Nedarbas
5 (100%) 1 vote

Nedarbas

TURINYS

1. Įvadas…………………………………………………………………………………………………………..3

2. Nedarbo tipai, lygiai ir pagrindinės nedarbo priežastys ……………………………………..4

2.1. Nedarbo tipai …………………………………………………………………………………………4

2.2. Nedarbo lygiai ……………………………………………………………………………………….6

2.3. Pagrindinės nedarbo priežastys ……………………………………………………………….10

3. Nedarbo mažinimo priemonės ………………………………………………………………………16

4. Nedarbo pasekmės ir nuostoliai …………………………………………………………………….17

5. Nedarbo ir užimtumo reguliavimas ……………………………………………………………….18

6. Pagrindiniai nedarbo rodikliai ………………………………………………………………………24

7. Nedarbas Lietuvuje mažėja ………………………………………………………………………….26

8. Išvados ……………………………………………………………………………………………………..31

9. Panaudota literatūra ……………………………………………………………………………………32

ĮVADAS

Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą. Įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantujama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgaliesiems žmoniems taip pat buvo garantuojanos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.

Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, parterinės įmonės (UAB), akcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietų paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ūkio planuotojai, sunkios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip teisininkai, politologai, ekonimistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Ankščiau tokio specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šias darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti.

Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Taigi, nedarbas yra viena iš svarbiausių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Nedarbas, kaip problema kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje. Todėl akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja. Šiuo metu Lietuvoje susikloščius grėsmingai ekonominei situacijai, mūsų valstybė susiduria su viena aktualiausių problemų pasaulyje – nedarbu. Pabandysime pasigilinti, kodėl nedarbas yra neišvengiamas, kas lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos. Žinome, kad ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis. Tačiau realioje tikrovėje rinkos ekonomikos sąlygomis, nedarbas egzistuoja. Todėl svarbus natūralusis nedarbo lygis, kuris visuomenei ir ekonomikai yra lyg ir priimtinas, bei nedarbo rodikliai. Svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes. Taip pat būtina atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, kokias užimtumo programos turi įgyvendinti vyriausybė. Todėl ekonomikos teorija, išryškinusi kurios nors ekonominės politikos trūkumus, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti nedarbo problemų sprendimo alternatyvius varijantus, o vyriausybė – pasirinkti optimalius sprendimus.

Nagrinėjant gyventojų ekonominio aktyvumo, užimtumo ir nedarbo lygį matome, kad esant auštesniam gyventojų ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis. Nėra tikslių ekonominių ar sociologinių
apskaičiavimų, tačiau manyta, kad 10 procentų nedarbas – grėsminga riba. Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia būtent tokį lygį, todėl vyriausybė turėtų imtis priemonių gyventojų užimtumui stiprinti.Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio rodiklių tokios priklausomybės nėra. Nedarbo lygis nulemia, ar nedarbas yra blogybė, ar toleruotinas dalykas.

2. NEDARBO TIPAI, LYGIAI IR PAGRINDINĖS NEDARBO PRIEŽASTYS

2.1. Nedarbo tipai

Priežastys, dėl kurių žmonės tampa bedarbiais būna labai įvairios. Galbūt laikinai būti be darbo atitinka kai kurių žmonių poreikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Galima išskirti šiuos nedarbo tipus:

1. Laikinas (frikcinis) nedarbas.

2. Struktūrinis nedarbas.

3. Ciklinis (nepakankamos paklausos) nedarbas.

Laikinas (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Jis atsiranda normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų. Treti baigę mokslus pirmą kartą ieško darbo, ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi žmonės ankščiau ar vėliau susiranda naują juos tenkinantį darbą arba grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinas nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kokių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinas nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja darbo pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertingą, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kaina pačios paieškos kaina plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių ar metų ateityje.

Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamtos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. Nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinak darbo pasiūlos struktūros. Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių, kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia ir kiti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų (jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomas darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu.

Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausisi yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.

Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas, ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas Didžiosios
depresijos laikotarpiu. Nors atskirose šalyse, kai kurios nedarbą sukelenčios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, kaip jau minėta, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti.

Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavz. šalto klimato rajonuose statybų darbininkai savaitėmis ar mėnesiais atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto nedarbo lygių vidurkis. Išnagrinėję nedarbo tipus, panagrinėkime nedarbo lygius.

