Nedarbo pokyčių palyginamoji analizė Lietuvoje ir beniliukso šalyse
5 (100%) 1 vote

Nedarbo pokyčių palyginamoji analizė Lietuvoje ir beniliukso šalyse

1121

Įvadas

Nedarbas šiuo metu yra viena aktualiausių socialinių temų Europos Sąjugos šalyse. Valstybių socialinė politika siekiant išspresti esančią problemą vis labiau orientujama į gyventojų užimtumo kontroliavimą nedarbo mažinimo link. Nuolat atliekami įvairūs socialiniai tyrimai, renkami statistiniai duomenys, leidžiantys apžvelgti esnčią situaciją, užfiksuoti pokyčius bei nustatyti, kas juos lemia.

Lietuvoje nedarbo lygiu bei kitom užimtumo problemom pradėta domėtis atgavus nepriklausomybę, o ypač šis domėjimasis sustiprėjo pasgelbus derybas įstojimui į Europos Sąjungą. Pastebima, kad per paskutinius metus tiek kiekybiškai, tiek ir kiekybiškai kintant užimtumui keičiasi ir nedarbo lygio rodikliai.

Kaip ir kodėl jie kinta apžvelgsiu šiame darbe bei palyginsiu pokyčius su Beniliukso šalių duomenis. Šių šalių blokas palyginimui pasirinktas todėl, kad tai paskutiniu metu bene geriausius užimtumo bei nedarbo rodiklius ES pateikiančios valstybės, tačiau, žinoma, neišvengiančios daugelio visoms Europos valstybėms būdingų problemų.

Pagal daugelį duomenų nedarbo lygis tiek Lietuvoje, tiek Beniliukso šalyse nėra nei tolygiai didėjantis, nei tolygiai mažėjantis. Atsižvelgiant į tai, kad nedarbas tiriamas ne tik kaip bendras faktorius, bet pagal atskiras gyventojų grupes (pagal lytį, amžių, kvalifikacijos lygį), siekiama išsiaiškinti, kokie yra vienų ar kitų socialinių grupių nedarbo duomenys, kaip jie kinta bei kaip sprendžiamos problemos. Remiamasi nedarbo lygio kriterijumi.

Darbo tikslas – parodyti, kad egzistuoja nedarbo lygio skirtumas tarp Lietuvos ir Beniliukso šalių bei palyginti esamus nedarbo lygio pokyčius, tiriant pasirinktus rodiklius.

Darbe siekiama išsiiaiškinti:

• kokie yra nedarbo lygio duomenys ir kaip jie kinta tiriamose valstybėse,

• kas įtakoja nedarbo lygio pokyčius,

• kokiomis priemonėmis sprendžiamos nedarbo lygio problemos

Tyrimo metodologija – statistinių duomenų analizė. Daugiausia remiamasi Europos Bendrijų Statistikos tarnybos – Eurostat bei Lietuvos Darbo Biržos statistiniais duomenimis. Taip pat naudojamasi OECD (Ekonominio bandradarbiavimo ir plėtros organizacija), ILO (tarptautinė Darbo Organizacija) pateikiama informacija.

II. Bendra nedarbo apžvalga ir jo priežastys

Nedarbas traktuojamas kaip padėtis, kai asmuo ne savo noru neturi mokamo darbo ir, būdamas darbingas, negali jo rasti.

Nedarbą taip pat galima skirstyti į keletą rūšių.

Sezoninis nedarbas kyla tada, kai kalendoriniais metais keičiasi darbo pasiūla ir paklausa (turizmo srityje, žemės ūkyje).

Frikcinis nedarbas – ilgą laiką neužpildomos laisvos darbo vietos, nes ir darbdaviui, ir darbuotojui reikia laiko rinkai ištirti. Paprastai šio tipo nedarbas ilgai netrunka. Jo privalumas – darbuotojas ir darbas geriau atitinka vienas kitą.

Ciklinis nedarbas – recesijos metu sumažėja gamyba. Recesija yra rinkos ekonomikos ciklo dalis. Vyriausybės politika, skirta paklausai stimuliuoti recesijos metu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo nedarbui, nei kitų tipų nedarbui.

