Nedarbo priežastys ir pasekmės
5 (100%) 1 vote

Nedarbo priežastys ir pasekmės

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………….. ..3

1. DARBO IŠTEKLIAI IR JŲ NAUDOJIMAS………………………………………4

2. NEDARBAS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS…………………………………….6

2.1. Kas yra darbo jėga?…………………………………………………………….6

2.2. Nedarbo lygis……………………………………………………………………7

2.3. Nedarbo tipai…………………………………………………………………………………………..9

3.NEDARBO PROBLEMA LIETUVOJE………………………………………………………….13

3.1. Nedarbo priežastys………………………………………………………………….………….13

3.2. Minimlaus darbo užmokesčio ir vyriausybės įtakos nedarbui esmė…………..14

3.3.Lietuvos darbo rinkos pokyčiai………………..……………………………………17

3.4.Gyventojų užimtumas 2002-2003 m…………………………………………………………..22

3.5.Nedarbo lygis didžiuosiuose miestuose ir kaime……………………..…………….25

3.6. Nedarbas pasaulyje. Nedarbo Lietuvoje ir Europoje santykis………………26

3.8. Ekonominės ir socialinės nedarbo pasekmės…………………………………..27

4.NEDARBO PROBLEMOS REGULIAVIMAS…………………………………………………30

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………..31

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………32

ĮVADAS

Kiekvienoje šalyje pagrindinė žmogaus teisė- į darbą. Konstitucinė teisę į darbą, užimtumo plėtotė visose šalyse grindžiama makroekonominėmis ir mokesčių politikos priemonėmis, skatinama privati iniciatyva, vartojimas, kad kiekvienas darbingo amžiaus žmogus galėtų dirbti ir užsidirbti. Kiekvienas žmogus turi turėti galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirinkdamas darbą, bet visur egzistuoja nedarbas ir su juo susijusios problemos.

Savo darbe mes aptariame nedarbą, jo lygį, rūšis, kokie gyventojai yra laikomi bedarbiais, kas sukelia nedarbą bei kokios gali būti nedarbo pasekmės.

Pasinaudodami statistiniais duomenimis susipažinome su nedarbu Lietuvoje ir Europos šalyse, juos palyginome. Išsiaiškinome kaip ir kodėl kito nedarbo lygis, kokiuose miestuose ir rajonuose didžiausias ar mažiausias nedarbo lygis, kas lėmė nedarbo augimą ir kaip sprendžiama ši problema. Taip pat išsiaiškinome bedarbystės teigiamas ir neigiamas puses.

Šiuo metu nedarbo problema yra viena aktualiausių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, todėl mes ją pasirinkome.

1.DARBO IŠTEKLIAI IR JŲ NAUDOJIMAS

Darbo ištekliai kiekvienoje ekonominėje sistemoje nagrinėjami įvairiais aspektais. Darbo išteklių ekonominėje sistemoje klasifikavimas ir įvertinimas pateiktas 1priede.

Visuminiais darbo ištekliais apibrėžiamos ekonominės sistemos plėtojimosi tendencijos ir rezultatai. Tai laikoma integruotų žmonių darbiniu potencialu. Ne pats žmogus yra “darbo jėga”, o jo fizinis ir intelektualinis potencialas. Visoms integruotoms žmonių grupėms būdinga specifinių bruožų visuma. Todėl patogu išskirti visuomeniškai organizuotas bei neorganizuotas darbo jėgos grupes.

Neorganizuotai darbo jėgos grupei priskiriami tie integruoti asmenys, kurie dėl nepakankamo fizinio ar intelektualinio išsivystymo nesugeba sąmoningai ir efektyviai dalyvauti ūkinėje veikloje, pavyzdžiui, mažamečiai vaikai, invalidai, senyvo amžiaus žmonės. Seni žmonės, nors ir ribotai, tačiau dar dirba asmeniniame ūkyje (sodininkystė, gyvulių auginimas), dalyvauja paskirstant ūkinės veiklos produktus ( turgūs).

