Nedarbas ir infliacija1
5 (100%) 1 vote

Nedarbas ir infliacija1

NEDARBAS IR INFLIACIJA

1. Nedarbas, jo rūšys. Oukino dėsnis

Svarbiausi ekonominio nuosmukio požymiai yra gamybos apimties mažėjimas ir nedarbo lygio padidėjimas. Skiriami šie nedarbo tipai:

1. frikcinis (tekamasis) nedarbas. Frikcinis nedarbas – tai laikinas nedarbas, kurį sąlygoja ekonomikos pokyčiai ir subjektyvūs individų motyvai. Frikcinis nedarbas praktiškai yra neišvengiamas: vieni ieško geresnio darbo, kiti nedirba dėl sezoniškumo, o jaunimas ieško darbo pirmą kartą. Frikcinis nedarbas laikytinas dargi teigiamu, nes daugelis savo noru nedirbančiųjų iš menkiau apmokamo pereina į kvalifikuotesnį ir labiau apmokamą darbą;

2. struktūrinis nedarbas – tai toks nedarbas, kai darbo jėgos kvalifikacija ir geografinis pasiskirstymas neatitinka darbo sferoje keliamų kvalifikacinių reikalavimų. Technologiniai pokyčiai gamyboje sąlygoja tai, kad vienų, ypač senesnių, profesijų poreikis mažėja, pvz., mašininkių, stiklo pūtėjų. Panašiai būna pasikeitus geografinei aplinkai. Senoje vietoje buvę darbuotojai lieka bedarbiais. Struktūrinis nedarbas – sudėtingesnė nedarbo problema, nes jis trunka ilgai ir sukelia rimtas darbo jėgos persikvalifikavimo problemas;

3. ciklinis nedarbas – tai ekonominio nuosmukio metu atsiradęs laikinas nedarbas. Sumažėjus visuminei paklausai, sumažėja gamybos apimtis, didėja nedarbas.

Normaliai funkcionuojančioje ekonomikoje, jei nėra prievartinio įdarbinimo, nedarbo išvengti neįmanoma. Manoma, kad frikcinis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiamas, ryšium su tuo, išskiriama pilno ar visiško užimtumo sąvokos.

Pilnas užimtumas – tai toks užimtumo lygis, kai ciklinis nedarbas yra lygus nuliui.

Kitais žodžiais tariant, esant visiškam užimtumui, nedarbo lygis lygus frikcinio ir struktūrinio nedarbo sumai. Tokiu būdu, esant visiškam užimtumui, nedarbas šalyje egzistuoja, todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos dažnai naudojama natūralaus nedarbo lygio sąvoka.

Natūralus nedarbo lygis (NUR) – tai nedarbas, susidarantis pasiekus potencialųjį BNP, kai tekamasis ir struktūrinis nedarbas neviršija leistinų normų.

Natūralus nedarbo lygis yra tekamojo ir struktūrinio nedarbo sumos santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška:

Čia UF – frikcinis nedarbas; US – struktūrinis nedarbas; LF – darbo jėga.

Išvystytose šalyse natūralus nedarbo lygis yra 4 – 6%. Žymus nedarbas sąlygoja didelius ekonominius bei socialinius nuostolius. Pagrindinė nedarbo kaina – tai nepagaminta produkcija, kuri vadinama nepagamintu BNP atotrūkiu. Šis atotrūkis rodo, kiek faktinis BNP yra mažesnis už potencialųjį BNP. A.Oukinas matematiškai išreiškė santykį tarp nedarbo lygio ir nepagaminto BNP atotrūkio. Santykis vadinamas Oukino dėsniu. Jis rodo, kad, jei faktinis nedarbo lygis viršija natūralųjį lygį 1%, tai nepagamintas BNP atotrūkis sudaro 2.5%, vadinasi, santykis 1:2.5 ar 2:5. Šis santykis padeda geriau apskaičiuoti, kiek produkcijos visuomenė praranda padidėjus nedarbui. Sakykime, natūralus nedarbo lygis yra 6%, o faktinis nedarbo lygis 9.5%. Vadinasi, (9.5 – 6) Ч 2.5 = 8.75%. Gauname, kad, esant natūraliam nedarbo lygiui, BNP būtų didesnis už faktinį 8.75%. Pažymėtina, kad oficialūs nuostoliai, paskaičiuoti remiantis statistiniais duomenimis, dažnai būna netikslūs ir sumažinti. Tai susiję su tuo, kad oficiali statistika sunkiai įvertina prislėgtą nedarbą ir paslėptą nedarbą.

Prislėgtas nedarbas – tai toks nedarbas, kai žmogus, ilgą laiką aktyviai ieškojęs darbo, nusivilia ir nutraukia darbo paieškas kaip beviltiškas, tuo pačiu sumažindamas ir darbo jėgos skaičių. Tokie žmonės į darbo biržas jau nesikreipia ir nedidina nedarbo skaičiaus.

