Nedarbas
5 (100%) 1 vote

Nedarbas

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Nedarbas 5

2.1. Nedarbo rūšys 5

2.2. Nedarbo rodikliai 6

2.3. Nedarbo kaštai ir A. Okuno dėsnis 7

3. Infliacijos esmė 8

3.1. Infliacijos prižąstys 8

3.2. Infliacijos padariniai 8

4. Filipso (Philips) kreivė 9

4.1. Adaptyvių lūksčių teorija 11

4.2. Racionalių lūkesčių teorija 13

5. Natūralaus nedarbo lygis ir NAIRU 16

5.1. Natūralaus lygio hipotezė arba NAIRU 15

5.2. Ntūralus nedarbo lygis 16

5.3. Natūralus nedarbo lygis ir NAIRU tas pats? 17

5.4. Ar Nairu dydis vis dar 6%? 17

5.5. Nairu ir makroekonominė politika 18

6. P.H. Cagano hiperinfliacijos modelis 19

7. Pasaulio ekonominė aplinka 21

8. Išvados 23

9. Literatūros sąrašas 24

ĮVADAS

Kaip pasireiškia nedarbas ir infliacija? Kas sukelia nedarbo ir infliacijos lygio pakitimus? Kaip susiję kainų lygis ir nedarbo lygis? Tai pagrindiniai klausimai, su kuriais jau daug metų susiduria ekonomistai ir kurie buvo pagrindinė mano pasirinkimo, plačiau paanalizuoti šią sferą, priežastis.

Savo darbe pasitelkiau Keinso ir jo šalininkų teiginius, kad infliacija ir nedarbas kartu būti negali. Daugumos ekonomistų nuomone ši išvada pasiteisino iki 1970 – ųjų metų. Vėliau padėtis iš esmės pakito. Infliacija ir nedarbas vienu ir tuo pačiu metu tapo pastoviu reiškiniu. Be to, visos pastangos infliaciją sumažinti (didinant mokesčius, stabdant pinigų kiekio augimą ar kitais būdais) nedavė jokių rezultatų. Tuo tarpu, ekonominė politika, vygdoma siekiant sumažinti nedarbą, tik dar labiau padidindavo infliaciją. Taigi, reikėjo surasti būdą, kaip išspręsti šias problemas.

Kaip atsvarą nusistovėjusiai tiesai panaudojau monetaristų ir neoklasikinės krypties šalininkų modelį, kurie pasiūlė naujų idėjų ir pateikė naują teoriją kaip funkcionuoja ekonomika ir kaip turi būti vykdoma ekonominė politika.

Remiantis Lietuvos banko 2001 metų ataskaita apžvelgiau pasaulio ekonominę aplinką.

Pagrindiniai šio darbo tikslai: išanalizuoti tokius reiškinius, kaip nedarbas ir infliacija, bei jų pasireiškimo rezultatus vienu metu – Filips (Philips) kreivė; kuo skiriasi sąvokos – natūralus nedarbo lygis ir NAIRU.

2. NEDARBAS

Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose.Bedarbiams nepriskiriami:

§ vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;

§ asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai;

§ pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;

§ gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai.

Natūralu, kad nedarbą sukelia pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo, kurį galima išreikšti formule:

L= E + U; U/L= nedarbo lygis procentais (%)

L – visuminė darbo jėga;

E – dirbančiųjų žmonių skaičius;

U – neturinčių darbo žmonių skaičius.

Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su aibe keblumų:

§ žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikindamiesi gauti kai kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą;

§ užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbanti šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas;

§ į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo šansais rasti darbą ir nebandantys jo ieškoti degraduoja.

Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį, remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius klausimus.

