Nedarbas1
5 (100%) 1 vote

Nedarbas1

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………….3

1.NEDARBO SAMPRATA IR STRUKTŪRA………………………………………………….5

1.1 Nedarbo rūšys ir tipai………………………………………………………………………………..6

1.2 Natūralus nedarbo lygis……………………………………………………………………………9

2. NEDARBO PRIEŽASTYS PAGAL RINKOS TEORIJAS……………………………10

3. NEDARBO PRIEŽASČIŲ ANALIZĖ………………………………………………………..12

4. NEDARBO PASEKMIŲ TRAKTAVIMAS………………………………………………..14

5. NEDARBO MAŽINIMO PROBLEMA………………………………………………………16

5.1 Nedarbo prevencija…………………………………………………………………………………17

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………..19

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………20

ĮVADAS

Šiuolaikinės rinkos ekonomikoje vienas iš svarbiausių “sveikatos” indikatorių šalia infliacijos yra nedarbo lygis. Dėl to užimtumas įgyja globalinį mastą. Viena iš pagrindinių ūkio stabilizavimo politikos užduočių iki minimumo mažinti nedarbą. Tai svarbi ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema. Ji taip pat yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ir ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos sureguliavimo rodiklių. Tyrinėjant nedarbą, nustatomas jo lygis, priežastys, pasekmės ir nuostoliai. Iš to seka rengiama ir tobulinama vyriausybės politika.

Nedarbas turi tendenciją didėti ne tik Lietuvoje. Tokiose Europos valstybėse kaip Vokietija, Ispanija, Suomija, Italija ir Prancūzija paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje nedarbo lygis smarkiai išaugo. Nedarbas tapo įprastu reiškiniu. Dėl to aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės, bet ir Europos Sąjungos institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kt.

Kalbant apie nedarbą labai svarbu žinoti nedarbo neišvengiamumo priežastis, kas lemia jo lygį, dinamiką ir kokios yra nedarbo formos? Kodėl svarbu žinoti natūralųjį nedarbo lygį?

Dėl nedarbo visuomenė patiria daug nuostolių. Jų žalingų pasekmių dydis siekia plačius mastus, o likvidavimas glaudžiai siejasi su nedarbo mažinimo būdais. Vyriausybės planų dėl užimtumo didinimo įgyvendinimas – viena opiausių, sudėtingiausių ekonomikos gerinimo problemų. Todėl nagrinėjant šią ekonomikos gerinimo pusę, kurios pagalbą atskleidžiami ekonominės politikos trūkumai, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti nedarbo problemų sprendimo alternatyvius variantus, o vyriausybei pasirinkti optimalius sprendimus.

PROBLEMA: BEDARBYSTĖ LIETUVOJE – PLATAUS MASTO SOCIALINĖ PROBLEMA.

Nedarbas didina žmonių riziką tapti skurstančiais. Šio metu registruotų darbo biržoje bedarbių yra 15000. Tai nėra realus skaičius, nes darbo biržoje registruojasi ne visi norintys įsidarbinti. Dauguma darbo ieško individualiai. Nedarbo lygis lietuvoje šiuo metu yra 11,5 proc. Lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, jis žemesnis negu vidutinis.

Nedarbas yra struktūrinis, tai reiškia, kad darbuotojai neatitinka naujos ekonominės sistemos keliamų reikalavimų. Pernelyg mažas darbuotojų mobilumas. Lietuvoje yra vietų, kuriose nedarbas siekia 5 proc., kitur jis sudaro 14 proc., o bedarbiai ( tiesa, neretai dėl objektyvių priežasčių) dar nesiryžta keliauti į kitą rajoną jo ieškoti. 15-20 proc. nedarbas yra kaina, kurią mokame už ekonominės sistemos pasikeitimą.

Teoriškai viskas teisinga. Tačiau taip kalbėti galima tol, kol ši problema nepaliečia konkrečios šeimos ir nesukuria užburto problemų rato, iš kurio dažnas Lietuvos pilietis nepajėgia išsikapstyti.