Didžiausią įtaką turi visuomeniškai organizuota darbo jėga, plėtojant ekonominę sistemą. Ji aprėpia darbingąją visuomenės dalį, kuri laikui bėgant dėl įvairių priežasčių kinta tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Bet kurioje ekonominėje sistemoje vyksta įvairūs natūralūs procesai- žmonės gimsta, auga, miršta. Tai natūraliai veikia ir darbo jėgos kitimą visoje ekonominėje sistemoje nuo jos gimimo, jai augant ir iki mirties. Būtina atsižvelgti į ekonominėje sistemoje integruotų žmonių bendrąsias vystymosi tendencijas, o ne į vienetinius diferencijuotus poslinkius, vertinant visuomeniškai organizuotos darbo jėgos kitimą.

Visuomeniškai organizuoti darbo ištekliai sąlyginai skirstomi į aktyviuosius, pasyviuosius ir rezervinius.

Aktyvieji darbo ištekliai — tai darbinis potencialas tų žmonių, kurie pagal savo galimybes integruojasi į ūkinę veiklą. Tai visą darbo dieną dirbantys žmonės.

Pasyviesiems darbo ištekliams priskirtini bedarbiai arba asmenys, dirbantys ne visą darbo dieną, arba nedirbantys savo noru. Kintant ekonominėms sąlygoms, pasyvieji darbo ištekliai gali būti transformuoti į aktyviuosius, ir atvirkščiai. Tačiau tai susiję su socialinėmis bei psichologinėmis problemomis.Pavyzdžiui, kai kurie žmonės to nedaro ir reprezentuoja pasyviąją darbo
išteklių (turėtojų) dalį. Todėl nereikėtų tikėtis lengvos transformacijos.

Rezerviniai darbo ištekliai — tai asmenys, galintys dalyvauti ūkinėje veikloje, tačiau dėl natūralių bei ekonomiškai pagrįstų priežasčių pasitrakę iš jos. Tai darbingi pensininkai, prižiūrinčios mažamečius vaikus motinos, studentai ir pan. Šie žmonės gali būti efektyviai pasitelkti prireikus plėsti ūkinę veiklą, o kol ji neplečiama, išstumti iš veiklos.

Ekonominėje sistemoje kiekvienam specializaciniam darbo jėgos struktūros vienetui būtina priskirti tam tikrą skaičių kvalifikacinių padalų. Detalesnis ir kvalifikuotesnis skirstymas bus tada, kai problema bus detaliau išnagrinėta. Tiek formaliai, tiek atsižvelgiant į ekonominės veiklos realijas, galima atlikti kvalifikacinį darbo jėgos skirstymą specializacijos požiūriu . Tačiau tai darbo jėgos kvalifikacinę struktūrą įvertina bendrais bruožais. Tuo tarpu diferencinė analizė būtina detalesniam vertinimui. Kiekvieno asmens kvalifikacija įvertinama testais ir kitais būdais.

Norint darbo jėgą įvertinti visapusiškai, reikia turėti ją apibrėžiančius kiekybinius rodiklius. Plėtojant ekonomiką, reikalingos darbo jėgos kokybinės ir kiekybinės charakteristikos. Tačiau iškyla adekvatumo realybei įvertinimo problema. Juk vienas asmuo gali būti įvaldęs kelias specializacijas ir kiekvienoj jų turėti skirtingą kvalifikaciją. Taigi asmenų, įvaldžiusių tam tikras specifines darbinės veiklos sritis, bus neabejotinai daugiau negu jų yra iš tiesų ekonominėje sistemoje. Norint tai išspręsti reikia griežtai apibrėžti ir šalutines specializacijas. Pagrindinę specializaciją pasirenka pats asmuo. Nurodant specializacijos sritį, reikia pateikti du skaičius: pagrindinį, nurodantį asmenų, šią specializaciją įvaldžiusių kaip pagrindinę, ir šalutinį, nurodantį bendrąjį asmenų, įvaldžiusių šią specializaciją kaip šalutinę, skaičių.

