Turinys1. ŠVIETIMO SISTEMOS
SANDARA………………………………………………………….
……..4
1.1. Ugdymo įstaigos
vadovybė……………………………………………………..
………………….5
1.2.
Steigėjas…………………………………………………….
…………………………………………51.3. Savivaldybė kaip
steigėjas…………………………………………………….
………….. 61.4. Priežiūros išvadų
įforminimas…………………………………………………..
……………. 62. NE PELNO ORGANIZACIJŲ VAIDMUO
VISUOMENĖJE……………………………… 73. Ne pelno organizacijų valdymas ir
struktūra………………………………….. 94. NE PELNO ORGANIZACIJŲ STEIGIMAS IR
REGISTRAVIMAS…………………..10
5. Ne pelno organizacijų teisės ir
pareigos………………………………………….13
6. KONSTITUCINĖS NUOSTATOS DĖL NE PELNO ORGANIZACIJŲ………………15
6.1. Ne pelno organizacijų likvidavimas ir
reorganizavimas……………………………….166.2. Švietimo ne pelno organizacijų teisinė norminė
bazė………………….17
7. APSKAITOS IR STATISTIKOS REGLAMENTAVIMAS………………………21
8.
STATISTIKA……………………………………………………….
……………………………………….34
8. 1. Švietimo įstaigų vystymasis iki Lietuvos nepriklausomybės
atgavimo………34
8. 2. Švietimo raida nuo 1990
metų………………………………………………………..
……35
8.2.1. Ikimokyklinės
įstaigos…………………………………………………
…………….35
8.2.2. Moksleivių ir studentų skaičiaus
pokyčiai……………………………………36
8.2.3. Privalomasis
mokslas………………………………………………….
……………37
8.2.4. Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą……………………38
8. 2.5. Aukštasis mokslas………………………………………………… 39
8.2.6. Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą,
skaičius………………. 41
8.2.7. Mokymo įstaigų skaičiaus
kitimas……………………………………………. 41
8.2.8. Mokymosi
aprėptis…………………………………………………
……………… 429. PASIŪLYMAI DĖL JAUNIMO ĮTRAUKIMO Į NEPELNO ORGANIZACIJŲ VEIKLĄ
………………………………………………………………..
………………………………………459.1. Ne pelno organizacijų
funkcijos……………………………………………………
……. 459.2. Informacijos stoka – pagrindinė problemos
priežastis…………………………… 46
9.3. Studentų atstovybių
veikla………………………………………………………
………… 50
9.4. Lietuvoje veikiančios jaunimo
organizacijos……………………………………….. 51
LITERATŪROS
SĄRAŠAS………………………………………………………….
………………….56
ĮVADAS
Ne pelno organizacijos turi senas tradicijas. Dažnai teigiama, kad
pirmosios ne pelno organizacijos-labdaros fondai atsirado vėlyvaisiais
viduramžiais ir kad pirmosios nevyriausybinės (ne pelno) organizacijos
sietinos su katalikų ir evangelikų liuteronų sąjūdžiais bei jų
švietėjiška veikla. Tačiau iš tikro fondai daugelyje Europos šalių
egzistavo jau nuo V a. prieš Kristų. Asociacijos Europoje taip pat yra
žymiai senesnės ir žinomos jau nuo pirmųjų krikščioniškų judėjimų
(krikščioniškos to meto grupelės taip pat laikytinos asociacijomis) bei
amatininkų ir pirklių asociacijų, gildijų ir cechų, savitarpio pagalbos
grupių ir sąjungų.
Dabartinę ne pelno organizacijų reikšmę iliustruoja ir tai, kad,
pavyzdžiui, kas aštunta nauja darbo vieta Prancūzijoje ar Anglijoje yra
sukuriama ne pelno organizacijoje. Be to, jei Britanijos ne pelno
organizacijos nustotų teikti savo paslaugas, o jų teikimą perimtų
valstybė, tai mokesčių mokėtojams kainuotų 12 procentinių punktų
padidintus pajamų mokesčius. Apie pusė visų organizacijų Jungtinėse
Amerikos Valstijose yra ne pelno organizacijos.
Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiau
visuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų
užsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiai
nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerinti
pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje arba užsiimti
švietėjiška pelno nesiekiančia veikla, tačiau nurodytos ir kitos tradicinės
ne pelno organizacijų veiklos sritys.
Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą
visuomenėje negalima nepaminėti,
kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne pelno
organizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos
rūšimi užsiimančias bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabilia
ir priimtina savo veiklos aplinka dažnai nustato vidinius reikalavimus,
standartus, veiklos principus ir panašias normas.
Šiame darbe plačiau nagrinėjama švietimo ne pelno organizacijų
veiklos ypatumai, šias organizacijas reglamentuojanti norminė teisinė bazė,
raida bei pateikiama keletas pasiūlymų dėl jaunimo įtraukimo į šias
organizacijas. Taip pat gana detaliai aptariamos įvairios šių ne pelno
organizacijų administravimo ir kontrolės ypatybės bei tvarka Darbą sudaro
pagrindinės trys dalys: švietimo organizacijų teisinė bazė administravimas
ir kontrolė, jų vystymasis bei statistiniai duomenys, pasiūlymai dėl
jaunimo dalyvavimo šioje veikloje. Darbe stengiamasi pabrėžti švietimo
svarbą šiandieninėje visuomenėje, ir ne pelno sektoriaus švietimo
organizacijų indėlį šioje srityje.
Rašant referatą buvo remtasi LR įstatymais, periodine literatūra,
Interneto svetaine bei kita literatūra.1. ŠVIETIMO SISTEMOS SANDARA
Švietimo sistema
Lietuvos švietimo sistema apima formalųjį, neformalųjį ir informalųjį
švietimą (savišvietą) bei pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai.
Formaliajam švietimui priskiriamas pradinis, pagrindinis, vidurinis
ugdymas, profesinis mokymas, aukštesniosios ir aukštojo mokslo studijos.
Neformaliajam švietimui priskiriamas ikimokyklinis, priešmokyklinis
ugdymas ir kitas neformalusis vaikų bei suaugusiųjų švietimas.
Informaliajam švietimui (savišvietai) priskiriamas savarankiškas arba
savaiminis mokymasis.
Pagalbai mokiniui priskiriama informacinė, psichologinė, socialinė
pedagoginė, specialioji pedagoginė ir specialioji bei medicinos pagalba
mokykloje.
Pagalbai mokytojui ir mokyklai priskiriama informacinė, konsultacinė,
kvalifikacijos tobulinimo bei kitokio pobūdžio pagalba.Švietimo principai
Mokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą,
dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hierarchinio pavaldumo, bet
horizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyva
grindžiamą Lietuvos visuomenę. Bendrosios programos nustato tik bendruosius ugdymo turinio principus,
jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiama galimybė kurti mokyklos
ugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbus ugdymo turinio politikos
posūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Kartu rengiami valstybiniai
išsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasi iš mokyklos,
orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasi Lietuvos
švietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio, J.Vabalo-
Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinės pedagogikos bei
psichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamus reikalavimus. Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera su
nauja mokyklos struktūra. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniai gali
pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymas
profiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individualias programas
atsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus,
bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas. Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai
(pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais).
1. Bendroji švietimo įstaigų veiklos priežiūra
Priežiūros paskirtis – padėti švietimo įstaigai įgyvendinti švietimo
politikos strategiją, paskatinti kaitai, rūpintis įstaigų demokratine
sankloda, įtraukti visuomenę į švietimo problematiką.
Valstybinių, savivaldybių ir nevalstybinių švietimo įstaigų (išskyrus
aukštąsias mokyklas) priežiūrą pagal įstatymais suteiktą kompetenciją kartu
su savo savivaldos institucijomis vykdo ugdymo įstaigos vadovybė, steigėjas
ir savivaldybė kaip švietimo įstaigų steigėja.
Valstybinę visų švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas)
pedagoginės veiklos priežiūrą vykdo Valstybinė švietimo inspekcija,
veikianti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus nuostatus.