TYRIMO OBJEKTAS: NEDARBAS LIETUVOJE.

Lietuvos darbo biržos suvestinėse užfiksuota tūkstančiai bedarbių ir… tūkstančiai darbo vietų. Kodėl darbas su bedarbiu nesueina? Šiuo metu nepasirengusių darbo rinkai žmonių skaičius pakankamai didelis. Blogėjanti padėtis ir nepilnas darbo rinkos institucijų finansavimas verčia darbo neturinčius žmones savarankiškai spresti iškilusias darbo paieškos problemas. Daugelis iš jų nesikreipia į darbo biržas.Todėl oficialus nedarbas neatitinka realaus.

TYRIMO DALYKAS: NEDARBO LIETUVOJE SOCIALINĖS PRIEŽASTYS IR GALIMI JO SPRENDIMO BŪDAI.

Vienas pagrindinių nedarbo šaltinių Lietuvoje – bankrutuojančios mažos įmonės, nes įstatymais supaprastinta bankroto procedūrų tvarka dar daugiau žmonių pastatė į bedarbių gretas.

Netikėtai išaugusi terminuoto darbo pasiūla rodo, kad darbdaviai pasiryžę darbuotojus priiminėti bandomajam laikotarpiui, vėliaus juos gražinti į darbo biržą ir pakeisti kitu, kuriam nereikėtų didelių išlaidų.

Bedarbystės mastą plečia per didelis lietuvių sėslumas ir nenoras prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Postsovietiniais laikais darbai buvo skirstomi į prestižinius ir neprestižinius. Aukštąjį mokslą
baigusiam žmogui buvo neprestižas dirbti nekvalifikuotą darbą. Toks mąstymo stereotipas tebeegzistuoja, žmogus iki šiol nebegali peržengti šio barjero.

TIKSLAS: IŠTIRTI NEDARBO SOCIALINES PRIEŽASTIS, BEI JO PASEKMES LIETUVOJE IR PATEIKTI REKOMENDACIJAS KAIP SPRĘSTI IŠKILUSIAS PROBLEMAS.

1. NEDARBO SAMPRATA IR STRUKTŪRA

Nedarbo sąvoka neatsiejama nuo kitų su ja glaudžiai susijusių sąvokų.Viena jų darbo jėga.Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis – šalies gyventojai.Gyventojus sudaro nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje.Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. Aktyvūs gyventojai – tai tokia gyventojų dalis, kuri sudaro darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.

Aktyvūs gyventojai gali būti užimti, turėti darbą ir būti bedarbiai. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.

Reiškinys, kai žmogus neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, vadinamas nedarbu. Ši sąvoka dažniau vaartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.

Nemažiau svarbūs būtų nedarbo ir jo lygio aspektai: gyventojų ekonominio aktyvumo lygis ir užimtumo lygis. Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Jis apskaičiuojamas remiantis jėgos tyrimų dyomenimis. Užimtumo lygis – tai tų gyventojų ir tiriamo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Šie rodikliai gana dinamiški.

Įvairiose šalyse gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodikliai dažniausiai skiriasi. Esant aukštesniam gyventojų aktyvumo lygiui paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis.Tačiau nedarbo lygio ir ekonominio aktyvumo lygio rodikliai tokios priklausomybės neturi.

Bendrų nedarbo lygio rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbo matavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo:

1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;

2) darbo paieškų laiko trukmės;

3) nuo paieškų kriterijaus;

4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

5) naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo) skaičiaus nustatymo.

Besivystančiose šalyse gana dažnai skirtingai interpretuojamos sąvokos dirbti ar “aktyviai ieškoti darbo”. Šiose šalyse daug žmonių dirba ne visą darbo dieną arba yra užimti neproduktyviu darbu, pavyzdžiui, prekyba gatvėse ir t.t. Nors ne visai užimti šie žmonės, laikomi dirbančiais. Kitas būdingas bruožas, darantis įtaką nedarbo lygiui besivystančiose šalyse, yra žemas moterų ekonominis aktyvumas (dauguma jų užimtos darbu namuose ir į užimtumo rodiklius nepatenka); dar yra didelė dalis “nusivylusių”, kurie darbo nebeieško, nes nesitiki jo

rasti; esama didelio neoficialaus užimtumo, kurio oficiali statistika neapima – tai šešėlinė ekonomika.

Išsivysčiusiose šalyse duomenys apie nedarbą irgi kartais interpretuojami skirtingai. Net ir pakilus kainoms 8-o dešimtmečio viduryje, kai dėl to daugelyje šalių nedarbas smarkiai išaugo, kitose šalyse pakito nežymiai. Tačiau šio fenomeno vien šalių ekonomikos uždarumu paaiškinti negalima, tai lemia ir kitos aplinkybės.

Lietuvos darbo biržos informacija irgi neparodo tikslaus bedarbių skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliuose arba privačiose darbo biržose ir taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius.Tuo tarpu darbo biržos skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybines darbo biržas. Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal Lietuvos darbo biržos duomenis irgi yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų būdu nustatytą nedarbo lygį.

Nedarbas yra dinamiškas nuolat besikeičiantis reiškinys. Nedarbo mastas kyla, kai naujas bedarbių skaičius viršija žmonių, gaunančių darbą, skaičių. Be to, visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja tampa.

Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys, baigę mokslus.

Nedardo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbą, intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei į bedarbių būrį įsilieja daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga.

1.1. Nedarbo rūšys ir tipai

Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas.

Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio socialines problemas. Aukštas nedarbo lygis sutirkdo
procesų eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas.

Nedarbo lygio padidėjimas – vienas iš svarbiausių nuosmukio požymių. Bedarbystės pokyčiai įvertinami, nustatant nedarbo lygį. Dėl nedarbo lygio vertinimo būdų nemažai diskutuojama:

1) kai kurie kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes, jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima, netikrinant jo tikrosios situacijos;

2) kiti teigia, kad kai darbą labai sunku rasti, žmonės nusivilia ir nebeieško jo.

Todėl jie ir nepriskiriami darbo ištekliams. Tokiu būdu nuosmukio metais nedarbo lygis neparodo savo tikrosios bedarbystės masto. Tai patvirtina ir darbo išteklių dinamikos stebėjimai. Nuosmukio metu užimtumaas auga lėtai ir kartais net mažėja, nes žmonės nustoja ieškoti darbo. Tačiau pagyvėjus ekonominei veiklai, užimtumas labai greitai auga. Taigi, kada darbą rasti nesunku , vis daugiau žmonių tampa darbo ištekliais, tuo pačiu sumažindami bedarbystės mastą.

Nusivylę darduotojai yra tie, kurie norėtų dirbti, bet nebeieško darbo, nes nesitiki jo gauti. Tokie darbingi žmonės neįtraukiami nei į darbo išteklių, nei į bedarbių kategoriją.

Nuosmukio metais būna daug žmonių, kurie ne savo noru dirba nepilną darbo dieną.Tai vadinama daline bedarbyste.Ji nefiksuojama oficialioje statistikoje, nors ji ir žinoma. Darbo statistikos biuras skaičiuoja paprastas darbo valandas ir įtraukia jas įdarbo laiko nuostolius. Dalinė bedarbystė būna tada, kai:

1) dirbantieji gali įsidarbinti nevisą darbo dieną, nors jie nori dirbti visą darbo laiką;

2) dirbantieji dirba nepilną darbo laiką, nors jie gauna visą atlyginimą, sumažijus firmos produkcijos paklausai.

Darbo našumas – tai vidutinis produkcijos kiekis, pagamintas per vieną darbo valandą. Jis apskaičiuojamas bendros gamybos apimties ir darbo valandų kiekio santykiu.

Nedarbas šalies žmones paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, nedarbo lygis paauglių tarpe yra žymiai auktesnis negu tarp suaugusiųjų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1761 žodžiai iš 5852 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.