Nedarbo problemos analizė
5 (100%) 1 vote

Nedarbo problemos analizė

2

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………….3 pusl.

1. DARBO RINKOS SAMPRATA………………………………………………………………………….4 pusl.

1.1. Darbo jėgos pasiūla ………………………………………………………………………………………5 pusl.

1.2. Darbo jėgos paklausa…………………………………………………………………………………….6 pusl.

2. PANEVĖŽIO DARBO BIRŽOS 1991 – 2003 METŲ VEIKLOS ANALIZĖ …………..6 pusl.

2.1. Nedarbo lygio kitimas……………………………………………………………………………………7 pusl.

3. DARBO JĖGOS PASIŪLOS IR PAKLAUSOS 2003 METŲ ANALIZĖ……………….10 pusl.

3.1. Apie bedarbius ir laisvas darbo vietas pagal veiklos rūšis ir nuosavybės formas.. 11 pusl.

3.2. Apie bedarbius pagal lytį ir amžių ………………………………………………………………..12 pusl. . 3.3. Darbo jėgos paklausos analizė pagal ekonomines veiklas…………………………………13 pusl.

4. PROFESINIS KONKURENCINGUMAS. 2004 SPALIO MĖN……………………………14 pusl.

5. BEDARBIAMS TEIKIAMŲ PASLAUGŲ VERTINIMO TYRIMO ANALIZĖ …… 16 pusl.

6. BEDARBIŲ MOTYVACIJOS TYRIMAS………………………………………………………….20 pusl.

6.1 Bedarbių apklausa………………………………………………………………………………………..20 pusl.

6.2.Bedarbių apklausos išvados…………………………………………………………………………..23 pusl.

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………..24 pusl.

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………….25pusl.

3

ĮVADAS

Tarp daugelio ekonomikos mokslų, tiriančių ir aprašančių tautos ūkį, svarbiausią vietą užima ir nauja Lietuvoje mokslo disciplina – darbo rinkos ekonomika. Augantis visuomenės susidomėjimas darbo santykiais neatsitiktinis. Mokslo ir technikos pažanga, spartus darbo našumo ir intensyvumo augimas bei kiti socialiniai ekonominiai veiksniai didina nedarbą, aštrina užimtumo problemas, supriešina darbą ir kapitalą. Padėtį blogina ir neracionali darbo išteklių struktūra, neatitinkanti šiuolaikinius darbdavių reikalavimus. Tai patvirtina Lietuvos ir kitų šalių patirtis, kuri teigia, kad darbo jėga jau nespėja prisitaikyti prie modernios ekonomikos pokyčių. Didėja nepaklausias profesijas turinčių žmonių skaičius, gausėja ilgalaikių bedarbių. Kyla objektyvi būtinybė tobulinti darbo įstatymus, sukurti efektyvų darbo rinkos valdymo ir reguliavimo mechanizmą. Nedarbas – tai didelė visuomenės problema, kurią butina spresti. Savo darbe pabandysiu paanalizuoti šios iškilusios problemos priežastis. Ką ir kaip reiktu keisti, kad būtu galima nors kiek sumažinti nedarbą. Ir pagaliau, kas lemia didėjanti nedarbą?



4

1. DARBO RINKOS SAMPRATA

Terminas „darbo rinka“ savo pirmine, siaurąja prasme, reiškė vietą, kurioje buvo perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga. Žmogus, skirtingai nuo darbinio gyvulio, yra universalus visuomeninis elementas, turintis sąmonę, pasaulėžiūrą, galintis kalbėti. Jis gali dirbti, mąstyti, kaupti žinias ir patyrimą, turi valią, įsitikinimus, daugelį kitų fizinių, protinių, dvasinių savybių. Turėdamas šias savybes žmogus sugeba įvairiais būdais veikti aplinką, išgauti jam reikalingas medžiagas ir pritaikyti jas savo poreikiams tenkinti. Šis žmogaus sugebėjimas dirbti ir sudaro darbo jėgos esmę.

