Turinys
Įvadas
1. Nedarbo priežastys
1.1. Ekonomikos nuosmukio įtaka šalies nedarbui
1.2. Rusijos finansinės krizės pasekmės
1.3. Privatizavimas
1.4. Bedarbių pašalpos
1.4.1. Darbo birža
1.4.2. Nelegalus darbas
1.5. Valdžios kliūtys dirbti ir užsidirbti
1.6. Apgaulingas minimalus darbo užmokestis
1.7. Netikros baimės
1.8. Bedarbiai pagal išsilavinimą
1.9. Ilgalaikė bedarbystė
1.10. Nedarbas kaime
1.11. Moterų nedarbo priežastys
1.12 Kitos priežastys
2. Nedarbo teritorinė diferenciacija
3. Gyventojų užimtumas
4. Darbo paklausos dinamika
5. Kova su nedarbu
Išvados
Literatūra
ĮVADAS
Nedarbas ir maži atlyginimai yra viena didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žmones. Kodėl Lietuvoje toks didelis nedarbas ir kodėl žmonės mažai uždirba?
Kai žmogus skundžiasi, kad jis neturi darbo, tai nereiškia, kad jis neturi ką veikti. Tai reiškia, kad žmogui trūksta pinigų. Būtent dėl pinigų vienas žmogus sutinka skirti savo laiką ir pastangas, t.y. suteikti paslaugą, o kitas, kuris nori paslaugos, yra pasiryžęs už ją sumokėti. Abiejų interesai verčia juos susitarti, nes tik tuomet vienas iš jų gaus pinigus, o kitas – darbo rezultatus. Susitarus laisva valia, lieka patenkinti abu – ir darbdavys, ir dirbantysis. Kodėl iš tiesų viskas nėra taip sklandu? Kodėl dažnai nepatenkinti lieka ir darbuotojai, ir darbdaviai? Kodėl daugėja žmonių, neturinčių darbo? Kokios priežastys lėmė, kad vienuose šalies rajonuose yra tris kartus mažiau bedarbių nei kituose?
Dėl daugelio priežasčių galima nepasiekti norimų rezultatų arba negauti atlygio už darbą. Visų pirma tai – mus supančio pasaulio dėsniai: sausra gali išdžiovinti derlių, smegduobė – praryti namą, vėtra – išvartyti medžius. Gali būti ir taip, kad žmogus turi nedaug sugebėjimų ar fizinių galimybių atlikti darbus ir užsidirbti pragyvenimui – ne kiekvienas juk dosniai gamtos apdovanotas, o kai kurie žmonės netgi labai nuskriausti. Visa tai sumenkina žmogaus gerovę. Geresnės technologijos ar kiti žmonės gali pastariesiems padėti, tačiau problema liks.
Darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones.
Nedarbo priežastys Lietuvoje – aktualus klausimas, ypač šiuo metu. Būtent todėl ir pasirinkome šią temą. Pirmoje darbo dalyje nagrinėjamos pačios nedarbo priežastys. Toliau seka statistiniai duomenys, kova su nedarbu.
1. Nedarbo priežastys
1.1. Ekonomikos nuosmukio įtaka šalies nedarbui
Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos sturktūrinių ir ciklinių pokyčių.
Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu padidėjo nedarbas yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Reikia pabrėžti, kad kai kuriuose sektoriuose jos dar net nepradėtos, taigi, nauja vadinamojo struktūrinio nedarbo banga dar bus ateityje.
Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomiką kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja. Kaip tik taip yra šiandien Lietuvoje.
Antra priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.
Trečia priežastis dėl kurios žmonės neturi darbo yra nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje pernai dar padidėjo. Trim procentiniais punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Be to, kadangi Sodros biudžeto deficitas didėja, nuolatos yra grėsmė, kad vėl gali būti didinamos įmokos arba plečiama mokėtojų bazė. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi, ir darbo vietas).
Su ekonomikos plėtra susijęs ir atlyginimų didėjimas. Esant dideliam nedarbui nerealu tikėtis didelio uždarbio. Uždarbis pirmiausia priklauso nuo darbo našumo ir tik po to nuo darbdavio dosnumo. Kol kas daugybė Lietuvos įmonių pačios vargiai suduria galą su galu, yra prasiskolinusios ir kartais nebegali išmokėti savo darbuotojams net minimalaus atlyginimo. Kita vertus, verslininkas visada labiau suinterisuotas inmvestuoti į gamybą, o ne išdalyti pelną darbuotojams. Tai anaiptol nesmerktina: plėsdamas gamybą, jis didins
darbo vietų skaičių. Gausės darbo vietų, mažės bedarbių. Mažės laisvos darbo jėgos, kils jo kaina. Atitinkamai daugiau įplaukų bus surenkama į nacionalinį biudžetą net ir nedidinant mokesčių tarifų. Savo ruožtu tai sudarys galimybę didinti socialines išmokas, švietimą, sveikatos apsaugą ir kitas valstybės ateičiai labai svarbias sritis, kurioms pastaruoju metu vis pritrūksta lėšų.
