Nedarbo priežastys ir pasekmės1
5 (100%) 1 vote

Nedarbo priežastys ir pasekmės1

ĮVADAS

Aukšto užimtumo lygio pasiekimas – vienas iš pagrindinių makroekonominių valstybės tikslų. Ekonominė sistema, sukurianti papildomą darbo vietų skaičių, siekia padidinti bendrą nacionalinį produktą ir tuo pačiu užtikrinti visuomenės materialinių poreikių patenkinimą. Neišnaudojant visų darbo išteklių, nepasiekiama galimų pagaminti produktų ir paslaugų kiekiai. Skaudžiai nedarbas įtakoja ir žmonių interesams, nesuteikdamas jiems galimybės prisidėti savo gabumais toje srityje, kurioje jie galėtų išreikšti save, arba dėl susidariusios padėties žmonės patiria stiprų psichologinį smūgį. Nedarbo lygis yra vienas iš pagrindinių rodiklių, kuriais galima nustatyti bendrą ekonomikos būklę ir įvertinant jos efektyvumą.. Tai viena iš nedaugelio temų, kuri vienija visus žmones. Nes vienaip ar kitaip kiekvienas susiduria su nedarbu, jo pasekmėmis.

Šio darbo tikslas ištirti nedarbą, jo priežastis, pasekmes ir galimus užimtumo problemos sprendimo būdus remiantis makroekonominiais tyrimais bei teorijomis. Šiuo atveju buvo domimasi ne nedarbo fakto ir jo pasekmių aptikimu, bet jo raidos tendencijomis, atsiradimo prielaidomis įvairiarūšiškumu, poveikio sritimis.

NEDARBO PRIEŽASTYS

Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies išsivystimo lygiu ir gamybos augimu.

Augantis visuomenės susidomėjimas darbo santykiais neatsitiktinis. Mokslo ir technikos pažanga, spartus darbo našumo ir intensyvumo augimas bei kiti socialiniai veiksniai didina nedarbą, aštrina užimtumo problemas ir santykius tarp darbo ir kapitalo. Padėtį blogina ir neracionali darbo išteklių struktūra, tai patvirtina Lietuvos ir kitų šalių patirtis, kuri teigia, kad darbo jėga nespėja prisitaikyti prie modernios ekonomikos pokyčių. Didėja nepaklausias profesijas turinčių žmonių skaičius, gausėja ilgalaikių bedarbių.

Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, t.y. perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Reikėjo iš esmės pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų. Tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų, sutrumpinti savaitės darbo laiką. Šios ir kitos priežastys vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija. Todėl šio darbo tikslas apžvelgti gyventojų užimtumo, nedarbo atsiradimo priežastis, pateikti statistinius duomenis, ekonominį viso to vertinimą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nedarbas yra toks suprantamas reiškinys, jog jį apibrėžti visai paprasta. Tačiau pažvelgus idėmiau, taip neatrodys. Pavyzdžiui, ar darbininkai, kuriuos atleido iš darbo, bet po mėnesio vėl priims atgal, turi būti laikomi bedarbiais? O kaip darbuotojas, kuris atsisakė darbo, nes jo nepatenkino siūlomas atlyginimas? Kuo laikyti darbininkus, kurie dirba ne visą darbo savaitę, bet norėtų dirbti visą, arba žmones, kurie liovėsi ieškoti darbo, nes jau neteko vilties jį surasti?

Nedarbo kategorija gaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka.

DARBO JĖGOS ĮVERTINIMAS

Todėl kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga – tai darbingo amžiaus (nuo 18 m.) dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys esantys specialiose pataisos įstaigose, pensinikai, taip pat namų šeiminkės, nors jų darbas gali būti daug sunkesnis už tiesiogiai gamyboje dirbančiųjų. Vertinant darbo jėgą, būtina atkreipti dėmesį konkretų diskretiško darbo jėgos potencialo šaltinį – žmogų. Darbo rinka yra betarpiškai susijusi su šalies darbo ištekliais ir jų pasiskirstymu ekonominėse veiklose. Darbo ištekliai yra visuminė visuomeninė darbo jėga. Jiems priskiriami:

1. visi darbingo amžiaus darbingi gyventojai;

2. visi iki darbingo ir po darbingo amžiaus dirbantys piliečiai, kaip antai pensininkai ir paaugliai, riboto darbingumo žmonės.

Potencialūs darbo ištekliai žymiai skiriasi nuo realiai naudojamų darbo jėgų. Dalis darbingų gyventojų, kurie turi pragyvenimo šaltinius, savo noru atsisako dalyvauti visuomeniniame darbe, ūkinėje veikloje. Jie nepriklauso darbo jėgos ištekliams ir vadinami ekonomiškai neaktyviais gyventojais (ENG). Tokiais gyventojais yra:

1. nedirbantys moksleiviai ir studentai (jei pastarieji nedirba ir neieško darbo);

2. nedirbantys pensininkai;

3. darbingo amžiaus invalidai, visiškai praradę darbingumą;

4. darbingo amžiaus darbingi piliečiai, nedirbantys dėl įvairių priežaščių (namų šeimininkės, kaliniai, asocialūs asmenys, rentininkai).

Užimti ūkyje darbuotojai ir aktyviai ieškantys darbo bedarbiai vadinami ekonomiškai aktyviais gyventojais (EAG). Jiems priklauso: iki darbingo, darbingo ir po darbingo amžiaus žmonės bei
neturintys darbo, bet norintys dirbti darbingo amžiaus bedarbiai. Bedarbiai yra priskiriami prie ekonomiškai aktyvių visuomenės narių, nes jie aktyviai ieško darbo vieto ir nori dirbti. Pvz. Darbo jėgos tyrimo rezultatai teigia, kad 1997 m. eknomiškai aktyvių gyventojų buvo 1819,8 tūkst., iš kurių 1563,9 tūkst užimtieji visuomeninėse veiklose ir 255,9 tūkst. bedarbiai. KUR?

Darbo išteklių pagrindą sudaro darbingo amžiaus gyventojai (DAG). 1994 m. priimta pensijų įstatymo pataisa numato, kad 2010m. DAG bus laikomi vyrai nuo 16 – 62,5 metų amžiaus ir moterys nuo 16 – 60 metų amžiaus.Taip pat darbo išteklius sudaro iki darbingo amžiaus gyventojai (IAG) – tai 0 –15 metų amžiaus gyventojai. Podarbingo amžiaus gyventojai – valstybės įstatymais nustatyto pensinio amžiaus gyventojai. Ikidarbingo amžiaus ir podarbingo amžiaus gyventojai yra nedarbingi gyventojai.

NEDARBAS IR TEORINIAI GYVENTOJŲ UŽIMTUMO ASPEKTAI

Pagal Tarptautinės Darbo Organizacijos (TDO) metodologiją, prie bedarbių priskiriami darbingo amžiaus gyventojai, užsiregistravę arba neužsiregistravę darbo biržoje ir atitinkantys tris reikalavimus vienu ir tuo pačiu metu:

1. tiriamą savaitę neturėjo darbo arba privačios veiklos;

2. per paskutinias keturias savaites aktyviai ieškojo darbo;

3. jeigu bus pasiūlytas darbas, pasiruošę pradėti dirbti dviejų savaičių laikotarpyje.

TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvos statistikoje. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu procentais (nedarbo lygis = (bedarbių skaičius / darbo jėgos skaičius) * 100%).

Taigi nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai.

1.pav. Nedarbo srautas.

Šaltinis:B.Martinkus. Nedarbo ištekliai ir jų naudojimas. – K.:Technoligija,1998. p.23

Paveikslo schemoje matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš darbo privestinai. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, iėškančių darbo pirmą kartą (daugiausia – baigusių mokyklas).