Darbo jėga yra svarbiausias ūkinės veiklos veiksnys, be kurio kiti gamybos veiksniai – žemė, darbo įrankiai, kapitalas yra tiktai nenaudojami daiktai. Tik žmogus sugeba įkvėpti gyvybę į gamybos priemones, sujungti į vieną visumą skirtingus komponentus – gamtos jėgas, įrengimus, mašinas ir pagaliau kitus žmones. Tobulindamas gyvenimo ir ūkininkavimo sąlygas žmogus tuo pačiu metu ugdo save, vysto savyje įvairias žmogiškas savybes ir sugebėjimus. Būtent šie sugebėjimai ir domina žemės ir darbo priemonių savininkus, verčia juos pirkti rinkoje darbo jėgą. Kuo labiau išlavintos fizinės, intelektualinės ir dvasinės žmogaus savybės, tuo aukštesnė rinkoje jo darbo jėgos vertė ir kaina.

Darbo jėga, kaip centrinis darbo rinkos santykių objektas, yra neatskiriama nuo gyvo žmogaus organizmo, suaugusi su jo kūnu. Bet ne visais istorijos laikotarpiais ji priklausė pačiam darbuotojui. Viešpataujant vergovinei ir feodaliniai ūkio santvarkai žmogus ir jo darbo jėga absoliučios nuosavybės teisėmis priklausė vergvaldžiui arba feodalui. Pastarieji, siekdami jiems būdingų interesų, laisvai disponavo, valdė, išnaudojo vergus ir baudžiauninkus, galėjo juos parduoti, išmainyti į daiktus, net nužudyti. Ir tik galutinai įsitvirtinus kapitalistiniams gamybiniams santykiams, darbo jėga įgauna privačios nuosavybės statusą, tiesiogiai priklauso pačiam visuomenės nariui.

Skirtinguose ūkio raidos etapuose, santykis tarp fizinių ir protinių
darbo jėgos savybių nevienodas. Iš pradžių, ir tai trūko ilgą laiką – praktiškai iki XIX a. pabaigos, žmogus gamyboje reiškėsi kaip fizinės energijos šaltinis. Nesant kitų energijos rūšių, pagrindinį vaidmenį gamyboje vaidino biologinė darbuotojo energija. Todėl žmogaus darbiniai sugebėjimai daugiausia buvo vertinami pagal fizinę jėgą. Ilgainiui garo, o vėliau elektros ir kitos energijos rūšys pakeičia fizines žmogaus galias. Darbo jėgos turinyje svarbiausias funkcijas vis labiau atlieka protinės ir dvasinės žmogaus savybės.Darbo jėgos pardavėjais tampa ne tik fizinio darbo žmonės, bet ir inžinieriai, konstruktoriai, mokslininkai, kitų intelektualinių profesijų atstovai.

5

Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas per samdos santykius. Pagrindiniais šių santykių subjektais yra darbdaviai (privatūs asmenys, įmonės, valstybė), samdomieji darbuotojai (darbo jėgos savininkai), tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos (darbo biržos, įdarbinimo biurai, mokymo centrai, profesinės ir darbdavių sąjungos). Santykiai tarp darbo rinkos subjektų dėl darbo jėgos įsigijimo, panaudojimo, valdymo reguliuojami valstybės įstatymais, poįstatyminiais aktais, kolektyvinėmis sutartimis.

Darbo rinkos santykių negalima suvesti tik į darbo jėgos pirkimą – pardavimą.Šių dienų darbo rinkoje sprendžiamos ne tik ekonominės, bet ir socialinės problemos. Tai darbo išteklių racionalus panaudojimas, gyventojų užimtumo ir kovos su nedarbu programų įgyvendinimas, naujų darbo vietų kūrimas, bedarbių registravimas ir materialinis rėmimas, ieškančių darbo apmokymas ir perkvalifikavimas.

1.1. Darbo jėgos pasiūla

Darbo jėgos pasiūla yra tas visuomeninio darbo kiekis, kurį darbo rinkoje siūlo samdomieji darbuotojai.

Darbo jėgos pasiūlai įtakos turi šie veiksniai: darbo užmokestis (darbo kaina); valstybės darbo apmokėjimo politika; laisvalaikio vertybės.

Darbo užmokestis (darbo kaina) yra svarbiausias veiksnys, lemiantis darbo jėgos pasiūlą įmonės, ūkio šakos, visos ekonomikos mastu. Siūlomas rinkoje darbo kiekis yra tiesiog proporcingas darbo užmokesčio kitimui. Didėjant darbo užmokesčiui, darbo pasiūla irgi didėja. Ir atvirkščiai, mažėjant darbo kainai, siūlomas darbo kiekis taip pat mažėja.

Valstybės darbo apmokėjimo politika taip pat gali skatinti arba mažinti darbo pasiūlą rinkoje. Kovodama su infliacija, valstybė dažnai apriboja darbo užmokesčio augimą, nekeisdama įstatymo tvarka nustatyto minimalaus valandinio tarifinio atlygio. Tokiu būdu stabilizuojama darbo pasiūla visos ekonomikos mastu. Jeigu valstybė sudarys sąlygas darbo užmokesčio augimui, o kiti ekonominiai veiksniai nesikeis, tai darbo jėgos pasiūla rinkoje padidės.

6

1.2. Darbo jėgos paklausaDarbo jėgos paklausa yra tas darbo kiekis, kurį nori ir gali samdyti darbdaviai – valstybė, įmonės, privatūs asmenys. Darbdavių galimybės samdyti darbo jėgą lemia eilė veiksnių: darbo užmokestis (darbo kaina), ribinis pajamų produktas, prekių kainos rinkoje, verslo ciklo fazės, profesinių sąjungų veikla.

Darbo užmokestis yra specifinės prekės darbo jėga, kaina. Todėl kuo aukštesnis bus darbo užmokestis, tuo santykinai mažesnis darbo kiekis galės būti samdomas darbo rinkoje.Augant darbo apmokėjimo lygiui, darbo paklausa mažėja. Ir atvirkščiai, mažėjant darbo užmokesčiui, gyvojo darbo paklausa didėja.

2. PANEVĖŽIO DARBO BIRŽOS 1991 – 2003 METŲ VEIKLOS ANALIZĖ

Žvelgiant į praeitį, pirmieji darbo biržos veiklos metai, kai darbo ieškantiems žmonėms buvo siūloma per 1000 laisvų darbo vietų, šiandien atrodo graži istorija. Daugiausia laisvų darbo vietų pasiūlydavo valstybinės pramonės įmonės, nedarbas daugeliui žmonių dar neturėjo skaudžių pasekmių, nes vyko intensyvus dirbančiųjų persikėlimas iš vienų veiklos sričių į kitas. Sudėtingomis intensyvios ir esminės perėjimo į rinkos ekonomiką reformos sąlygomis mažėjo darbo jėgos paklausa ir tuo pačiu augo bedarbių skaičius.

Pav. 1. Užsiregistravusiųjų darbo biržoje dinamika

7

2.1. Nedarbo lygio kitimas

Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais. Nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai. Dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas vyko daugiausia pramonės sąskaita.

Pav. 2. Nedarbo lygio dinamika

1991 – 1993 metais nedarbas augo lėtai, o 1994 – 1995 metų sandūroje sumažėjo beveik 0,5 procento. Šį sumažėjimą iš dalies lėmė intensyvus privataus sektoriaus vystymasis, o taip pat neoficialių darbo santykių plitimas. Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ir organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino jau veikiančiose šešėlinės ekonomikos įmonėse teisiškai neįforminę darbo santykių. Kita priežastis, skatinanti neoficialų užimtumą, yra netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Ne paslaptis, kad siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita jau įgavo atviro reketo
formą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1392 žodžiai iš 4606 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.