2.NEDARBAS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS

2.1. Kas yra darbo jėga?

Vienas svarbiausių ekonominių procesų yra darbas. Darbas- tai ne tik žmogaus pragyvenimo, bet ir socialinio statuto, pilnavertiškumo šaltinis. Nedarbas glaudžiai susijęs su darbo jėgos sąvoka. Publicistai, bei kai kurie juos mėgdžiojantys mokslininkai, išgirdę terminą “darbo jėga”, šiandien dažnai pasipiktina dėl šios sąvokos semantinio artumo kitai – “arklio jėgai”. Tačiau darbo jėgos sąvoka nėra kapitalizmo prasimanymas. Ekonomikos mokslas, kaip ir kitos pažinimo sritys, reikalauja konkrečių apibrėžimų.KAS YRA DARBO JĖGA? Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda ribotus ištekliaus —darbo jėgos — naudojimo prekių ir paslaugų gamybai efektą. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali, dirba. Darbo jėga yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskirti prie bedarbių. Darbo jėgai nepriskiriami ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, namų šeimininkės.

Lietuvos statistikos departamentas pateikia tokią gyventojų skirstymo struktūrą:

Gyventojai — tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami laikotarpio pradžioje.

Darbo jėga — visi sulaukę šešiolikos metų užimti gyventojai ir bedarbiai.

Užimti gyventojai — tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose ( išskyrus sklypininkus), bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami taip pat ir tie dirbantieji, kurie nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbo trūkumo, prastovų,vaikų priežiūrai skirtų nemokų atostogų iki jiems sukako 3 metai, bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darbovietė. Dar išskiriami užimti valstybiniame ir privačiame sektoriuose. Valstybiniame sektoriuje — asmenys, užimti valstybinėse įmonėse, įstaigose ir organizacijose, taip pat įmonėse, kuriose valstybė kontroliuoja daugiau nei 51 % įstatinio kapitalo. Privačiame sektoriuje — asmenys, užimti visose privačiose verslo organizavimo formose ir tose įmonėse, kuriose valstybė nekontroliuoja arba jai priklauso mažiau nei 51% įstatinio kapitalo, bei turintys patentus vienai ar kitai veiklai plėtoti.

Bedarbiai — tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

Bedarbystė — tai toks reiškinys, kai darbingi, norintys dirbti asmenys neranda darbo nepriklausomai nuo to, dirbo jie anksčiau ar ieško darbo pirmą kartą.

Bedarbystė — tai vienas iš negatyvių darbo rinkos reiškinių. Ją sukelia įvairios priežastys, todėl apibrėžti nėra lengva.

Tačiau ekonomistai, apibrėždami šį reiškinį, sutaria dėl dviejų teiginių:

1. Bedarbystei pirmiausiai būdinga tai, kad darbingas asmuo, norintis dirbti, neturi galimybės sudaryti darbo sutartį ir uždirbti pajamų už savo darbą;

2. Bedarbiu laikomas asmuo, užsiregistravęs darbo biržoje.

Taigi visus asmenis,kurie nedirba galima suskirstyti į bedarbius ir nedirbančius, t.y. tuos, kurie neturi darbo, bet jo ir neieško, nesiregistruoja darbo
biržoje.

2.2.Nedarbo lygis.

Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu procentais:

bedarbių skaičius

Nedarbo lygis = x 100 %

darbo jėgos skaičius

Nedarbo lygis — ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentinė išraiška.

Taigi nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai. Nedarbo mastas panašus į vandens baseiną: jis kyla, kaip pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (t.y. žmones, gaunančius darbą).

Pritekėjimas

Darbo atsisakę

Laikinai nedirbantys

Priverstinai palikę darbą

Naujai tapę darbo jėga

Sugrįžę į darbą

Naujai pasamdyti

Nebelaikomi darbo jėga

Šioje schemoje matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš darbo priverstinai, pavyzdžiui, kai į prekių bei paslaugų paklausos sumažėjimą verslininkai reaguoja ne kainų ir darbo užmokesčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą ( daugiausia — baigusių mokyklas).

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti — naujai parsisamdo, treti — pasiekia pensinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.

2.3. Nedarbo tipai ir rūšys

Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos.

Tekamasis nedarbas — tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas.

Terminą “ tekamasis“ arba “frikcinis“ nedarbas ekonomistai vartoja, kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrinta, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų“. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, darbuotojams pakeisti vieną darbą į kitą reikalingas tam tikras laikas. Kol pradės dirbti, statistikos ataskaitose jie bus įteisinti kaip bedarbiai. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmąsyk gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Sakysim, virėjai, padavėjai ar pardavėjai užsidirba gyvenimui vasaros ar žiemos kurortuose. Jų laikinasis nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo statistikos.

Manoma, kad tekamasis (frikcinis) nedarbas — neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Kodėl pageidautinas? Todėl, kad daugelis žmonių, atsiradę “ tarp darbų“ savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai šis nedarbo tipas egzistuoja nuolatos.

Struktūrinis nedarbas — tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.

Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminą “struktūrinis“ ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausos sudėtyje ir technologijoje vyksta ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o kitų paklausa, įskaitant naujas profesijas, “lifto operatoriai“, o šiandien liftuose — savitarna. Liftininkai, praradę darbą dėl to, kad buvo įdiegti savaeigiai liftai, tapo struktūriniais bedarbiais ir tokie bus tol, kol susiras naujus darbus.

Technologijos pokyčiai — ne vienintelė struktūrinio priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų preferencijų (subjekto teikiamas dalykui pranašumas dėl to dalyko prioriteto pagal kuriuos nors požymius) pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas (darbo vietų perkėlimas iš vieno regiono ar šalies į kitą), sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir tarp labai kvalifikuotų darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis nelabai kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai
Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti

bedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms “ iškritę“ iš aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų jaunuoliai taip pat sudaro dabarties struktūrinių bedarbių dalį.

Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo sunkoka. Esminis skirtumas tas, kad “frikciniai“ bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o “struktūriniai“ bedarbiai negali iš karto gauti darbo — jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o

kartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas — trumpalaikis, o struktūrinis — ilgesnės trukmės.

Ciklinis nedarbas — nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sukelia nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių ( bendrųjų) išlaidų nepakankamumui. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos išauga. Pavyzdžiui, buvo laikotarpis, kai daugelį liftų pastatuose aptarnaudavo deficitas.

Nedarbo rūšys.Visuomeniniuose reiškiniuose, kaip ir gamtoje, negali būti vienodumo, todėl, kalbant apie nedarbą, reikia pripažinti, kad ir jam būdinga sava įvairovė. Taigi kokios nedarbo rūšys lemia nedarbo lygio nustatymo paklaidas ? Visų pirma — tai “prislėgtasis” nedarbas. Kas tai?

Žmogus, kuris jau ilgokai neturi darbo, aktyviai jo kurį laiką ieško, apėjo visas galimas įdarbinimo įstaigas,bet viskas veltui. Tuomet tenka pasikliauti giminių, draugų, socialinės šalpos organizacijų globa. Nuotaika subjurusi, jaučiatės prislėgtas, tad netekę vilties, liaujatės ieškoję darbo. Todėl natūralu, kad į oficialios statistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsakysite — ne. Taigi jūs, kaip ir aktyviai darbo neieškantis bedarbis, neįtraukiamas į darbo jėgos sudėtį, taigi savaime nebūsite darbo jėga. Vadinasi, oficiali statistika, neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškasis nedarbo lygis bus mažesnis nei realusis, ir paprastai “prislėgtieji” sudaro apie 0,1- 0,5 proc. darbo jėgos.

Antra vertus, plaukti pasroviui likimo upe gali ne visi. Reikia išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tenka ieškoti bet kokio darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju nedarbu, jis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas. Išsivysčiusiose šalyse paslėptasis nedarbas sudaro 6-9 proc. visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl sumažina nedarbo lygį.

Trečia, būna ir priešingai — nedarbo lygis gali būti ir neteisėtai padidintas. Bedarbio statutas dažnai suteikiamas ir nenusipelniusiems tokios “garbės”. Mat dalis nedirbančių respondentų (apklausiamųjų asmenų) meluoja ir tvirtina, jog jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų. Pavyzdžiui, moteriai pravartu apgauti inspektorių, kad gautų bedarbio pašalpą ir galėtų ramiai auginti vaikus. Juk pakanka tik keletą kartų per mėnesį nueiti į darbo biržą! Toks nedarbas vadinamas “šešėliniu”. Oficialų nedarbo lygį gali padidinti ir “šešėlinė” ekonomika. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais arba dirbantys mafijai žmonės taip pat pavadins save bedarbiais.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2694 žodžiai iš 8940 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.