Nedarbas ir jo priežastys
5 (100%) 1 vote

Nedarbas ir jo priežastys

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Nedarbas ir jo rūšys ………………………………………………………………………………… 4

1.1. Nedarbo sąvoka ……………………………………………………………………………….. 4

1.2. Nedarbo rūšys …………………………………………………………………………………. 4

2. Bedarbiai ir jų struktūra ………………………………………………………………………….. 6

3. Nedarbo priežastys …………………………………………………………………………………. 8

4. Nedarbo mažinimas ………………………………………………………………………………..

4.1. Nedarbo mažinimas ………………………………………………………………………….

4.2. Darbo vietų paieška ir kūrimas …………………………………………………………..

4.3. Darbo rinkos profesinis mokymas ………………………………………………………

5. Nedarbo nuostoliai …………………………………………………………………………………

5.1. Nedarbo nuostoliai ……………………………………………………………………………

5.2. Nedarbo lygio įvertinimo būdai ………………………………………………………….

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………..

LITERATŪRA ……………………………………………………………………………………………….

ĮVADAS

Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui žmonių apsunkina kasdienį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Nedarbas yra viena sunkiausiai sprendžiamų ekonomikos problemų. Po Antro Pasaulinio karo buvo tikimasi garantuoti aukštą užimtumo lygį, per trumpą laikotarpį sustabdyti nedarbo augimą. Ši euforija baigėsi praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai išaiškėjo, jog užimtumo didinimas norimų rezultatų neduoda. Nedarbas pradėjo sparčiai didėti ir tapo ilgai trunkančiu reiškiniu. Susiklosčiusi situacija nulėmė makroekonominių teorijos revizijos būtinumą ir naują orientaciją užimtumo politikoje (Paliulytes).

Lietuvos darbo rinkoje įvyko svarbių pasikeitimų pereinamojo laikotarpio metu. Įgyvendinant ekonomines reformas mažėjo bendras užimtumas: 1991-2000 metais jis sumažėjo 312 tūkst. dirbančiųjų. Daugiausia darbo vietų buvo prarasta 1992-1994 metais.

Lietuvos statistikos departamento atliekamų gyventojų apklausų duomenimis nedarbo lygis 1998 m. sudarė 13.3, o 1999 m. 4.1 procento. Laisvosios rinkos instituto atliekamų makroekonominių rodiklių tyrimo duomenimis, nedarbo lygis, neskaitant kaimo, 1998 m. buvo 10.2, o 1999 m. – 12.4 procento. Kaip matome, skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus rodiklius. Tai yra natūralu, nes nedarbo sąvoka nėra vienareikšmė, be to, skiriasi ir tyrimo metodai. Tačiau, ar vienaip, ar kitaip skaičiuotume, aišku, kad nedarbas Lietuvoje yra didelė problema ir jo augimas praeitų metų pabaigoje paspartėjo (Komentaras Žinių radijui, 2000 05 17)

Norėdami išsiaiškinti nedarbo priežastis, visų pirma apžvelkime nedarbo aplinką: nedarbo sąvoką, jo rūšis, bedarbius ir jų struktūrą.

Darbo objektas: nedarbas ir jo priežastys

Darbo tikslas: apžvelgti nedarbą ir išanalizuoti jo priežastis

Metodika: mokslinės literatūros apžvalga ir analizė, Statistikos departamento ir Darbo biržos statistiniai duomenys.

Uždaviniai:

1. Susipažinti su nedarbo sąvoka ir jo rūšimis;

2. Apžvelgti bedarbių apibrėžimus ir jų struktūrą;

3. Išanalizuoti nedarbo priežastis;

4. Apžvelgti nedarbo mažinimo galimybes.

1. NEDARBAS IR JO RŪŠYS

1.1. Nedarbo sąvoka

Nedarbas t. y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas (dabar žymiu mastu amortizuojamas). Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio socialines problemas. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis sutrikdo socialinių procesų eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas.

Nedarbas yra nevienalytis reiškinys. Dž. M. Keinsas siūlė skirti nedarbą, atsirandantį laisva valia (savanoriškas nedarbas), ir prievartinį nedarbą. Pirmasis yra tada, kai laisvos darbo vietos nepritraukia nedirbančių žmonių dėl juos nepatenkinančio (per žemo) darbo užmokesčio lygio, antrasis – kai nedirbantis žmogus sutinka su esamu atlyginimo dydžiu, bet negali rasti paties darbo (darbo vietos). ( 2, p. 247).

1.2. Nedarbo rūšys

Yra 5 pagrindinės nedarbo rūšys:

1) paprastasis (tekamasis) nedarbas,

2) ciklinis nedarbas,

3) struktūrinis nedarbas,

4) paslėptasis nedarbas,

5) sustingęs nedarbas.

Paprastasis nedarbas atsiranda žmonėms išeinant iš darbo dėl asmeninių priežasčių, pavyzdžiui, ieškant geresnio darbo, ieškant darbo baigus mokslą arba kursus, persikeliant į kitą gyvenamąją vietą arba pasibaigus tam
tikro darbo sezonui. Pastarųjų dviejų priežasčių sukeltas nedarbas dar vadinamas migruojančiu, arba sezoniniu, nedarbu. Paprastasis nedarbas trunka neilgai (4 – 6 savaites), bet visiškai pašalinti jo negalima. Tai laikoma normaliu reiškiniu, jei jis neviršija tam tikro masto.

Ciklinis nedarbas susijęs su ekonominiu ciklu, t. y. Su ūkinio aktyvumo svyravimu. Kai sumažėja ūkinis aktyvumas ir ekonomika ima smukti, padidėja ir nedarbas. Tokią nedarbo rūšį galima apibūdinti kaip menkos paklausos nedarbą. Tai periodinis rinkos ekonomikos reiškinys, galintis pasiekti didelių mastų. Iki praėjusio amžiaus vidurio tai buvo pagrindinė nedarbo priežastis (1, p. 237 – 238).

Struktūrinis nedarbas atsiranda tada, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamo produkto technologijoms. Šiuo atveju dalis tam tikros kvalifikacijos darbuotojų netenka darbo , nes jų specialybė tampa nebereikalinga, arba labai sumažėja jos paklausa. Todėl reikia ilgesnio laiko, kol darbuotojas susiras naują darbą pagal savo turimą specialybę ir kvalifikaciją, arba ją turės pakesti, įgydamas kitą specialybę ir tam tikrą kvalifikaciją, kuri paklausi darbo rinkoje. Šios kategorijos bedarbiai sudaro pagrindinę oficialiai registruojamų bedarbių dalį.

Paslėptasis nedarbas. Šiai bedarbių kategorijai priskiriami asmenys, kurie turi kažkokį užsiėmimą ar verslą (smulkūs valstiečiai, amatininkai, gatvės prekeiviai ir t. t.), asmenys, dirbantys nevisą darbo dieną ir kt., kuriems šis užsiėmimas neužtikrina tokių pajamų, kurios galėtų patenkinti bent minimalius jų ir jų šeimų poreikius. Šio nedarbo mastai atsiskleidžia tik tada, kai atsiranda daug laisvų darbo vietų (pvz., hidroelektrinių, tunelių, kanalų ir kitų stambių objektų statyba, naujų stambių įmonių atidarymas ir kt.). (3, p. 125 – 126).

Sustingęs nedarbas. Šiai rūšiai priklauso tų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų, atsitiktinį darbą. Jie atleidžiami pirmieji ir samdomi paskutinieji. Todėl jų nedarbo laikotarpiai dažni ir ilgi. Tokie yra sezoniniai darbininkai, namudininkai, nusivylę bedarbiai, vadinamųjų „skurdo zonų“ gyventojai, degradavę ir asocialūs visuomenės nariai, iš dalies praradę darbingumą. Lietuvoje ši nedarbo forma apima nekvalifikuotus, atgyvenusių specialybių darbininkus ir tarnautojus, bei ilgalaikius bedarbius. (5, p. 32).

2. BEDARBIAI IR JŲ STRUKTŪRA

Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) metodologiją, bedarbiais laikomi 14 metų amžiaus ir vyresni asmenys, kurie tiriamąjį laikotarpį savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengią artimiausiu metu pradėti dirbti, keturias savaite intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavį, draugus, gimines, žiniasklaidą, ieškodami darbo lankė statybas, turgavietes, neoficialias darbo biržas, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenziją, kreditą.

Bedarbiams taip pat priskiriami:

– asmenys, kurie laikinai dėl techninių ar ekonominių priežasčių nedirba savo darbo vietoje ir neturi formalaus ryšio su darboviete, ieško kito darbo;

– studentai, namų šeimininkės ir kiti asmenys, tiriamąjį laikotarpį užimti neekonomine veikla (mokosi, šeimininkauja namuose), bet ieško darbo ir pasirengę artimiausiu metu (per dvi savaites pradėti dirbti);

– moterys, išėjusios nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros iki 3 metų amžiaus atostogų, iki tol nedirbusios ar dirbusios, bet neturinčios garantijų pasibaigus atostogoms grįžti į ankstesnįjį darbą, aktyviai ieškančios darbo ir pasirengusios artimiausiu metu (per dvi savaites pradėti dirbti);

TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvos statistikoje. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Bedarbio statutas yra suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų darbo ir uždarbio netekimo priežasčių. Tai leidžia nedirbantiems, taip pat ir žemės ūkio bendrovės nariams, turintiems iki 3 ha dydžio žemės sklypus, naudotis visomis užimtumo ir socialinėmis garantijomis.

Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir statistikos departamento atliekami darbo jėgos tyrimai. Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir skiriasi nuo darbo biržos duomenų dėl skirtingo bedarbių sąvokos apibrėžimo. Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravusius valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba. Todėl statistikos departamento duomenimis bedarbių skaičius ir nedarbo lygis
Lietuvoje yra 2 – 3 kartus didesnis, negu skelbia Lietuvos darbo birža. 2004m. Darbo biržos skelbiami duomenys pateikiami 1 pav.

3. NEDARBO PRIEŽASTYS

Nedarbo ir jo lygio kitimo priežastys nagrinėjamos atsižvelgiant į pagrindines rinkos teorijos pozicijas t.y. į neoklasikinę ir keinsistinę. Neoklasikinė teorija teigia, kad darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. didžiausią užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui. Šios teorijos šalininkai teigia, kad toks užimtumo lygis gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo nusistovėjimo mechanizmas – darbo užmokesčių tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Jų nuomone viena iš svarbiausių didelio nedarbo priežasčių – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai, kurie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, o jos rezultatas – nelankstus darbo užmokestis

Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis darbo keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. Toks nedarbas, atsiradęs dėl nelankstaus darbo užmokesčio rezultato, vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu.

Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kuria diktuoja įvairios firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį užmokestį.

Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę, būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbo pasiūla viršija jos paklausą, darbdaviai turėtų sumažinti darbo užmokestį. Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbas ir kyla dėlto, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis:

1. Minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas. Vyriausybės priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi iki pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmas taikyti ne žemesnius už vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis lygis praktinės reikšmės neturi, nes jie gauna didesnį darbo užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo jėgai, ypač nekvalifikuotai.

Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai yra žemas. Taip yra dėl dviejų priežasčių (vadov, p. 385-387)):

a) Paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas.

b) Paaugliai firmose labai dažnai “nemokamai” įgyja profesiją ir darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio. Tai irgi sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį. Todėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi didelę reikšmę.

Nepaisant to, mažėjantis jaunų bedarbių skaičius rodo, kad jaunimas yra aktyvesnis ir turi daugiau galimybių įsitvirtinti darbo rinkoje. Kas penktas (35 tūkst.) nuo metų pradžios įsiregistravęs darbo biržoje bedarbis buvo asmuo iki 25 m. amžiaus, tačiau lapkričio 1 d. jaunimo darbo biržoje buvo tik 10,8 tūkst. arba 8,7 proc. visų bedarbių ( Darbo biržos). Paveiksle pavaizduoti duomenys rodo, kaip jaunimo nedarbo lygis kito nuo 1997 m. iki 2001 m.

1 pav. Jaunimo nedarbas 1997-2001 m.

Mokslininkai tyrinėjo minimalaus darbo užmokesčio nustatymo poveikį paauglių užimtumui. Jie lygino minimalaus darbo užmokesčio pokyčius per tam tikrą laiką su paauglių įdarbinimo pokyčiais. Tyrinėjimai parodė, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio padidinamas 10 proc. paauglių užimtumą sumažina 1 – 3 procentais. Vadinasi, firmos nelinkusios mokėti jaunimui didesnį užmokestį nei jų pusiausvyros darbo užmokestis, o samdo aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus, kurių pusiausvyros darbo užmokestis atitinka minimalų darbo užmokestį.

Dalis ekonomistų mano, kad jaunimui nederėtų taikyti minimalaus darbo užmokesčių įstatymų, nes lankstaus (kintančio) darbo užmokesčio politika leistų mažinti paauglių ir jaunimo darbo užmokestį, priartintų jį prie jų pusiausvyros darbo užmokesčio, o kartu sumažintų jų nedarbą, sudarytų sąlygas firmose įgyti profesiją. Tačiau yra nuomonių, kad tokie veiksmai skatintų firmas kvalifikuotus suaugusius darbuotojus pakeisti paaugliais ir jaunimu. Dėl to padidėtų kitų darbuotojų grupių
lygis.

Valandinio minimalaus darbo užmokesčio nustatymas kenkia ne visiems. Jei ne šis įstatymas, dalies žmonių pajamos būtų žymiai mažesnės.

2. Profsąjungų reikalavimas stabiliam darbo užmokesčiui. Profsąjungų vaidmuo atskirose šalyse gerokai skiriasi. Daugiausiai profsąjungos narių yra Skandinavijos šalyse. Šių organizacijų judėjimo išsivystymas leidžia spręsti apie jų galimą įtaką deryboms dėl darbo užmokesčio lygio.

Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių ir darbdavių derybos. Dažniausiai pagal sudaromą kolektyvinę sutartį darbo užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firma savarankiškai gali spręsti apie jai reikalingą darbuotojų skaičių. Paprastai dėl to mažinamas darbuotojų skaičius, ir auga lūkesčių nedarbas

Be to, profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jų įtaka tik savų darbuotojų darbo užmokesčiu. Jos gali daryti poveikį ir profsąjungoms nepriklausančių darbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Grėsmė, jog ir šių firmų darbuotojai kurs profsąjungas, pakelia jų darbo užmokestį virš pusiausvyros lygio. Tai daro įtaką darbo užmokesčiui ir valstybės sektoriuje. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse profsąjungų priimti sprendimai dėl darbo užmokesčio gali būti vien tik darbo arba užimtumo institucijų sprendimu taikomi darbininkams, nepriklausantiems profsąjungoms.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2381 žodžiai iš 7817 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.