2.2. Nedarbo lygiai

Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:

1. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinis bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei sitacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.). Tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šioms sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jei vertintume ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiškojo (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio. Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šito nedarbo lengviausia išvengti.Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrąjąi makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis stabilus ir gaminamas potencialus bendrasis nacionalinis produktas. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršyja natūralųjį jo lygį. Kaip žinia tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Natūralus nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis prižiūrimas, keičiantis sąlygomis. Tačiau teorinis natūraliojo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. JAV ekonomistai natūralųjį nedarbo lygį nustato naudodamiesi kaip bazę tam tikrą laikotarpį, kurio ekonomikoje buvo visiškas užimtumas, esant stabilioms kainoms. Šiam tikslui, pavyzdžiui, JAV dažniausiai remiasi 7–ojo dešimtmečio pradžios makroekonominiais rodikliais. Po to bazinis natūralusis nedarbo lygis koreguojamas, atsižvelgiant į darbo jėgos sudėties pokyčius vėlesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, jei išaugo darbo jėgos jaunimo dalis, tai natūralusis nedarbo lygis padidėja iki lygio, atspindinčio tą faktą, kad jauni žmonės, palyginti su patyrusiais darbuotojais, sunkiau susiranda darbą ir išsaugo darbo vietą. Kitaip tariant, visiškas užimtumas buvo tuomet, kai dirbo 95,5% ekonomiškai aktyvių gyventojų darbo jėgos. Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nystatyti natūralųjį nedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradicinių veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su šešėline ekonomika.

2. Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonimiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys.

Įvairūs šaltiniai skirtingai charakterizuoja normaliais laikytinus nedarbo lygius. Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikomas 5-6% nedarbo lygis. Kadangi mus labiau domina nedarbo problemos, todėl pabandysime palyginti įvairių šalių nedarbo lygius. Žemiausias nedarbo lygis 1995 m. buvo Liuksenburge (2,9%) ir Austrijoje (4,3%) , o aukščiausias Ispanijoje (22,7%) ir Suomijoje (17,0%).

Baltijos šalyse atrankinių tyrimų duomenimis nustatytas nedarbo lygis irgi buvo palyginti aukštas. Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo nedarbo problema. Jau 1991 metais pabaigoje buvo registruota 4600 bedarbių, 3000 iš jų buvo moterys.

1994 metų pabaigoje bedarbių skaičius siekė net 33,3 tūkstančius. Moterys sudarė apie 60% visų bedarbių .

Pagal Statiastikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis (Darbo jėga,užimtumas ir bedarbystė 1996 m.Vilnius 1997, Leidimo Nr.3170 ) Lietuvoje 1996 metais rugsėjo mėnesį buvo jau 317 tūkstančių bedarbių. Moterys registruotos darbo biržuose sudarė 55,4% nuo bendro bedarbių skaičiaus. Nedarbo lygis siekė 15,6%, vyrų tarpe- 15,2%, moterų –15,9%. Moterys bedarbės su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu sudarė 41,4% .

Per 1994-1996 metus bedarbių moterų skaičius išaugo 8,1% .

Pateiksime lentelę apie gyventojų užimtumą 1996 metais.

Gyventojų užimtumas

Iš viso Vyrai Moterys Mieste Kaime

Gyventojai,tūkst. 3712 1753 1959 2518 1194

14-74 m.amžiaus 2802 1321 1481 1935 867

Darbo
biržuose 112.5 50.1 62.40

Neaktyvūs gyventojai 765 304 461 581 184

Aktyvumo lygis ,% 72.7 77.0 68.9 70.0 78.8

Užimtumo lygis,% 61.4 65.3 57.9 56.0 73.5

Nedarbo lygis,% 15.6 15.2 15.9 20.0 6.7

Bedarbiai pagal išsimokslinimą

Iš viso Vyrai Moterys

Tūkst. % Tūkst. % Tūkst. %

Iš viso 317 100 155 100 162 100

Aukštasis 32 10.1 12 7.7 20 12.4

Aukštesnysis 77 24.30 30 19.4 47 29.0

Bendras vidurinis 101 31.9 48 31.0 53 32.7

Profesinis 61 19.2 39 25.1 22 13.6

Kitas 46 14.5 26 16.8 20 12.3Nagrinėjant moterų bedarbystę, turi savų specifinių bruožų. Moterys yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Jos psichiškai jautriai reguoja į iškilusias problemas, dėl motinystės pareigos, palikusios darbą dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Remiantis statistiniais duomenimis, būtent moterys, sudaro didesniąją bedarbių dalį. Jos sunkiau susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai, visuomenės nuomonės apie moterų vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei kitų.

