Nedarbo problemos lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Nedarbo problemos lietuvoje

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS 3

1. NEDARBO ĖSMĖ 4

1.1. Nedarbo tipai 5

1.2. Trumpalaikis ir ilgalaikis nedarbas 7

1.3. Natūralus nedarbo lygis 7

1.3.1. Nedarbo lygio nustatymas 8

2. NEDARBO PRIEŽASTYS 10

3. NEDARBO PASEKMĖS 12

3.1. Socialinės nedarbo pasekmės 13

3.2. Psichologinės bedarbystės pasekmės 13

3.3. Ekonominės nedarbo pasekmės 14

4. Nedarbo mažinimo priemonės 15

4.1. Didinančios darbo pasiūlą nedarbo mažinimo priemonės 15

4.2. Didinančios darbo paklausą nedarbo mažinimo priemonės 15

5. NEDARBAS LIETUVOJE 2000 – 2004 METAIS 17

5.1. Pagal Lietuvos Statistikos departamento pateiktus duomenis 17

5.2. Pagal Lietuvos darbo biržos pateiktus duomenis 22

6. NEDARBAS LIETUVOJE 2005 – 2007 METAIS 23

6.1. Pagal Lietuvos Statistikos departamento pateiktus duomenis 23

6.2. Pagal Lietuvos darbo biržos pateiktus duomenis 27

7. TRŪKSTA KVALIFIKUOTOS DARBO JĖGOS 32

8. DARBO JĖGOS MIGRACIJA 33

IŠVADOS 34

LITERATŪRA 35

ĮVADAS

Žmogaus darbas – tai vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, nuo kurių priklauso visų įmonių, firmų ir organizacijų gamybinės veiklos rodikliai ir valstybės bei žmonių gerovė. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas.

Šiuolaikinė darbo rinka sparčiai vystosi, visuomenei nuolat keldama naujus reikalavimus. Nepaisant ekonomikos augimo, nedarbo lygis Lietuvoje vis dar išlieka aktuali problema. Viena iš pagrindinių gyventojų patekimo į skurdą priežasčių – nedarbas. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventojų labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida.

Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir patobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Mano darbo tikslas – išnagrinėti, kas yra nedarbas, nusakyti jo esmę, priežastis, rūšis, bei pasekmes, paminėti pagrindines darbo rinkos problemas, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius . Nedarbas buvo ir yra viena skaudžiausių problemų visiems žmonėms, o ypatingai jaunimui. Baigę studijas, norėtume sėkmingai įsidarbinti, todėl dėmesį skyrėme ir nedarbo mažinimo galimybėms.

Taip pat šiuo darbu noriu apžvelgti nedarbo problemą Lietuvoje per pastaruosius septynerius metus. Nagrinėjant nedarbo problemą rėmiausi Statistikos departamento ir Lietuvos darbo biržos duomenimis bei įvairių autorių, (Martinkaus, Sniečkaus, Čiburienės ir kt.) literatūra apie nedarbą, taip rėmiausi laikraščių, internetinių svetainių informacija.

1. NEDARBO ĖSMĖ

Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį.

Norėdami išsiaiškinti mus dominančią nedarbo sąvoka, pirmiausiai turėtume patyrinėti kitas su juo glaudžiai susijusias sąvokas. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka.

Darbo jėga – tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės.

Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais. Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinta sąvoka – nedarbas. Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis – bedarbių skaičius ir šalies darbo jėgos procentinis santykis.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl išskiriamas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis.

Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti bedarbius. Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi į Valstybinę darbo birža. Tačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemones ir internetą, per giminaičius, pažįstamus bei darbdavius.

Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respondentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.

Dirbančių gyventojų skaičius nustatomas
remiantis dviem šaltiniais: įmonių pateiktomis ataskaitomis (duomenys apie darbuotojų skaičių įmonėse) ir gyventojų užimtumo tyrimų rezultatais ( apklausiant 15 metų amžiaus ir vyresnius gyventojus pagal specialiai parengtą klausimyną). Lietuvoje užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metų. Juos atlieka Statistikos departamentas. Iki 2000 m. gyventojų užimtumo tyrimuose buvo apklausiami 14 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Nuo 2000 m., laikantis Europos Tarybos reikalavimų, apklausiami 15 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Jie atrenkami iš gyventojų registro paprastosios atsitiktinės imties metodu. Kiekvienam tyrimui atrenkama 3000 namų ūkių. Kiekvieno tyrimo metu keičiama 30% namų ūkių. Taigi atrinktas namų ūkis apklausiamas tris kartus. Ilgainiui buvo tobulinama atranka, klausimynas ir tyrimo duomenų perskaičiavimai visiems gyventojams. Lietuvos gyventojų užimtumo tyrimo klausimyne 2000 m. respondentams pateikiama 90 klausimų.

