MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA
VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
VADYBOS IR EKONOMIKOS KATEDRA
Ekonomikos referatas
Nedarbo priežastys Lietuvoje
Atliko: Rolandas Mikolaitis, 1BAa
Patikrino:
MARIJAMPOLĖ, 2003
TURINYS
|ĮVADAS…………………………………………….|3 |
|………………………………………………… | |
|1. NEDARBO PROBLEMOS |4 |
|ISTORIJA…………………………………………..| |
|……. | |
|2. NEDARBO |5 |
|RŪŠYS……………………………………………..| |
|…………………………… | |
|3. AKTYVUMO IR UŽIMTUMO |7 |
|RODIKLIAI……………………………………….. | |
|4. PAGRINDINĖS NEDARBO PRIEŽASTYS……………………………… |9 |
|4.1. GYVENTOJŲ SKAIČIAUS ĮTAKA |10 |
|NEDARBUI…………………………….. | |
|4.2. DARBO PASIŪLOS-PAKLAUSOS |11 |
|POKYČIAI………………………………. | |
|4.3. TERITORINIS NEDARBAS……………………………………………. |13 |
|4.4. JAUNIMO NEDARBAS………………………………………………… |14 |
|4.5. ILGALAIKIS NEDARBAS……………………………………………… |17 |
|4.6. DARBO UŽMOKESČIO ĮTAKA |19 |
|NEDARBUI…………………………………. | |
|5. BEDARBYSTĖS |22 |
|PASEKMĖS…………………………………………..| |
|………………. | |
|LITERATŪROS SĄRAŠAS……..…………………………………………… |24 |
ĮVADAS
Aukštas nedarbo lygis – viena didžiausių ekonominių ir socialinių XXI
amžiaus pradžios problemų beveik visose valstybėse. Bedarbystės plitimas
sukelia daug socialinių, demografinių, kriminogeninių, psichologinių
problemų. Sumažėja šeimų disponuojamų pajamų dydis, neturintys darbo
patiria daug stresų, nervinės įtampos, padažnėja alkoholizmo atvejų, žmonės
emigruoja į kitas šalis ieškodami darbo, mažėja gimstamumas, nes
nedirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų.
Praėjusias metais Lietuvoje pavyko pasiekti esminį persilaužimą darbo
rinkoje – sustabdyti nedarbo augimą ir jį sumažinti. Pirmą kartą nuo 1997
metų oficialiai registruotas nedarbo lygis po 3,5 metų pertraukos nukrito
žemiau dešimties procentų ir 2003 m. liepos 1 d. sudarė 9,4 procento.
Džiugu, kad mažėja darbo neturinčių žmonių. Nuo metų pražios bedarbių
skaičius sumažėjo daugiau kaip 38 tūkst. – iki 153 tūkst. Ilgalaikių
bedarbių sumažėjo per 18 tūkst., jaunų bedarbių daugiau kaip 5
tūkstančiais. Išaugo darbo pasiūla. Teritorinėse darbo biržose buvo
įregistruota apie 135 tūkst. naujų darbo pasiūlymų. Tačiau nedarbas vis dar
išlieka problema.
1. NEDARBO PROBLEMOS ISTORIJA.
Lietuvos gyventojų užimtumas formavosi labai sudėtingomis sąlygomis.
Jį veikė iš vienos pusės politinės ir socialinės permainos, iš kitos – ūkio
pokyčiai. Keitėsi ūkio prioritetai, gamybos asortimentas ir apimtis, prekių
ir žaliavų judėjimo kryptis, įrankiai, instrumentai bei medžiagos, bet
kartu pakito ir žmogaus padėtis darbo rinkoje, ir tai atitinkamai
atspindėjo užimtumą bei darbo santykius reguliuojančiuose įstatymuose.
Dabartinė politinė ir ūkio reforma, nauji įstatymai, orientuoti į
išsivysčiusių šalių (Vakarų Europos) standartus, suformavo laisvos
verslininkystės aplinką, prie kurios daugelis Lietuvos gyventojų negali
prisitaikyti. Taigi, bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar
netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Tai vienas iš pagrindinių darbo
ekonomikos teiginių. Sovietmetis labai pakeitė darbo ir darbo santykių
sampratą. Totalinė valstybės globa atpratino daugelį piliečių nuo
savarankiškumo. O autoritarinio valdymo metodai ir vidinis esamos
santvarkos (valstybės) netoleravimas neskatino iniciatyvos, didino atotrūkį
tarp piliečio ir valstybės interesų. Ekonomikai augant, netobuli darbo
santykiai tapo pagrindine socialinės ekonominės įtampos
priežastimi. Šalyje
atsirado viena aktualiausių problemų – nedarbas.
