Nedarbas1
5 (100%) 1 vote

Nedarbas1

1121314151

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………….3

1.NEDARBO SAMPRATA IR STRUKTŪRA………………………………………………….5

1.1 Nedarbo rūšys ir tipai………………………………………………………………………………..6

1.2 Natūralus nedarbo lygis……………………………………………………………………………9

2. NEDARBO PRIEŽASTYS PAGAL RINKOS TEORIJAS……………………………10

3. NEDARBO PRIEŽASČIŲ ANALIZĖ………………………………………………………..12

4. NEDARBO PASEKMIŲ TRAKTAVIMAS………………………………………………..14

5. NEDARBO MAŽINIMO PROBLEMA………………………………………………………16

5.1 Nedarbo prevencija…………………………………………………………………………………17

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………..19

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………20

ĮVADAS

Šiuolaikinės rinkos ekonomikoje vienas iš svarbiausių “sveikatos” indikatorių šalia infliacijos yra nedarbo lygis. Dėl to užimtumas įgyja globalinį mastą. Viena iš pagrindinių ūkio stabilizavimo politikos užduočių iki minimumo mažinti nedarbą. Tai svarbi ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema. Ji taip pat yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ir ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos sureguliavimo rodiklių. Tyrinėjant nedarbą, nustatomas jo lygis, priežastys, pasekmės ir nuostoliai. Iš to seka rengiama ir tobulinama vyriausybės politika.

Nedarbas turi tendenciją didėti ne tik Lietuvoje. Tokiose Europos valstybėse kaip Vokietija, Ispanija, Suomija, Italija ir Prancūzija paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje nedarbo lygis smarkiai išaugo. Nedarbas tapo įprastu reiškiniu. Dėl to aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės, bet ir Europos Sąjungos institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kt.

Kalbant apie nedarbą labai svarbu žinoti nedarbo neišvengiamumo priežastis, kas lemia jo lygį, dinamiką ir kokios yra nedarbo formos? Kodėl svarbu žinoti natūralųjį nedarbo lygį?

Dėl nedarbo visuomenė patiria daug nuostolių. Jų žalingų pasekmių dydis siekia plačius mastus, o likvidavimas glaudžiai siejasi su nedarbo mažinimo būdais. Vyriausybės planų dėl užimtumo didinimo įgyvendinimas – viena opiausių, sudėtingiausių ekonomikos gerinimo problemų. Todėl nagrinėjant šią ekonomikos gerinimo pusę, kurios pagalbą atskleidžiami ekonominės politikos trūkumai, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti nedarbo problemų sprendimo alternatyvius variantus, o vyriausybei pasirinkti optimalius sprendimus.

PROBLEMA: BEDARBYSTĖ LIETUVOJE – PLATAUS MASTO SOCIALINĖ PROBLEMA.

Nedarbas didina žmonių riziką tapti skurstančiais. Šio metu registruotų darbo biržoje bedarbių yra 15000. Tai nėra realus skaičius, nes darbo biržoje registruojasi ne visi norintys įsidarbinti. Dauguma darbo ieško individualiai. Nedarbo lygis lietuvoje šiuo metu yra 11,5 proc. Lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, jis žemesnis negu vidutinis.

Nedarbas yra struktūrinis, tai reiškia, kad darbuotojai neatitinka naujos ekonominės sistemos keliamų reikalavimų. Pernelyg mažas darbuotojų mobilumas. Lietuvoje yra vietų, kuriose nedarbas siekia 5 proc., kitur jis sudaro 14 proc., o bedarbiai ( tiesa, neretai dėl objektyvių priežasčių) dar nesiryžta keliauti į kitą rajoną jo ieškoti. 15-20 proc. nedarbas yra kaina, kurią mokame už ekonominės sistemos pasikeitimą.

Teoriškai viskas teisinga. Tačiau taip kalbėti galima tol, kol ši problema nepaliečia konkrečios šeimos ir nesukuria užburto problemų rato, iš kurio dažnas Lietuvos pilietis nepajėgia išsikapstyti.

TYRIMO OBJEKTAS: NEDARBAS LIETUVOJE.

