KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
ekonomikos ir vADYBOS fakultetas
EKONOMIKOS katedra
NEDARBO PRIEŽASTYS
Makroekonomikos kursinis darbasAtliko
……………. gr.stud.
…………….
Tikrino
Lektorė
Bronė Mrazauskienė
KAUNAS, 2004
TURINYSĮvadas 2
1. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos 3
1.1. Nedarbo lygio nustatymo būdai 4
1.2. Nedarbo tipai 5
2. Nedarbo priežastys 8
3. Nedarbo mažinimo priemonės 11
3.1. Darbo pasiūlą didinančios priemonės 11
3.2. Darbo jėgos paklausą didinančios priemonės 12
4. Nedarbo pasekmės 14
5. Dabartinė darbo rinkos padėtis 16
Išvados 17
Literatūra 18
Priedai 19
ĮVADAS
Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir
stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Tai viena
svarbiausių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių, netekę darbo,
praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį
diskomfortą. Šeimoje, kurioje yra bedarbių, sumažėja jos socialinis
aktyvumas, šeima tampa uždaresnė, padažnėja konfliktų, destrukcinio elgesio
atvejų, pasikeičia demografinės nuostatos, susilpnėja šeimos auklėjamoji
funkcija, jos stabilumas. Nedarbas neigiamai atsiliepia ir pavienio asmens
gyvenimui. Praradęs darbą žmogus dažnai patiria psichologinę krizę,
sumažėja jo pajamos, susiaurėja bendravimo aplinka, keičiasi
nusistovėjusio gyvenimo tvarka, visa tai gali atsiliepti ir sveikatai.
Nedarbas daro poveikį ir šalies ekonominiam gyvenimui, keičiasi
demografiniai procesai, atsiranda problema profesinio mokymo sistemoje,
problematiškas darosi gyventojų socialinės apsaugos užtikrinimas. Nedarbas,
galima sakyti, nuskurdina kraštą, kadangi nedarbas – pagrindinė skurdo
priežastis.
Nedarbo socialinės ir ekonominės pasekmės pasireiškia visose
visuomenės gyvenimo srityse. Tai ir gyventojų reprodukcijos procesai, ir
gamybos pasikeitimas, ir visuomeninio vartojimo transformacija, ir darbo
apmokėjimo, darbo sąlygų bei kitų darbo santykių pasikeitimas, ir t.t.
Šiame darbe apžvelgsiu nedarbo lygio nustatymo būdus, nedarbo tipus,
nedarbą sukeliančias priežastis bei priemones šiai opiai visuomenės
problemai spręsti.
1. DARBO JĖGOS IR NEDARBO SĄVOKOS
Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes
jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo
šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo
jėgos – efektą naudojimo prekių ir paslaugų gamybai. Dėl to tiek atskiras
asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.
Nedarbas yra labai plati kategorija ir jo pasireiškimas visuomenėje
yra labai įvairus.
Kalbėti apie nedarbą, neturint supratimo apie darbo jėgą, būtų
netikslinga.
Darbo jėgą sudaro visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo žmonės.
Iš čia išplaukia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti
priskiriami prie bedarbių. Darbo jėgai nepriklauso asmenys iki 16 metų
amžiaus, studentai, ligoniai, besigydantys specialiose gydymo įstaigose
(pav., psichiatrinėse ligoninėse), namų šeimininkės, pensininkai ir t. t.,
nepaisant to, kad pastarųjų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių
firmose ar valstybinėse įstaigose. Vadinasi, visiškas užimtumas nereiškia,
kad visi privalo dirbti.
Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško,
registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.
Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje,
skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos
darbo jėgos santykiu išreiktu procentais:
= U x 100 %
Ur LF
čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis;
U – bedarbių skaičius;
LF – darbo jėga.Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos
dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir
norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais
gyventojais (darbo jėga).
Nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos
požiūriu. Kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.
1.1. NEDARBO LYGIO NUSTATYMO BŪDAINedarbo lygio praktinės problemos gana komplikuotos, ir ne visuomet
statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą.
Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai.
Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje,
pradėtas taikyti nuo 1991 metų
parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs
teritorinėse darbo biržose. Pagal tai, nedarbo augimą šalyje galima
suskirstyti į tris etapus. Pirmasis, 1991 – 1994 metai, neturėjęs didesnės
įtakos socialinei įtampai, kuomet vidutinis metinis nedarbo lygis išaugo
nuo 0,3 iki 3,8 proc. Antrasis, 1995 – 1998 metai, kuomet susiformavo darbo
rinkos santykiai ir nedarbo lygis laikėsi tarp 6 – 7 proc. Trečiasis – nuo
1998 metų II pusmečio, finansų krizės Rusijoje, iki 2001 metų I ketvirčio,
turėjęs didelės įtakos socialinei įtampai šalyje. Nedarbas išaugo iki 13,2
proc., aukščiausio per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį. 2000
metais nedarbo augimo tempai sulėtėjo. 2001 metų kovo-balandžio mėn.
