Nedarbas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Nedarbas Lietuvoje

ĮVADAS

Viena iš svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą, todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo priežastis, lygį, mikroekonominius ir makroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Priklausomai nuo situacijos rinkoje, kito mokslininkų požiūris į nedarbą. XX a. 4-ą dešimtmetį Didžiosios depresijos metu kilęs nedarbas reiškė milžinišką išteklių eikvojimą, tuo pačiu ir žmonių asmenines bėdas. Tai buvo reiškinys, kurio reikėjo išvengti bet kokiais būdais.

Vėlesniu metu pradėjo formuotis visiškai kitas požiūris į nedarbą. Buvo manoma, kad bedarbiai neturi darbo tik trumpą laiką. Taip pat daugelis žmonių ieškojo darbo geresnio, palyginus su tuo kurį dirbo anksčiau. Tuo metu buvo manoma, kad nedarbas nereiškia išteklių švaistymo, o atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai.

Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įsigijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžus po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų mažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.

Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos darbo verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės, akcinės bendrovės. Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietų paskirstymo tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo.

Šio darbo tikslas – parodyti, kodėl nedarbas yra neišvengiamas, kas lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos. Svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes, nes dėl jo visuomenė patiria didžiulių mikroekonominių ir makroekonominių nuostolių. Būtina atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, užimtumo problemas.

1. DARBO JĖGOS IR NEDARBO SĄVOKOS

Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo jėgos naudojimo prekių ir paslaugų gamybai efektą.. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali, dirba.

Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga – tai darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių.

Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.

Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykius, išreikštu procentais:

Nedarbo lygis = (bedarbių skaičius/ darbo jėgos skaičius) x 100%

Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais.

Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo aspektu svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų aktyvumo lygis bei užimtumo lygis.

Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.

Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių metodu.

Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičių santykis.

Įvairiose šalyse gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodikliai dažniausiai skiriasi. Esant aukštesniam gyventojų ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis. Tuo tarpu nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio rodikliu tokios
priklausomybės nėra.

Tačiau šių bendrų rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbo matavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo:

1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;

2) darbo paieškų laiko trukmės;

3) darbo paieškų kriterijaus;

4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

5) naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo) skaičiaus nustatymo.

Informacijos šaltiniai apie nedarbą atskirose šalyse irgi gali skirtis: vienose – tai namų ūkių atrankinių tyrimų duomenys, kitose – socialinio draudimo (skaičiaus žmonių, gaunančių nedarbo pašalpas) duomenys, trečiose – oficialios statistikos, ketvirtose – darbo biržos duomenys ir kt.

Lietuvos darbo biržos informacija irgi neparodo tikslaus bedarbių skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažystamus, pagal skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo biržos skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą. Palyginus Lietuvos statistikos departamento pateikiamą nedarbo lygį su Lietuvos darbo biržos duomenimis matome, kad nedarbas gerokai skiriasi. Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respondentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.

2. NEDARBO PRIEŽASTYS

Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atkreipti dėmesį į susiformavusias pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę.

Pagrindinis neoklasikinės teorijos teiginys – darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi savaime pasiekti pusiausvyrą ( maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms). Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, tai yra pasiekti maksimalų užimtumo lygi, esant tam tikram išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikai teigia, kad nedarbas atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, bet todėl, kad jo funkcionavimas ribojamas (ūkyje per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos užimtumo politikos priemonės. Jų nuomone, visai nereikalingas aktyvus valstybės kišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietų išsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina yra likviduoti tai, kas trukdo laisvosios rinkos funkcionavimui. Reikia apriboti profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbo pašalpas ir panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčių panaikinimą. Tam ji turėtų tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę sistemą, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, efektyviai organizuoti profesinį mokymą bei suaugusių permokymą.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1248 žodžiai iš 3556 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.