Nedarbo priežastys
5 (100%) 1 vote

Nedarbo priežastys

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

ekonomikos ir vADYBOS fakultetas

EKONOMIKOS katedra

NEDARBO PRIEŽASTYS

Makroekonomikos kursinis darbasAtliko

……………. gr.stud.

…………….

Tikrino

Lektorė

Bronė Mrazauskienė

KAUNAS, 2004

TURINYSĮvadas 2

1. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos 3

1.1. Nedarbo lygio nustatymo būdai 4

1.2. Nedarbo tipai 5

2. Nedarbo priežastys 8

3. Nedarbo mažinimo priemonės 11

3.1. Darbo pasiūlą didinančios priemonės 11

3.2. Darbo jėgos paklausą didinančios priemonės 12

4. Nedarbo pasekmės 14

5. Dabartinė darbo rinkos padėtis 16

Išvados 17

Literatūra 18

Priedai 19

ĮVADAS

Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir

stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Tai viena

svarbiausių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių, netekę darbo,

praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį

diskomfortą. Šeimoje, kurioje yra bedarbių, sumažėja jos socialinis

aktyvumas, šeima tampa uždaresnė, padažnėja konfliktų, destrukcinio elgesio

atvejų, pasikeičia demografinės nuostatos, susilpnėja šeimos auklėjamoji

funkcija, jos stabilumas. Nedarbas neigiamai atsiliepia ir pavienio asmens

gyvenimui. Praradęs darbą žmogus dažnai patiria psichologinę krizę,

sumažėja jo pajamos, susiaurėja bendravimo aplinka, keičiasi

nusistovėjusio gyvenimo tvarka, visa tai gali atsiliepti ir sveikatai.

Nedarbas daro poveikį ir šalies ekonominiam gyvenimui, keičiasi

demografiniai procesai, atsiranda problema profesinio mokymo sistemoje,

problematiškas darosi gyventojų socialinės apsaugos užtikrinimas. Nedarbas,

galima sakyti, nuskurdina kraštą, kadangi nedarbas – pagrindinė skurdo

priežastis.

Nedarbo socialinės ir ekonominės pasekmės pasireiškia visose

visuomenės gyvenimo srityse. Tai ir gyventojų reprodukcijos procesai, ir

gamybos pasikeitimas, ir visuomeninio vartojimo transformacija, ir darbo

apmokėjimo, darbo sąlygų bei kitų darbo santykių pasikeitimas, ir t.t.

Šiame darbe apžvelgsiu nedarbo lygio nustatymo būdus, nedarbo tipus,

nedarbą sukeliančias priežastis bei priemones šiai opiai visuomenės

problemai spręsti.

1. DARBO JĖGOS IR NEDARBO SĄVOKOS

Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes

jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo

šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo

jėgos – efektą naudojimo prekių ir paslaugų gamybai. Dėl to tiek atskiras

asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.

Nedarbas yra labai plati kategorija ir jo pasireiškimas visuomenėje

yra labai įvairus.

Kalbėti apie nedarbą, neturint supratimo apie darbo jėgą, būtų

netikslinga.

Darbo jėgą sudaro visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo žmonės.

Iš čia išplaukia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti

priskiriami prie bedarbių. Darbo jėgai nepriklauso asmenys iki 16 metų

amžiaus, studentai, ligoniai, besigydantys specialiose gydymo įstaigose

(pav., psichiatrinėse ligoninėse), namų šeimininkės, pensininkai ir t. t.,

nepaisant to, kad pastarųjų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių

firmose ar valstybinėse įstaigose. Vadinasi, visiškas užimtumas nereiškia,

kad visi privalo dirbti.

Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško,

registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.

Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje,

skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos

darbo jėgos santykiu išreiktu procentais:

= U x 100 %

Ur LF

čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis;

U – bedarbių skaičius;

LF – darbo jėga.Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos

dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir

norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais

gyventojais (darbo jėga).

Nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos

požiūriu. Kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.

1.1. NEDARBO LYGIO NUSTATYMO BŪDAINedarbo lygio praktinės problemos gana komplikuotos, ir ne visuomet

statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą.

Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai.

Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje,
pradėtas taikyti nuo 1991 metų

parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs

teritorinėse darbo biržose. Pagal tai, nedarbo augimą šalyje galima

suskirstyti į tris etapus. Pirmasis, 1991 – 1994 metai, neturėjęs didesnės

įtakos socialinei įtampai, kuomet vidutinis metinis nedarbo lygis išaugo

nuo 0,3 iki 3,8 proc. Antrasis, 1995 – 1998 metai, kuomet susiformavo darbo

rinkos santykiai ir nedarbo lygis laikėsi tarp 6 – 7 proc. Trečiasis – nuo

1998 metų II pusmečio, finansų krizės Rusijoje, iki 2001 metų I ketvirčio,

turėjęs didelės įtakos socialinei įtampai šalyje. Nedarbas išaugo iki 13,2

proc., aukščiausio per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį. 2000

metais nedarbo augimo tempai sulėtėjo. 2001 metų kovo-balandžio mėn.

nedarbas stabilizavosi ir nustojo augti. 2002 metų gegužės 1 d. nedarbo

lygis jau siekė 11,8 proc. Vidutinis nedarbo lygis 2002 m. buvo 12,9%. 2003

metų pirmąjį ketvirtį nedarbas lygis buvo 13,6 proc., antrąjį sumažėjo iki

12,9 proc. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis,

nedarbo lygis per 2004 metų II  ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių

metų laikotarpiu, sumažėjo nuo 12,9 proc. iki 11,3 proc. 2004 metų II

ketvirtį 40 proc. visų bedarbių neturėjo profesijos ir buvo baigę tik

pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas. Beveik tiek pat

bedarbių buvo baigę profesines mokyklas. Šiek tiek padaugėjo bedarbių,

baigusių aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas: 2004 metų II ketvirtį

bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 19,7 tūkst. (11 proc.), o

aukštesnįjį – 10 tūkst. (5,4 proc. visų bedarbių). Prieš metus jų buvo

atitinkamai 21 tūkst. (10 proc.) ir 6 tūkst. (3 proc.). 

Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų

užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos

(TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų.

Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4

proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo

nustatytas ta pačia metodika.

Darbo biržos ir Statistikos departamento užfiksuotas nedarbo lygis

nėra vienodas:

BENDRAS. Registruotas – 12,5 % . Tyrimais – 17,0 %.

KAIMO. Registruotas – 16,8 %. Tyrimais – 14,5 %.

JAUNIMO. Registruotas – 15,3 %. Tyrimais – 30,2 %.

(2002 m.

duomenys)

Reikia pažymėti, kad Darbo biržos ir Statistikos departamento duomenys

atspindi skirtingas grupes, todėl negalima teigti, kad vienos žinybos

informacija yra teisinga, o kitos – klaidinga. Galima tik konstatuoti, kad

ir vienos, ir kitos bedarbių grupės apskaičiavimui būdinga tam tikra

paklaida, netikslumai bei neapibrėžtumai.

1.2. NEDARBO TIPAI

Priežastys, dėl kurių žmonės tampa bedarbiais, yra labai įvairios.

Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių

poreikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų

poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į

tipus. Ekonomistai išskiria tokius nedarbo tipus: prislėgtasis nedarbas,

frikcinis (tekamasis), struktūrinis, ciklinis (nepakankamos paklausos) bei

paslėptasis nedarbas.

Visų pirma – tai prislėgtasis nedarbas. Kas tai?

Įsivaizduokite, kad jau ilgokai neturite darbo. Aktyviai jo kurį

laiką ieškojote, apėjote visas galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas

veltui. Tuomet tenka pasikliauti giminių, draugų, socialinės šalpos

organizacijų globa. Nuotaika subjurusi, jaučiatės prislėgtas, tad netekęs

vilties, liaunatės ieškoję darbo. Todėl natūralu, kad į oficialios

statistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsakysite – ne. Taigi jūs, kaip

aktyviai darbo neieškantis bedarbis, neįtraukiamas į darbo jėgos sudėtį,

taigi savaime nebūsite darbo jėga. Vadinasi, oficiali statistika,

neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį

gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškas nedarbo lygis bus mažesnis

nei realusis, Paprastai prislėgtieji bedarbiai sudaro apie 0,1 – 0,5 proc.

darbo jėgos.

Plaukti pasroviui likimo upe pasiryžę ne visi. Reikia išlaikyti

šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tada tenka ieškoti bet kokio

darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas,

žemesnės kvalifikacijos darbas. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju

nedarbu. Šis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas.

Išsivysčiusiose šalyse paslėptojo nedarbo lygis visų darbo jėgai

priskirtinų gyventojų požiūriu sudaro nuo 6 iki 9 proc. Faktiškai šie

asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai,

tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl

sumažina nedarbo lygį.

Tekamasis (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas

nedarbas.

Terminą
frikcinis nedarbas ekonomistai vartoja

kalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti

artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai parodo reiškinio esmę: darbo

rinka, funkcionuodama nelanksčiai, neužtikrina darbo vietų skaičiaus ir

darbuotojų skaičiaus atitikimo. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos

rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų

atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai,

kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, treti laikinai netenka

sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl

neišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, pakeisti vieną darbą į kitą užtrunka

šiek tiek laiko. Kol žmogus pradės dirbti, vyriausybės statistiniuose

duomenyse jis bus įteisintas kaip bedarbis. Bedarbiais laikomi ir jauni

žmonės, ieškantys darbo pirmąsyk gyvenime. Sezoniniai darbuotojai – tai dar

viena kategorija žmonių; jie nedirbdami praleidžia keletą mėnesių per metus

savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų,

užsidirbančių gyvenimui vasaros ar žiemos kurortuose. Laikinasis jų

nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo

statistikos.

Tuo pat metu, kai visi šie žmonės suranda darbą arba sugrįžta į

ankstesnį po laikino atleidimo, kiti darbo “ieškotojai” ir laikinai

atleistieji pakeičia juos, ir bendras bedarbių skaičius lieka nepakitęs.

Dėl to nors konkretūs dėl vienų ar kitų priežasčių likę be darbo žmonės

pakeičia vieni kitus, tačiau praktiškai šis nedarbo tipas išlieka nuolatos.

Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos

techninio lygio

augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo

paklausos.

Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminą

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1617 žodžiai iš 5379 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.