Nedarbas2
5 (100%) 1 vote

Nedarbas2

NEDARBAS

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Žmones dažniausiai patiria psichologinę traumą netekę darbo, materialinis aprūpinimas yra labia svarbus, o pagrindinis šaltinis materialiam aprūpinimui ir stabilumui – darbas. Žmogaus ateitis atrodo stabili, kai turi darbą ir žino, kad kas mėnesį jis gaus atitinkamą atlyginimą. Tuo tarpu netekę darbo, žmonės praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą (nepakankamas šeimos aprūpinimas, skolos). Nedarbas sukelia pakankamai daug socialinių sunkumų. Tuomet neišvengiamos ir psichologinės traumos. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos rodiklių (žemas nedarbo lygis – teigiamas ekonomikos rodiklis, aukštas – neigiama). Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Mokslininkų požiūris į nedarbą kaip problemą keitėsi priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje. XX a. 4-o dešimtmečio Didžiosios depresijos metu kilęs nedarbas reiškė milžinišką darbo išteklių eikvojimą, padidino ir pačių žmonių asmenines bėdas. Todėl neatsitiktinai nedarbo problema dominavo mokslininkų tyrinėjimuose ir vyriausybių ekonominėje politikoje beveik pusę šimtmečio. Nedarbas buvo reiškinys, kurio reikėjo išvengti bet kokiais būdais. Gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu.

DARBO JĖGOS IR NEDARBO SĄVOKOS

Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo jėgos – naudojimo prekių, ir paslaugų gamybai efektą. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali, dirba.

Yra pateikiami keli darbo jėgos apibrėžimai:

Darbo jega yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės.

Darbo jėga – visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai.

Darbo jėga – visi sulaukę 16 metų užimti gyventojai ir bedarbiai.

Visi apibrėžimai nusako esmę, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėgai nepriskiriami ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nors darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių firmose ir įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje.

Žmonės, kurie nei dirba, nei aktyviai ieško darbo nepriskiriami darbo jėgai. Todėl gyventojų skaičius nėra lygus darbo jegai, kurią galima pavaizduoti gamybos galimybių kreivėje.

Gamybos galimybes riboja:

1. Gamybos ištekliai;

2. Technologijos.

Vienok, esami gamybos ištekliai ir technologijos riboja potencialaus BNP gamybą. Visais atvejais potencialus BNP bus mažesnis negu leistų fizinės gamybos galimybės (PPC). Draudžiama dirbti nepilnamečiams, ne visos namų šeimininkės gali dirbti, negali dirbti ligoniai ir t.t., taigi yra instituciniai bei kiti apribojimai.

Tikrovėje nėra šalies, kurioje nebūtų gamybos veiksnio – darbo – rezervo. Pasiekti potencialaus BNP gamybos ribas trukdo nedarbas.

1. pav. Gyventojų klasifikacija

Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje.

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu požiūriu aktyvius ir neaktyvius.

Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.

Aktyvūs gyventojai gali būti užimti t.y. turėti darbą, ir būti bedarbiai.

Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinę tarnybą bei laikinai nedirbantys.

Bedarbiai – tai žmones, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.

Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.

Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinanti sąvoka – nedarbas. Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika.

NEDARBO LYGIS

Nedarbo lygio nustatymas

Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.

Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičus. Nedarbo lygis apskaičuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu, išreikštu procentais:

Nedarbo lygis = bedarbių skaičius / darbo jėgos skaičius • 100% .

Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiska santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga).

Nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu. Apskritai kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.

Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis
priklausomai nuo:

1. žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;

2. darbo paieškų laiko trukmės;

3. darbo paieškų kriterijaus;

4. nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

5. naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo) skaičiaus nustatymo.

Nedarbo lygi kas mėnesį nustato Statistikos organai paprastu apklausos būdu. Dirbančiais laikomi visi tie, kurie dirba bent vieną valandą per savaitę, kai vykdoma apklausa. Bedarbiai yra visi tie, kurie visai neturi darbo ir:

a) laikinai nedirba bei laukia kvietimo dirbti;

b) žada pradėti dirbti po mėnesio;

c) aktyviai ieško darbo bent jau keturias savaites.

Darbo ištekliams nepriskiriami pensininkai, stacionaro studentai, mamos, prižiūrinčios mažamečius vaikus. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus. Statistikos biuras nedarbo lygiui nustatyti naudoja ir antrą būdą – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti, kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus.

Dėl nedarbo lygio vertinimo būdo nemažai diskutuojama:

1) kai kurie kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima, netikrinant jo tikrosios situacijos;

2) kiti teigia, kad kai darbą labai sunku rasti, žmonės nusivilia ir nebeieško jo. Todėl jie ir nepriskiriami darbo ištekliams. Tokiu budu nuosmukio metais nedarbo lygis neparodo tikrosios bedarbystės masto. Tai patvirtina ir darbo išteklių. dinamikos stebėjimai. Nuosmukio metu užimtumas auga lėtai ir kartais net mažėja, nes žmonės nustoja ieškoti darbo. Tačiau pagyvėjus ekonominei veiklai, užimtumas labai greitai auga. Taigi, kada darbą rasti nesunku, vis daugiau žmonių tampa darbo ištekliais, tuo pačiu sumažindami bedarbystės mastą. Pagaliau nuosmukio metais būna daug žmonių, kurie ne savo noru dirba nepilną darbo dieną. Tokia dalinė bedarbystė nefiksuojama oficialioje statistikoje, nors ji ir žinoma.

Nusivylę darbuotojai yra tie, kurie norėtų dirbti, bet nebeieško darbo, nes nesitiki jo gauti. Tokie darbingi žmonės neįtraukiami nei į darbo išteklių, nei į bedarbių kategoriją.

Nedarbo mastas kyla, kai pritekėjimas (nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (žmones, gaunančius darbą.)

Nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš įvairių šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, darbo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš jo priverstinai pavyzdžiui, kai į prekių bei paslaugų. paklausos sumažėjimą. Verslininkai reaguoja ne kainų ir darbo užmokesčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą – daugiausia dėl baigusiųjų mokyklas.

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnės darbovietes, kiti – naujai parsisamdo, treti – sulaukia pensinio amžiaus arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia ir daugiau nebedirba.

Nedarbo lygio įvertinimo praktinės problemos gana komplikuotos, ir ne visuomet statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą. Nedarbo problemomis užsiima vyriausybinės įstaigos. Statistikos departamentas, pateikdamas įvairius klausimus, pavyzdžiui, kas iš šeimos narių dirba, kas neteko darbo, ar ieško jo, ar neieško ir t.t., ir, naudodamas atrankinių tyrimų. būdą, kas mėnesį apklausia daugelį šalies šeimų. Net ir tolimiems nuo nedarbo statistikos problemų. asmenims aišku, jog atsakymai į minėtus klausimus paprastai labai nevienareikšmiai. Visuomeniniuose reiškiniuose, negali būti vienodumo, todėl, kalbant apie nedarbą., reikia pripažinti, kad ir jam būdinga sava įvairovė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1383 žodžiai iš 4429 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.