Statistikos departamento atliekamuose užimtumo tyrimuose bedarbiai apibrėžiami pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas. ”Bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu metu pradėti dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažįstamus, gimines, žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar įrengimų, leidimų, licenzijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.“ Bedarbių grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvūs gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir įvairiais būdais aktyviai ieško darbo.

Taigi du bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimo būdai remiasi skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos įvertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorinės darbo biržos bei Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbių skaičiaus duomenų skirtumus.

1.1. Nedarbo tipai

Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos.

Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą “tekamasis” nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmąkart gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru.

Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Pageidautinas dėl to, kad daugelis žmonių, atsiradę “tarp darbų” savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai, šis nedarbo tipas egzistuoja nuolat.

Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos, techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.

Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuomenės paklausos darbo jėgai sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga.

Struktūrinį nedarbą taip pat gali sukelti ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai.

Ciklinis nedarbas – nedarbas sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio.

Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sukelia nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuotinė prekių ir paslaugų paklausa mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito.

Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš
Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net ir jei kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis darbas priskiriamas prie laikinojo darbo.

Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galime apskaičiuoti taip:

U=UF+US+US; čia U – bedarbių skaičius (nedarbas);

UF – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius);

US – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);

UC – ciklinis nedarbas (bedarbių skaičius).

1.2. Trumpalaikis ir ilgalaikis nedarbas

Trumpalaikį nedarbą galime apibrėžti kaip nedarbą, kuris yra neišvengiamas, pavyzdžiui mokantis, studijuojant ir yra nesudaroma galimybė dirbti studijuojant, taip pat asmenys, kurie laikinai nedirba dėl techninių ar ekonominių priežasčių savo darbo vietoje arba eina terminas, kada jie yra pakeliami tarnyboje, ar įmonė ar įstaiga restruktūrizuojama. Prie jų galima priskirti ir moteris, išėjusias motinystės atostogų. Šių asmenų „atskirtis”, jei viskas gerai pasiseka būna trumpalaikė, juos be didesnio vargo vėliau yra nesunku integruoti į darbo procesą.

Šio tipo bedarbiai- nepraranda taip būtinų darbo įgūdžių.

Ilgalaikiu nedarbu apibrėžiama bedarbystė, trunkanti ilgiau nei metus. Ilgalaikis nedarbas mūsuose nebuvo labai plačiai tyrinėtas. Tiriant ilgalaikį nedarbą, svarbu ne tik įvertinti jo mąstą, bet ir giliau išnagrinėti šį reiškinį, įvertinant ekonomines, socialines bei psichologines ilgalaikio nedarbo pasekmes. Tai svarbu, ruošiant ir įgyvendinant ilgą laiką nedirbančių reintegravimo į darbo rinką bei ilgalaikio nedarbo minimizavimo problemas.

Tačiau ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 mėnesiu. Ilgalaikio nedarbo didėjimą lemia įvairios priežastys, kurias galima suskirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias.

Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padėties šalies ūkyje, darbo rinkoje, nuo užimtumo ir socialinės apsaugos politikos, nuo darbo santykių įmonėse ir socialinio dialogo.

Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo pačių bedarbių kokybinių charakteristikų (sveikatos būklės, išsilavinimo, profesijos, amžiaus, gyvenimo vietos ir pan.) jų įsidarbinimo motyvacijos, šeimos funkcijų vykdymo ir vyraujančių darbdavių nuostatų.

1.3. Natūralus nedarbo lygis

Kadangi tekamasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo būti negali. Tačiau galimas tam tikras užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka.

Visiškas užimtumas – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik tekamasis ir struktūrinis nedarbas.

Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama „natūralaus nedarbo lygio” sąvoka. Ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojama ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais.

Natūralus nedarbo lygis (Un) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą.

Jį galima apskaičiuoti. Natūralus nedarbo lygis yra tekamojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis su šalies darbo jėga.

Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio.

Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. JAV ekonomistai natūralųjį nedarbo lygį nustato, naudodami kaip bazę tam tikrą laikotarpį, kuriuo ekonomikoje buvo visiškas užimtumas, esant stabilioms kainoms. Šiam tikslui, pavyzdžiui, JAV, dažniausiai remiasi 7-o dešimtmečio pradžios makroekonominiais rodikliais. Po to bazinis natūralusis nedarbo lygis koreguojamas, atsižvelgiant į darbo jėgos sudėties pokyčius vėlesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, jei išaugo darbo jėgos jaunimo dalis, tai natūralusis nedarbo lygis padidėja iki lygio, atspindinčio tą faktą, kad jauni žmonės, palyginti su patyrusiais darbuotojais, sunkiau susiranda darbą ir išsaugo darbo vietą.

Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nustatyti natūralųjį nedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradicinių veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su šešėline ekonomika ir kt.

1.3.1. Nedarbo lygio nustatymas

Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai. Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo
1991 metų parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose. Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų. Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4 proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo nustatytas ta pačia metodika. Apskritai, kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.

Nedarbo lygį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras (Bureau of Labor Statidtics) paprastu apklausos būdu. Kadangi visų šalies gyventojų apklausti neįmanoma, todėl apklausa apima apie 65000 šeimų. Klausimai pateikiami visiems šeimų nariams, kuriems sukako 16 metu, išskyrus nedarbingus – kalinius, psichinius ligonius ir pan. Visi apklaustieji skirstomi į tris kategorijas: užimti, t.y. dirba, neužimti, t.y. bedarbiai, nedarbingi.

Dirbančiais laikomi visi tie, kurie dirba bent vieną savaitę, kai vykdoma apklausa. Bedarbiai yra visi tie, kurie visai neturi darbo ir: a) laikinai nedirba ir laukia kvietimo dirbti; b) žada pradėti dirbti po mėnesio; c) aktyviai ieško darbo bent jau keturias savaites. Darbo ištekliams nepriskiriami pensininkai, stacionaro studentai, mamos, prižiūrinčios mažamečius vaikus. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų (darbo išteklių ) skaičiaus. Darbo statistikos biuras nedarbo lygiui nustatyti naudoja ir antrą būdą – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti, kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus.

Dėl nedarbo lygio vertinimo būdų nemažai diskutuojama: 1) kai kurie kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima, netikrinant jo tikrosios situacijos; 2) kiti teigia, kad kai darbą labai sunku rasti, žmonės nusivilia ir nebeieško jo. Todėl jie ir nepriskiriami darbo ištekliams. Tokiu būdu nuosmukio metais nedarbo lygis neparodo tikrosios bedarbystės masto. Tai patvirtina ir darbo išteklių dinamikos stebėjimai. Nuosmukio metu užimtumas auga lėtai ir kartais net mažėja, nes žmonės nustoja ieškoti darbo. Tačiau pagyvėjus ekonominei veiklai, užimtumas labai greitai auga. Taigi, kada darbą rasti nesunku, vis daugiau žmonių tampa darbo ištekliais, tuo pačiu sumažindami bedarbystės mastą.

Nusivylę darbuotojai yra tie, kurie norėtų dirbti, bet nebeieško darbo, nes nesitiki jo gauti. Tokie darbingi žmonės neįtraukiami nei į darbo išteklių, nei į bedarbių kategoriją. (žr. 1.3.1.1.pav.)

1.3.1.1.pav. Nedarbo masto scema(Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A., 2002. – p.75).

Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminių prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai žmonės, baigę mokslus.

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai parsisamdo, treti – pasiekia pensinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.

2. NEDARBO PRIEŽASTYS

Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas:

1. NEOKLASIKINĖ – darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis. Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. Nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darbo užmokestis yra aukštesnis už lygį, užtikrinantį darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą. Neoklasikinė mokykla tyrinėja nedarbą kaip savanorišką reiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku uižimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rasti darbą, esant nustatytam užmokesčio
Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis, vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą (nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas). Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį. Lūkesčių nedarbas kyla ir dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus. Ekonomistai nurodo 3 šio reiškinio priežastis:

A. minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;

B. profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;

C. skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.

2. DŽ.M.KEINSO – kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra dėl to, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmos produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai – ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo) stadiją, ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias.

Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą. Kitos nedarbo priežastys yra:

• Ekonomikos struktūros pokyčiai;

• Netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose;

• Draudimo nedarbo atveju sistema.

3. NEDARBO PASEKMĖS

Nedarbo pasekmės visuomenei galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai.

Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausia darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Dažniausiai pagal pajamų pasiskirstymą sociologai pateikia tokį visuomenės išsisluoksniavimą: turtingi individai, pasiturintys, neturtingi, skurdžiai gyvenantys. Pajamos šiuo atveju yra suprantamos kaip pinigų suma, gaunamos bet kuriuo būdu per tam tikrą apibrėžtą laiką, kuris pasirenkamas priklausomai nuo tyrimo ir analizės tikslų. Skirtingai negu atlyginimas, kurį sudaro pajamos, gautos už tam tikrą atliktą darbą ar suteiktas paslaugas, ir kurį gauna tik gamybos, paslaugų ar paskirstymo procesuose dalyvaujantys individai, pajamos apibūdina visus visuomenės sluoksnius (pvz., pašalpa, net išmalda taip pat yra pajamos [3, p. 101], tačiau bedarbių pašalpa toli gražu negali kompensuoti prarastų pajamų)

Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Ekonominio nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padaugėja nusikaltimų, savižudybių, skyrybų, trumpėja gyvenimo trukmė.

Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai plačiąja prasme, kuriuos patiria šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį šalyje, nepagaminamas potencialus nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti galimybių kreive. [2, p. 394] Taigi čia trumpai aptarėme ekonomines nedarbo pasekmes, tačiau viena iš pagrindinių socialinių nedarbo pasekmių yra neturtas, netgi skurdas. Anot Ch. Bootho, skurdo riba yra tas lygis, kuris leidžia individui išgyventi fiziškai. Tai pinigų suma, kuri yra oficialiai nustatoma ie leidžia individui įsigyti tik būtinus produktus, rūbus ir būstą. Pasitenkinimas gyvenimu ar intelektualinio vystymosi galimybės į šią sumą neįtraukiamos. Skurdo riba yra lygis, kuriame tiesiog įmanoma egzistuoti. [3, p. 101]

Šios kritikos pagrindu atsirado sąlyginio nepritekliaus sąvoka. Šiuo atveju skurstančiais vadinami ne tie žmonės, kurie yra žemiau skurdo ribos, bet kurių pajamos, palyginti su kitų tos pačios visuomenės žmonių pajamomis, yra santykinai žemos ir neleidžia palaikyti tokio gyvenimo lygio, kuris yra priimtinas tam tikroje šalyje. [3, p. 101] Taigi tam, kad skurdas netaptų
viena iš nedarbo pasekmių, nedarbo privalo būti reguliuojamas.

3.1. Socialinės nedarbo pasekmės

Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės sąlygoja gyventojų nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį, prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt. Dėl nedarbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių, žmogžudysčių, teistumo ir kt. Šiuos nuostolius sunku deramai įvertinti: žmonės prarandami, apvagiami, apiplėšiami, sumušami, o šių nelaimių padariniai – vėl papildomos gydymo, įkalinimo, priežiūros ir kitos išlaidos. O jeigu dar turėsime galvoje žmogaus degradavimą, atliekant bausmę, prarandamą darbingumą dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tai bus dar ryškesnės neigiamos nedarbo socialinės pasekmės. Aišku neteisinga būtų teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių.

Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas ir kt.

3.2. Psichologinės bedarbystės pasekmės

Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Šio proceso pradžia- žmogaus jaunystė, kada renkamasi specialybė bei gyvenamoji vieta. Kai žmogaus svajonės neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Labai svarbūs psichologiniai tyrimai, kaip žmonės reaguoja į bedarbystę.

Svarbiausios bedarbystės psichologinės pasekmės: labai neigiami psichologiniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir t.t. Žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių nutrūksta įprastiniai svarbūs socialiniai ryšiai. Tai sukelia streso būklę pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę ir psichinę būklę.

Stresui nedarbo situacijoje būdingi 4 išgyvenimo etapai. Pirmiausia, netekęs darbo žmogus gali išgyventi šoką, arba labai stiprų stresą, kartais jis net negali patikėti, kad su juo taip galėjo atsitikti. Šiuos išgyvenimus pakeičia emocionaliai priešingas optimizmo laikotarpis, netgi ieškoma teigiamų nedarbo situacijos pusių: galima susitvarkyti buitį, daugiau laiko skirti poilsiui, šeimai, kitiems užsiėmimams. Tuo metu žmogus optimistiškai tikisi, kad jo bedarbystė yra laikina, jis aktyviai ieško darbo ir viliasi, kad jam būtinai turi pasisekti. Trečias yra pesimizmo laikotarpis, kai išnyksta viltis labai greitai rasti darbą, sumažėja aktyvumas darbo paieškose, blogėja finansinė šeimos padėtis. Paskutinis – paklusimo likimui etapas, susitaikymas su savo padėtimi, kai žmogus „įsitvirtina” bedarbio vaidmenyje, prisitaiko prie žemo pragyvenimo lygio, tampa abejingu, pasyviu ir nebesistengia rasti darbo.

Patirties praradimas nedarbo atveju irgi turi neigiamas puses. Tai vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja ir atrofuojasi ir įgytieji sugebėjimai, žinios.

Oponuojanti nuomonė teigia, kad nedarbas yra kaip tik naudingas, nes be pašalpos žmogus gauna laisvalaikį ir kai kurie žmonės tiki, kad atsisakę vieno darbo gaus geriau apmokamą darbą, po kiekvienos darbo pertraukos.

3.3. Ekonominės nedarbo pasekmės

Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese.

Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kiekybinį- techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos ekonomikos sąlygomis .

4. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

4.1. Didinančios darbo pasiūlą nedarbo mažinimo priemonės

1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4557 žodžiai iš 9103 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.