Nedarbas
5 (100%) 1 vote

Nedarbas

1121314151617181

TURINYS

Įvadas 3

1.Ugdymo įstaigos analizė 4

2.Socialinio pedagogo veiklos analizė 6

3.Vieno rizikos grupės nario x ir jo socializacijos analizė 8

4.Įstaigoje vykdomos prevencinės veiklos aprašas. 9

5.Praktikos dienoraštis 10

6.Literatūros socialinės temomis studijos .11

7.Kursinio darbo temos numatymas .11

8.Praktikos kokybės analizė .11

1) rūkymas……………………………………………………………………………………………………………12

2) alkoholis……………………………………………………………………………………………………………14

3) alkoholizmas……………………………………………………………………………………………………..16

4) narkotinės medžiagos………………………………………………………………………………………..17

5) gydimo metodai…………………………………………………………………………………………………20

9.Išvados……………………………………………………………………………………………………………………22

10.Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………………23

ĮVADAS

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Aukštas nedarbo lygis – viena didžiausių ekonominių ir socialinių XXI amžiaus pradžios problemų beveik visose pasaulio valstybėse. Šiuo metu vien Europos Sąjungai priklausančiose valstybėse yra per 14 mln. bedarbių.

Lietuvoje nedarbo problema taip pat viena iš aktualiausių. Lapkričio 1 d. šalyje buvo 150,2 tūkst. registruotų bedarbių. Nedarbo lygis – 9,2 proc. Per mėnesį jų skaičius beveik nepakito. Lyginant su praeitų metų lapkričio 1 d., bedarbių skaičius sumažėjo daugiau kaip 32 tūkst. arba 17,6 proc.

Nedarbo ekonominės ir socialinės pasekmės sunkiai nusakomos, bet jos tiesiogiai susijusios su šalies ekonomikos rezultatais, nes, kylant ekonomikos potencialui, didėja gyventojų užimtumas, tenkinami gyvenimo poreikiai, iki minimumo mažėja žmonių psichologinis ir socialinis nuosmukis. Todėl gyventojų užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas – pagrindinė šalies ekonominės politikos užduotis (3, P.375).

Savo darbe aptarėme nedarbo esmę, nusakėme nedarbo tipus, taip pat apibūdinome kas tai yra natūralus nedarbo lygis. Nagrinėjome nedarbo priežastis, socialines, ekonomines, psichologines pasekmes ir nedarbo mažinimo priemones. Daugiau dėmesio skyrėme nedarbo problemoms Lietuvoje aptarti. Pateikėme statistinius duomenis, išnagrinėjome nedarbo problemas tarp atskirų gyventojų grupių, taip pat atkreipėme dėmesį į darbo galimybes Lietuvai įstojus į ES. Darbas apima 34 puslapius; pateikta teorinė medžiaga, lentelės, diagramos, darbo pabaigoje – priedai. Rėmėmės literatūros šaltiniais, kurie pateikti darbo gale.

1. NEDARBO ESMĖ

Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Lietuvoje, kuriančioje naują ekonominių ir socialinių santykių tipą – rinkos ekonomika, darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo metodologinės, teorinės ir praktinės problemos tampa vis aktualesnės.

Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas (dabar žymiu mastu amortizuojamas). Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio problemas. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis sutrikdo socialinių procesų eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas.

Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės.

Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti.

Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga). Taigi nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu.

1 pav. Nedarbo masto

schema

Šaltinis: Schema sudaryta pagal: Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. – Kaunas, 2002. – p.75.

1 pav. Schemoje matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš jo priverstinai, pavyzdžiui, kai į prekių bei paslaugų paklausos sumažėjimą verslininkai reaguoja ne kainų ir darbo užmokesčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą (daugiausia – baigusių mokyklas).

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai parsisamdo, treti – pasiekia pensinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.

1.1 Nedarbo tipai

Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus:

Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Šis terminas vartojamas kalbant apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį greitai gauti artimiausioje ateityje. Darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria „tarp durų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Bedarbiais laikomi ir tie jauni žmonės, kurie ieško darbo pirmąsyk gyvenime. Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net naudingas. Daugelis žmonių, netekę darbo savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai šis nedarbo tipas visada egzistuoja.

Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos technikos lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuminės paklausos darbo ištekliams sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o kitų profesijų, įskaitant ir naujas, paklausa išauga.

Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbo priežastis. Ilgalaikiai vartotojų pirmumo teikimo pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo išteklių struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiais. Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo sunkoka. Esminis skirtumas tas, kad „tekamojo nedarbo” bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o „struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, tekamasis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.

Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių išlaidų nepakankamumas. Tai gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu (4, P. 74-79).

1.2 Natūralus nedarbo lygis

Kadangi tekamojo ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo būti negali. Tačiau galimas tam tikras užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka.

Visiškas užimtumas – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik tekamasis ir struktūrinis nedarbas.

Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama „natūralaus nedarbo lygio” sąvoka. Ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojama ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais.

Natūralus nedarbo lygis (Un) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą.

Jį galima apskaičiuoti. Natūralus nedarbo lygis yra tekamojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis su šalies darbo jėga.

Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime darbo rinkos modelį (1.2 pav.).

Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialus bendrasis nacionalinis produktas. Grafike (žiūrėti 1.2 pav.) žemyn besileidžianti darbo
kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N0, o realusis darbo užmokestis w0. Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis nedarbo lygis susidaro, kai darbo rinka yra pusiausvyra.

w AJ

LF

E

w0 F

LD

0 N0 N

1.2 pav. Darbo rinkos modelis

Šaltinis: Grafikas sudarytas pagal: Makroekonomika (redaktoriai Snieška V., Čiburienė J.). – Kaunas, 2002. – p.399.

Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3-4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose.

Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o, nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. JAV ekonomistai natūralųjį nedarbo lygį nustato, naudodami kaip bazę tam tikrą laikotarpį, kuriuo ekonomikoje buvo visiškas užimtumas, esant stabilioms kainoms. Šiam tikslui, pavyzdžiui, JAV, dažniausiai remiasi 7-o dešimtmečio pradžios makroekonominiais rodikliais. Po to bazinis natūralusis nedarbo lygis koreguojamas, atsižvelgiant į darbo jėgos sudėties pokyčius vėlesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, jei išaugo darbo jėgos jaunimo dalis, tai natūralusis nedarbo lygis padidėja iki lygio, atspindinčio tą faktą, kad jauni žmonės, palyginti su patyrusiais darbuotojais, sunkiau susiranda darbą ir išsaugo darbo vietą.

Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nustatyti natūralųjį nedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradicinių veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su šešėline ekonomika ir kt. (3, P.398-400).

1.3 Trumpalaikis ir ilgalaikis nedarbas

Trumpalaikį nedarbą galime apibrėžti kaip nedarbą, kuris yra neišvengiamas, pavyzdžiui mokantis, studijuojant ir yra nesudaroma galimybė dirbti studijuojant, taip pat asmenys, kurie laikinai nedirba dėl techninių ar ekonominių priežasčių savo darbo vietoje arba eina terminas, kada jie yra pakeliami tarnyboje, ar įmonė ar įstaiga restruktūrizuojama. Prie jų galima priskirti ir moteris, išėjusias motinystės atostogų. Šių asmenų „atskirtis”, jei viskas gerai pasiseka būna trumpalaikė, juos be didesnio vargo vėliau yra nesunku integruoti į darbo procesą.

Šio tipo bedarbiai- nepraranda taip būtinų darbo įgūdžių.

Ilgalaikiu nedarbu apibrėžiama bedarbystė, trunkanti ilgiau nei metus. Ilgalaikis nedarbas mūsuose nebuvo labai plačiai tyrinėtas. Tiriant ilgalaikį nedarbą, svarbu ne tik įvertinti jo mąstą, bet ir giliau išnagrinėti šį reiškinį, įvertinant ekonomines, socialines bei psichologines ilgalaikio nedarbo pasekmes. Tai svarbu, ruošiant ir įgyvendinant ilgą laiką nedirbančių reintegravimo į darbo rinką bei ilgalaikio nedarbo minimizavimo problemas.

Statistiniam vidurkiui apskaičiuoti imamas bendras ilgalaikių bedarbių skaičius, šios grupės socialinė-demografinė struktūra, bei pasiskirstymas įvairiuose rajonuose (14).

2. NEDARBO PRIEŽASTYS

Padidėjusį nedarbą įprasta aiškinti tuo, kad sumažėjo visuminė paklausa. Taigi „kaltas“ čia gali būti bet kuris iš veiksnių, formuojančių visuminę paklausą, pavyzdžiui, ribinis investicijų efektyvumas arba polinkis vartoti. Priešingai negu infliacijos atveju, nedarbas kyla nebūtinai tada, kai tie veiksniai kinta nepaliaujamai. Pavyzdžiui, jei vyriausybės išlaidos sumažėjo ir liko mažesnės, nedarbas padidės ir kurį laiką bus didelis.

Pasiūlos šokai taip pat gali sukelti nedarbą. Kai našumas krinta, darbo jėgos paklausa sumažėja, jei realusis darbo užmokestis nesikeičia. Ilgai trunkantis našumo mažėjimas — retas dalykas. Bet jei našumas didėja lėčiau negu buvo manyta, sudarant darbo sutartis, tada realusis darbo užmokestis didės per greitai ir užimtumas sumažės. Panašų poveikį gali padaryti importo kainų didėjimas. Kainoms kylant, norėdami apsaugoti savo realiuosius atlyginimus, darbininkai reikalaus didesnio nominaliojo darbo užmokesčio. Tačiau jų darbo našumas nebus atitinkamai padidėjęs, todėl darbdaviai, mokėdami didesnį darbo užmokestį, samdys mažiau žmonių. Jungtinėse Valstijose tokie pasiūlos veiksniai, matyt, nesukels didelio
nedarbo iš dalies dėl to, kad profsąjungos čia silpnos, o iš dalies dėl to, kad jos daugiausia rūpinasi nominaliuoju, o ne realiuoju darbo užmokesčiu. Tuo tarpu Europoje samdomieji darbuotojai daugiausia rūpinasi realiuoju darbo užmokesčiu, ir profsąjungos yra stipresnės. Todėl ten nesaikingi realiojo darbo užmokesčio reikalavimai yra kur kas labiau galima (nors irgi ginčijama) didesnio nedarbo priežastis.

Vienu požiūriu nedarbą beveik visada galima kildinti iš nesaikingų reikalavimų didinti piniginį, darbo užmokestį. Įsivaizduokime, kad nominalusis darbo užmokestis yra visiškai laisvai kintantis, ir darbo neturintys žmonės sutinka dirbti už bet kokį atlyginimą. Ir tarkime, kad tokioje ekonomikoje pinigų kiekis sumažėja 10 procentų. Sumažėjus visuminei paklausai, pradeda plisti nedarbas, bet kai 10 procentų sumažėja ir darbo užmokestis, ir kainos, nedarbas išnyksta. Taip pat atsitiks ir jei sumažės ribinis kapitalo efektyvumas; tada tam tikru mastu sumažės atlyginimai bei kainos, dėl to tiek padidės pinigų pasiūla ir tiek sumažės palūkanų norma, kad vėl grįžtų visiškas užimtumas. Kita vertus, galima teigti, kad beveik visada nedarbas atsiranda laisva valia, kadangi didžioji bedarbių dalis už tam tikrą atlyginimą galėtų gauti darbo. Tai nereiškia, jog meluoja tie, kurie neturi darbo — tai tereiškia, jog dalis tiesos nutylima. Bedarbiai neturėtų sakyti, kad jie negali rasti darbo, jie turėtų sakyti, kad negali rasti darbo su tokiu atlyginimu, kurį laiko priimtinu.

Daugelis ekonomistų tai laikys vien semantine ekvilibristika. Nedarbas, jų manymu, yra tada, kai žmogus negali rasti darbo su atlyginimu, kuris iš esmės atitiktų anksčiau gautąjį atlyginimą, žmogaus patirtį bei kvalifikaciją. Be to, pabrėš jie, darbuotojo galimybes sutikti su mažesniu atlyginimu riboja ir minimalaus darbo užmokesčio įstatymas (5, P. 363-364).

3. NEDARBO PASEKMĖS

3.1 Ekonominės nedarbo pasekmės

Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese.

Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kiekybinį- techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos ekonomikos sąlygomis .