Moterims sunkiau yra kunkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek dėl žinių trūkumo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę (specialistų su aukštuoju išsilavinimu tarpe moterys sudaro 58%, su specialiu viduriniu 65%, tačiau jos sunkiau surandą darbą pagal specialybę (34% bedarbių moterų tai laiko pagrindine įsidarbinimo kliūtimi). Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra daug, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami .

Pateiksime lentelę apie moterų problemas iešmant darbo.

Specifinės moterų problemos ieškant darbo (tūkst.)

Iš viso Vyrai Moterys

Iš viso bedarbių 317 155 162

Neranda darbo pagal turimą specialybę 112 57 55

Sunku rasti darbą, nes neturi specialybės 60

30 30

Nepriima į darbą dėl vyresnio amžiaus

51 18 33

Nesutinka, dėl siūlomo darbo, nes:

Siūlo mažą darbo užmokestį

75 45 30

Reikalauja dirbti nenormuotą darbo dieną 17 5 12

Netenkina darbo sąlygos 52 22 30

Kita 20 8 12

Dažnai tenka dirbti trumpalaikius atsitiktinius darbus 32 19 13Panagrinėkime kitą žmonių grupę Jaunimą Lietuvoje. Statistikos departamento specialistai parengė statistikos rinkinį “Jaunimas Lietuvoje”, šiame rinkinyje apžvelgiami per nepriklausomybės dešitmetį įvykę jaunimo skaičiaus pokyčiai šeimos kūrimo, gyvenimo lygio, išsilavinimo, užimtumo ir nedarbo tendencijos, sveikatos ir nusikalstamumo problemos. Leidinyje panaudoti statistikos departamento, ministerijų ir kitų institucijų duomenys, 1999 metų. gyvenimo sąlygų tyrimo duomenys. Per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį mažiausiai jaunimo mokėsi 1993 metais, kai 10 tūkst. gyventojų teko 1701 moksleivis bei studentas.

Pradedant 1994 metais šis rodiklis nuolat didėjo ir 1999 metais pasėkė 2092. Kasmet daugėja studentų studijuojančių savo lėšomis. 1995-1996 m. aukštosiose mokyklose už mokslą pagrindinėse studijose mokėjo 8% , o 1999-2000 m .- 25% studentų.

Per pastaruosius trejus metus dirbančio jaunimo skaičius sumažėjo nuo 401tūkst., 1997 metais iki 391 tūkst., 1999 metais. Jauni žmonės sudaro apie ketvirtadalį visų dirbančiųjų. 1999 m. gyventojų apklausų duomenimis, 14-29 m. jaunimo nedarbo lygis buvo 19,6%, jaunų vyrų –21,2%, moterų –17,6%. Per pastaruosius trejus metus jaunimo nedarbo lygis buvo 4% -5% aukštesnis nei visų bedarbių. Tarp visų asmenų, kaltinamu padarius nusikaltimus, maždaug kas antras yra jaunas.

Panagrinėkime nedarbo priežastis. 2000 metų pavasarį Lietuvoje, darbo biržos skelbiamas nedarbo lygis viršijo 11%, nors oficialaus nedarbo lygio didėjimas buvo pastebimas ir ankščiau, tačiau nuo 1999-ųjų šis procesas gerokai paspartėjo. 1998 metų pabaigoje nedarbo lygis, siekė 6,9%. Kiti šaltiniai jau ankščiau skelbė aukštesnį nedarbo lygį. Lietuvos statistikos departamento atliekamų gyventojų apklausų duomenimis nedarbo lygis 1998 metais sudarė 13,3%, o 1997 14,1%. Laisvosios rinkos instituto atliekamų makroekonominių rodiklių tyrimo duomenimis, nedarbo lygis, neskaitant kaimo,1998 m. buvo 10,2%, o 1999 m. –12,4 %. Kaip matome skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus rodiklius. Tai yra natūralu, nes nedarbo sąvoka nėra vienareikšmė, be to skiriasi ir tyrimų metodai, tačiau ar vienaip ar kitaip skaičiuotume, aišku, kad nedarbas Lietuvoje yra didelė problema ir jo augimas paspartėjo.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2735 žodžiai iš 8920 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.