nedarbas stabilizavosi ir nustojo augti. 2002 metų gegužės 1 d. nedarbo
lygis jau siekė 11,8 proc. Vidutinis nedarbo lygis 2002 m. buvo 12,9%. 2003
metų pirmąjį ketvirtį nedarbas lygis buvo 13,6 proc., antrąjį sumažėjo iki
12,9 proc. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis,
nedarbo lygis per 2004 metų II ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių
metų laikotarpiu, sumažėjo nuo 12,9 proc. iki 11,3 proc. 2004 metų II
ketvirtį 40 proc. visų bedarbių neturėjo profesijos ir buvo baigę tik
pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas. Beveik tiek pat
bedarbių buvo baigę profesines mokyklas. Šiek tiek padaugėjo bedarbių,
baigusių aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas: 2004 metų II ketvirtį
bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 19,7 tūkst. (11 proc.), o
aukštesnįjį – 10 tūkst. (5,4 proc. visų bedarbių). Prieš metus jų buvo
atitinkamai 21 tūkst. (10 proc.) ir 6 tūkst. (3 proc.).
Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų
užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos
(TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų.
Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4
proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo
nustatytas ta pačia metodika.
Darbo biržos ir Statistikos departamento užfiksuotas nedarbo lygis
nėra vienodas:
BENDRAS. Registruotas – 12,5 % . Tyrimais – 17,0 %.
KAIMO. Registruotas – 16,8 %. Tyrimais – 14,5 %.
JAUNIMO. Registruotas – 15,3 %. Tyrimais – 30,2 %.
(2002 m.
duomenys)
Reikia pažymėti, kad Darbo biržos ir Statistikos departamento duomenys
atspindi skirtingas grupes, todėl negalima teigti, kad vienos žinybos
informacija yra teisinga, o kitos – klaidinga. Galima tik konstatuoti, kad
ir vienos, ir kitos bedarbių grupės apskaičiavimui būdinga tam tikra
paklaida, netikslumai bei neapibrėžtumai.
1.2. NEDARBO TIPAI
Priežastys, dėl kurių žmonės tampa bedarbiais, yra labai įvairios.
Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių
poreikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų
poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į
tipus. Ekonomistai išskiria tokius nedarbo tipus: prislėgtasis nedarbas,
frikcinis (tekamasis), struktūrinis, ciklinis (nepakankamos paklausos) bei
paslėptasis nedarbas.
Visų pirma – tai prislėgtasis nedarbas. Kas tai?
Įsivaizduokite, kad jau ilgokai neturite darbo. Aktyviai jo kurį
laiką ieškojote, apėjote visas galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas
veltui. Tuomet tenka pasikliauti giminių, draugų, socialinės šalpos
organizacijų globa. Nuotaika subjurusi, jaučiatės prislėgtas, tad netekęs
vilties, liaunatės ieškoję darbo. Todėl natūralu, kad į oficialios
statistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsakysite – ne. Taigi jūs, kaip
aktyviai darbo neieškantis bedarbis, neįtraukiamas į darbo jėgos sudėtį,
taigi savaime nebūsite darbo jėga. Vadinasi, oficiali statistika,
neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį
gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškas nedarbo lygis bus mažesnis
nei realusis, Paprastai prislėgtieji bedarbiai sudaro apie 0,1 – 0,5 proc.
darbo jėgos.
Plaukti pasroviui likimo upe pasiryžę ne visi. Reikia išlaikyti
šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tada tenka ieškoti bet kokio
darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas,
žemesnės kvalifikacijos darbas. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju
nedarbu. Šis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas.
Išsivysčiusiose šalyse paslėptojo nedarbo lygis visų darbo jėgai
priskirtinų gyventojų požiūriu sudaro nuo 6 iki 9 proc. Faktiškai šie
asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai,
tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl
sumažina nedarbo lygį.
Tekamasis (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas
nedarbas.
Terminą
frikcinis nedarbas ekonomistai vartoja
kalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti
artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai parodo reiškinio esmę: darbo
rinka, funkcionuodama nelanksčiai, neužtikrina darbo vietų skaičiaus ir
darbuotojų skaičiaus atitikimo. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos
rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų
atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai,
kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, treti laikinai netenka
sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl
neišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, pakeisti vieną darbą į kitą užtrunka
šiek tiek laiko. Kol žmogus pradės dirbti, vyriausybės statistiniuose
duomenyse jis bus įteisintas kaip bedarbis. Bedarbiais laikomi ir jauni
žmonės, ieškantys darbo pirmąsyk gyvenime. Sezoniniai darbuotojai – tai dar
viena kategorija žmonių; jie nedirbdami praleidžia keletą mėnesių per metus
savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų,
užsidirbančių gyvenimui vasaros ar žiemos kurortuose. Laikinasis jų
nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo
statistikos.
Tuo pat metu, kai visi šie žmonės suranda darbą arba sugrįžta į
ankstesnį po laikino atleidimo, kiti darbo “ieškotojai” ir laikinai
atleistieji pakeičia juos, ir bendras bedarbių skaičius lieka nepakitęs.
Dėl to nors konkretūs dėl vienų ar kitų priežasčių likę be darbo žmonės
pakeičia vieni kitus, tačiau praktiškai šis nedarbo tipas išlieka nuolatos.
Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos
techninio lygio
augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo
paklausos.
Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminą