Nedarbas apskrityse
5 (100%) 1 vote

Nedarbas apskrityse

1121314151

ĮVADAS

Bedarbiai – 15-74 m. amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį susiradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą. Prie bedarbių priskiriami ir tie moksleiviai, studentai, namų šeimininkės ir kiti neaktyvūs gyventojai, kurie tiriamąją savaitę aktyviai ieškojo darbo ir buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti. Bedarbiams taip pat priskiriami samdomi darbuotojai, išėję priverstinių atostogų, jei jų darbdaviai nemoka jiems pakankamo (≥50%) darbo užmokesčio ar atlyginimo ir jei jie tyrimo metu gali dirbti ir ieško darbo. Priverstinėmis atostogomis laikomos darbdavio inicijuotos nemokamos atostogos.

Vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu, nuo 1996 m. kovo mėn. bedarbiais yra laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

Šio kursinio darbo problema- bedarbystė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse.

Aktualu , kad šiais laikais labai sunku susirasti darbą. Todėl nedarbo lygis kiekvienais metais auga ir auga. Kaip išvengti šių pasekmių labai sunku pasakyti, nes esant prastai šalies ekonomikai jau net neįmanoma ką nors pakeisti. Valstybė neturi pakankamai lėšų. O ir kiekviena prestižinė firma nori gerai kvalifikuotų ir turinčių ne mažą stažą darbuotojų. Tačiau jaunuoliui įsigyti stažą labai sunku ir taip jau jis įstoja į bedarbių gretas.

Objektas- Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskričių bedarbiai.

Tikslas- išanalizuoti ir įvertinti apskričių bedarbių kiekybinius rodiklius.

Uždaviniai – išanalizuoti turimą literatūrą ir jos pagalba išsiaiškinti pagrindines bedarbystės sąvokas; išnagrinėti instrumentų panaudojimą nagrinėjamos temos analizei atlikti; išsiaiškinti bedarbių struktūra ir jos kitimą; įrodyti, kad bedarbiai yra išties opi šiuolaikinės visuomenės problema; remiantis išskirtomis esminėmis tendencijomis bei naudojant atrinktus metodus – atlikti analizę.

1. BEDARBIAI

Pagal tarptautinės darbo organizacijos (TDO) metodologiją, prie bedarbių priskiriami darbingo amžiaus gyventojai, užsiregistravę darbo biržoje ir atitinkantys tris reikalavimus vienu ir tuo pačiu metu:

1) Tiriamą savaitę neturėjo darbo arba privačios veiklos.

2) Per paskutines keturias savaites aktyviai ieškojo darbo.

3) Jeigu bus pasiūlytas darbas, pasiruošę dirbti dviejų savaičių laikotarpiu.

TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvos statistikoje. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys asmenys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbių registravimo, pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 1998 m. Buvo pakeistos bedarbio statuso suteikimo sąlygos. Šiuo metu bedarbio statusas suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų darbo ir uždarbio netekimo priežasčių. Tai leidžia nedirbantiems, taip pat ir žemės ūkio bendrovės nariams, turintiems iki 3 ha dydžio žemės sklypus, naudotis visomis užimtumo ir socialinėmis garantijomis. Patikslintas bedarbio statuso apibrėžimas leidžia išvengti bedarbių apskaitos dviprasmiškumo ir netikslumų.

Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai:

1) bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose;

2) Statistikos departamento atliekami darbo jėgos tyrimai.

Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir skiriasi nuo darbo biržos duomenų skirtingu bedarbiu sąvokos apibrėžimu. Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravusius valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba.

1.1. Bedarbių struktūra

Tiriant darbo jėgos ir pasiūlos tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams. Tuo tikslu bedarbiai skirstomi pagal amžių, išsilavinimą, lytį, profesiją, nedarbo trukmę, darbo paieškos būdus ir kitus struktūrinius požymius.

Nedarbas pagal amžiaus grupes yra aukščiausias tarp jaunimo iki 25 metų. Tai labiausiai pažeidžiama ir ypatingo dėmesio reikalaujanti socialinė gyventojų grupė. Darbo jėgos išsilavinimas Lietuvoje yra pakankamai aukštas, bet jaunimo kvalifikacijos lygis yra žemesnis, nei vyresniojo amžiaus žmonių tarpe. Tokią padėtį lemia, kad santykinai didelė jaunimo dalis palieka mokyklą net neįgiję pagrindinio
išsilavinimo, kas yra sąlygota socialinės – ekonominės aplinkos.

Jaunimo darbo dinamikoje gali būti išskirti dar du faktoriai:

1) Vis daugiau jaunų žmonių, įgiję žemesnįjį vidurinį išsilavinimą, ryžtasi tęsti studijas profesinėse mokyklose, kur įgyja ne tik profesiją, bet ir aukštesnįjį vidurinį išsilavinimą. Siekdami nuolat tobulėti ir įgyti reikalingų praktinių įgūdžių, jauni žmonės vis dažniau ir dirba, ir mokosi.

2) vis daugiau jaunų žmonių (dažniausiai dar iki 16 metų amžiaus), stengdamiesi užsidirbti pinigų, pradeda dirbti net neįgiję žemesniojo vidurinio išsilavinimo. Tokį pasirinkimą dažniausiai lemia blogos jų šeimų socialinės ir/ar ekonominės gyvenimo sąlygos, dėl kurių nebūna galimybės vaikams užtikrinti tinkamas mokytis sąlygas. Todėl, neturint išsilavinimo ir pakankamai profesinių įgūdžių, netekusiems darbo jauniems žmonėms vėl pradėti dirbti yra labai sunku. Šiai grupei žmonių galimybių konkuruoti, nuolat besikeičiančioje ir aukštus reikalavimus keliančioje, darbo rinkoje beveik nebuvo. Didelė jų dauguma galėjo tikėtis tik laikino ir, aukštų reikalavimų nekeliančio, darbo.

Ilgalaikiai bedarbiai – tai pakankamai didelė ir viena iš labiausiai socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių, kuri ne visada objektyviai suvokia savo padėtį darbo rinkoje. Ilgalaikiai bedarbiai – tai asmenys, kurie neturi darbo 12 ar daugiau mėnesių. Dažniausia žemas ilgalaikių bedarbių išsilavinimo lygis, atotrūkis nuo darbo rinkos, kvalifikacijos stoka, pasyvumas sąlygoja ilgalaikio nedarbo problemos sprendimo sudėtingumą. Ilgalaikis nedarbas gali būti pasyvesnio gyvenimo būdo, socialinės izoliacijos, darbo motyvacijos praradimo priežastimi. Tai yra pavojingas reiškinys, kadangi ilgą laiką nedirbantis asmuo pripranta prie sąlygų, kurios yra priešingos darbo rinkai, prie pinigų stygiaus. Tuo tarpu darbas leidžia žmogui būti naudingam visuomenei, suteikia galimybes bendradarbiauti, atskleisti savo kūrybines galias, įgyti pasitikėjimą savimi.

