Nedarbo mažinimo Lietuvoje galimybės
5 (100%) 1 vote

Nedarbo mažinimo Lietuvoje galimybės

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………..2

1. Nedarbas teoriniu aspektu:

1.1. Bedarbiai ir jų struktūra…………………………………………………………………………….4

1.2. Nedarbo priežastys ir formos………………………………………………………………………..5

1.3. Nedarbo pasekmės ir mažinimo formos…………………………………………………………….9

2. Nedarbo Lietuvoje mažinimo galimybės:

2.1. Lietuvos gyventojų užimtumo 2000 – 2003 m. pagrindinės tendencijos……………..11

2.2. Bedarbių mažinimo tendencijos:

2.2.1. Nedarbo mažinimo teisinis reguliavimas…………………………………………………………..15

2.2.2. Lietuvos darbo rinkos programos skirtos užimtumui didinti………………………………..17

2.2.3. Lietuvos vyriausybės programa nedarbo mažinimui…………………………………………..22

2.2.4. Jaunimo užimtumo galimybės ir problemos………………………………………………………24

Išvados……………………………………………………………………………………………………………………….26

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………….28

Įvadas

Lietuva jau 13 metų gyvena perėjusi iš centralizuotos į rinkos ekonomiką. Sukūrusi rinkos ekonomikos pagrindus, valstybė įžengė į naują raidos etapą – integracijos į Europos Sąjungą laikotarpį. Stabili politinė bei ekonominė padėtis ir dėl narystės ES pradėtos derybos, apibrėžusios pagrindinius ekonominės politikos prioritetus ir spartinančios šalies konvergenciją su makroekonominiu požiūriu subalansuota Europos Sąjungos rinka, sudarė prielaidas ilgalaikes Lietuvos perspektyvas vertinti labai optimistiškai. Tačiau neaukštas pragyvenimo lygis ir didėjantis struktūrinis nedarbas paprastiems šalies piliečiams kėlė daug rūpesčių.

Iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, tokia problema kaip nedarbas – neegzistavo. Atkūrus nepriklausomybę, daugelio žmonių viltys buvo siejamos su privačios nuosavybės ir rinkos ekonomikos teikiamais privalumais, tačiau greito materialaus suklestėjimo Lietuvos visuomenė nesulaukė; nedarbo lygis sparčiai augo ir auga.

Mano pasirinkto kursinio darbo tema yra nedarbas Lietuvoje, jo mažinimo galimybės. Nedarbas, ypač ilgalaikis , yra ne vien tik Lietuvos problema. Darbo trūkumo tema yra nagrinėjama plačiai, tačiau dažniausiai minimi tik skaičiai, pastebimos mažėjančio arba didėjančio nedarbo tendencijos. Išsiaiškinsiu ne tik nedarbo priežastis ir tendencijas, bet taip pat pasistengsiu sužinoti, kaip valstybė kovoja su nedarbu. Taigi, mano šio kursinio darbo tikslas – išnagrinėti nedarbo mažinimo galimybes Lietuvoje. Šio kursinio darbo keliami uždaviniai yra:

1. Susipažinti su nedarbo priežastimis pasaulyje ir Lietuvoje;

2. Išsiaiškinti nedarbo buvimo formas;

3. Išsiaiškinti Lietuvos gyventojų užimtumo tendencijas;

4. Panagrinėti bedarbių mažinimo prevencijų pagrindinius principus ir gaunamus rezultatus.

Šis kursinis darbas išskyriau į dvi dalis: pirmojoje išsiaiškinsiu nedarbo struktūrą teoriniu aspektu, antrojoje nagrinėsiu užimtumo tendencijas ir nedarbo mažinimo galimybes Lietuvoje.

Nedarbo tema literatūros yra daug; ją taip pat padalinsiu į keletą dalių. Pagrindiniu statistiniu šaltiniu laikau Statistikos departamento interneto puslapį www.std.lt , kuriame pateikiamos naujausios žinios apie bedarbių sudėtį, jų pasiskirstymą. Prie pagrindinių statistinių šaltinių priskiriu Lietuvos Darbo biržos internetinį puslapį www.ldb.lt , kuriame ne tik sukaupti statistiniai duomenys, bet ir pateiktos užimtumo didinimo programos, Skurdo būklės Lietuvoje 2001 metų pranešimą (2001) ir Pranešimą apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001 (2001). Iš šių šaltinių paėmiau informacijos, skirtos mano nedarbo Lietuvoje praktinei daliai. Kita grupė, kurios šaltiniais rėmiausi teoriniam pagrindimui, yra pagrindiniai B. Martinkus ir kt. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas (2000), V. Navickas, K. Paulavičius. Darbo rinka teorija ir valstybės politika (1999). B. Martinkus,V. Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija (2001).