Struktūrinis nedarbas – kai neatitinka darbinė kvalifikacija arba geografinė vieta. Paklausos struktūros ir technologijos pokyčiai mažina tam tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą. Su šio tipo nedarbu daug sunkiau susidoroti, kadangi reikia mokyti darbuotojus ir pakeisti jų specializaciją arba pagerinti jų mobilumą.

Paslėptasis nedarbas pasireiškia tada, kai darbuotojo įnašas į produkciją yra nulinis arba neigiamas, ir ekonomikai yra naudingiau aiškiai tai pripažinti ir perkelti jį į produktyvesnį darbą.

Nedarbą charakterizuoja keletas rodiklių. Visų pirma, tai bendras bedarbių skaičius šalyje (bedarbio sąvoka yra apibrėžta Bedarbių rėmimo įstatyme: “ Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietovės valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.“), nedarbo lygis, ilgalaikis nedarbas, jaunimo nuo 18 iki 24 metų (kai kuriose Europos šalyse jaunimo amžius skaičiuojamas nuo 15 iki 24 metų) nedarbas, moterų nedarbas ir k.t. Ypač svarbu ilgalaikio nedarbo apskaičiavimas, nes lemia valstybinės nedarbo politikos kryptį.

Įvairiose šalyse nedarbo lygis skiriasi pagal atitinkamus rodiklius. Tai priklauso nuo valstybės vykdomos užimtumo skatinimo politikos. Pvz., Lietuvoje, jaunimo nedarbui pasiekus ypač aukštą mastą, buvo įdėtos didelės pastangos jaunimo integravimui į darbo rinką, šioje situacijoje gelbėjo Lietuvos Darbo Birža (LDB). Buvo tobulinamos konsultavimo ir informavimo paslaugos – jos teikiamos visose regioninėse darbo biržose. Sukurti specializuoti Darbo, Profesinio informavimo ir Jaunimo darbo, Savarankiškos informacijos paieškos centrai, sukurta darbo paieškos sistema internete (Gruževskis: 1996, 6). Tai turėtų pagerinti jaunimo nedarbo lygį.

Žvelgiant į Beniliukso šalių duomenis ypač daug problemų nedarbo srityje sukelia žemas išsimokslinimo lygis Belgijoje.

Liuksemburge, kur nedarbo rodikliai yra vieni geriausių Europoje, situacija pasikeitė sutelkus pajėgas įdarbinti jaunimą ir ilgalaikius bedarbius, kurie sudarė didesnęją bedarbių dalį.

III. Nedarbo klasifikacija

Kaip minėta, kadangi
nedarbą galima skirstyti pagal keletą rodiklių, darbe aptarsiu, tuos kurie, tiek Lietuvoje, tiek Beniliukso šalyse kelia daugiausia problemų.

Nedarbas, atsižvelgiant į neturinčiųjų darbo amžių, labiausiai ryškus tarp jaunimo ir pagyvenusių, bet vis dar darbingų gyventojų. Pastebėtina, kad valstybių nedarbo reguliavimo politika didžiausiu mastu nukreipta į jaunimo nuo 15 iki 24 metų nedarbo šalinimą, nes jiems sunkiausia integruotis į darbo rinką vien dėl to, kad trūksta darbo patirties. Bent jau Lietuvoje tokia problema itin akivaizdi.

Taip pat daug problemų visose šalyse kelia moterų nedarbas palyginti su vyrų. Lietuvoje, kur vis dar juntamos buvusio komunistinio režimo pasekmės, suformuotas moters, kaip namų šeimininkės įvaizdis apsunkina darbo paieškas, nors situacija paskutiniaisiais metais žymiai gerėja. Europos Sąjungos šalyse, kaip ir Lietuvoje, įsigalėjus lyčių lygių galimybių įstatymui, moterims įsidarbinti suteikiamos itin palankios sąlygos.

Žemą išsimokslinimo laipsnį turinčių žmonių įdarbinimas sudaro sunkumus visose šalyse. Ypač dabar, įžengus į informacinės visuomenės amžių, kur vertinamos žinios ir išsilavinimas, pakankamai sunku integruotis į darbo rinką turintiems žemą kvalifikaciją. Bet antra vertus, kada visi siekia įgyti aukštąjį išsilavinimą, atsiranda profesinį išsilavinimą turinčių darbuotojų trūkumas.

