Nedarbo ir užimtumo politika rytų ir vidurio europoje

TURINYS

I. ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………..2

II. NEDARBAS. NEDARBO APIBŪDINIMAS ………………………………………………………………3

1. NEDARBO RODIKLIAI …………………………………………………………………………………4

2. DARBO POLITIKA…………………………………………………………………………………………5

III. NEDARBO IR UŽIMTUMO POLITIKA RYTŲ IR VIDURIO EUROPOJE …………….7

1. NEDARBAS VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS (VRE) BEI NEPRIKLAUSOMŲ VALSTYBIŲ SANDRAUGOS (NVS) VALSTYBĖSE……………………………………….7

2. PADĖTIS BALTIJOS ŠALIŲ VALSTYBĖSE………………………………………………….8

3. NEDARBO LYGIS ES VALSTYBĖSE NARĖSE……………………………………………10

4. DIDŽIAUSIOS NEDARBO PROBLEMOS – LENKIJOJE……………………………..12

5. NEDARBO LYGIO PALYGINIMO LENTELĖS……………………………………………13

6. NEDARBO PRIEŽASTYS IR MAŽINIMO GALIMYBĖS……………………………..14

IV. IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………….15

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………….17

ĮVADAS

Dvidešimtame amžiuje valstybių vyriausybės ėmė vaidinti didžiulį vaidmenį šalies ekonomikos valdyme. Amžiaus pradžioje vyriausybės dalis nacionaliniame produkte sudarė tik dešimt procentų. Baigiantis amžiui pažangiausių rinkos ekonomikos valstybių vyriausybėms priklausanti dalis šalies BVP vidutiniškai sudarė beveik penkiasdešimt procentų.

Rytų Europoje dvidešimtas amžius pasižymėjo tuo, kad čia atsirado socialistinės ir komunistinės vyriausybės. Šie režimai centrinės vyriausybės valdžią visiškai sąmoningai išplėtė į visas ekonominio gyvenimo sferas.

Neseniai tapusiose nepriklausomomis besivystančiose valstybėse centrinės vyriausybės ėmė komanduoti ekonominį valdymą, nes buvo manoma, kad industrializacijai stiprinti reikalinga masto ekonomika, o vietinės privačios įmonės negali sukaupti pakankamai kapitalo, kuris užtikrintų pramonės augimą. Be to, buvo manoma, kad viena svarbiausių nepakankamo išsivystymo priežasčių yra kapitalo trūkumas, o užsienio pagalbą gali pritraukti tik stipri valstybė.

Taip smarkiai išaugus centrinės vyriausybės vaidmeniui, pasaulio finansų ministerijos pradėjo valdyti didžiulius finansų išteklius. Kadangi finansų ministerijos savo žinioje turėjo tokius didelius išteklius, buvo tikimasi, kad jos užtikrins ekonomikos augimą ir visišką užimtumą bei sumaniai vykdys fiskalinę politiką, siekdamos mažinti infliaciją.

Tačiau dešimtame dešimtmetyje tikėjimas didelės centrinės vyriausybės pranašumais baigėsi. Komunizmas žlugo iš dalies dėl to, kad buvo pripažinta, jog komandinė centrinė vyriausybė paprasčiausiai negali valdyti ekonomikos taip, kad ji patenkintų visuomenės poreikius ir sukurtų pakankamai prekių ir paslaugų.

Sunki fiskalinė našta, kurią užkrovė Europos Sąjungos gerovės valstybė, iššaukė didžiulį struktūrinį nedarbą ir sumažino socialinę vienovę. Besivystančiose šalyse vyriausybės vadovaujama industrializacija sukūrė dešimtis nekonkurencingų ir neekonomiškų pramonės šakų, apsunkino ir taip neturtingas šalis blogomis paskolomis ir neužtikrino tolygaus augimo.

Rusijoje ir Rytų Europoje centrinio planavimo idėją sukompromitavo komunistinio režimo žlugimas. Iširus buvusiai Tarybų Sąjungai postsocialistinėms pereinamosios ekonomikos valstybėms pasitaikė proga perskirstyti valdžios funkcijas ir vaidmenis.

Postkomunistinė transformacija Europoje turi gerų ir blogų pusių. Gera tai, kad apskritai, daug buvo pasiekta, turint omeny praeities naštą – arba, kitaip sakant, dabartinė reikalų padėtis galėjo būti kur kas blogesnė.

Bloga tai, kad kad šiose šalyse labai akivaizdus tapo atsilikimas. Atsilikimas labai apsunkina galimybę įveikti užimtumo deficitą. Dėl atsilikimo sunkiau nugalėti atsirandančių rinkos institucijų trapumą, ir padidėja galimybė išleisti iš rankų pokyčių dinamikos kontrolę. Formuojantis darbo rinkai atsiranda bedarbystė.

Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mikroekonominių ir makroekonominių nuostolių, svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes, taip pat atskleisti nedarbo sumažinimo būdus. (Snieška V., 2002, p. 375-376).

Pirmiausia pabandysiu apžvelgti nedarbo atsiradimą, jo rodiklius ir apskritai visą darbo politiką.

NEDARBAS. NEDARBO APIBŪDINIMAS

Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose.

Bedarbiams nepriskiriami:

1. Vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;

2. Asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai;

3. Pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius
vaikus;

4. Gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai.

Norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su aibe keblumų:

1. Žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikėdamiesi gauti kai kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą;

2. Užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbanti šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas;

3. Į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo šansais rasti darbą ir

nebandantys jo ieškoti degraduoja.

Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį, remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius klausimus.

Dėl kai kurių nedarbo lygio apskaičiavimo metodų vis dar abejojama. Tarkim ar reikia iš nedarbo jėgos išskaičiuoti kareivius, kurie jau daugelyje pasaulio šalių yra samdomi ir gauna atlyginimus? Kodėl ignoruojamas dalinis nedarbas, kuomet dirbantiesiems priskiriami asmenys, kurie dirba ne visą darbo dieną, ne visą mėnesį ar ne visus metus? Be to nedarbo skaičiavimo metodika kai kuriais atvejais priklauso nuo pačios šalies.

Griežčiausi reikalavimai dirbantiesiems yra nustatyti JAV. Čia į dirbančiųjų gretas patenka asmenys gaunantys darbo užmokestį dirbdami tik kartą savaitėje arba dirbantys savo šeimos versle ne mažiau, kaip 15 val. per savaitę, tačiau negaunantys darbo užmokesčio.

Šiai nepilną darbo dieną dirbančiųjų kategorijai priskiriami ir savanoriai, kurie patys pasirinko tokį darbo grafiką (moterys auginančios mažus vaikus), bei šiuo metu sudarantys 1/3 šalyje gyvenančių žmonių.

Dažnai oficiali statistika sumažina nedarbo lygį neįvertindama paslėptojo nedarbo, kuris verčia žmones, neturinčius savo žemės bei verslo, užsiiminėti atsitiktiniais darbais.

NEDARBO RODIKLIAI

Formuojantis darbo rinkai atsirado bedarbystė. Mūsų šalyje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai. Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose. Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų. Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4 proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo nustatytas ta pačia metodika. (Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2004)

Kiekvieną nedarbo lygį tenka apskaičiuoti. Nedarbo lygis – asmenų, galinčių ir norinčių dirbti , bet nerandančių atitinkamo darbo skaičius, santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi.

Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas t.y. išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur. Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma.

Minėtieji nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Remiantis pasauline praktika, moterų nedarbas didesnis nei vyrų 20 – 30m. ir 50-60m. grupėse. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika.

Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystanti naujovėms, kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos paklausa ir pasiūla atskirose šakose.

Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo. Be to, ekonomika vystosi cikliškai ir todėl, nedarbas didėja. Bendra tendencija – nedarbas auga ir tai bandoma paaiškinti tuo, kad gerėja darbuotojų sveikata, mokslo ir technikos pažanga.

Užimtųjų daugėja pramonės įmonėse ir mažėja žemės ūkyje. Tyrimo duomenimis, pirmąjį 2003 m. ketvirtį daugiausia (22%) žmonių dirbo pramonės įmonėse, o prieš metus 21%. Išlieka aukšta dirbančių žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje dalis (16,5%), nors jų per metus sumažėjo 1%. Vadovaujantis Tarptautinės darbo organizacijos metodika, bedarbiams priskiriami 15 m. ir vyresni asmenys, kurie tiriamą savaitę neturėjo jokio apmokamo darbo ar nedirbo pajamas ar pelną duodančio darbo, artimiausiu metu galėjo pradėti dirbti ir keturias savaites įvairiausiais būdais ieškojo darbo.

Mažėjant bendram bedarbių skaičiui, mažėja ir ilgalaikių bedarbių, t. y. asmenų, ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau. Nors ilgalaikių bedarbių mažėja, jų dalis, palyginti su bendru bedarbių skaičiumi, išlieka gana didelė. Prieš metus ilgalaikių bedarbių buvo 57%, o pirmąjį 2003 m. ketvirtį – 51% visų bedarbių.

Bedarbių išsilavinimas labai skirtingas. Pirmąjį 2003 m. ketvirtį beveik pusė visų bedarbių neturėjo profesijos ir buvo baigę pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas. Apie trečdalis bedarbių buvo baigę profesines mokyklas.
ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turinčių bedarbių buvo 48 tūkst., arba 22%. Turinčių aukštojo mokslo diplomus buvo 17 tūkst., arba 7,6% bedarbių. Panašios proporcijos buvo ir prieš metus.

Eurostato duomenimis, 2003 m. kovo mėn. Europos Sąjungoje buvo 14,1 mln. bedarbių,

o nedarbo lygis siekė 7,9%.

Daugiausia bedarbių buvo Ispanijoje – 11,5%, Suomijoje ir Prancūzijoje – 9,1, Vokietijoje – 8,9, o žemiausias Liuksemburge – 3,4 ir Nyderlanduose – 3,6 %.