1. Nedarbas teoriniu aspektu

1.1. Bedarbiai ir jų struktūra

Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių kiekvienos valstybės tikslų. Tačiau ekonomistai, kalbėdami apie visišką užimtumą, neturi galvoje visiško nedarbo likvidavimo. Visišku užimtumu ekonomistai laiko padėtį, kai nedarbo lygis sudaro 4-5 %.

Visiškas užimtumas – ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis pačio žemiausio lygio ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo; tai maksimalus gyventojų ekonominio panaudojimo lygis.

Užimtumo ir nedarbo situaciją Lietuvoje stebi, fiksuoja ir įvertina Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bedarbius taip pat registruoja Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniai padaliniai miestuose ir rajonuose. Dirbančių gyventojų
skaičius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: įmonių pateiktomis ataskaitomis ir gyventojų užimtumo tyrimų rezultatais. Lietuvoje užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metų. Juos atlieka Statistikos departamentas.

Darbo jėga – visi užimtieji gyventojai ir bedarbiai.

Užimti gyventojai – vyresni nei 14 metų abiejų lyčių asmenys, kurie tiriamąją savaitę dirbo bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą, už kurį gavo darbo užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais) ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą: darbdaviai, savininkai, samdomieji darbuotojai, šeimyninėje įmonėje dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną (pajamas), asmenys dirbantys sau (www.std.lt).

Užimtieji kaime yra ir darbingo amžiaus žemdirbiai (turintys iki 3 ha žemės), kurie neturi kito pragyvenimo šaltinio, o tik tą žemę, nesvarbu, ar joje užaugintą produktą panaudoja savo reikmėms ar dalį parduoda. Smulkūs žemdirbiai – pensininkai užimtųjų kategorijai priskiriami tik tada, kai jų pajamos iš žemės ūkio didesnės nei gaunama pensija. Kiti pensininkai priskiriami neaktyviems gyventojams.

Užimtumo lygis – užimtų gyventojų santykis su tiriamojo amžiaus gyventojais.

Ypač skiriasi bedarbio sąvokos apibrėžimas. Darbo biržos skelbia informaciją apie bedarbius, įregistruotus darbo biržose, o Statistikos departamentas – apie nedirbančius asmenis, ieškančius darbo įvairiais būdais. Todėl išskiriamas registruotas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis. Darbo biržos bedarbius pradėjo registruoti nuo 1991 metų.

Bedarbiai – tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, tiesiogiai kreipėsi į darbdavius, kreipėsi pagalbos į draugus ir gimines, ieškodami darbo lankė statybas, turgavietes, neoficialias darbo biržas, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą. Bedarbių grupei priskiriami ir tie moksleiviai, studentai, namų šeimininkės ir kiti neaktyvūs gyventojai, kurie tiriamąją savaitę aktyviai ieškojo darbo ir buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti (V. Motiekaitienė, 2000. p. 91- 92).

Bedarbiams taip pat priskiriami ( V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 111):

 Asmenys, kurie laikinai dėl techninių ar ekonominių priežasčių nedirba savo darbo vietoje ir neturi formalaus ryšio su darboviete, ieško kito darbo;

 Studentai, namų šeimininkės ir kiti asmenys, tiriamąjį laikotarpį užimti neekonomine veikla (mokosi, šeimininkauja namuose), bet ieško darbo ir pasirengę artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti;

 Moterys, išėjusios nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros iki 3 metų amžiaus atostogų, iki tol nedirbusios ar dirbusios, bet neturinčios garantijų pasibaigus atostogoms grįžti į ankstesnįjį darbą, aktyviai ieškančios darbo ir pasirengusios artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti.

Pagal Lietuvos respublikos bedarbių rėmimo įstatymą (1990m., 5 skirsnis): bedarbiai yra nedirbantys darbingo amžiaus gyventojai, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose ir užsiregistravę valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

Bedarbių skaičius, gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, žymiai didesnis nei registruotų darbo biržoje, nes į valstybines darbo biržas kreipiasi tik apie pusę bedarbių.

Taigi išsiaiškinau, kas priskiriama bedarbio sąvokai, ką vadiname bedarbiais, darbo jėga, užimtumo ir nedarbo lygiu. Tačiau vien to, kalbant apie nedarbą, neužtenka, reikia taip pat išsiaiškinti, kas sukelia nedarbą, kokios yra nedarbo formos. Tai ir bus aptarta kitame skyriuje.