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti naujai parsisamdo, treti pasiekia pensijinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.

Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai:

1. bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose;

2. statistikos departamento atliekami darbo jėgo tyrimai.

Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir siriasi nuo darbo biržos duomenų dėl skirtingo bedarbių sąvokos apibrėžimo. Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravus valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba. Todėl statistikos departamento duomenimis bedarbių skaičius ir nedarbo lygis Lietuvoje yra 2 – 3 kartus didesnis, negu skelbia darbo birža.

Tiriant darbo jėgos pasiūlos ir nedarbo lygio kritimo tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams. Tuo tikslu bedarbiai yra skirstomi pagal lytį, amžių, išsilavinimą, pasirengimą darbo rinkai, darbo paieškos būdus ir kitus požymius.

Pagal amžių grupes, didžiausias bedarbių skaičius tenka darbuotojams nuo 30 – ties iki 49 – erių metų. Mažiausias nedarbas yra tarp žmonių, sulaukusių 60 – ties ir daugiau metų, bei jaunimo iki 18 metų.

Palyginus vyrų ir moterų bedarbystės lygį galima konstatuoti, kad moterų bedarbystės lygis didesnis. Tai priklauso nuo kelių priežaščių – darbo vietų sumažėjimo viešbučiuose, restoranuose, valstybės valdymo ir kituose sferuose. Didžiausias moterų bedarbių skaičius (61 proc.) yra nuo 50 – 54 m. amžiaus grypėje. Čia nemažą įtaką turi ir jų sveikata bei kitos šeimyninės priežastys.daugiausia moterų bedarbių – turinčių aukštąjį išsilavinimą (65,2 proc.). baigusios aukštąsias mokyklas, moterys dažniausiai sukuria šeimą, keičia gyvenamą vietą, o tada sunkiau susirasti darbą pagal specialybę.

Viena iš nedarbo augimo priežaščių yra ta, kad į darbo biržas kreipiasi vis daugiau nepasirengusių darbo rinkai, žemos kvalifikacijos asmenų. Kaip rodo statistika, žmonės, turintys aukštą išsilavinimą, greičiau prisitaiko prie darbo rinkos pokyčių, sugeba be didesnio vargo persikvalifikuoti.

1lentelė.Bedarbiai pagal išsilavinimą ir kvalifikaciją.(g), p.48. Šaltinis.:

“Nedarbo lygis JAV 2000 metų birželį, palyginti su geguže, sumažėjo 0,1 procentinio punkto, iki 4 proc, pranešė JAV departamentas” (Verslo žinios/ 2000 m.
d.).

“Nedarbas Lietuvoje birželį, palyginti su geguže, nepakito, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje smuko 0,2 punkto” ( Verslo Žinios/ 2000 m. liepos 12 d.), bet daugiausia bedarbių yra Lietuvoje.

2 pav. Nedarbas Lietuvoje, Latvijoe ir Estijoje 2000 metų pirmą pusmetį.

Šaltinis.:

NEDARBO RŪŠYS

Taigi, kokios yra nedarbo rūšys, lemiančios nedarbo lygio nustatymo paklaidas?

Visų pirma tai prislėgtasis nedarbas. Žmogus aktyviai ieško darbo, bet viskas veltui. Jis jaučiasi prislėgtas, tad darbo paieškas ntraukia kaip beviltiškas. Tad į oficialios statistikos klausimą, ar ieško darbo, atsakymas būtų, kad ne. Taigi jis kaip bedarbis, neįregistruotas į darbo biržą ir nelaikomas darbo jėga. Vadinasi oficiali statistika, neįtraukdama į badarbių grupę darbuotojų, praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygi apie 0,1 – 0,5 proc. darbo jėgos.

Paslėptasis nedarbas į oficialią statistiką taip pat neįtraukiamas. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Paslėptasis nedarbas nedarbo lygį sumažina apie 6 – 9 proc.

Šešėlinis nedarbas. Dalis nedirbančių asmenų sako netiesą – tvirtina, kad ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija, ar socialinio aprūpinimo pašalpa. Oficialųjį nedarbo lygi gali padidinti ir “šešėlinė ekonomika”. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais arba dirbantys mafijai žmonės pavadins save badarbiais.

Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės skiriasi tuo kad yra segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas.

Neoficialus užimtumas – tai juridiškai darbo sutartimi neapiforminta darbinė veikla, už kurią gaunamos pajamos, bet nemokami mokesčiai. Daugiausia neoficialus darbas paplitęs žemės ūkyje, statybose, prekyboje ir automobilių remonte.

Tekamoji nedarbo forma darbuotojus, dažniausiai turinčius išsilavinimą bei profesinį pasirengimą, kurie prarado užsiėmimą dėl gyvenamosios ar darbo vietos kaitos. Jie bedarbiais būna apie 4 – 6 savaites. Ši nedarbo forma didina dedarbystės lygį.

Struktūrinė nedarbo forma atsiranda, kai kyla objektyvus poreikis iš pagrindų pertvarkyti senąsias ir vystyti naująsias ūkio šakas. Darbuotojai ne visada sugeba greitai prisitaikyti prie naujų veikos sąlygų ir priversti mokytis, kelti kvalifikąciją, persikvalifikuoti, įsigyti kitą profesiją. Struktūrinė nedarbo forma galima ir vykstant perėjimui iš socialistinio ūkio į rinkos ekonomiką. Ši nedarbo forma būdinga Lietuvai.

Ciklinė nedarbo forma susijusi su prekinės gamybos reprodukcijos procesu, turinčiu ciklinį pobūdį. Nedarbo lygiui išaugus ekonominės krizės metu, t.y. didėjant bankrotų skaičiui, siaurėjant gamybai, mažinant darbo užmokestį, įmonės stengiasi įveikti tą krizę. Jos atnaujina pasenusius įrengimus, sumažina gamybos kaštus iki rinko reikalavimų. Vėl atsiranda papildomos darbo vietos. Prasideda pagyvėjimo fazė, kuri vėliau pereina į ekonominį pakilimą. Šioje fazėje nedarbo lygis yra minimalus.

Sustingusiai nedarbo formai priklauso tų darbingų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų atsitiktinį darbą. Tai yra sezoniniai darbininkai, namudininkai, nusivylę bedarbiai, asocialūs visuomenės nariai, iš dalies praradę darbingumą. Daugumoje Vakarų europos šalių ilgalaikiais bedarbiais laikomi tie darbo ieškantys žmonės, kurių ištisinė nedarbo trukmė ilgesnė nei 12 mėnesių. 1998 m. Lietuvoje buvo 62,3 proc. ilgalaikių bedarbių nuo visų šalies bedarbių. Tia pavojinga tendencija, nes ilgalaikė bedarbystė tiesiogiai ardo šalies darbo jėgos potencialą, veda prie socialinės ir ekonominės degradacijos.

7. iš plano gyventojų užintumas

DARBO PASIŪLA IR PAKLAUSA

Norint išsiaiškinti nedarbo priežastis, reikėtų apžvelgi dabo jėgos pasiūla ir paklausą.

Darbo jėgos pasiūla yra tas visuomeninio darbo kiekis, kurį darbo rinkoje siūlo samdomieji darbuotojaidarbo jėgos pasiūlą plačiąja prasme aprėpia užimtuosius ir bedarbius. Siaurąja prasme darbo jėgos pasiūlą aprėpia tik bedarbius. Konkrečiomis ekonomikos sąlygomis siūlomo darbo kiekį rinkoje išreiškia aktyviai ieškantys darbo, įregistruoti ir neįregistruoti darbo biržoje, bedarbiai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2180 žodžiai iš 7078 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.