3.2 Psichologinės bedarbystės pasekmės

Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Šio proceso pradžia- žmogaus jaunystė, kada renkamasi specialybė bei gyvenamoji vieta. Kai žmogaus svajonės neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Labai svarbūs psichologiniai tyrimai, kaip žmonės reaguoja į bedarbystę.

Svarbiausios bedarbystės psichologinės pasekmės: labai neigiami psichologiniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir t.t. Žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių nutrūksta įprastiniai svarbūs socialiniai ryšiai. Tai sukelia streso būklę pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę ir psichinę būklę.

Stresui nedarbo situacijoje būdingi 4 išgyvenimo etapai. Pirmiausia, netekęs darbo žmogus gali išgyventi šoką, arba labai stiprų stresą, kartais jis net negali patikėti, kad su juo taip galėjo atsitikti. Šiuos išgyvenimus pakeičia emocionaliai priešingas optimizmo laikotarpis, netgi ieškoma teigiamų nedarbo situacijos pusių: galima susitvarkyti buitį, daugiau laiko skirti poilsiui, šeimai, kitiems užsiėmimams. Tuo metu žmogus optimistiškai tikisi, kad jo bedarbystė yra laikina, jis aktyviai ieško darbo ir viliasi, kad jam būtinai turi pasisekti. Trečias yra pesimizmo laikotarpis, kai išnyksta viltis labai greitai rasti darbą, sumažėja aktyvumas darbo paieškose, blogėja finansinė šeimos padėtis. Paskutinis – paklusimo likimui etapas, susitaikymas su savo padėtimi, kai žmogus „įsitvirtina” bedarbio vaidmenyje, prisitaiko prie žemo pragyvenimo lygio, tampa abejingu, pasyviu ir nebesistengia rasti darbo.

Patirties praradimas nedarbo atveju irgi turi neigiamas puses. Tai vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja ir atrofuojasi ir įgytieji sugebėjimai, žinios.

Oponuojanti nuomonė teigia, kad nedarbas yra kaip tik naudingas, nes be pašalpos žmogus gauna laisvalaikį ir kai kurie žmonės tiki, kad atsisakę vieno darbo gaus geriau apmokamą darbą, po kiekvienos darbo pertraukos.

3.3

nedarbo pasekmės

Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės sąlygoja gyventojų nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį, prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt. Dėl nedarbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių, žmogžudysčių, teistumo ir kt. Šiuos nuostolius sunku deramai įvertinti: žmonės prarandami, apvagiami, apiplėšiami, sumušami, o šių nelaimių padariniai – vėl papildomos gydymo, įkalinimo, priežiūros ir kitos išlaidos. O jeigu dar turėsime galvoje žmogaus degradavimą, atliekant bausmę, prarandamą darbingumą dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tai bus dar ryškesnės neigiamos nedarbo socialinės pasekmės. Aišku neteisinga būtų teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių.

Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas ir kt. (1, P.58-60).

4. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

4.1 Didinančios darbo pasiūlą nedarbo mažinimo priemonės

1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;

2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;

3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui — jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;

4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.

4.2 Didinančios darbo paklausą nedarbo mažinimo priemonės

1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.

2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį „stok – eik“ ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas „stok – eik“ tęsiamas.

3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.

4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp
darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims.

Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas „nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką“. Pastarajai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimų kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija.

Rinkos ekonomikos sąlygomis Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. (4, P.85-87)

5. NEDARBAS LIETUVOJE

5.1 Statistiniai duomenys

Naujausiais, lapkričio 1 d. duomenimis:

Nedarbo lygis – 9,2 proc.

Moterų – 10,3 proc.

Vyrų – 8,2 proc.

Jaunimo – 12,2 proc.

Lapkričio 1 d. šalyje buvo 150,2 tūkst. registruotų bedarbių. Per mėnesį jų skaičius beveik nepakito. Lyginant su praeitų metų lapkričio 1 d., bedarbių skaičius sumažėjo daugiau kaip 32 tūkst. arba 17,6 proc. Vidutinis bedarbių skaičius 2003 m. yra 30 tūkst. mažesnis negu 2002 m.