Lietuvos darbo biržos suvestinėse užfiksuota tūkstančiai bedarbių ir… tūkstančiai darbo vietų. Kodėl darbas su bedarbiu nesueina? Šiuo metu nepasirengusių darbo rinkai žmonių skaičius pakankamai didelis. Blogėjanti padėtis ir nepilnas darbo rinkos institucijų finansavimas verčia darbo neturinčius žmones savarankiškai spresti iškilusias darbo paieškos problemas. Daugelis iš jų nesikreipia į darbo biržas.Todėl oficialus nedarbas neatitinka realaus.

TYRIMO DALYKAS: NEDARBO LIETUVOJE SOCIALINĖS PRIEŽASTYS IR GALIMI JO SPRENDIMO BŪDAI.

Vienas pagrindinių nedarbo šaltinių Lietuvoje – bankrutuojančios mažos įmonės, nes įstatymais supaprastinta bankroto procedūrų tvarka dar daugiau žmonių pastatė į bedarbių gretas.

Netikėtai išaugusi terminuoto darbo pasiūla rodo, kad darbdaviai pasiryžę darbuotojus priiminėti bandomajam laikotarpiui, vėliaus juos gražinti į darbo biržą ir pakeisti kitu, kuriam nereikėtų didelių išlaidų.

Bedarbystės mastą plečia per didelis lietuvių sėslumas ir nenoras prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Postsovietiniais laikais darbai buvo skirstomi į prestižinius ir neprestižinius. Aukštąjį mokslą
baigusiam žmogui buvo neprestižas dirbti nekvalifikuotą darbą. Toks mąstymo stereotipas tebeegzistuoja, žmogus iki šiol nebegali peržengti šio barjero.

TIKSLAS: IŠTIRTI NEDARBO SOCIALINES PRIEŽASTIS, BEI JO PASEKMES LIETUVOJE IR PATEIKTI REKOMENDACIJAS KAIP SPRĘSTI IŠKILUSIAS PROBLEMAS.

1. NEDARBO SAMPRATA IR STRUKTŪRA

Nedarbo sąvoka neatsiejama nuo kitų su ja glaudžiai susijusių sąvokų.Viena jų darbo jėga.Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis – šalies gyventojai.Gyventojus sudaro nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje.Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. Aktyvūs gyventojai – tai tokia gyventojų dalis, kuri sudaro darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.

Aktyvūs gyventojai gali būti užimti, turėti darbą ir būti bedarbiai. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.

Reiškinys, kai žmogus neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, vadinamas nedarbu. Ši sąvoka dažniau vaartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.

Nemažiau svarbūs būtų nedarbo ir jo lygio aspektai: gyventojų ekonominio aktyvumo lygis ir užimtumo lygis. Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Jis apskaičiuojamas remiantis jėgos tyrimų dyomenimis. Užimtumo lygis – tai tų gyventojų ir tiriamo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Šie rodikliai gana dinamiški.

Įvairiose šalyse gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodikliai dažniausiai skiriasi. Esant aukštesniam gyventojų aktyvumo lygiui paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis.Tačiau nedarbo lygio ir ekonominio aktyvumo lygio rodikliai tokios priklausomybės neturi.

Bendrų nedarbo lygio rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbo matavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo:

1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;

2) darbo paieškų laiko trukmės;

3) nuo paieškų kriterijaus;

4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

5) naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo) skaičiaus nustatymo.

Besivystančiose šalyse gana dažnai skirtingai interpretuojamos sąvokos dirbti ar “aktyviai ieškoti darbo”. Šiose šalyse daug žmonių dirba ne visą darbo dieną arba yra užimti neproduktyviu darbu, pavyzdžiui, prekyba gatvėse ir t.t. Nors ne visai užimti šie žmonės, laikomi dirbančiais. Kitas būdingas bruožas, darantis įtaką nedarbo lygiui besivystančiose šalyse, yra žemas moterų ekonominis aktyvumas (dauguma jų užimtos darbu namuose ir į užimtumo rodiklius nepatenka); dar yra didelė dalis “nusivylusių”, kurie darbo nebeieško, nes nesitiki jo

rasti; esama didelio neoficialaus užimtumo, kurio oficiali statistika neapima – tai šešėlinė ekonomika.

Išsivysčiusiose šalyse duomenys apie nedarbą irgi kartais interpretuojami skirtingai. Net ir pakilus kainoms 8-o dešimtmečio viduryje, kai dėl to daugelyje šalių nedarbas smarkiai išaugo, kitose šalyse pakito nežymiai. Tačiau šio fenomeno vien šalių ekonomikos uždarumu paaiškinti negalima, tai lemia ir kitos aplinkybės.