Įmonėse nemažėja elementarių darbo teisės pažeidimų, ribojančių aktyvesnį žmonių įtraukimą į darbo rinką. Daug rūpesčių kyla dėl tų darboviečių, kur darbininkai verčiami dirbti viršvalandžius. Nei Vyriausybė, nei kitos valstybinės institucijos nebus pajėgios sukontroliuoti šiuos procesus be profesinių sąjungų paramos ir jų veiklos.
1.2. Rusijos finansinės krizės pasekmės
Svarbiausia nedarbo didėjimo priežastis pastaruoju metu buvo Rusijos finansinės krizės sukeltas ilgalaikis ekonomikos nuosmukis, tebesitęsiantis ir iki šiol.
Rusijos krizė paralyžavo ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų šalių įmonių veiklą. Priežastis labai paprasta: rusai nebepajėgė pirkti lietuviško produkcijos, ir vien dėl to turėjo bankrutuoti savo gaminius i šią šalį eksportavusios mūsų įmonės. Kai nėra galimybių parduoti, tenka siaurinti arba visai nutraukti gamybą, o dėl to, žinoma, gausėja bedarbių.Būtent šiuo metu Lietuvos Vyriausybė nieko nepadarė, kad Lietuvos įmonės nepatektų i užspęstus spąstus, tik nuolat kartojo: mūsų ekonomika auga, mes lipame i kalnelį. Beveik vienu metu įsigaliojęs avansinis pelno mokestis ir prasidėjusi Rusijos finansinė krizė sudavė patį skaudžiausią smūgį Lietuvos ekonomikai. Galima pasakyti: tas. kas tinka stabiliai ir augančiai ekonomikai, netinka besivystančioms ar silpnos ekonomikos šalims. Tų pačių metų rudenį blogėjant ekonomikai buvo nutarta pakeisti mokesčių terminus – juos Vyriausybė paprasčiausiai sutrumpino. Viskas susidėjo į vieną krūvą ir 1998 metų rudenį įmonės atsidūrė prie nemokumo slenksčio. Beveik neliko įmonių, kurios nebūtų buvusios skolingos viena kitai, nes įmonės mokesčių prievoles mokėti buvo priverstos iš apyvartinių lėšų, norėdamos išvengti ekonominių valstybės sankcijų. Pasunkėjus įmonių finansinei būklei ir sumažėjus darbui, įmonės buvo priverstos ieškotis išeities. Kai valstybė gerokai apsunkino verslo sąlygas, įmonių vadovai verslo sąlygų pasunkėjimą pabandė kompensuoti savo darbyotojų sąskaita. Dalis darbuotojų buvo atleista, jų darbai atiduoti pasilikusiems darbuotojams. Pagaliau kas belieka daryti įmonių vadovams? Vienas iš būdų mažinti gamybos sąnaudas yra būtent darbuotojų mažinimas, tup labiau, kad juos nelabai kas ir gina, nors ir prirašyta nemažai įstatymų.
Ekonomikos pertvarkimo Lietuvoje metu susiformavusiai darbo santykių tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų sistemai būdinga:
-užimtumas yra svarbiausia socialinė problema, lemianti darbuotojo elgesį šioje sistemoje;
-įmonių vadovai naudojasi darbuotojų baime netekti darbo vietos ir turi galimybę mažinti darbo užmokestį;
-grėsmė netekti darbo verčia darbuotojus nerodyti aktyvaus nepasitenkinimo mažinant realų darbo užmokestį, kai darbo užmokestis neatitinka realių poreikių, sutikti su autoritariniu valdymo stiliumi, ieškoti papildomų pajamų šaltinių ir aktyviomis formomis nereikšti savo nepasitenkinimo.
Įmonės lygyje palaipsniui formuojasi socialinės įtampos centras. Dėl socialinės apsaugos sistemos trūkumų, dėl darbuotojų sąjungų nebuvimo, nepasitenkinimas darbo užmokesčiu ar darbo pobūdžio pasikeitimu, įgauna paslėptas formas.
