Nedarbo problemos analizė
5 (100%) 1 vote

Nedarbo problemos analizė

11213141

2

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………….3 pusl.

1. DARBO RINKOS SAMPRATA………………………………………………………………………….4 pusl.

1.1. Darbo jėgos pasiūla ………………………………………………………………………………………5 pusl.

1.2. Darbo jėgos paklausa…………………………………………………………………………………….6 pusl.

2. PANEVĖŽIO DARBO BIRŽOS 1991 – 2003 METŲ VEIKLOS ANALIZĖ …………..6 pusl.

2.1. Nedarbo lygio kitimas……………………………………………………………………………………7 pusl.

3. DARBO JĖGOS PASIŪLOS IR PAKLAUSOS 2003 METŲ ANALIZĖ……………….10 pusl.

3.1. Apie bedarbius ir laisvas darbo vietas pagal veiklos rūšis ir nuosavybės formas.. 11 pusl.

3.2. Apie bedarbius pagal lytį ir amžių ………………………………………………………………..12 pusl. . 3.3. Darbo jėgos paklausos analizė pagal ekonomines veiklas…………………………………13 pusl.

4. PROFESINIS KONKURENCINGUMAS. 2004 SPALIO MĖN……………………………14 pusl.

5. BEDARBIAMS TEIKIAMŲ PASLAUGŲ VERTINIMO TYRIMO ANALIZĖ …… 16 pusl.

6. BEDARBIŲ MOTYVACIJOS TYRIMAS………………………………………………………….20 pusl.

6.1 Bedarbių apklausa………………………………………………………………………………………..20 pusl.

6.2.Bedarbių apklausos išvados…………………………………………………………………………..23 pusl.

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………..24 pusl.

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………….25pusl.

3

ĮVADAS

Tarp daugelio ekonomikos mokslų, tiriančių ir aprašančių tautos ūkį, svarbiausią vietą užima ir nauja Lietuvoje mokslo disciplina – darbo rinkos ekonomika. Augantis visuomenės susidomėjimas darbo santykiais neatsitiktinis. Mokslo ir technikos pažanga, spartus darbo našumo ir intensyvumo augimas bei kiti socialiniai ekonominiai veiksniai didina nedarbą, aštrina užimtumo problemas, supriešina darbą ir kapitalą. Padėtį blogina ir neracionali darbo išteklių struktūra, neatitinkanti šiuolaikinius darbdavių reikalavimus. Tai patvirtina Lietuvos ir kitų šalių patirtis, kuri teigia, kad darbo jėga jau nespėja prisitaikyti prie modernios ekonomikos pokyčių. Didėja nepaklausias profesijas turinčių žmonių skaičius, gausėja ilgalaikių bedarbių. Kyla objektyvi būtinybė tobulinti darbo įstatymus, sukurti efektyvų darbo rinkos valdymo ir reguliavimo mechanizmą. Nedarbas – tai didelė visuomenės problema, kurią butina spresti. Savo darbe pabandysiu paanalizuoti šios iškilusios problemos priežastis. Ką ir kaip reiktu keisti, kad būtu galima nors kiek sumažinti nedarbą. Ir pagaliau, kas lemia didėjanti nedarbą?



4

1. DARBO RINKOS SAMPRATA

Terminas „darbo rinka“ savo pirmine, siaurąja prasme, reiškė vietą, kurioje buvo perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga. Žmogus, skirtingai nuo darbinio gyvulio, yra universalus visuomeninis elementas, turintis sąmonę, pasaulėžiūrą, galintis kalbėti. Jis gali dirbti, mąstyti, kaupti žinias ir patyrimą, turi valią, įsitikinimus, daugelį kitų fizinių, protinių, dvasinių savybių. Turėdamas šias savybes žmogus sugeba įvairiais būdais veikti aplinką, išgauti jam reikalingas medžiagas ir pritaikyti jas savo poreikiams tenkinti. Šis žmogaus sugebėjimas dirbti ir sudaro darbo jėgos esmę.