Paslėptasis nedarbas – tai situacija, kai dalis žmonių, negaudami pastovaus, jų kvalifikaciją atitinkančio, darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą.

Apskaičiuojant nedarbo lygį, būtina įvertinti prislėgtąjį ir paslėptąjį nedarbą. Todėl, manoma, kad tiksliausią nedarbo lygį leidžia apskaičiuoti duomenys, gauti reguliaraus šeimų apklausimo metodu.

Nedarbo lygis – tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau nerandančių tinkamo darbo, dalis visoje darbo jėgoje, išreikšta procentais:

Čia U – bedarbių skaičius; LF – darbo jėga.

Analizuojant nedarbą, ypač svarbu įvertinti socialinius nedarbo nuostolius. Depresija sąlygoja neveiklumą, neveiklumas – kvalifikacijos, savigarbos, moralinių principų praradimą.

2. Infliacija: priežastys, atmainos

Infliacija – vidutinio kainų lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios mažėjimas.

Pagal mastą skiriama lėtoji ar mažoji infliacija (1 – 3% per metus) ir hiperinfliacija (50% per mėnesį). Paprastai infliacija nebūna nei lėtoji, nei hiperinfliacija. Daugeliui šalių ji yra per didelė, kad būtų mažąja, ir per maža, kad vadintume hiperinfliacija.

Infliacijos tipai:

1. paklausos infliacija;

2. pasiūlos infliacija.

Paklausos infliacija atsiranda tada, kai visuminė paklausa viršija visuminę pasiūlą, t.y., kai pilnai išnaudotos visuomeninės gamybos galimybės. Atsiradęs prekių deficitas sąlygoja kainų kilimą. Paklausos infliacija ryškiausiai pasireiškia tuomet, kai ekonomika įžengia į vertikalią visuminės pasiūlos kreivės dalį. Joje pilnas užimtumas apima visas ūkio sferas. Todėl toliau auganti paklausa
nekompensuojama gamybos plėtimu. Reali gamybos apimtis jau yra maksimali, tolesnis paklausos augimas sukelia infliaciją.

Esant pasiūlos infliacijai, kainų kilimą sąlygoja padidėję gamybos kaštai produkcijos vienetui pagaminti. Padidėjus kaštams, sumažėja prekių pasiūla ir, to pasėkoje, auga kainos. Apibendrintai skiriamos dvi pagrindinės priežastys, sąlygojančios gamybos kaštų augimą:

1) nominalaus darbo užmokesčio augimas;

2) žaliavų ir energijos kainų augimas.

Praktikoje dažnai sunku vieną nuo kitos skirti pasiūlos ir paklausos infliacijas. Pvz., didinant valstybės užpirkimus, tarkime, armijos tikslams, didėjanti visuminė paklausa sukelia paklausos infliaciją. Didėjant visuminei paklausai, firmos, didinančios pasiūlą, turi susitaikyti su didesniais kaštais darbo užmokesčiui, žaliavom, energijai. Todėl jos nori nenori turi didinti produkcijos kainas. Vadinasi, nors šiuo atveju aiškiai pasireiškia paklausos sąlygota infliacija, daugeliui firmų atrodo, kad infliaciją sąlygojo didėjantys kaštai produkcijos vienetui pagaminti. Nežinant pirminio šaltinio, nustatyti infliacijos tipą gana sunku.

3. Infliacija ir nedarbo lygis. Filipso kreivė

Nagrinėdami J.M.Keynes’o visuminės pasiūlos kreivę, matėme, kad ekonomikoje gali būti arba nedarbas (horizontali atkarpa), arba infliacija (vertikali atkarpa). Bet nedarbas ir infliacija kartu būti negali. Daugumos ekonomistų nuomone, ši J.M.Keynes’o išvada teoriškai pasiteisino maždaug iki 1970 metų. Vėliau padėtis iš esmės pakito. Infliacija ir nedarbas vienu ir tuo pačiu metu tapo pastoviu reiškiniu. Tai įvertindamas, A.V.(arba W.)Phillips’as statistiniais duomenimis pagrindė šį teorinį teiginį. Esant aukštesniems infliacijos tempams, nedarbo lygis yra mažas, ir atvirkščiai.

