Įžanga
Neandertalietis – tai žmogaus rūšis egzistavusi pleistoceno laikotarpiu. Jie dar vadinami paleontropais. Neandertaliečiai gyveno visuose senojo žemyno kontinentuose. Vardas kilęs nuo vietovės Vokietijoje, kur 1856 metais buvo rasta pirma neandertaliečio fosilija. Anglas Tomas Kekslis laikė jį artimiausiu dabartinio žmogaus protėviu. Vėliau, kai buvo rasta kelios kaukolių ir kaulų liekanos buvo aišku, kad Kekslis buvo teisus.
Maždaug prieš 70000 metų visame pasaulyje temperatūra pažemėjo, prasidėjo paskutinis apledėjimas. Jo metu visouse Žemės rutulio rajonuose vandenynų ir jūrų lygis pažemėjo. Atsirado Beringo ir kiti „tiltai“, leidę apgyvendinti visus žmonių dar negyvenamus rajonus. Atšilimo periodas su tarpiniais temperatūrų svyravimais truko iki 10 – 12 tūkstančių metų nuo mūsų laikų, po to temperatūra pamažu ėmė kilti, klimatas tapo drėgnesnis.
Išskiriamos dvi neandertaliečių evoliucijos šakos, kurių viena vadinama „ankstyvaisiais neandertaliečiais“, kita „klasikiniais“, arba Vakarų Europos neandertaliečiais. Ankstyvieji neandertaliečiai gyveno maždaug prieš 150000 metų, sprendžiaint iš Eringsdorfo ir Sakopastorės radinių. Jų kaukolės vertikaliu, pailgu veidu, apvaliu pakaušiu, mažiau iškiliu antakių velenu, iškilesnia kakta, dantimis, smegenų tūriu labiau primena šių laikų žmogų. Eringsdorfo kaukolės talpa (1400 – 1450 cm3) artima šių laikų žmogaus kaukolės talpai (1350 – 1500 cm3).
Klasikiniai neandertaliečiai gyveno prieš 80000 – 35000 metų. Jų liekanų rasta Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kt.
Nuo ankstyvųjų neandartaliečių klasikiniai skiriasi iškiliasniu antakių velenu, pakaušis iš viršaus lyg suplotas, beveik nėra smakro, stambūs dantys. Bet labiausiai jie skiriasi smegenų tūriu, kuris didesnis netik už ankstesnių, bet ir už dabartinių žmonių smegenų tūrį. Neandertaliečiai turėjo būti gana stiprūs, vidutinis jų ūgis, manoma, buvo 155 – 165 cm.
Matyti, kad neandertaličiai gyveno labai trumpą gyvenimą, per kurį fizinės traumos buvo visiškai įprastas dalykas. Senos neandertaličių liekanos leidžia tegti, kad dauguma individų mirdavo vos įkopus į ketvirtąją dešimtį, bet taipat manoma, kad kaikurie pasiekdavo penktąją dešimtį. Neandertaličių skeletuose randama daug sugijusių traumų, kurių dauguma viršutinėje kūno dalyje. Tokios traumos labai būdingos sportininkams, įpatingai rodeo dalyviams. Nors gyvūnų išteklius ir nebuvo didelis, o tai sunkino išgyvenimo salygas šiaurėje, tačiau tyrinėjimai teigia, kad neandertaličiai naudojo du maisto paieškos būdus: rankiojimą ir medžioklę. Neandertaličių kaulus ištyrus stabiliųjų izotopų metodu nustatyta, kad 90 procentų jų suvartoto proteino buvo iš mėsos.