1.1 UGDYMO ĮSTAIGOS VADOVYBĖ
Prižiūri, kaip vykdomi švietimo reformą ir pedagoginę veiklą
reglamentuojantys dokumentai, aiškina mokyklos bendruomenės nariams
valstybinės bei regioninės švietimo politikos nuostatas.
Ekspertuoja, analizuoja ir koreguoja vaikų ir jaunimo bendrąjį, papildomąjį
ugdymą, profesinį rengimą bei suaugusiųjų švietimą.
Stebi pedagogų veiklą, teikia profesinę pagalbą ir dalyvauja juos
atestuojant.
Kontroliuoja, kad moksleivių žinios, gebėjimai ir įgūdžiai atitinka
valstybinius išsilavinimo standartus, vertina ugdymo rezultatus.
Analizuoja ir mokyklos sąvade apibendrina veiklos problemas, svarsto jį
mokyklos taryboje ir teikia pagal priklausomybę apskrities valdytojo arba
savivaldybės administracijos švietimo padaliniui.
Sudaro sąlygas Valstybinės švietimo
inspekcijos bei savivaldybių švietimo
padalinių pareigūnams stebėti švietimo įstaigos pedagoginę veiklą.
1.2 STEIGĖJAS
1. Stebi įstaigos funkcionavimą, LR įstatymų, Vyriausybės nutarimų,
Švietimo ir mokslo ministerijos bei kitų institucijų teisės aktų
įgyvendinimą.
2. Užtikrina optimalias sąlygas ugdomajai veiklai.
3. Išklauso įstaigos vadovą, esant reikalui, gauna informaciją raštu.
4. Sudaro ekspertų grupes moksleivių žinių, gebėjimų ir įgūdžių atitikimui
valstybiniams išsilavinimo standartams nustatyti ir, atsižvelgdamas į
ekspertų išvadas, koreguoja įstaigos veiklą, inicijuoja pedagogų
kvalifikacijos tobulinimą ir atestaciją.
5. Užtikrina žmogaus teisių apsaugą, saugą darbe.
6. Sudaro sąlygas Valstybinės švietimo inspekcijos bei savivaldybių
švietimo padalinių pareigūnams stebėti švietimo įstaigos pedagoginę veiklą.
1.3 SAVIVALDYBĖ KAIP STEIGĖJAS
Analizuoja ir vertina švietimo įstaigų veiklos nuostatus, konsultuoja
įstaigų bendruomenes dėl ugdymo proceso organizavimo ir ugdymo turinio
įgyvendinimo.
Konsultuoja švietimo įstaigas dėl Lietuvos Respublikos įstatymų,
Vyriausybės nutarimų, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktų
įgyvendinimo. Vertina teisės aktų įgyvendinimą įstaigose. Esant įstaigos
veiklos trūkumams, organizuoja operatyvinį poveikį.
Organizuoja švietimo įstaigų vadybos bei moksleivių žinių, gebėjimų ir
įgūdžių atitikimo valstybiniams išsilavinimo standartams ekspertizę.
Kaupia informaciją apie švietimo įstaigų veiklos pokyčius ir būklę,
analizuoja ir vertina valstybinės ir regioninės švietimo politikos plėtotės
požiūriu.
Koordinuoja švietimo įstaigų veiklą įgyvendinant švietimo reformos
nuostatas.
Analizuoja savivaldybės švietimo būklę bei problemas, jas apibendrina ir
teikia (sąvado forma) apskrities valdytojo administracijos švietimo
padaliniui.
Dalyvauja Valstybinei švietimo inspekcijai organizuojant savivaldybės, o
merui sutikus ir kitų apskrities teritorijoje esančių Švietimo įstaigų
patikrinimus.
1.4 PRIEŽIŪROS IŠVADŲ ĮFORMINIMAS
1. Steigėjo įgalioti asmenys apie savo darbo rezultatus raštu informuoja
steigėją.
2. Ugdymo įstaigos vadovybė pedagoginio personalo darbo priežiūros išvadas
įrašo iš jų tam tikslui skirtame žurnale, sąsiuvinyje ir pan.
3. Ugdymo įstaigos priežiūros rezultatai įforminami įrašu ugdymo įstaigos
inspektavimo knygoje arba pažyma.