Lietuvos darbo biržos informacija irgi neparodo tikslaus bedarbių skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliuose arba privačiose darbo biržose ir taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius.Tuo tarpu darbo biržos skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybines darbo biržas. Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal Lietuvos darbo biržos duomenis irgi yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų būdu nustatytą nedarbo lygį.

Nedarbas yra dinamiškas nuolat besikeičiantis reiškinys. Nedarbo mastas kyla, kai naujas bedarbių skaičius viršija žmonių, gaunančių darbą, skaičių. Be to, visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja tampa.

Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys, baigę mokslus.

Nedardo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbą, intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei į bedarbių būrį įsilieja daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga.

1.1. Nedarbo rūšys ir tipai

Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas.

Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio socialines problemas. Aukštas nedarbo lygis sutirkdo
procesų eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas.

Nedarbo lygio padidėjimas – vienas iš svarbiausių nuosmukio požymių. Bedarbystės pokyčiai įvertinami, nustatant nedarbo lygį. Dėl nedarbo lygio vertinimo būdų nemažai diskutuojama:

1) kai kurie kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes, jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima, netikrinant jo tikrosios situacijos;

2) kiti teigia, kad kai darbą labai sunku rasti, žmonės nusivilia ir nebeieško jo.

Todėl jie ir nepriskiriami darbo ištekliams. Tokiu būdu nuosmukio metais nedarbo lygis neparodo savo tikrosios bedarbystės masto. Tai patvirtina ir darbo išteklių dinamikos stebėjimai. Nuosmukio metu užimtumaas auga lėtai ir kartais net mažėja, nes žmonės nustoja ieškoti darbo. Tačiau pagyvėjus ekonominei veiklai, užimtumas labai greitai auga. Taigi, kada darbą rasti nesunku , vis daugiau žmonių tampa darbo ištekliais, tuo pačiu sumažindami bedarbystės mastą.

Nusivylę darduotojai yra tie, kurie norėtų dirbti, bet nebeieško darbo, nes nesitiki jo gauti. Tokie darbingi žmonės neįtraukiami nei į darbo išteklių, nei į bedarbių kategoriją.

Nuosmukio metais būna daug žmonių, kurie ne savo noru dirba nepilną darbo dieną.Tai vadinama daline bedarbyste.Ji nefiksuojama oficialioje statistikoje, nors ji ir žinoma. Darbo statistikos biuras skaičiuoja paprastas darbo valandas ir įtraukia jas įdarbo laiko nuostolius. Dalinė bedarbystė būna tada, kai:

1) dirbantieji gali įsidarbinti nevisą darbo dieną, nors jie nori dirbti visą darbo laiką;

2) dirbantieji dirba nepilną darbo laiką, nors jie gauna visą atlyginimą, sumažijus firmos produkcijos paklausai.

Darbo našumas – tai vidutinis produkcijos kiekis, pagamintas per vieną darbo valandą. Jis apskaičiuojamas bendros gamybos apimties ir darbo valandų kiekio santykiu.

Nedarbas šalies žmones paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, nedarbo lygis paauglių tarpe yra žymiai auktesnis negu tarp suaugusiųjų.

Nedarbo tipai. Skiriami trys nedarbo tipai – laikinasis migracinis, struktūrinis ir ciklinis arba nepakankamos paklausos nedarbas. Laikinasis (migracinis) nedarbas atsiranda žmonėms paliekant darbo vietas dėl įvairių asmeninių priežasčių. Vieni darbuotojai išeina iš darbo norėdami pereiti į geresnę vietą, kiti atleidžiami už prasižengimus, treti, baigę mokyklą ar kursus, pirmąkart ieško darbo, ketvirti nebedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas. Tuo poačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arba grįžta į senajį, kiti išeina iš darbo ir prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarrbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad

konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darrbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas

nuolat išlieka, nors ir yra gana dinamiškas. Laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinaas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokąmą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Darbo “ieškojimo” teorija laikinajį nedarbą laiko socialiai vertiga ir produktyve veikla.

Struktūrinis nedarbas, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijų, šakų ar teritorijų požiūriu). Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamos produkcijos nomenklatūrai bei jos technologijai, t.y. mokslo ir technikos pažangos salygomis. Ekonomikos plėtojimąsį, augimą visada lydi struktūriniai pokyčiai. Vis didesnį poveikį turi ir tarptautinio (globalinio) masto ūkiniai pokyčiai, eknominių ryšių spartus plėtojimasis.