Grafikas rodo, kad, kuo didesnė visuminė paklausa, tuo didesnė infliacija, tuo aukštesnės kainos, gamybos apimtis bei užimtumas. Kadangi gamybos apimtis ir nedarbo lygis – atvirkščiai proporcingi, darytina išvada, kad aukštas infliacijos lygis siejamas su mažu nedarbo lygiu. Šią priklausomybę išreiškia Filipso kreivė:

Filipso kreivę pagrindinai paaiškina 2 priežastis:

1. darbo jėgos rinkos nesubalansuotumas. Vystantis ekonomikai, keičiantis technologijoms, vykstant geografiniams pokyčiams, sunku pasiekti visų specialybių darbuotojų pilną užimtumą vienu ir tuo pačiu metu. Tuo metu, kai vienose šakose darbuotojų gali trūkti, kitose gali būti nedarbas. Tose sferose, kur darbuotojų trūksta, darbo užmokestis pakyla, t.y. padidėja gamybos kaštai, kurie sąlygoja kainų augimą. Rezultate, kainos auga dar nesant pilnam užimtumui;

2. ekonomikai artėjant prie pilno užimtumo rinkos, vis labiau pasinaudojama monopoline stambaus verslo ir profsąjungų valdžia. Pastarosios diktuoja aukštesnes atlyginimo sąlygas, su kuriomis stambios firmos linkusios sutikti. Jos padidėjusius gamybos kaštus gana lengvai aukštesnių kainų sąskaita permeta ant vartotojų pečių. Rezultate, visuminei paklausai likus tai pačiai, kainos išauga.

Apibendrinant šias priežastis, matome, kad, kuo mažesnis nedarbas, tuo sparčiau didėja atlyginimai. Vadinasi, Filipso kreivę galime nubrėžti ne tik infliacijos ir nedarbo, bet ir darbo užmokesčio ir nedarbo koordinačių ašyse:

Filipso kreivės vaidmuo ypač pasireiškia nustatant vyriausybės ekonominę politiką. Reguliuojama visuminės paklausos politika palūkanų normos, mokesčių politikos pagalba leidžia Filipso kreivėje nustatyti palankiausią tam momentui tašką. Tačiau bet kuri vyriausybės politika negali panaikinti alternatyvias nedarbo ir infliacijos sąsajas.

* * *

Filipso kreivė (Fischer, Dornbusch. Economics)

Visuminės pasiūlos kreivė turi atspindėti ir nesibaigiančią infliaciją, t.y. nesibaigiančius kainų lygio pokyčius, todėl visuminės pasiūlos kreivės formulė yra:

P = P-1 [ 1 + l(Y – Y*)]

Čia P – kainų lygis, P-1 – praėjusio periodo kainų lygis, Y – gamybos apimtis (GNP), Y* – potenciali gamybos apimtis (esant pilnam užimtumui). Jei infliaciją pažymėsime `n, tai:

`n = (P – P-1) / P-1

Vadinasi,

`n = l (Y – Y*)

Tokiu būdu visuminės pasiūlos kreivė (antra formulė) rodo, kad infliacija yra aukšta, kai gamybos apimtis viršija potencialų lygį (esant pilnam užimtumui). To priežastys:

· Filipso kreivė rodo, kad darbo užmokestis auga greičiau, kai nedarbo lygis mažesnis;

· gamybos apimtis didesnė kai nedarbo lygis mažesnis;

· firmos nustato kainas atsižvelgdamos į darbo jėgos kaštus, tad darbo užmokesčiui kylant, kyla ir kainos;

· ankšta darbo jėgos rinka sąlygoja darbo užmokesčio ir kainų infliaciją.

Siūlydami pagerinti Filipso kreivę, M.Friedman’as (M.Friedman “The role of monetary policy”, 1968) ir E.Phelps’as (E.Phelps “Phillips curves, expectations of inflation, and optimal unemployment over time”, 1967) pažymėjo, kad Filipso kreivė ignoruoja lauktos infliacijos efektą darbo užmokesčio nustatymui. Darbininkams svarbus realus darbo užmokestis, o ne nominalus, todėl jie nori, kad infliacija jiems būtų kompensuota. Friedman’o – Phelps’o teorija siūlo kompensuoti lauktą infliaciją (expected inflation). Tačiau yra dvi alternatyvos:

· darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja laukiamą infliaciją;

· darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja praeito periodo
infliaciją.

Skirtumas tarp šių alternatyvų yra labai svarbus, nes paaiškinimas turi skirtingas laikotarpio, reikalingo infliacijos lygiui pakeisti, reikšmes. Jei šių metų darbo užmokestis atspindi praeitų metų infliaciją, ir kainos didele dalimi priklauso nuo darbo užmokesčio, tai dabartinė infliacija atspindės praeitų metų infliaciją, ir infliacijos lygis keisis tik palaipsniui. Sudarant sutartis dėl darbo užmokesčio svarbi būtent laukiama infliacija, nes ji dažnai nesutampa su tikrąją, todėl tenka imtis radikalių priemonių, galinčių staigiai pakeisti infliacijos lygį.

Egzistuoja du laukiamos infliacijos formulavimai:

1. Lūkesčiai yra adaptyvūs, jei jie paremti ankstesniais infliacijos pokyčiais. Galima daryti prielaidą, kad kartais laukiama infliacija lygi praeitų metų infliacijai;

2. Racionalių lūkesčių hipotezė teigia, kad formuodami savo lūkesčius žmonės nedaro sistematinių klaidų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1729 žodžiai iš 5714 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.