Šalyse kandidatėse ketvirtąjį 2002 m. ketvirtį buvo 6,3 mln. bedarbių. 2003 m. kovo mėn. aukščiausias nedarbo lygis buvo Lenkijoje – 20,2%, Slovakijoje 17,2, Latvijoje 12,4 %, o žemiausias Kipre – 4,1, Slovėnijoje 5,8, Vengrijoje 5,9%.

DARBO POLITIKA

Civilizuotame pasaulyje ieš­koma būdų, kaip pasinaudoti naujomis galimybėmis, kurias at­veria pailgėjęs darbingas gyven­tojų amžius. Nors didėjanti žmo­nių gyvenimo trukmė – didelis laimėjimas, tačiau į šį reiškinį būtina atsižvelgti formuojant bū­simą užimtumo politiką. Vyres­nio amžiaus žmonėms turi būti suteiktos galimybės našiai dirb­ti, mokytis ir tobulėti, kol jie to nori ir tą gali. Darbo rinkoje kuo ilgiau turi būti naudojamasi vy­resnių žmonių profesiniais ge­bėjimais. Spartūs bendri gyventojų už­imtumo pokyčiai ypač veikia vy­resnio amžiaus žmonių padėtį šalies darbo rinkoje. Vyresnio amžiaus žmonių da­lyvavimą šalies darbo rinkoje daugiausia lemia pakitusios už­imtumo sąlygos. Ūkio subjek­tams vis mažiau reikia nekvalifi­kuotos arba mažai kvalifikuotos darbo jėgos. Be to, rinkos eko­nomikos sąlygomis ir ypač šiuo­laikinėje informacinėje visuomenėje įgyto jaunystėje išsilavini­mo neužtenka užimtumui visam darbinės veiklos laikui užtikrin­ti. Pakitusios gamybos sąlygos, naujos technologijos nuvertina turėtus išsimokslinimo diplomus ir verčia įgyti naują profesiją ar kvalifikaciją. Tačiau vis dar vy­rauja pasenęs visuomenės po­žiūris į vyresnio amžiaus žmo­nių mokymosi būtinumą ir lai­komasi nuomonės, kad į jų mo­kymą ir prisitaikymą prie darbo rinkos investuoti neracionalu, kai yra daug neturinčio darbo jauni­mo. Be to, ir taikomos priemonės iš esmės negarantuoja vyresnio amžiaus žmonėms užimtumo ne tik dėl sunkios jų padėties darbo rinkoje, bet ir dėl dalies darbdavių neigiamo požiūrio į juos. Laiku neįgiję reikiamos kva­lifikacijos vyresnio amžiaus žmonės vis dažniau atleidžiami iš darbo kaip nesu­gebantys dirbti naujoje aplinko­je, tačiau dažnam jų pensinio amžiaus didinimas neleidžia tapti pensininkais. Pastebėta, jog priešpensinio amžiaus bedarbiams gana sudė­tinga įsitraukti į aktyvią darbinę veiklą, todėl būtina plėtoti jų tęs­tinio mokymosi galimybes, ska­tinti profesinį mobilumą, padėti įgyti naują ir paklausą turinčią kvalifikaciją ar specialybę. Nors šio amžiaus atleistiems iš darbo asmenims įsidarbinti kur kas sun­kiau nei jaunesniems bedar­biams, tačiau daugiau kaip pusė vyresnių kaip 50 metų bedarbių yra neaktyvūs, o į teritorines dar­bo biržas kreipiasi tik norėdami gauti pažymas, suteikiančias jiems galimybę gauti socialines išmokas, sveikatos draudimo, šil­dymo išlaidų bei kitas lengvatas. (Lietuvos darbo birža, 2004). Norint geriau įsivaizduoti kylančius socialinės sferos prieštaravimus bei harmonizacijos proceso sunkumu, būtina įvertinti konkrečius rodiklius ir mechanizmus, apibūdinančius esamą padėtį. Panagrinėkime kai kuriuos socialinės politikos aspektus, vienaip ar kitaip susijusius su darbo politika. Pradėkime nuo paties svarbiausio – užimtumo. Kova su nedarbu – pagrindinė problema, kelianti nerimą ir reikalaujanti nuolatinių pastangų. Dėl didelio bedarbių, ypač jaunimo, skaičiaus, socialinė politika vis dažniau traktuojama kaip kertinis integracijos akmuo. Maždaug pusę su nedarbu susijusių problemų tenka spręsti pačioms šalių vyriausybėms. Kitą pusę šių problemų mėginama spręsti ES mastu. Vieningos rinkos sukūrimas žymi proceso, kuris paskatins darbo vietų kūrimą visoje ES, pradžią. Nedarbas dabartinėse ES šalyse vidutiniškai siekia 11 proc. Apie18 milijonų darbininkų Europoje – maždaug vienas iš 10 – neturi darbo. Pusė iš jų ilgiau nei metus gyvena iš bedarbio pašalpos. Tik kelioms Europos šalims pavyko išsiveržti iš užburto rato. Daugelis ekonomistų to priežastimi mano esant pernelyg sureguliuotą Europos socialinės apsaugos sistemą. (Junevičius A., 1999)