Darbdaviai, skelbiantys laisvas darbo vietas, kelia aukštus reikalavimus būsimų darbuotojų kvalifikacijai, darbo patirčiai. Svarbiausi kriterijai, kuriais jie vadovaujasi, ieškant naujų darbuotojų: išsilavinimas, profesinė kvalifikacija bei papildomi profesiniai gebėjimai – kompiuterinis raštingumas, užsienio kalbų mokėjimas, verslumo įgūdžiai. Tuo tarpu į darbo biržas daugiausia kreipiasi nepasirengę darbo rinkai asmenys, įgiję nepaklausias darbo rinkoje profesijas, neturintys darbo patirties arba turintys ilgesnę kaip 1 metų darbo pertrauką. Tokie asmenys tampa potencialiais ilgalaikiais bedarbiais. Viena iš neigiamų darbo rinkos raidos tendencijų yra susijusi su nepasirengusiais darbinei veiklai bedarbiais. Jų skaičius nuolat didėja. Iki 1994 m. Lietuvos teritorinėse darbo biržose daugiausiai registravosi kvalifikuoti, atitinkantys darbdavių reikalavimus darbuotojai. Jie buvo praradę darbą dėl įmonės bankrutavimo, etatų mažinimo ar savo noru. Tačiau nuo 1994 m . teritorinėse darbo biržose pradėjo registruotis pradedantys darbinę veiklą žmonės turintys darbo stažą, bet ilgą laiką nedirbę ir jau praradę turėtą kvalifikaciją asmenys. Pradedantys darbo paiešką vaikinai ir merginos neturėjo reikiamos išsilavinimo ir profesinių žinių, o ilgą laiką nedirbę žmonės reikalavo psichologinės pagalbos ir perkvalifikavimo.

Neturėdami reikiamo išsilavinimo, darbo įgūdžių ir patyrimo, jauni žmonės dažnai priversti imtis nekvalifikuotų, neprestižinių ir sunkaus fizinio darbo reikalaujančių veiklų. Įvairios nedarbo problemą nagrinėjančios studijos ir ataskaitos rodo aiškią tendenciją, kad socialinių atskirties grupių mokymosi problemos Lietuvoje tampa vis aštresnėmis (kasmet apie 20% jaunų žmonių neįgyja pagrindinio išsilavinimo, nekvalifikuoti bedarbiai sudaro 30% visų bedarbių, 45% ilgalaikių bedarbių yra be profesinio pasirengimo). Neįgydami pagrindinio bei profesinio išsilavinimo, neišsiugdydami bendrųjų gebėjimų bei nesusiformuodami bendrųjų vertybių sistemos, šie asmenys negali sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje ir toliau lieka socialiai atskirti arba papildo šią grupę, o tai reiškia – reikalauja socialinių garantijų.

Konkurencijai darbo rinkoje aštrėjant, mažai kvalifikuotas ir nekvalifikuotas darbas vis labiau pakeičiamas aukštos kvalifikacijos intelektualine veikla. Per atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį (1990 – 2000) šuoliškai pakito reikalavimai darbuotojų išsilavinimui, universalumui, kūrybinei iniciatyvai. Kuo labiau išvystytos šios darbo jėgos savybės, tuo greičiau prisitaikoma prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Oficiali statistika teigia, kad turintys aukštąjį išsilavinimą darbuotojai sudaro mažiausią bedarbių dalį, nes sugeba be didesnio vargo papildyti profesines žinias ar persikvalifikuoti.

Tiriant konkrečią rinkos situaciją, svarbu žinoti, kokių bedarbių yra daugiausiai pagal jų ankstesnę ekonominę veiklą ir profesiją. Tai išsiaiškinus, galima pasirinkti efektyviausias darbo rinkos politikos priemones parengiant darbui ar perkvalifikuojant darbą praradusius žmones.

Ieškodami darbo vietos, ekonomiškai aktyvūs gyventojai išbando įvairius darbo paieškos būdus. Vieni bedarbiai pasikliauja darbo biržos paslaugomis, kiti tikisi susirasti darbo vietą
savarankiškai.

2. NEDARBO PRIEŽASTYS

Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija ( MRT), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindu ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo darbo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:

1) Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;

2) Didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;

3) Nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;

4) Gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;

5) Aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.

Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo.

Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „Pilną užimtumą “, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3- 6 % šalies darbo jėgos.

Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5 – 6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „senose“ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to , naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti darbo konkurencija darbo rinkoje. Nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau negu pragyvenimo reikmenų kiekis. Tik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „ pigios darbo jėgos“ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Reikia pažymėti, kad jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio migracija į industrines šalis nuolat augo.