Nors nedarbo panaikinimas realiai nėra įmanomas, išsprendus opiausius klausimus, galima sumažinti nedarbo lygį.

1. Nedarbas pagal amžių

Nedarbas pagal amžių paprastai skirstomas į tokius tarpsnius: jaunimo nedarbas (15-24), vidutinio amžiaus (25-49) bei vyresniojo amžiaus (50-64) nedarbas.

Tenka pastebėti, kad didžiausias dėmesys visose Europos sąjungos šalyse skiriamas jaunimo nedarbui šalinti.

Eurostato duomenimis, jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje ir Beniliukso šalyse nuo 1998 iki 2003 metų buvo bene didžiausias palyginus su kitais amžiaus tarpsniais. Taip pat matomas gana didelis skirtumas tarp jaunimo nedarbo lygio Lietuvoje ir Beniliukso šalyse (1 pav).

1 pav. Jaunimo (15–24) nedarbo lygis (%). Eurostat duomenys

Mažiausias jaunimo nedarbo lygis, kaip matoma, buvo Olandijoje bei Liuksemburge, nors jau 2003 kiek padidėjo. Reikia paminėti, kad tiriant jaunimo nedarbą negalima gauti visiškai objektyvių duomenų, kadagi didelė dalis jaunimo nedirba dėl to, kad to neleidžia studijos. Tačiau, valstybių darbo politika turėjo atsižvelgti į tokius duomenis ir imtis priemonių. Kadangi Beniliukso šalys priklauso Tarptautinei Darbo Organizacijai, tad ji prisidėjo prie jaunimo nedarbo mažinimo.

Reaguojant į jaunimo nedarbo lygio padidėjimą Liuksemburge, 2005 metais balandžio mėnesį buvo paskelbta Liuksemburgo Deklaracija, kurioje vienu aktualiausių klausimų yra jaunimo užimtumo politika. Šio įvykio vienas iš iniciatorių buvo Liuksemburgo Nacionalinė Jaunimo Taryba (Luxembourg National Youth Cauncil), siekianti padėti jaunimui gauti tvirtas socialines garantijas, įsilieti į darbo rinką. Nors naujausių duomenų apie jaunimo nedarbo lygį Liuksemburge negauta, atsižvelgiant į dedamas jėgas ir pastangas, tikėtina, kad jaunimo nedarbo lygis turėtų sumažėti.

EEO (European Employment Observatory) akcentuoja Lietuvos ir Belgijos jaunimo nedarbo lygio 2004 metais mažėjimą, nors ir nežymų. Tai laikoma pozityviu ženklu, palyginus su kitom Europos šalimis, kur jaunimo nedarbas vis dar islieka itin problematiškas

Prie jaunimo nedarbo lygio mažinimo prisideda Tarptautinė Darbo Organizacija (angl. ILO – International Labour Organization). 2004 metais ji išleido Jaunimo darbo gidą, kuriuo siekiama suprasti, kodėl beveik visame pasaulyje nenorima investuoti į jaunus žmones. Čia aiškinamasi, kodėl jaunimo nedarbas lyginant su visais gyventojais yra dviem ar trim kartais didesnis. Gidas pristato jaunimo darbo programas, kurias įgyvendinus galėtų mažėti jaunimo nedarbas.

Europos Asamblėja po jaunimo nedarbo išskiria kitą opią problemą – tai 64 metų ir vyresnių žmonių nedarbą. Pagerėjus ir patobulėjus sveikatos apsaugos sistemai, galima teigti, kad Europa „senėja“ ir kuo šalis labiau išsivysčiusi, tuo ilgiau gyvena žmonės, tuo ilgiau jie gali būti darbingi. Kadangi šiuolaikinėje visuomenėje laikoma nehumaniška atsisakyti darbuotojų dėl amžiaus, jiems organizuojami įvairūs tobulinimosi kursai, suteikiama galimybė kelti klasifikaciją bei taip prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1369 žodžiai iš 2650 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.