Įrankiai
Pastebėta, kad Europos neandertaliečių darbo įrankiai skiriasi nuo Azijoje ir Afrikoje gyvenusių žmonių darbo įrankių, o ir pačioje Europoje skyrėsi vakarų ir rytų sričių įrankaiai. Dar esant ankstesniai materialinės kultūros fazei, Afrikoje, Vakarų Europoje, Indijoje buvo paplitę rankiniai kirstuvai, o Rytų Europoje ir Pietryčių Azijoje – akmens nuoskilos. Neandertaliečių epochoje paplinta disko formos įrankiai ir nuoskilos, kurių naudojamas kraštas papildomai apdorojamas. Vadinamąja levalau technika buvo gaminami įvairių formų ir dydžių aštriagaliai universalios paskirties darbo įrankiai. Mustje kultūros laikoštarpiu žmonės gamino rankinius kirstuvus ir smogiamuosius įrankius, gremžtukus, peilius, grąžtus, grandiklius, aštriagalius. Šiame kultūros raidos etape, išryškėja lokaliniai įrankių tipai.
Neandertaliečių įrankių arsenale dominuoja iš abiejų pusių apdoroti aštriagaliai ir iš vienos pusės užaštrinti grandikliai. Dauguma įrankių padaryti iš plokštelių, nuskeltų nuo akmens, o pats akmuo, po nuskėlimo įgijąs disko formą ir papildomai apdorotas, taip pat naudojamas kaip įrankis. Aštrus, pjaunantisįrankio kraštas retušuojamas tampa plonesnis ir geometriškai taisyklesnės formos. Tai rodo, kad išaugo akmens apdirbimo technika, geriau žinoma mineralų, o ypač titnago, iš kurio gaminami įrankiai, savybės, o gamintojai galėjo geriau apskaičiuoti savo veiksmus, nurėdami gaminiui suteikti tam tikrą formą, atitinkančią iš anksto numatytą paskirtį. Šitokia veikla, be abejonės, buvo sąmoninga veikla, nors sąmonė niekada nebuvo ir nėra iškarto duotas dalykas, jos turinys, vystantis žmonijai, nuolat kinta. Galima tegti, kad įrankių gamyba įrodo, kad neandertalietis suvokė savę ir savo darbo prasmę, kad jam, kaip sakė P. Tejaras de Šardenas, buvo būdinga refleksija – „sąmonės įgytas gebėjimas konsentruotis į save ir suprasti save kaip daiktą, specifiškai pastovų ir ir turintį specifinę reikšmę – gebėjimas jau ne paprastai pažinti, o pažinti patį save; ne paprastai žinoti, o žinoti, kad žinai. Visus pirmykščius žmogaus įrankius galima suskirstyti į penkias grupes, nenurodant, kada kurios iš jų atsirado ar buvo naudojamos. Kaikurie užaštrinti įrankiai buvo naudojami pjovimui, skaldymui, jų veikimo principas yra linijinis. Kiti įrankiai skirti paviršiui apdorotit tai gremžtukai, brūžiakliai, dildės. Trečia įrankių grupė gali būti naudojama įvairiems tiklams: mušti, grūsti, spausti. Tai kūjai, titnago
plokštės, girnų akmenys. Ketvirtoji yra įvairių rūšių praduriantys ir gręžiantys įrankiai. Ir penktoji grupė – įvairūs sujungimo ir sutvirtinimo įrankiai.
Ugnis ir jos reikšmė grupės gyvenime
Vis plačiau įvairiems poreikiams naudojama ugnis. Sunku pasakyti, ar neandertaličiai mokėjo dirbtinai įžiebti ugnį. Kai nėra neginčijamų įrodymų, paprastai ieškoma analogijų vėlesniuose kultūros raidos etapuose. Turimi radiniai rodo, kad vėlyvajame paleolite žmonės jau mokėjo išgauti ją. mūsų laikais jau žinoma daug būdų, kaip įžiebti ugnį. Naudojami skiltuvai iš titnago ir pirito, įvairūs mediniai įrankaiai. Kieto medžio lazdelę greitai trinant į minkštesnį sausą medį, įgududsi ranka per minutę ar grėčiau gali įžiebti kibirkštį, kuri, atsargiai pučiant ir naudojant kempę, bei kitas degias medžiagas, virsta liepsna. Naudojamas ugnies pjūklas, padarytas iš dviejų perskelto bambuko gabalų, arba bambuko ir nendrės, – vienu iš jų „pjaunamas“ griovelis kitame. Gręžimui naudojama lanko templė, kuri daug efektyvesnė negu rankomis sukamas „grąžtas“. Sunku pasakyti, kuris iš šių metodų yra senesnis.