Situacija darbo rimkoje tampa sudėtinga ir priežastys yra natūralios ciklinės( kurias sąlygoja ekonominės sistemos vystymosi etapų kaita) ir struktūrinės. Pastaruoju metu pirmauja struktūrinio pobūdžio priežastys, susijusios su ekonominės sistemos ir gamybos pobūdžio pokyčiais. Tai tiesiogiai lemia darbo jėgos paklausos sumažėjimą.
Ūkio nuosmukis sukėlė nedarbo lygio didėjimą – nuo 6 proc.prieš Rusijos krizę iki 10,8proc. pastaruoju metu.
1999 metais išaugo grupinių darbuotojų atleidimų skaičius. Toks augimas sietinas su Rusijos krizės padariniais, nevystoma įmonių veikla. Sudėtinga įmonių finansinė padėtis, produkcijos realizavimo problemos sąlygoja taip pat nevisišką darbuotojų užimtumą. Vidutiniškai 15 tūkst. darbuotojų 300 įmonių nuolat buvo nevisiškai užimti. Didžiausias nevisiškas užimtumas buvo pramonėje (66 proc.). Nevisiškas užimtumas labiausiai augo 1999 m. pirmame pusmetyje, II pusmetyje augimas sulėtėjo.
1.3. Privatizavimas
Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu. Niekas šiandien negali tiksliai pasakyti, kiek žmonių atsidurs gatvėje privatizavus ar uždarius strategines įmones. Pagal šiandien galiojančiusįstatymus žmones apginti nuo nepagrįsto atleidimo beveik neįmanoma. Tą puikiai rodo įmonėse egzistuojanti egzistavimo ir atestavimo praktika: būtent kai tai atliekama įmonėje, o ne nepriklausomoje institucijoje, žmonių atleisti be konteksto galima, kiek norima.
Be jokių objektyvių, aiškiai matomų priežasčių, kurios palengvino ekonominės krizės didėjimą, buvo priežasčių, susijusių su teisinės ir ekonominės šalies orientacija.
Pirma, nuolatinis mokesčių didinimas neleido natūraliomis sąlygomis
stambiam kapitalui be valdiškų struktūrų pagalbos , ir dėl to buvo iškreipta verslo esmė.
Antra, didžiausia kapitalistė Lietuvoje yra valstybė, operuojanti rinkoje didžiausiomis pinigų sumomis ir duodanti daugumą užsakymų privačioms struktūroms (statybos, konsultacinės paslaugos, informacinių sistemų diegimas). Būtent dėl to daugelio didesnių firmų sėkminga veikla priklauso nuo protekcijų aukštuosiuose valdžios ešelonuose.
Trečia, nepalankios verslo sąlygos ir įstatymų kaita daugelį privačių kompanijų verčia laisvą kapitalą laikyti užsienyje, taip pat ir tas kompanijas, kurios vykdo ir valstybinius užsakymus. Taip į užsienį išplaunamos ir taip sunkiai surinktos biudžeto lėšos. Kai pinigai išlekiauja iš šalies, anksčiau ar vėliau atsiranda jų stygius.
Ketvirta, į rinkos mechanizmą per daug kišasi ekonominės politinės grupuotės, ieškodamos sau palankių sprendimų (privatizavimas, bankrutuojančių įmonių protegavimas).
Valdžia nuolat tvirtina, kad tik užsienio investuotojai išgelbės Lietuvą. Dėl to nesirūpinama valstybei priklausančių įmonių veikla, blogėjančiais rezultatais. Privatizavimo praktika rodo, kad investuotojus domina sandorio naudingumas, todėl visais būdais siekiama gauti kuo didesnį pelną, pirmiausia iš Lietuvos vartotojų. Užsienio partneriai neskuba gabenti savo kapitalo į Lietuvą. Be to, privatizavimas kol kas didina nedarbą, nes leidžiama 30 proc. mažinti darbo vietų skaičių.
Taigi, galima daryti išvadą: kai didelės ekonomiką sudedančios dalys veikia ydingai, anksčiau ar vėliau prieinamas liepto galas.
Į klausimą, ką reikia daryti, kad taip neatsitiktų, galima atsakyti taip: ką veikia tūkstantinė valdininkų armija, visokių sričių ekspertai ir ne vienas institutas? Juk visiems tikriausiai buvo aišku, kad pereinant iš komandinės ekonomikos į ekonomiką, pagrįstą rinkos dėsniais, atsiras ne tik teigiamų poslinkių, bet ir neigiamų, taip pat ir nedarbas. Ar buvo pasirengusi valstybė spręsti šią problemą? Tikriausiai ne.