Darbo jėga yra svarbiausias ūkinės veiklos veiksnys, be kurio kiti gamybos veiksniai – žemė, darbo įrankiai, kapitalas yra tiktai nenaudojami daiktai. Tik žmogus sugeba įkvėpti gyvybę į gamybos priemones, sujungti į vieną visumą skirtingus komponentus – gamtos jėgas, įrengimus, mašinas ir pagaliau kitus žmones. Tobulindamas gyvenimo ir ūkininkavimo sąlygas žmogus tuo pačiu metu ugdo save, vysto savyje įvairias žmogiškas savybes ir sugebėjimus. Būtent šie sugebėjimai ir domina žemės ir darbo priemonių savininkus, verčia juos pirkti rinkoje darbo jėgą. Kuo labiau išlavintos fizinės, intelektualinės ir dvasinės žmogaus savybės, tuo aukštesnė rinkoje jo darbo jėgos vertė ir kaina.

Darbo jėga, kaip centrinis darbo rinkos santykių objektas, yra neatskiriama nuo gyvo žmogaus organizmo, suaugusi su jo kūnu. Bet ne visais istorijos laikotarpiais ji priklausė pačiam darbuotojui. Viešpataujant vergovinei ir feodaliniai ūkio santvarkai žmogus ir jo darbo jėga absoliučios nuosavybės teisėmis priklausė vergvaldžiui arba feodalui. Pastarieji, siekdami jiems būdingų interesų, laisvai disponavo, valdė, išnaudojo vergus ir baudžiauninkus, galėjo juos parduoti, išmainyti į daiktus, net nužudyti. Ir tik galutinai įsitvirtinus kapitalistiniams gamybiniams santykiams, darbo jėga įgauna privačios nuosavybės statusą, tiesiogiai priklauso pačiam visuomenės nariui.

Skirtinguose ūkio raidos etapuose, santykis tarp fizinių ir protinių
darbo jėgos savybių nevienodas. Iš pradžių, ir tai trūko ilgą laiką – praktiškai iki XIX a. pabaigos, žmogus gamyboje reiškėsi kaip fizinės energijos šaltinis. Nesant kitų energijos rūšių, pagrindinį vaidmenį gamyboje vaidino biologinė darbuotojo energija. Todėl žmogaus darbiniai sugebėjimai daugiausia buvo vertinami pagal fizinę jėgą. Ilgainiui garo, o vėliau elektros ir kitos energijos rūšys pakeičia fizines žmogaus galias. Darbo jėgos turinyje svarbiausias funkcijas vis labiau atlieka protinės ir dvasinės žmogaus savybės.Darbo jėgos pardavėjais tampa ne tik fizinio darbo žmonės, bet ir inžinieriai, konstruktoriai, mokslininkai, kitų intelektualinių profesijų atstovai.

5

Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas per samdos santykius. Pagrindiniais šių santykių subjektais yra darbdaviai (privatūs asmenys, įmonės, valstybė), samdomieji darbuotojai (darbo jėgos savininkai), tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos (darbo biržos, įdarbinimo biurai, mokymo centrai, profesinės ir darbdavių sąjungos). Santykiai tarp darbo rinkos subjektų dėl darbo jėgos įsigijimo, panaudojimo, valdymo reguliuojami valstybės įstatymais, poįstatyminiais aktais, kolektyvinėmis sutartimis.

Darbo rinkos santykių negalima suvesti tik į darbo jėgos pirkimą – pardavimą.Šių dienų darbo rinkoje sprendžiamos ne tik ekonominės, bet ir socialinės problemos. Tai darbo išteklių racionalus panaudojimas, gyventojų užimtumo ir kovos su nedarbu programų įgyvendinimas, naujų darbo vietų kūrimas, bedarbių registravimas ir materialinis rėmimas, ieškančių darbo apmokymas ir perkvalifikavimas.

1.1. Darbo jėgos pasiūla

Darbo jėgos pasiūla yra tas visuomeninio darbo kiekis, kurį darbo rinkoje siūlo samdomieji darbuotojai.