Nedarbo lygis yra procentas tų asmenų iš darbo jėgos, kurie neturi
darbo ir jo ieško.
Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius / Darbo jėga
Darbo jėgos dalyvavimo lygis yra apskaičiuojamas taip:
Dalyvavimo lygis = Darbo jėga / Darbingojo amžiaus gyventojų skaičius
2. NEDARBO RŪŠYS.
Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška –
kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško
geresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo
vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios
pageidauja darbdaviai.
Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:
2.1. Tekamasis nedarbas – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo,
kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją
vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Tuo pačiu metu, visi šie
žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arba
grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo
jėgos, pakeisdami pirmuosius. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui,
tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie
tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku. Ši nedarbo rūšis yra
neišvengiama. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, nes daugelis žmonių
susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl
to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, auga
realusis nacionalinis produktas.
2.2. Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam
laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui
priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių,
kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai
egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo
netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos.
“Struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia
keisti profesiją, arba papildomai mokytis, gal būt keisti gyvenamąją vietą.
2.3. Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas
atsiranda esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų
nepakankamumas. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas
išauga.
Tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami ir esant
normaliai ūkio plėtrai, todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis ir yra
natūralus nedarbo lygis. Jį galima apskaičiuoti. Natūralusis ir nedarbo
lygis (Un) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis
su šalies darbo jėga. Jei šalyje yra tik tekamasis nedarbas ir struktūrinis
nedarbas, tuomet šalies BVP sutampa su potencialiu BVP.
Šiuo metu tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis Vakarų šalyse sudaro
apie 6% nuo civilinės darbo jėgos. Todėl, jei nedarbas neviršija šios
ribos, galima teigti, kad šalyje yra visiškas užimtumas, kuris nereiškia,
kad nėra darbo.
Dirbančių žmonių ir bedarbių skaičių galima vertinti įvairiai.
Dažniausiai vertinama pagal įmonių ir organizacijų ataskaitas apie
darbuotojų skaičių. Tačiau dažnai įmonėse asmenys dirba neoficialiai (be
darbo sutarčių). Jų skaičiaus oficiali statistika nerodo. Duomenis apie
bedarbius įprasta skelbti remiantis Valstybinės darbo biržos informacija.
Tačiau ne visi bedarbiai į ją kreipiasi. Valstybės statistikos sistema gana
išsamiai analizuoja užimtumo problemas, tačiau yra žinoma, kad ne visi
bedarbiai užsiregistravę darbo biržose iš tikro neturi darbo. Lietuvos
gyventojai dažnai registruojasi darbo biržoje ne tik ieškodami darbo, bet
vien tik norėdami gauti atitinkamą pažymą, leidžiančią jiems pretenduoti į
tam tikras socialines išmokas ar lengvatas. Kaip ir kiekvienais metais,
pasireiškia nedarbo lygiui būdingas sezoniškumas, kurį įtakoja tai, kad
šaltojo sezono metu besiregistruojančių darbo biržose asmenų skaičius
padidėja, nes sumažėja sezoninių darbų, į darbo biržas pradeda kreiptis
asmenys, anksčiau aktyviai neieškoję darbo ir siekiantys įgyti teisę į
socialines pašalpas, nemokamai naudotis gydymo įstaigų paslaugomis ir
kitomis socialinėmis lengvatomis. Nemaža dalis nedirbančių asmenų darbo
ieško privačiose darbo biržose, renka informaciją iš žiniasklaidos,
pasitelkia į pagalbą giminaičius, pažįstamus ar darbdavius. Remiantis
Bedarbių rėmimo įstatymu (Žin.,1991, Nr. 2-25; 2002, Nr. 2-51), kuriuo
vadovaujasi darbo birža, bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus
darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, įsiregistravę
gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir
pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų
asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo,
intensyviai jo ieško:
registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus
spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose.
Plintant privačioms firmoms vis daugiau žmonių dirba neoficialiai,
t.y. nesudarę su darbdaviais darbo sutarčių, arba dalį pajamų nuslėpdami
(dažnai nurodomas tik minimalus darbo užmokestis). Skiriamas neoficialus
užimtumas ir paslėptas nedarbas.
