeimos kitimo tendencijų negalima besąlygiškai vertinti kaip naujų demografinės elgsenos ir nuostatų formavimosi. Visuomenė išgyvena laikiną, pereinamąjį nuo centralizuotai valdomos prie rinkos ekonomikos laikotarpį ir turi dar nedidelį, gan paviršutinišką supratimą apie ją, bent jau patyrimo lygmeniu.Patirdama esamojo laikotarpio sudėtingumus, į dabartinę laikinąją aplinką visuomenė atsako adaptyvia reakcija, kuri atsispindi vedybinėje ir prokreacinėje elgsenoje. Todėl pastarųjų metų demografiniai pokyčiai iš dalies yra laikinųjų, adaptyvių demografinės elgsenos modelių, šiuo atveju vedybinės ir prokreacinės elgsenos modelių rezultatas, kuriuos dar tebeveikia buvusios sąlygos, ilgametis patyrimas, evoliucinės raidos inertiškumas, specifiniai etnokultūriniai veiksniai ir šiuolaikinė, laikinoji aplinka. Tačiau juose akivaizdus ir įsigalėjimas naujų šeimos bruožų, kurie jau daugiau nei trys dešimtmečiai būdingi išsivysčiusioms rinkos ekonomikos šalims. Galima manyti, kad nepalanki pastarųjų metų aplinka tapo postūmiu fundamentaliems šeimos pokyčiams.

Pastarieji Lietuvos šeimos pokyčiai pirmiausia pradėjo reikštis vedybų skaičiaus mažėjimu. Šį procesą galima pastebėti nuo 1991m. Tai matyti ir iš statistinių pačių bendriausių vedybų rodiklių:absoliutaus vedybų skaičiaus ir bendrųjų santuokų rodiklių sumažėjimo. Ypač sparčiai vedybų mažėjo 1992 m. ir 1993m. Tai vyko pirmųjų pertvarkos metų ir ekonominės krizės Lietuvoje periodu. Šie pokyčiai akivaizdžiai matyti iš “Lietuvos šeimos ir gimstamumo” tyrimo rezultatų, kurie atskleidžia elgsenos lūžį: tuokiamasi arba vyresniame amžiuje, arba santuoka atidedama neapibrėžtam laikui. Taigi vedybos “senėja”. Tai yra vienas iš fundamentalių šeimos transformacijos požymių. Labiausiai šeimų kūrimą vėlesniam laikui atideda tie, kurie jas kuria tradiciniu būdu, t.y. kurių šeimos kūrimas sutampa su oficialia šeimos registracija – vedybomis.

Apie fundamentalių šeimos transformacijos pokyčių apraiškas Lietuvoje liudija ir neregistruotų santuokų plitimas bei tolerancijos joms kitimas. Kartu su vedybų atidėjimu vėlesniam amžiui daugėja neregistruotų šeimų. Jos tampa bent jau laikina alternatyva tradicinei šeimai. LŠG tyrimo rezultatai rodo, kad pastaraisiais metais Lietuvoje pradėjo sparčiai daugėti porų, gyvenančių santuokos neregistravus, vis dažniau šeimos kūrimas prasideda gyvenimu kartu nesusituokus.Tai rodo naujų šeimos formų
turintį nemažą (abipusį) ryšį su vedybų atidėjimu.

Lietuvoje tokia nauja vedybinė elgsena ypač būdinga jaunimui, gimusiam aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir vėliau, t.y. tai kartai, kuri vedybinio amžiaus sulaukė 20a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, būtent pastarųjų ekonominių transformacijų pradžioje.

Tačiau reikia paminėti, kad neregistruotų santuokų plitimą Lietuvoje iki šiol stabdė ir dar tebestabdo bei jo identifikavimą apsunkina katalikiškosios vertybės bei tam tikros nuostatos mūsų visuomenėje. Akivaizdu, kad santuokos neregistravusių porų Lietuvoje yra gerokai daugiau nei nustatoma tyrimais. ”.Net per anonimines apklausas respondentai nenoriai prisipažįsta gyvenantys neregistravę santuokos. Dažnai respondentai kategoriškai atsisako atsakyti į klausimus apie vedybinį statusą, kai gyvenama tokioje šeimoje. Kiek atviriau apie tai respondentai atsakinėja, jei neregistruota santuoka baigėsi vedybomis, t.y. kai jau kalbama apie buvusią neregistruotą santuoką kaip vedybų preliudiją. Apie vėlesnes neregistruotas santuokas, kurios buvo po skyrybų ar mirus sutuoktiniui, irgi atsakinėjama nenoriai” (pagal V. Stankūnienę, 1997m.). Taigi galima teigti, kad per apklausas gaunama informacija apie neregistruotų santuokų paplitimą Lietuvoje nėra išsami. Tad reali padėtis visgi neaiški. O tokių šeimų partneriai turi silpnesnius tarpusavio įsipareigojimus,silpnesnį atsakomybės už šeimos gerovę jausmą net joje augant vaikams. Jos dažniau patenka į rizikos grupes ir joms reikalinga valstybinė parama.

Tačiau kaip parodė LŠG tyrimas, nepaisant sunkumų, su kuriais susiduria tokios šeimos, su kiekviena jaunesne karta daugėja žmonių, kurių pirma partnerystė (gyvenimas kartu) prasideda neregistravus santuokos ir šio reiškinio plitimas turi tiesiog sprogimo formą. Ypač ryškus gyvenimo kartu neregistravus santuokos fenomeno plitimas stebimas pačiose jauniausiose vedybinio amžiaus kartose. LŠG tyrimo duomenimis “net daugiau nei 20 proc. vyrų ir 14 – 19 proc. moterų (1971 – 73m. gimimo kartos), sulaukę 22 metų amžiaus jau turėjo gyvenimo kartu neregistravus santuokos patyrimą – jų pirma partnerystė prasidėjo neregistruotoje santuokoje. Tuo tarpu 1965 – 70m. gimimo kartos vyrų ir moterų rodikliai atitinkamai buvo 3,5 proc. Ir 7,3 proc., o1946 – 49 m. kartos – 0,4 proc. ir 3,1 proc.”.

Galima teigti, kad Lietuva tarsi atkartoja revoliucinius šeimos formavimo pokyčius, Vakarų šalyse patirtus per pastaruosius tris-keturis dešimtmečius.

Taigi tradiciškai kuriamų (vedybų keliu, be išankstinio gyvenimo neregistruotoje santuokoje) šeimų vedybų atidėjimas vėlesniam laikui iš dalies kompensuojamas naujomis šeimos formomis – gyvenimu kartu santuokos neregistravus.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1918 žodžiai iš 3790 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.