Dėl kai kurių nedarbo lygio apskaičiavimo metodų vis dar abejojama. Tarkim ar reikia iš nedarbo jėgos išskaičiuoti kareivius, kurie jau daugelyje pasaulio šalių yra samdomi ir gauna atlyginimus? Kodėl ignoruojamas dalinis nedarbas, kuomet dirbantiesiems priskiriami asmenys, kurie dirba ne visą darbo dieną, ne visą mėnesį ar ne visus metus? Be to nedarbo skaičiavimo metodika kai kuriais atvejais priklauso nuo pačios šalies. Griežčiausi reikalavimai dirbantiesiems yra nustatyti JAV. Čia į dirbančiųjų gretas patenka asmenys gaunantys darbo užmokestį dirbdami tik kartą savaitejė arba dirbantys savo šeimos versle ne mažiau, kaip 15 val. per savaitę, tačiau negaunantys darbo užmokesčio. Šiai nepilną darbo dieną dirbančiųjų kategorijai priskiriami ir savanoriai, kurie patys pasirinko tokį darbo grafiką (moterys auginančios mažus vaikus), bei šiuo metu sudarantys 1/3 šalyje gyvenančių žmonių.

Dažnai oficiali statistika sumažina nedarbo lygį neįvertindama paslėptojo nedarbo, kuris verčia žmones, neturinčius savo žemės bei verslo, užsiiminėti atsitiktiniais darbais.

2.1. NEDARBO RŪŠYS

Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba
darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai.

Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:

ü Tekamasis nedarbas – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku.

ü Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.

ü Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse. Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo, kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį (~ 6%).



Bendroje apžvalgoje matome, kad tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami ir esant normaliai ūkio plėtrai, todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis ir yra natūralus nedarbo lygis. Jei šalyje yra tik tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas, tuomet šalies BVP sutampa su potencialiu BVP. Šiuo metu tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis Vakarų šalyse sudaro apie 6% nuo civilinės darbo jėgos. Todėl, jei nedarbas neviršija šios ribos, galima teigti, kad šalyje yra visiškas užimtumas, kuris nereiškia, kad nėra darbo.

2.2. NEDARBO RODIKLIAI

Nedarbas matuojamas. Kiekvieną nedarbo lygį tenka apskaičiuoti.

Nedarbo lygis – asmenų, galinčių ir norinčių dirbti , bet nerandančių atitinkamo darbo skaičius, santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi. Šis rodiklis išreiškiamas procentais:

Ru= E+U (100%)

Raidžių paaiškinimas psl. 3.

Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas t.y. išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur. Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma. Minėtieji nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Remiantis pasauline praktika, moterų nedarbas didesnis nei vyrų 20 – 30m. ir 50-60m. grupėse. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystanti naujovėms, kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos paklausa ir pasiūla atskirose šakose. Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo. Be to, ekonomika vystosi cikliškai ir todėl, nedarbas didėja. Bendra tendencija – nedarbas auga ir tai bandoma paaiškinti tuo, kad gerėja darbuotojų sveikata, mokslo ir technikos pažanga.

2.3. NEDARBO KAŠTAI IR A. OKUN‘O DĖSNIS

Ekonominiu požiūriu nedarbas, ne visiškai išnaudojami turimi ekonominiai ištekliai, todėl šalies pusiausvyros BVP yra mažesnis už potencialųjį BVP. Šį santykį atskleidė Arthur Okun (JAV):

Y¯- Y / Y¯ = 2.5 (u – ū)

u – nedarbas

Iš formulės galime spręsti kiek pusiausvyros BVP (Y) yra mažesnis už potencialųjį BVP procentais.

3. INFLIACIJOS ESMĖ

Infliacija – besitęsiantis, nuolatinis kainų lygio kilimas arba kitaip tariant, piniginio vieneto vertės nuolatinis mažėjimas. Galima teigti, kad infliacija – nuolatinis kainų kilimas, bet ne didesnės kainos ir tai apima ne pavienes prekes, bet bendrą kainų lygį.