4. Esant reikalui, patikrinimų rezultatai įforminami steigėjo įsaku arba
mero potvarkiu.
5. Pedagogai, ugdymo įstaigos steigėjai ir vadovai, savivaldybių merai,
nesutinkantys su patikrinimo rezultatais, turi teisę per 10 dienų nuo
rezultatų paskelbimo dienos pateikti apeliaciją apskrities valdytojui arba
apskrities švietimo tarybai.
2. Ne pelno organizacijų vaidmuo visuomenėje
Daugelyje šalių įmonėms ne pelno organizacijos yra neparankūs konkurentai
dėl joms teikiamų lengvatų. Tuo pagrindu ne pelno organizacijos visiškai
pagrįstai gali būti kaltinamos, jog plėsdamos savo veiklą į vis naujas
sferas, jos sugriauna lygios ir sąžiningos konkurencijos galimybę šiose
srityse. Konkuruojant su valstybinėmis institucijomis tokio privalumo nėra,
tačiau būtent išvaldžios institucijų nevalstybinės ne pelno organizacijos
yra pajėgios perimti daugelio funkcijų (socialinės apsaugos, kultūros
projektų finansavimo, sporto veiklos organizavimo, mokslo tyrimų, švietimo,
nusikaltimų prevencijos, etc.) vykdymą, ir čia labiau atsiskleidžia galima
ne pelno organizacijų socialinė reikšmė
Nepaisant labai svarbaus veiklos bei investavimo „variklio“ – materialinių
paskatų nebuvimo (arba buvimo žymiai mažesniu mastu), ne pelno
organizacijos turi keletą labai svarbių prigimtinių, o ne įstatymais
sukurtų privalumų lyginant su pelno siekiančiais subjektais, o juo labiau –
viešaisiais subjektais:
galimybė panaudoti nemokamą (savanorišką) darbą. Kaip rodo praktika, žmonės
yra linkęskirti savo laisvalaikį darbui ne pelno organizacijose;
galimybė gauti neatlygintiną, o dažnai ir neapmokestinamą, paramą. Ne pelno
organizacijos,kurių tikslas nėra asmeninė materialinė nauda, priešingai nei įmonės,
kurios siekia pelno, gali tikėtis gauti paramą iš tų, kuriems atrodo
priimtini ne pelno organizacijos tikslai.
papildomi stimulai vartotojams naudotis ne pelno organizacijų paslaugomis
ar pirkti jų prekes.Žmonės dažnai jaučiasi geriau, jei nors ir tą patį ar prastesnės kokybės
daiktą už tą pačią ar net didesnę kainą įsigyja iš ne pelno organizacijos.
Taip susidaro įspūdis, kad sumokėti pinigai, užuot atitekę verslininkui,
atiteks kitiems asmenims ar projektams, kuriems šių lėšų labiau reikia.
žmonės renkasi ne įmones, o ne pelno klubus savo laisvalaikiui praleisti ar
kitai veiklaiorganizuoti todėl, kad nori, jog kartu su jais šios veiklos metu būtų tik
tokie žmonės, kuriuos jie norėtų matyti. Klubo atveju galima priimti arba
nepriimti į klubą, tuo tarpu įmonė aptarnautų visus klientus.
Ne pelno organizacijų skaičius, dydis ir reikšmė per
pastaruosius
dešimtmečius Vakarų visuomenėse labai išaugo. Europos Sąjungos Komisijos
nuomone, tai įvyko dėl keleto pagrindinių priežasčių:
gerovės išaugimas ir daugiau laisvo laiko,
paslaugų reikšmės visuomenėje išaugimas,
„socialinė privatizacija“, t.y., valdžios teiktų paslaugų teikimo funkcijos
delegavimas ne pelnoorganizacijoms,
pirmenybės teikimas individualiam dėmesiui, kuris būdingas ne pelno
organizacijoms, o nenuasmenintam požiūriui, kuris būdingas valdžios institucijoms,
naujų poreikių, kuriuos gali patenkinti pirmiausia ne pelno organizacijos,
atsiradimas ir kt.
Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiau
visuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų
užsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiai
nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerinti
pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje, tačiau nurodytos
ir kitos tradicinės ne pelno organizacijų veiklos sritys.
Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą visuomenėje negalima nepaminėti,
kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne pelno
organizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos
rūšimi užsiimančias bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabilia
ir priimtina savo veiklos aplinka dažnai nustato vidinius reikalavimus,
standartus, veiklos principus ir panašias normas.
3. Ne pelno organizacijų valdymas ir struktūra
Ne pelno organizacijos turi būti reglamentuojamos pagal atskirus
įstatymus, o ne pagal vieną ne pelno organizacijų įstatymą, pirmiausia
todėl, kad tarp skirtingų ne pelno organizacijų rūšių yra valdymo
struktūros bei nuosavybės santykių ypatumai. Kontinentinės teisės
tradicijoje šie ypatumai ir skirtumai labiausiai pasireiškia lyginant
narystės ir turto pagrindu veikiančias organizacijas.
Naryste paremtose organizacijose visa sprendimų priėmimo galia kyla iš
narių, kurie arba tiesiogiai priima sprendimus, arba renka atstovaujamus
organus.Turtu paremtose organizacijose lemiamą vaidmenį vaidina steigėjai,
savininkai. Būtent jie gali kontroliuoti visą organizacijos veiklą.
Kai šių dviejų organizacijų tipų atskyrimas nėra griežtas, galima sutikti
tikrai daug tarpinių variantų, kuomet vienoje organizacijoje tam tikras
funkcijas turi ir steigėjai, ir nariai, ir rėmėjai.
Žemiau aptariamos pagrindinių Lietuvos ne pelno organizacijų rūšių
valdymo struktūros.
Visuomeninių organizacijų įstatymas šiuo požiūriu yra liberalus ir
nenustato privalomos valdymo struktūros, atskirų valdymo organų
kompetencijos ar formavimo principų. Vienintelė įstatymo nuostata dėl
valdymo organų yra reikalavimas įstatuose nustatyti aukščiausiojo valdymo
organo sušaukimo tvarką, periodiškumą bei kompetenciją, o taip pat kitų
valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarką ir kompetenciją. Narystės
principas visgi sąlygoja gana tradicinę visuomeninės organizacijos
struktūrą: visuotinis narių susirinkimas, taryba, pirmininkas, tačiau yra
nemažai organizacijų, nustatančių itin sudėtingą valdymo struktūrą.
Asociacijų įstatyme įtvirtinti gana griežti valdymo struktūros
reikalavimai. Nustatyti privalomi valdymo organai: visuotinis narių
susirinkimas (konferencija, suvažiavimas), kolegialus valdymo organas
(organai) ir administracija. Įstatymas nustato net šių organų kompetencijos
ir sprendimų priėmimo tvarkos pagrindus.
Įstatymas reikalauja, kad viešojoje įstaigoje būtų bent du valdymo organai:
visuotinis susirinkimas ir administracija. Visuotiniame susirinkime
sprendžiamojo balso teisę turi dalininkai, o atskirais atvejais ir
valstybinė institucija – panaudos davėja.
Viešojoje įstaigoje gali būti sudaromi kiti kolegialūs valdymo organai,
kurių formavimo tvarką bei kompetenciją nustatoma įstatuose.
Labdaros ir paramos fondo valdymo organų struktūra, nors tai nėra naryste
paremta organizacija, yra beveik tapati asociacijų valdymo organų
struktūrai. Skirtumas tas, kad visos valdymo struktūros pagrindas yra
steigėjai.
4. Ne pelno organizacijų steigimas ir registravimas
Ne pelno organizacijų registravimo tvarka ir registruojančios
institucijos bet kurioje šalyje yra neišvengiamai susijusios su kitų teisės
subjektų registravimu, tačiau paprastai ne pelno organizacijas
registruojančios institucijos yra kitos, nesutampančios su pelno
siekiančius subjektus registruojančioms institucijoms. Tokios institucijos
dažnai yra Teisingumo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, teismai,
savivaldybės.
Steigiant visuomenines organizacijoms, asociacijas, viešasias įstaigas ir
labdaros ir paramos fondus, visoms šioms organizacijoms: