TURINYS
ĮVADAS 2
1. NEDARBO ESMĖ, BEI JUOS APIBŪDINANTYS PAGRINDINIAI PARAMETRAI 3
2. NEDARBYSTĖS EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS PASEKMĖS 6
3. NEDARBO LYGIS IR JO POKYČIAI 7
4. NEDARBYSTĖS MAŽINIMO BŪDAI IR GALIMYBĖS 10
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13
ĮVADAS
Viena svarbiausių šių dienų problemų yra nedarbas ir skurdas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo ir skurdo problema yra ne tik politinių ir ekonominių diskusijų objektas, bet taip pat ir sociologijos bei psichologijos mokslų nagrinėjimo dalykas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo ir skurdo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą ir skurdą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti visuomenės užimtumo politiką. Sociologai nedarbą ir skurdą sieja su žmonių tarpusavio santykiais ir visuomenės santykiais. Psichologai nagrinėja nedarbystės ir skurdo sukeliamas pasekmes žmogui, jo vidiniams įsitikinimams.
Šios temos tikslas – atskleisti nedarbo ir skurdo sąvoką, išnagrinėti jo ekonominį ir socialinį aspektus. Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mokroekonominių ir makroekonominių nuostolių, svarbu išnagrinėti nedarbo pasekmes bei atskleisti nedarbo ir skurdo sumažinimo būdus.
1. NEDARBO ESMĖ, BEI JUOS APIBŪDINANTYS PAGRINDINIAI PARAMETRAI
Nedarbystės (nedarbo) kategorija yra glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga yra darbingo amžiaus (nuo 18 m.) dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. [1, p. 29] Darbo jėga taip pat nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės.
Taigi bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. [1, p. 29] Aplamai bedarbiai yra tik nedidelė visuomenės dalis, ką galima pamatyti iš lentelėje pateiktų duomenų.
GYVENTOJAI
AKTYVŪS GYVENTOJAI NEAKTYVŪS GYVENTOJAI
UŽIMTI GYVENTOJAI BEDARBIAI
Gyventojai: a) moksleiviai ir studentai, lankantys
a) dirbantys už atlyginimą a) neturintys darbo, dieninio mokymo įstaigas;
visą ar ne visą darbo laiką; teikiančio pajemų;
b) laikinai nedirbantys dėl b) ieškantys darbo b) asmenys, gaunantys senatvės, lengvatines
ligos, atostogų; dirbantys (besikreipiantys į ar invalidumo pensijas;
pagal specialų grafiką; įdarbinimo įstaigas,
besimokantys, streikuojantys tiesiog į darbdavius c) namų šeimininkės ir asmenys, prižiūrintys
ir kt.; ir kt.); vaikus;
c) dirbantys savarankiškai. c) pasiruošę dirbti.
d) netekę vilties rasti darbą ir jo nebeieškantys;
e) kiti asmenys, kurie nenori dirbti.
Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kaip žmonės neturi darbo, bet aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinta sąvoka – nedarbas. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis, kuris rodo, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta, tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentinė išraiška. [1, p. 29]
Taigi trumpai aptarus nedarbo lygio sąvoką, manyčiau būtina aptarti nedarbo priežastis ir nedarbo rūšis.
Pažymėtina, jog darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitinka jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį. Galima būtų išskirti tokias nedarbo priežastis:
1) nelankstus darbo užmokestis, kurį lemia minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilaus darbo užmokesčio ir skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimas;
2) ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės
kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacija, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą; [2, p. 383]
3) netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir pakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių;
4) didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas irgi turi neigiamą poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas ir ypač neigiamai veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystimąsi ir neoficialaus užimtumo augimą. [2, p. 388]
Taigi nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia nedarbo lygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, ir sudėtinga nustatyti svarbiausias.
Nedarbo rūšys, kaip ir nedarbo priežastys, taip pat yra labai įvairios, tačiau panagrinėsiu tik tas, kurios susijusios su socialine nedarbo sąvoka.
Taigi, visų pirma, yra išskiriamas „prislėgtinis“ nedarbas, kuris galėtų būti suprantamas kaip tie asmenys, kurie yra nusivylę ir praradę viltį gauti darbą, todėl jie nėra įtraukiami į bedarbių grupę, nes nėra užsiregistravę darbo biržoje.
Antra, yra išskiriamas „paslėptinis“ nedarbas, kuris yra suprantamas kaip padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos nei turima ir pan.
Trečia nedarbo rūšis yra „šešėlinis“ nedarbas – tai toks nedarbas, kai asmuo suinteresuotai stengiasi įrodyti, jog yra bedarbis, nes dažniausiai tai suteikia socialines garantijas.
Ekonomikoje taip pat išskiriamas tekamasis, struktūrinis ir ciklinis nedarbas, tačiau apie juos šiame darbe nekalbėsiu.
Taigi nedarbo, kaip ekonominės kategorijos, sąvoka yra aiški, tačiau kaip suprasti socialinį nedarbo aspektą?
Socialinis – tai duotos visuomenės visuomeninių santykių visuma, individų arba jų grupių integruota bendros veiklos (tarpusavio sąveikos) procese, konkrečiomis vietos ir laiko sąlygomis. Bet kuri visuomeninių santykių (ekonominių, politinių ir kt.) sistema susijusi su žmonių tarpusavio santykiais ir jų santykiais su visuomene. Todėl kiekviena iš šių sistemų visada turi savo aiškiai išreikštą socialinį aspektą. [5, p. 39] Taigi nedarbui taip pat yra būdingas socialumas, nes šie santykiai susiklosto visuomenėje, yra susiję su žmonių tarpusavio santykiais ir jų santykiais su visuomene.