Neandertaličiai, turėdami ugnį, galėjo kovoti su stichija. Varomoji bandomis gyvenančių kanopinių gyvulių medžioklė, padegant žolę, naudojant fakelus ar paprastas degančias šakas, pasidarė daug efektyvesnė. Ugnimi daug lengviau buvo galima įveikti stambius plėšrūnus. Ugns ne tik šildė žmones užėjus šalčiui, bet ir palengvino maisto gamybą, kūrė palankiasnes sąlygas auginti vaikus, mažino jų mirtingumą. Židinys buvo socialinius ryšios palaikantis ir stiprinantis veiksnys, kai laikinus būstus pakeitė pastovesnės gyvenvietės ne tik kalnų olose, bet ir atvirose vietose. Ugnis ir būstai padėjo aprėpti naujas sritis, kuriose žmonės rasdavo pakankamai maisto išteklių, bet ir gamtinės sąlygos buvo atšiaurios.
Gyvenvietės ir bendruomeninia ryšiai
Mustjė epochoje žmonės jau turėjo rūbus ir būstus. Būstų rasta Vakarų ir Vidurio Europoje, Rusijos lgumoje ir Kryme. Vieną iš jų 1958 – 1959 metais prie Moldovijos kaimo ant Dnestro kranto surado A. Černyšas, ovalo formos suręstą iš stambių mamuto kaulų. Jo statybai panaudota 12 suskaldytų mamuto kaukolių, 34 mentės ir klubo kaulai, 51 galūnių kaulas, 14 ilčių ir 5 apatiniai žandikauliai. Būsto išorės plotas – 10 x 7 metrų, vidaus plotas – 8 x 5 metrų. Viduje daug suskaldyto titnago, 15 ugniakurų pėdsakų. Vadinasi čia gyventa santykinai sėsliai. Mustjė epochoje atsirado įvairių gyvenviečių tipų. Kaikurie tyrinėtojai išskiria tokius tipus: dirbtuvės, stovyklos-dirbtuvės, trumpalaikės medžiotojų sustojimo vietos, medžiotojų stovyklos, ilgalaikės, „bazinės“ medžiotojų gyvenvietės.
Tagi neandertaliečiai jau nebuvo kaimenėmis gyvenantys trogloditai. Savo kultūra jie buvo visiškai priartėję prie vėlyvojo paleolito žmonių. Tvirtinama, neandertaliečių bendruomenes sudarė šeimos ir šeimų grupės ir kad tarp jų ir vėlyvojo paleolito bendruomenių nėra principinio skirtumo. Išaugusią materialinę kultūrą, socialinių santykių patvarumą įrodo ilgalaikių būstų statyba. Yra tamtikrų duomenų ir apie kaimyninių bedruomenių ryšius, tada galima manyti, kad gimininė visuomenės organizacija galėjo atsirasti jau mustjė epochos pabaigoje. Šią hipotezę paremia pirmieji artimųjų laidojimo liudijimai. 1938 metais Tešik Tašo grote rastas palaidotas 8 – 10 metų vaikas. Tokie liudijimai liudija, jog neandertaliečiai suvokė socialinį tarpusavio ryšį, savitarpio pagalbą ir bendruomenės narių rūpinimasi vienas kitu. Priešingu atveju, jie būtų pametę mirusius savo kolektyvo narius likimo valiai, nebūtų kasę specialių duobių jų kūnams palaidoti, nebūtų užpylę žeme. Pats laidijimo aktas įrodo pirmykštę neandertaliečių bendruomenę stiprinusių ryšių pastovumą ir jėgą.