3. NEDARBO NUOSTOLIAI

Nedarbo nuostoliai (kaštai) gali būti suskirstyti į dvi grupes: ekonominius nedarbo nuostolius ir socialinius nedarbo nuostolius.

Ekonominiai nuostoliai:

1. Vyksta gyventojų profesinės kvalifikacijos ir darbo įgūdžių praradimas, tiesiogiai vedantis prie individualios ir visuomeninės darbo jėgos degradacijos;

2. Dėl nedarbo didėjimo mažėja pagrindinio kapitalo (mašinų, staklių, įrenginių ir pan.) apkrovimas;

3. Prarandama dalis potencialaus bendrojo vidaus produkto, kai bendrasis nedarbo lygis viršija natūralaus nedarbo lygį;

4. Nedarbo augimas mažina mokesčių skaičių ir dėl to į nacionalinį biudžetą nepatenka dalis planuotų fizinių asmenų pajamų mokesčių;

5. Nedarbo plėtra didina nedarbo kaštus ir reikalauja papildomų asignavimų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.

Socialiniai nuostoliai:

1. Visuomenėje auga socialinė ir politinė įtampa;

2. Vykstant streikams ir piketams, prarandamas visuomeniškai būtino darbo kiekio dalis;

3. Nedarbo pasekmės netolygiai pasiskirsto tarp įvairių socialinių sluoksnių: labiausiai kenčia nekvalifikuoti ir mažai kvalifikuoti fizinio darbo atstovai, jaunimas, moterys;

4. Nedarbas skatina moralinių ir etinių vertybių nuvertėjimą, formuoja sąlygas nihilizmo apraiškoms
daugėja teisėtvarkos pažeidimų ir sunkių nusikaltimų;

6. Didėja gyventojų mirtingumas, sergamumas, alkoholizmas, ištuokų ir savižudybių skaičius.

4. PAGALBA NEDIRBANTIEMS

Pagal Bedarbių paramos įstatymą (1991), bedarbiu yra laikomas darbingo amžiaus, tačiau nedirbantis, nors nestudijuojantis, ir valstybinėje darbo biržoje užregistruotas kaip ieškantis darbo, ir/arba, pasiruošęs persikvalifikuoti, žmogus. Bedarbiui Vyriausybės yra teikiamos šios paramos priemonės:

 nemokamas profesinis orientavimas ir konsultavimas, bei nemokamai teikiama informacija apie laisvas darbo vietas darbo rinkoje;

 nemokamos darbo biržos paslaugos (ieškantiems darbo);

 nemokami profesiniai apmokymai (nedirbantiems);

 galimybė dirbti viešuosius ir, Darbo fondo apmokamus, darbus (nedirbantiems);

 bedarbio pašalpa.

Jauniems asmenims iki 18 metų amžiaus dar yra numatomos specialios laisvų darbo vietų kvotos, taip pat skiriamos darbo vietos, kuriose dirbant (12 mėnesių), valstybė jaunam žmogui gali išmokėti iki 12 minimalių mėnesio atlyginimų sumą.

Žmonės, kurie prieš tapdami bedarbiais, buvo tam tikrą laiką dirbę, turi teisę gauti bedarbio pašalpą. Tam tikrais atvejais bedarbio pašalpa gali būti mokama ir, neturintiems darbo stažo, asmenims (pabaigusiems universitetus, aukštesniąsias ar profesines mokyklas asmenims; asmenims, kurie prieš tai atliko privalomąją karo tarnybą; darbdavio iniciatyva atleistiems, darbuotojams; moterims arba vienišiems tėvams, auginantiems vaiką iki 8 metų amžiaus ir t.t.). Oficialaus darbo stažo neturintiems, asmenims bedarbio pašalpa gali būti mokama, jeigu jie dirba viešuosius, arba, Darbo fondo apmokamus, darbus, taip pat, jei jie yra išklausę specialų, darbo biržos siūlomų, profesinių apmokymų kursą. Vienkartinė mėnesio pašalpa yra mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį. Minimali bedarbio pašalpa yra lygi 135 litams per mėnesį, maksimali – 250 litų per mėnesį. Jeigu bedarbis/bedarbė atsisako jam/jai siūlomo, jo/jos profesiją, kvalifikaciją ir sveikatos būklę atitinkančio, darbo, pašalpa yra sumažinama 50. Pašalpa gali būti sumažinta ir atsisakius išklausyti nemokamų profesinių apmokymų kursą.