5.1 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas

Šaltinis: Grafikas paimtas iš Lietuvos darbo biržos duomenų bazės internete. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx

Tarp registruotų bedarbių, kaip ir prieš mėnesį, 55,4 proc. sudarė moterys, 44,6 proc. – vyrai. Jaunimo dalis tarp bedarbių sumažėjo nuo 12,4 iki 11,9 proc., spalio pabaigoje šalyje buvo registruota beveik 18 tūkst. bedarbių iki 25 m. amžiaus. Priešpensinio amžiaus bedarbiai sudarė apie 9 proc. visų bedarbių, jų buvo per 13 tūkst. Kas ketvirtas registruotas darbo biržoje bedarbis darbo ieškojo ilgiau kaip 12 mėnesių.

Spalio pabaigoje 12 proc. arba 18,2 tūkst. bedarbių gavo bedarbio pašalpas, o 13,4 tūkst. asmenų, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko ne ilgiau kaip dveji metai – priešpensines pašalpas.

Nuo metų pradžios į valstybinę darbo biržą, ieškodami darbo, kreipėsi 204,8 tūkst. bedarbių. Lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, darbo jėgos pasiūla šalyje sumažėjo 1,3 proc.

Nedarbo lygis sumažėjo iki 9,2 proc.

Spalio mėnesį nedarbo lygis šalyje nežymiai sumažėjo ir lapkričio 1 d. sudarė 9,2 proc. Prieš metus registruotas nedarbas buvo 1,2 procentinio punkto didesnis. Lyginant su 2003 m. sausio 1 d., nedarbo lygis sumažėjo 1,7 procentinio punkto.

Moterų ir vyrų nedarbo lygiai per spalio mėnesį nepakito ir atitinkamai sudarė 10,3 proc. ir 8,2 proc. Jaunimo nedarbas per mėnesį sumažėjo 0,5 proc. punkto iki 12,2 proc.

Druskininkuose nedarbas vėl siekia 22 proc.

Per spalio mėnesį nedarbo lygis 31 šalies savivaldybėje padidėjo, 23 savivaldybėse sumažėjo, šešiose išliko nepakitęs.

Nedarbo lygis Druskininkuose, metų viduryje sumažėjęs iki 20,2 proc., rudenį vėl pradėjo sparčiai augti ir lapkričio 1 d. pasiekė 21,9 proc. Šiuo metu tai vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kurioje nedarbas viršija 20 proc. Aukštas nedarbo lygis yra Mažeikių (19,6 proc.) ir Šalčininkų (18 proc.) rajonuose.

Mažiausias, iki 5 proc. nedarbo lygis lapkričio 1 d. buvo registruotas Elektrėnų (4,2 proc.), Kretingos (4,5 proc.), bei Trakų ir Molėtų (po 4,9 proc.) rajonų savivaldybėse.

Didžiausių šalies miestų savivaldybėse registruotas nedarbo lygis buvo: Vilniuje – 5,2 proc., Kaune – 7,3 proc., Klaipėdoje – 8,2 proc., Šiauliuose – 7,6 proc. ir Panevėžyje – 10,4 proc. (Nedarbo žemėlapis pateiktas 1 priede).

Darbo jėgos paklausa sumažėjo

Spalio mėnesį, lyginant su rugsėju, darbo vietų pasiūla sumažėjo 5,7 proc. Darbo biržos siūlė 15,4 tūkst. darbo vietų, į kurias buvo įdarbinta 11,8 tūkst. asmenų. Per dešimt šių metų mėnesių darbo biržai tarpininkaujant buvo įdarbinta 112,7 tūkstančių ieškančių darbo asmenų. Tai 2,3 tūkst. arba 2 proc. mažiau negu praeitais metais per tą patį laikotarpį.

Iš visų darbo pasiūlymų spalio mėnesį beveik 82 proc. sudarė darbo vietos nuolatiniam darbui ir tik 18 proc. – terminuotam darbui. Prieš dvejus metus, 2001 m. spalio mėnesį terminuoto darbo vietos sudarė 36 proc., pernai – 31 proc. visų registruotų darbo vietų.

Per dešimt šių metų mėnesių, lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, neterminuotas įdarbinimas išaugo 6,3 proc., o terminuotas sumažėjo penktadaliu.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4509 žodžiai iš 8973 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.