Infliacijos tempus rodo CPI ir BVP defliatorius. Paprastai infliacijos tempai nustatomi metams ir pagal gautus duomenis, infliacija šakojasi į keletą tipų:

ü Šliaužianti arba kitaip sakant, saikinga infliacija. Ši infliacija pasireiškia tuo atveju, jei kainų pokytis išsivysčiusioje šalyje siekia 10% , o dar besivystančiose šalyse – 20%. Egzistuojant šio tipo infliacijai, pinigų perkamoji galia šalyje mažėja lėtai.

ü Šuoliuojanti infliacija. Infliacija, kuriai pasireiškus išsivysčiusiose šalyse infliacijos tempai gali siekti 11 – 100%, o besivystančiose – 21-200%. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms. Šuoliuojanti infliacija dezorganizuoja šalie ekonominį
gyvenimą.

ü Hiperinfliacija – kai metiniai infliacijos tempai siekia 500 – 1000%. Esant jai, visiškai paraližuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas sustabdomos statybos.

Galima teigti, kad esant tiek šuoliuojančiai, tiek hiperinfliacijai nenumaldomai susiduriama su stagfliacija. Infliacijos rekordininkė – Vengrija, kuomet prieškarinis forintas buvo lygus 829 kotiljonams (22 nuliai).

3.1. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Infliaciją gali sukelti daug priežasčių, tačiau išskiriamos šios pagrindinės :

1. Visuminės pasiūlos iššaukta infliacija

P LRAS AS3

AS2

AS1

P3

P2

E0 AD1

P0 AD0

Ypot Y1 Y

Šis kainų lygio padidėjimas sąlygojamas visuminė paklausos, tačiau ekonomika ilgesnį laiką funkcionuoti E0 negali, nes tai reikštų kad nedarbas yra didesnis už natūralų nedarbą. Dėl kainų didėjimo (P0šP2šP3) visuminė pasiūla AS mažėja, tai sąlygodama infliaciją.

2. Visuminės paklausos iššaukta infliacija

P

LRAS AS2P4 AS1

AS0

P3

P2 AD2

P1

P0 AD1

AD0

Ypot Y1 Y

Visuminės paklausos didėjimas gali būti ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas. Vykdant ekspansinę makroekoniminę politiką, didinama pinigų paklausa AD, o kartu didėja ir kainos (P0šP1šP2šP3šP4). Tuo tarpu visuminė pasiūla palaipsniui mažėja nuo AS0šAS2 taip iššaukdama infliaciją.

3. Kaštų iššaukta infliacija

P LRAS AS1 AS0

P2P1 E0 AD1

P0 AD0

Y1 Ypot Y

Infliacijos priežastimi gali būti monopolinės jėgos ekonomikoje. Monopolijos ir oligopolijos turi monopolinę galią, kuriai priskiriamos tokios galimybės, kaip: didinti kainas bei gaminti daugiau nei leidžia technologinės galimybės. Monopolinę galią gali turėti išteklių rinka: darbo sąjungos – didina ekonominių išteklių kainas, monopolijos prekių ir paskaugų rinkoje – didina prekių ir paslaugų kainas. Toks kainų didėjimas iššaukia kaštų sąlygotą infliaciją, dėl kurios visuminė paklausa didėja, o dėl monopolinių galių didėja ir kaina.

4. Kainų – darbo užmokesčio infliacinė spiralė, kuomet didėjant prekių kainoms, didėja ir darbo užmokestis (ar atvirkščiai) . Ji gali būti nutraukta tik tuomet, kai viena iš pusių arba abi pusės supras šio proceso bereikšmiškumą. Dažniausiai šį procesą gali sukelti profsąjungų reikalavimai padidinti darbo užmokestį, kuris iššaukia darbo kaštų bei kainų didėjimą.

5. Pasiūlos šokas – staigus energetinių ir mineralinių išteklių kainų didėjimas, kuris ženkliai padidina prekių bei paslaugų kainas.