Darbo jėgos pasiūlai įtakos turi šie veiksniai: darbo užmokestis (darbo kaina); valstybės darbo apmokėjimo politika; laisvalaikio vertybės.

Darbo užmokestis (darbo kaina) yra svarbiausias veiksnys, lemiantis darbo jėgos pasiūlą įmonės, ūkio šakos, visos ekonomikos mastu. Siūlomas rinkoje darbo kiekis yra tiesiog proporcingas darbo užmokesčio kitimui. Didėjant darbo užmokesčiui, darbo pasiūla irgi didėja. Ir atvirkščiai, mažėjant darbo kainai, siūlomas darbo kiekis taip pat mažėja.

Valstybės darbo apmokėjimo politika taip pat gali skatinti arba mažinti darbo pasiūlą rinkoje. Kovodama su infliacija, valstybė dažnai apriboja darbo užmokesčio augimą, nekeisdama įstatymo tvarka nustatyto minimalaus valandinio tarifinio atlygio. Tokiu būdu stabilizuojama darbo pasiūla visos ekonomikos mastu. Jeigu valstybė sudarys sąlygas darbo užmokesčio augimui, o kiti ekonominiai veiksniai nesikeis, tai darbo jėgos pasiūla rinkoje padidės.

6

1.2. Darbo jėgos paklausaDarbo jėgos paklausa yra tas darbo kiekis, kurį nori ir gali samdyti darbdaviai – valstybė, įmonės, privatūs asmenys. Darbdavių galimybės samdyti darbo jėgą lemia eilė veiksnių: darbo užmokestis (darbo kaina), ribinis pajamų produktas, prekių kainos rinkoje, verslo ciklo fazės, profesinių sąjungų veikla.

Darbo užmokestis yra specifinės prekės darbo jėga, kaina. Todėl kuo aukštesnis bus darbo užmokestis, tuo santykinai mažesnis darbo kiekis galės būti samdomas darbo rinkoje.Augant darbo apmokėjimo lygiui, darbo paklausa mažėja. Ir atvirkščiai, mažėjant darbo užmokesčiui, gyvojo darbo paklausa didėja.

2. PANEVĖŽIO DARBO BIRŽOS 1991 – 2003 METŲ VEIKLOS ANALIZĖ

Žvelgiant į praeitį, pirmieji darbo biržos veiklos metai, kai darbo ieškantiems žmonėms buvo siūloma per 1000 laisvų darbo vietų, šiandien atrodo graži istorija. Daugiausia laisvų darbo vietų pasiūlydavo valstybinės pramonės įmonės, nedarbas daugeliui žmonių dar neturėjo skaudžių pasekmių, nes vyko intensyvus dirbančiųjų persikėlimas iš vienų veiklos sričių į kitas. Sudėtingomis intensyvios ir esminės perėjimo į rinkos ekonomiką reformos sąlygomis mažėjo darbo jėgos paklausa ir tuo pačiu augo bedarbių skaičius.

Pav. 1. Užsiregistravusiųjų darbo biržoje dinamika

7

2.1. Nedarbo lygio kitimas

Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais. Nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai. Dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas vyko daugiausia pramonės sąskaita.

Pav. 2. Nedarbo lygio dinamika

1991 – 1993 metais nedarbas augo lėtai, o 1994 – 1995 metų sandūroje sumažėjo beveik 0,5 procento. Šį sumažėjimą iš dalies lėmė intensyvus privataus sektoriaus vystymasis, o taip pat neoficialių darbo santykių plitimas. Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ir organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino jau veikiančiose šešėlinės ekonomikos įmonėse teisiškai neįforminę darbo santykių. Kita priežastis, skatinanti neoficialų užimtumą, yra netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Ne paslaptis, kad siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita jau įgavo atviro reketo
formą.

Neoficialus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką „ekonominio vožtuvo“ vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo „garas“. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai reikalingas ir naudingas.

8

Nuo 1992 metų iki 2003 metų nedarbo lygis pakilo 11,7 %. Nepaprastai aktuali ir sunkiai sprendžiama problema nuolat didėjantis nedarbo lygis jaunimo tarpe. Aukštesnį negu bendrą nedarbą tarp jaunimo sąlygoja ne tik ekonominiai – socialiniai veiksniai bei sumažėjusi darbo jėgos paklausa, bet ir nepakankamas jų bendrojo išsimokslinimo ir profesinio pasirengimo lygis.

Pav. 3. Darbo jėgos paklausos dinamika 1995 – 2003 metais

1997 metais bankrutuojant stambioms pramonės įmonėms ir irstant žemės ūkio bendrovėms ryškiai išaugo darbdavio iniciatyva atleistų ir darbo biržoje užsiregistravusių asmenų skaičius. Ekonomikos nuosmukis lėmė ir darbo jėgos paklausos mažėjimą, o vietos darbo rinkoje ši tendencija ypač išryškėjo pramonės sektoriuje. Naujų darbo vietų kūrimas vyksta vangiai, darbdaviai neužtikrinti verslo sėkme ir nelinkę didinti darbuotojų skaičiaus.

Pasiūlymų darbui išaugo pramonės sektoriuje. Tai džiugus reiškinys, patvirtinantis, kad pramonė mūsų mieste atsigauna.

Gyvybingiausias vietos darbo rinkoje paslaugų sektorius. Pasiūlymai darbui šioje ekonominėje veikloje sudaro per 40% visos darbo jėgos paklausos. Tai lemia didelė darbuotojų kaita šioje sferoje, o ypač prekybos srityje.

Šiandien ryškiai perteklinė vietos darbo rinka imlesnė aukštos kvalifikacijos darbininkams ir paklausių specialybių bei papildomų gebėjimų turintiems specialistams. Daugiausia galimybių įsidarbinti turi pardavėjo, siuvėjo, kepėjo, medžio apdirbimo staklininko profesijas turintys asmenys bei vadybos, anglų kalbos, informatikos ir buhalterinės apskaitos specialistai. 9

Keičiantis nuosavybės formoms naujieji įmonių savininkai neplėtė gamybos, o jų iniciatyva mažinant dirbančiųjų skaičių įmonėse į darbo rinką pirmiausia buvo išstumiami nekvalifikuoti, mažesniu darbo produktyvumu pasižymintys žmonės. Didėjantis nedarbas vertė ieškoti netradicinių problemos sprendimo būdų ir plėsti teikiamų paslaugų ratą. Nuo 1992 metų darbo netekę žmonės turėjo galimybes dalyvauti darbo biržos aktyviose darbo rinkos programose.

Pav. 4. Dalyvavimas darbo rinkos programose

Dauguma besikreipiančiųjų buvę pramonės įmonių, iširusių žemės ūkio bendrovių darbuotojai. Daugelio jų galimybės pereiti dirbti į kitą ekonominę veiklą dėl profesijų specifiškumo yra ribotos, todėl iškilo profesinio mokymo ir perkvalifikavimo poreikis. Nuo 1992 metų darbo birža pradėjo vykdyti profesinio mokymo programą ir jau pirmaisiais metais šioje programoje dalyvavo 145 bedarbiai, kurie įgijo buhalterinės apskaitos darbuotojo specialybę, siuvėjo, mūrininko, kompiuterio vartotojo profesijas. Toliau ši programa įgavo platesnį mastą, plėtėsi siūlomų įsigyti profesijas sąrašas. Norinčių dalyvauti profesinio mokymo programoje buvo daug ir jau 1993 metais į šią programą buvo nukreipta per 1000 bedarbių. Kadangi profesinio mokymo programa yra viena iš efektyviausių paklausos ir pasiūlos suderinamumo priemonių, ši programa yra labai aktuali ir šiandien. 2000 metais galimybę įgyti paklausias profesijas, pakelti turimą profesinę kvalifikaciją ar persikvalifikuoti turėjo 800 bedarbių.

1992 metais bedarbiams, kaip laikino užimtumo galimybė, pradėti organizuoti viešieji darbai. Kadangi miesto biudžete nebuvo numatyta lėšų šios programos vykdymui, todėl pirmaisiais metais viešųjų darbų apimtys nežymios, programoje dalyvavo tik 12 asmenų. Pradėjus organizuoti viešuosius darbus šioje programoje galėjo dalyvauti visi, tačiau dažnai būdavo sunku rasti norinčių dirbti nekvalifikuotus ir fiziškai sunkius darbus. Bedarbystei

10

augant ir mažėjant gyventojų pragyvenimo lygiui, padėtis pasikeitė: dabar norinčiųjų dalyvauti viešųjų darbų programoje yra kelis kartus daugiau, nei darbo birža gali nukreipti. Teko trumpinti viešųjų darbų trukmę nuo pusės metų iki dviejų mėnesių, kad kuo daugiau bedarbių galėtų pasinaudoti nors ir trumpalaikio užimtumo galimybe. Siekiant išplėsti viešųjų darbų programą 1998 metais Vyriausybės nutarimu, viešuosius darbus leista organizuoti ir darbdavio lėšomis.

Vietos darbo rinkai būdingas paklausos neterminuotam darbui augimas.

Pav. 5. Įdarbinimas pagal darbo sutarties pobūdį

Ši tendencija džiugina, nes laikinas darbas neužtikrina pastovaus užimtumo, tačiau darbdaviams esant nestabiliai ekonominei situacijai, realizacijos sunkumams ir vartojimo mažėjimui tai priimtiniausia įdarbinimo forma. Sezoniškumas ir įdarbinimas pagal terminuotą darbo sutartį ypač būdingas statybos ir žemės ūkio sektoriams.

3. DARBO JĖGOS PASIŪLOS IR PAKLAUSOS 2003 METŲ ANALIZĖ

1 lentelė

11

3.1. Apie bedarbius ir laisvas darbo vietas pagal veiklos
nuosavybės formas

Eilės nr. Veiklos rūšys ir nuosavybės formos Įregistruota bedarbių Įregistruota laisvų darbo vietų

per metus metų pabaigoje neterminuotajam darbui terminuotajam darbui per metus

iš viso moterų iš viso moterų per metus metų pabaigoje

1 Iš viso 13117 6318 8887 4731 5079 47 2637

1.1

Pagal veiklos rūšis: Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 1515 673 1458 677 141 1 206

1.2 Pramonė 3135 1521 1968 1160 1685 25 909

1.3 Statyba 943 87 629 82 698 1 452

1.4 Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 2082 1121 1377 797 1426 9 517

1.5 Viešbučiai ir restoranai 384 304 260 214 160 2 64

1.6 Transportas, sandėliavimas ir nuotoliniai ryšiai 394 163 299 158 189 0 74

1.7 Finansinis tarpininkavimas 62 51 55 45 30 0 29

1.8 Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla 421 224 332 191 220 5 97

1.9 Valstybės valdymas ir gynimas; privalomasis socialinis draudimas 319 184 278 167 76 0 49

1.10 Švietimas 346 224 275 185 120 0 92

1.11 Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 194 156 202 157 52 0 32

1.12 Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 338 190 279 163 126 0 55

1.13 Privačių namų ūkių, turinčių samdininkų, veikla 0 0 0 0 0 0 0

1.14 Kita veikla: 1014 512 634 331 156 4 61

1.15 Pagal nuosavybės formas:

Valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos 1057 611 916 553 298 0 189

1.16 Privačios įmonės 10090 4799 7130 3774 4781 47 2448

1.17 Niekur nedirbę 1970 908 841 404 x x x

12

Šalies gyventojų, tame tarpe ir Panevėžio miesto, užimtumo didinimas ir bedarbystės mažinimas priklauso nuo ūkyje esančių darbo vietų. Jų skaičių lemia gamybos, paslaugų plėtra, technikos pažangos lygis ir kt. Galiausiai darbo vietos atsiranda nepriklausomai nuo ieškančių darbo žmonių gyvenamosios vietos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2337 žodžiai iš 4606 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.