2.4. Neoficialus užimtumas – tai juridiškai darbo sutartimi ar patentu
neįforminta darbinė veikla, už kurią gaunama pajamų. Tai taip pat darbinė
veikla, kai iš gaunamų pajamų nesumokami mokesčiai bei įnašai (pajamos
nuslepiamos). Labiausiai neoficialus darbas paplitęs žemės ūkyje, statybose
bei prekyboje ir automobilių remonte. Smulkių įmonių savininkai naudojasi
neoficialiu trumpalaikiu darbu, kurį apmoka grynaisiais pinigais be jokių
dokumentų.
2.5. Paslėptas nedarbas. Paslėptas nedarbas – tai žmogaus užimtumas ne
visą darbo laiką dėl darbo stokos. Prie šios bedarbių kategorijos
priskiriami darbingo amžiaus nedirbantys asmenys, kurie nesiregistruoja
darbo biržoje. Taip elgiasi ypač kaimo gyventojai, kurie prieš prarasdami
darbą dirbo žemės ūkyje.
3. AKTYVUMO IR UŽIMTUMO RODIKLIAI.
Nors kursinio darbo tema – nedarbo priežastys Lietuvoje, tačiau
svarbūs aktyvumo ir užimtumo rodikliai.
Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo
amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.
Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės
(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Užimtumo lygį
apibūdina visiško užimtumo sąvoka.
Visiškas užimtumas – darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis,
kai ekonomikoje yra tik laikinas ir struktūrinis nedarbas. Galima teigti,
kad esant visiškam nedarbas egzistuoja.
Spartėjanti šalies ekonomikos plėtra bei vykstantys pokyčiai
įvairiuose šalies ūkio sektoriuose sudaro palankias sąlygas užimtumo
plėtrai. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenims,
pirmąjį ketvirtį užimtų gyventojų, palyginti su 2002 metų pirmuoju
ketvirčiu padidėjo 32,2 tūkstančiais arba 2,4 procentais. Per visus 2002
metus užimtų gyventojų skaičius padidėjo daugiau kaip 74 tūkstančiais. Tai
rodo, kad neišvengiami darbo praradimo atvejai iš esmės pasibaigė, nes
Lietuvos ekonomika pastaraisiais metais auga palaipsniui greitėjančiais
tempais. 2002 metais jos augimas, pasiekęs 6,7 proc. viršijo visus
ekonomikos plėtros lūkesčius. Bendrasis vidaus produktas šių metų pirmąjį
ketvirtį išaugo net 9,4 procento, palyginti su tuo pačiu praeitų metų
laikotarpiu.
1 lentelėje pateikiama Lietuvos gyventojų aktyvumo ir užimtumo
rodiklių dinamika 2000-2002 metais.
1 lentelė
AKTYVUMO IR UŽIMTUMO LYGIS
(15–64 m. gyventojų; procentais)
| |2000 |2001 |2002 |
| |Moterys|Vyrai |Moterys|Vyrai |Moterys|Vyrai |
2 lentelėje pateikiama nedarbo lygio dinamika Lietuvoje 1994-2002
metais, procentais.
2 lentelė
NEDARBO LYGIS % (1994-2002)
[pic]
Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo
nedarbo problema. Lietuvos darbo rinkoje įvyko svarbių pasikeitimų
pereinamojo laikotarpio metu. Įgyvendinant ekonomines reformas ir
formuojantis darbu rinkai mažėjo bendras užimtumas, atsirado bedarbystė.
Per 10 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo ypač sumažėjo darbo vietų
skaičius. Daugiausia darbo vietų buvo prarasta 1992-1994 metais. Ūkio
restruktūrizavimo išdavoje pasikeitė užimtųjų valstybiniame ir privačiame
sektoriuje, kuris lėmė darbo vietų skaičiaus mažėjimą. Sumažėjęs užimtumas
labiausiai palietė 64 metų amžiaus asmenis bei dirbusius pramonėje ir žemės
ūkyje. 1991 metų pabaigoje buvo registruota 4 600 bedarbių, 3 000 iš jų
buvo moterys. 1994 metų pabaigoje bedarbių skaičius siekė net 33,3
tūkstančius. Moterys sudarė apie 60 procentų visų bedarbių.
4. PAGRINDINĖS NEDARBO PRIEŽASTYS.
Nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia nedarbo
lygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, todėl nustatyti
svarbiausias labai sudėtinga.
Pagrindinės nedarbo priežastys
Užimtumo pokyčiai:
• Mažėja dirbančiųjų.
• Mažėja smulkaus ir vidutinio verslo plėtra.