6. Racionalūs lūkesčiai (racionalių lūkesčių teorija plačiau nagrinėjama šio darbo 4 skyriuje).

7. Adaptyviūs lūkeščiai (adaptyvių lūkesčių teorija nagrinėjama plačiau šio darbo 4 skyriuje).

3.2. INFLIACIJOS PADARINIAI

Nuostoliai dėl infliacijos toli gražu nėra tokie aiškūs kaip tarkim dėl nedarbo, tačiau pripažystama, jog atsiranda ne tik pralaimėjusių, bet ir laimėtojų.

Plačiau nagrinėdami šią temą kituose šio darbo skyriuose įsitikinsime, kad į prarandančiųjų gretas patenka visi, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma:

ü dirbantieji, kuriems mokamas fiksuotas pastovus atlyginimas.

ü verslininkai, kurie sutartimis įsipareigojo ateityje pateikti prekes už nustatytą kainą.

ü pensininkai, gaunantys nustatytas ir pastovias pensijas.

ü asmenys, kurie pirko obligacijas, vienokiu ar kitokiu būdu paskolino pinigus, kadangi jie atgal grįš jau
barikadų pusėje stovintys laimėtojai kartais lieka ir nepastebėti, tačiau įvardinti:

ü darbdaviai – mokantys fiksuotus atlyginimus ir parduodantys prekes už padidėjusią kainą, nepakitus jos pagaminimo kaštams;

ü obligacijų išdavėjai, kadangi grąžiną skolą nuvertėjusiais pinigais;

ü asmenys, gavę iš banko paskolą nekilnojamajam turtui pirkti, kuri paveikta infliacijos gali ištirpti iki minimumo arba tiesiog išnykti.

Netikėta infliacija perskirsto turtą – paima iš skolintojų ir atiduoda skolininkams.

4. FILIPSO KREIVĖ

Phillips’as statistiniais duomenimis pagrindė sekantį teorinį teiginį: esant aukštesniems infliacijos tempams, nedarbo lygis yra mažas, ir atvirkščiai.

Grafikas rodo, kad, kuo didesnė visuminė paklausa, tuo didesnė infliacija, tuo aukštesnės kainos, gamybos apimtis bei užimtumas. Kadangi gamybos apimtis ir nedarbo lygis – atvirkščiai proporcingi, darytina išvada, kad aukštas infliacijos lygis siejamas su mažu nedarbo lygiu. Šią priklausomybę išreiškia Filipso kreivė:

Filipso kreivę pagrindinai paaiškina 2 priežastys:

ü Darbo jėgos rinkos nesubalansuotumas. Vystantis ekonomikai, keičiantis technologijoms, vykstant geografiniams pokyčiams, sunku pasiekti visų specialybių darbuotojų pilną užimtumą vienu ir tuo pačiu metu. Tuo metu, kai vienose šakose darbuotojų gali trūkti, kitose gali būti nedarbas. Tose sferose, kur darbuotojų trūksta, darbo užmokestis pakyla, t.y. padidėja gamybos kaštai, kurie sąlygoja kainų augimą. Rezultate, kainos auga dar nesant pilnam užimtumui;

ü Ekonomikai artėjant prie pilno užimtumo rinkos, vis labiau pasinaudojama monopoline stambaus verslo ir profsąjungų valdžia. Pastarosios diktuoja aukštesnes atlyginimo sąlygas, su kuriomis stambios firmos linkusios sutikti. Jos padidėjusius gamybos kaštus gana lengvai aukštesnių kainų sąskaita permeta ant vartotojų pečių. Rezultate, visuminei paklausai likus tai pačiai, kainos išauga.

Apibendrinant šias priežastis, matome, kad, kuo mažesnis nedarbas, tuo sparčiau didėja atlyginimai. Vadinasi, Filipso kreivę galime nubrėžti ne tik infliacijos ir nedarbo, bet ir darbo užmokesčio ir nedarbo koordinačių ašyse:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2385 žodžiai iš 7750 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.