Struktūrinio nedarbo priežastis gali būti ir darbo užmokesčio reguliavimo priemonės – minimalaus darbo užmokesčio įstatymai, šakų ir įmonių profsajungų susitarimai su darbdaviais, mažinantys atlyginimų diferenciaciją bei lokalinių darbo rinkos sąlygų poveikį. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, dėl to dalis darbuotojų (vyresnio amžiaus nekvalifikuoti darbininkai, ypač moterys, taip pat mokyklų absolventai) lieka be darbo, nes įstatyminis darbo užmokesčio minimumas yra per aukštas siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti.

Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu.

Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgudžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “struktūriniai bedarbiai” negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.

Ciklinis nedarbas atsiranda, kai sumažėja ūkinis aktyvumas, ekonomikos vystymasis ima stabčioti, ji pasuka recesijos kryptimi (susidaro recesinis tarpsnis). Šis bedarbystės tipas kartais ir yra apibūdinamas kaip nepakankamos paklausos nedarbas. Ciklinis nedarbas tiesiogiai susijęs su verslo ciklu.

Visai išvengti nedarbo ne tik
ir nepageidautina. Nedaug kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kada įdarbinimas vyktų prievartos būdu. Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo lygis negali būti nulinis. Paskutiniaisiais šio amžiaus dešimtmečiais prasidėjo plati diskusija apie tai, koks glėtų būti nedarbo lygis ir ką galėtų reikšti “visiškas užimtumas”.

Jei nedarbo lygis būtų – 9%, 10% ar daugiau, tai spartus ekonomikos išplitimas situaciją pagerintų. Bendra gamybos apimtis ir užimtumas didėtų lygiagrečiai. Be to, ekonomikos išplitimas sąlygotų produktyvumo kilimą, nes, visų pirma, į ūkinę veiklą būtų įjungti tie įrengimai ir darbuotojai, kurie iki tol nebuvo pilnai panaudojami.

Tačiau toliau plečiant gamybą ir mažėjant nedarbo lygiui, gali atsirasti kitų problemų. Gamintojai samdo vis daugiau darbuotojų tol, kol didėja paklausa jų produkcijai. Tačiau paklausos didėjimas gali sukeltti infliaciją. Vadinasi, vienas iš visiško užimtumo apibrėžimų būtų toks: visiškas užmtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo.

Kaip matome, visiško užimtumo negalima apibrėžti skaičiais. Jis priklauso nuo situacijos darbo rinkoje ir visoje ūkinėje sistemoje. Pavyzdžiui jeigu vyksta dideli technologiniai pasikeitimai, nustojama gaminti, daug produktų, tai ir migracio ir struktūrinio nedarbo lygis gali būti aukštas.

1.2. Natūralus nedarbo lygis

Natūralus nedarbo yra toks nedarbo lygis, kuri susidaro esant galimam (potencialiam) BNP ir apima migracinį bei struktūrinį nedarbą. Natūralaus nedarbo lygio sąvoką reikia patikslinti dviem aspektais.

Primas aspektas – šis terminas nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja esant naturaliam nedarbo lygiui ir tuo pačiu realizuoja savo gamybinį potencialą. Ekonominio ciklo nuosmukio fazėje nedarbas viršija natūralų lygį. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio.

Antras aspektas – natūralus nedarbo lygis nėra pastovus, jis peržiūrimas keičiantis sąlygoms.

2. NEDARBO PRIEŽASTYS PAGAL RINKOS TEORIJAS

Ekonomikos tyrinėtojai svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis skiria į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę.

Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis, turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoretiškai tai bus lygis, kurį pasiekus , darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškaas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.

Neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą, kaip savanorišką reiškinį, nes, jo vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku užimtumu, ir kiekvienas, norintis dirbti, gali rasti darbą, esant nustatytam darbo užmokesčiui. Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis, vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą.

Lūkesčių nedarbas – tai toks nedarbas, kuris atsiranda dėl nelankstaus darbo užmokesčio rezultato.

Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą ir už šį darbo užmokestį.

Pirmąja nedarbo priežastimi laikoma, Dž.M.Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtinimas, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prrekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrąjai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ir investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvikščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 3015 žodžiai iš 5852 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.