Egzistuoja aplinkybių, kurios reikalauja: aiškiai apibrėžti tam tikrų valstybės institucijų atsakomybę už užimtumo politikos įgyvendinimą, išryškinti ir įtvirtinti užimtumo politikos įgyvendinimo priemonių struktūrą, bei nustatyti politikos įgyvendinimo finansavimo šaltinius. Taip pat turi būti reguliuojamas ir organizuojamas laikinas bedarbių darbas, kartu sudarant sąlygas bedarbiui darbo ieškotis pačiam. Be to, turi būti sukurtos geresnės jaunimo, ilgai nedirbusiųjų, ir, kitoms padidintos rizikos grupėms priklausančių, žmonių įsidarbinimo galimybės. Darbo rinkos politika turėtų užtikrinti darbo aktyvinimo priemonių efektyvumą.

5. TYRIMO METODOLOGIJA

5.1. Rodikliai

Šioje kursinio darbo dalyje apibūdinsime rodiklius, kuriuos naudosime tyrime.

Užimti gyventojai – tiriamo amžiaus gyventojai, tiriamąją savaitę dirbę bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą, už kurį gavo darbo užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais) ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą: darbdaviai, savininkai, samdomi darbuotojai, šeimyninėje įmonėje dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną (pajamas), savarankiškai dirbantys asmenys.

Užimtieji kaime yra ir darbingo amžiaus smulkūs ūkininkai, kurie neturi kito pragyvenimo šaltinio, o tik tą žemę, nesvarbu, ar joje užaugintą produktą panaudoja savo reikmėms ar dalį parduoda.

Bedarbiai – 15-74 m. amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį susiradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą. Prie bedarbių priskiriami ir tie moksleiviai, studentai, namų šeimininkės ir kiti neaktyvūs gyventojai, kurie tiriamąją savaitę aktyviai ieškojo darbo ir buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti. Bedarbiams taip pat priskiriami samdomi darbuotojai, išėję priverstinių atostogų, jei jų darbdaviai nemoka jiems pakankamo (≥50%) darbo užmokesčio ar atlyginimo ir jei jie tyrimo metu gali dirbti ir ieško darbo. Priverstinėmis atostogomis laikomos darbdavio inicijuotos nemokamos atostogos.

Nedarbo lygis – bedarbių ir darbo jėgos santykis.

5.2. Duomenų bazės

Tyrimui naudojome 2000 – 2003m. duomenis. Duomenis ėmėme iš šių duomenų bazių: Lietuvos darbo biržos – www.ldb.lt, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – www.socmin.lt/, Statistikos departamento – www.std.lt.

5.3. Tyrimo metodai

Šiame darbe analizei naudosime kiekybinę lyginamąją analizę. Pasitelksime koreliacijos, regresinę, dispersinę, aprašomąją statistinę, laiko eilučių analizes ir indeksų metodą.

Vienas iš statistikos instrumentų,
naudosime tai yra statistinės lentelės, kuriose išdėstomi statistinio suvedimo ir grupavimo rezultatai. Taip pat neapseisime be grafinio informacijos vaizdavimo, t.y., grafiko, kuris yra antrasis vartojamas statistikos instrumentas, atliekant statistinį tyrimą. Bedarbystės analizei naudosime:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3084 žodžiai iš 6123 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.