1.2. Nedarbo priežastys ir formos

Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės darbo rinkos problemų yra nedarbo lygio kilimas.

Tiek TDO, tiek ir Lietuvos Respublikos įstatymuose, apibrėžiančiuose bedarbio statusą, yra nemažai spragų, todėl dažnai oficialus nedarbo lygis skiriasi nuo realaus.

Skiriamos šios pagrindinės nedarbo priežastys (V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 111):

1. Mokslinė techninė revoliucija (MTR). Tai viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų diegimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Sumažėjo nekvalifikuoto darbo jėgos paklausa ir išaugo aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Dėl šios priežasties paskutiniais praeito šimtmečio dešimtmečiais išvystytos rinkos šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai (V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 111):

a) nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;

b) didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;

c) nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;

d) gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;

e) aštrėja
internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią sąlygoja darbo jėgos migracija.

2. Sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba vystosi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo.

3. Ekonominės krizės. Nors dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip 19 a. ir 20 a. pirmoje pusėje (ypač 1929 – 1933 m), tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominės krizės metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, nedarbo lygis sumažėja, auga gyventojų užimtumo laipsnis. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonominiam augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotos darbo jėgos nesuranda darbo net ir verslo ciklo ekonomikos pakilimo fazėje.

4. Struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija šakos viduje verčia prekių gamintojus ir paslaugų teikėjus nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą – mašinas, įrengimus, gamybos valdymo sistemas ir kt. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad kas 5-6 metai pilnai atnaujinami dar fiziškai nenusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl “senose” ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos, nes jose naudojami našesni įrengimai bei pažangesnės technologijos.

5. Spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių. Nors ši problema labiausiai aktuali besivystančioms Afrikos, Azijos bei Lotynų Amerikos šalims, tačiau rezonansu atsiliepia ir išvystytos rinkos šalyse, nes jose daugėja legalių ir nelegalių imigrantų, ieškančių pastovaus ar laikino darbo.

Šioje dalyje buvo išskirtos pagrindinės teorinės nedarbo priežastys. Lietuvos nedarbo situaciją nagrinėsiu kitoje dalyje, tačiau prieš tai noriu išskirti ir paminėti Lietuvoje esančias nedarbo priežastis.

Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu padidėjo nedarbas yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios, o tai nesudarė prielaidų ekonomikai augti. Kai kuriuose sektoriuose reformos dar net nepradėtos, taigi, nauja vadinamojo struktūrinio nedarbo banga dar bus ateityje.

Antra priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai: privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.

Trečia priežastis, dėl kurios žmonės neturi darbo, yra nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje vis didėja. Trim procentiniais punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Be to, kadangi Sodros biudžeto deficitas didėja, nuolatos yra grėsmė, kad vėl gali būti didinamos įmokos arba plečiama mokėtojų bazė. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi, ir darbo vietas).

Nedarbo lygio kilimui įtakos turėjo ir ekonominė krizė Rusijoje bei bendras Lietuvos ekonomikos nuosmukis. Tačiau šis veiksnys, priešingai dažnai nuomonei, nebuvo lemiantis. Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje, darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės (http://www.lrinka.lt/Komentarai/Koment36.phtml.

Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos.

Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Šį terminą ekonomistai vartoja kalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas parodo reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina darbo vietų skaičiaus ir darbuotojų skaičiaus atitikimo. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo, nes buvo atleisti iš ankstesnio, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių.

Manoma, kas tekamasis (frikcinis) nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas todėl, kad daugelis žmonių, atsiradę “tarp darbų” savo valia pereina iš mažai apmokamo darbo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių paskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto
tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimų. Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminas “struktūrinis” naudojamas sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausos sudėtyje ir technologijoje vyksta svarbūs pokyčiai, kurie savo ruožtu keičia darbo jėgos visuminės paklausos sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o kitų paklausa, įskaitant naujas profesijas, išauga.

Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbo priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas (darbo vietų perkėlimas iš vieno regiono ar šalies į kitą), sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir labai kvalifikuotų darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms. “Iškritę” iš aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų jaunuoliai taip pat sudaro dabarties struktūrinių bedarbių dalį.

Struktūrinį nedarbą nuo tekamojo atskirti sunkoka. Esminis skirtumas tas, kad “frikciniai” bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali perduoti, o “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.

Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Dėl ūkinės veiklos ciklo pasikeitimo taip pat padidėja nedarbas. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas, ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu (B. Martinkus, V. Žilinskas, 2001. p. 279-281).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2581 žodžiai iš 8577 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.