Nedemokratinis valdymas
5 (100%) 1 vote

Nedemokratinis valdymas

1121

ĮŽANGA

Šiuolaikinio pasaulio politiniame žemėlapyje, nudažytame įvairiausiomis spalvomis, galima suskaičiuoti per 200 valstybių. Tiek visa Žemės rutulio teritorija (išskyrus negyvenama Antarktidą bei nutolusius nuo sausumos vandenynų plotus), tiek visi Žemės gyventojai yra susiskirstę į atskiras valstybes. Tiesą sakant, niekas pasaulyje tiksliai nežino, kodėl, kaip ir kada atsirado pirmosios valstybės, nes apie jas išliko ne tiek daug žinių, kad būtų galima padaryti neginčijamas išvadas. Kita vertus, išliko daug istorinių žinių apie ankstesniais laikais egzistavusias valstybės formas bei jų vystymąsį, kurios rodo, kad valstybė tokiu pavadalu, kokį mes matome šiandien, atsirado ne iš karto ir palyginti ne taip jau seniai.

Valstybė yra ne tik svarbiausia ir galingiausia politinė žmonių organizacija, bet ir palyginti prieštaringas reiškinys. Jau pačioje valstybės valdžios institucijų prigimtyje glūdi prieštaravimas tarp jų paskirties ir galimybių. Viena vertus, valdžios institucijos yra steigiamos tam , kad tarnautų valstybės tautai, visiems valstybės piliečiams, vykdytų jų interesus atitinkančią politiką. Kita vertus, valdžios institucijos, turėdamos savo žinioje teisę leisti visiems privalomus nurodymus ir priimti visiems privalomus sprendimus, gali lengvai pasiduoti pagundai pasinaudoti tokia padėtimi savanaudiškais tikslais. Visam tam kelią užkirsti gali tik demokratija. Demokratija yra šių laikų politikos laimėjimas, prieš kurį gyvavo ir dar daugumoje valstybių išlieka nedemokratinės valdymo formos.

Taigi kas pakeičia demokratinį valdymą, kokiu būdu yra sudaromos diktatūrinės vyriausybės ir kaip jos valdo? Čia galimi įvairūs variantai – nuo dar užsilikusios tradicinės absoliutinės monarchijos, kaip kad Saudo Arabijoje, iki vienpartinio komunistinės nomenklatūros valdymo buvusioje Sovietų Sąjungoje. Bet, nors diktatūrų formos gana įvairios, visų jų esmę sudaro pagrindinio demokratijos principo – valstybės tautos suveriniteto pažeidimas ar net absoliutus jo atmetimas.

AUTORITARINIS VALDYMAS

Pagal diktatūros represyvumą skiriami du pagrindiniai jos tipai: autoritarizmas arba autoritarinis valdymas. Autoritarinis valdymas – tai toks nedemokratinis valdymas, kurio sąlygomis vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams. Tai reiškia, kad valstybėje nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, kad varžomos politinės piliečių teisės, ribojama ar iš viso draudžiama politinių

organizacijų ar partijų veikla, cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės.

Autoritarinis valdymas paprastai remiasi armija ir susiformuoja po karinių perversmų, po politinių demokratijos krizių, su kuriomis valstybės politinės jėgos nebepajėgia susidoroti teisėtomis, konstitucinėmis priemonėmis, kai visam kraštui pradeda grėsti chaosas ir nacionalinė katastrofa.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad autoritarizmas tik pažeidžia, bet ne visiškai pamina pagrindinį demokratijos principą: valdžios institucijos nebėra atsakingos savo tautai, bet dar nereiškia, kad jos pradeda piktnaudžiauti valdžia. Autoritarizmo sąlygomis išlieka kai kurių demokratijos elementų reiškimosi galimybė, leidžiama ribota opozicijos veikla. O svarbiausia – vyriausybė paprastai nevaržo ir nekontroliuoja ūkinės ir kultūrinės pilečių veiklos, leidžia veikti nepolitinio pobūdžio bendrijoms ir organizacijoms, kurios išlieka nepriklausomos nuo vyriausybės. Štai ir Lietuvoje po 1926 metų perversmo žmonių gyvenimas nepatyrė didesnių sukrėtimų, išskyrus galimybę dalyvauti Seimo ir prezidento rinkimuose. Šalies ūkis ir toliau rėmėsi privačiais ūkininkais ir verslininkais. Be to, nauja vyriausybė užtikrino sau paramą ir legitinumą piliečių akyse, nes vedė rezultatyvią politiką: sugebėjo persiorganizuoti jau įsibėgėjusios pasaulinės ekonominės krizės metu ( 1929 – 1932 m.). Ji stengėsi sušvelninti krizės poveikį skatindama kooperatyvinių bendrovių kūrimąsi, kurios supirkinėjo iš ūkių gaminius gana aukštomis kainomis, o ūkininkams tiekdavo prekių palankesnėmis sąlygomis ir pigiau. Todėl, nors demokratija buvo ribota ir buvo autoritarinis valdymas, Lietuva pačiais sunkiausiais krizės metais buvo viena iš nedaugelio valstybių, kuri išsivertė be valiutos suvaržymo.

Silpnoje visuomenėje visada stipri autoritarizmo pagunda. Pirmiausia todėl, kad silpnoje visuomenėje lengvai prigyja etatizmas, o patarnalistinės valstybės ilgesys nesiskiria nuo autoritarinės valstybės ilgesio. Šalys kurios save tebelaiko demokratijomis, taip pat patiria autokratijos pavojus. Ypač tuos pavojus galima stebėti atstovaujamosios demokratijos išsigimimo, grasančios politikos ir visuomenės fragmentacijos fone. Autokratijos pavojai itin akivaizdūs stabilios demokratijos neturėjusiose šalyse.

Praktinėje Lietuvos politikoje jau buvo ne vienas bandymas pasislinkti link autoritarinės tvarkos. 1992 metais – tai pastangos įtvirtinti prezidento instituciją be atitinkamo atsvaro. 1993 metais – tai Krašto apsaugos savanorių pasitraukimas į pakaunės miškus. Tik 2000 metais Seimo komitetuose svarstyti du dokumentai, kurie palankūs autoritarizmui. Nauja Visuomenės informavimo įstatymo redakcija faktiškai siūlė cenzūrą, o Karo padėties įstatymo projekte buvo numatyta, kad
karo padėtį, šalies dar niekam neužpuolus, gali įvesti Seimas. Ne mažiau problemiškos operatyvinės veiklos normos.

Situacija Lietuvoje nėra išimtis, panašūs procesai vyksta ir kitose pokomunistinėse šalyse, kuriose autoritariniai režimai demokratiškėja.

TOTALITARINIS VALDYMAS

Tuo tarpu totalitarizmas – tai tokia nedemokratinė valdymo forma, kai ne tik pažeidžiami, bet ir iš viso atmetami ir paneigiami demokratijos valdymo principai. Vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas, ar privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienamintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama.

Ryškiausi totalitarinių valstybių pavyzdžiai – tai Hitlerio valdoma Vokietija ir Stalino – Brežnevo laikų Sovietų Sąjunga. Komunistinė Sovietų Sąjungos vyriausybė inirtingai persekiojo bet kokius piliečių susivienijimus ir organizacijas, kurios norėdavo veikti savarankiškai ir nederindavo savo veiksmų su partine valdžia. Tuo tarpu formaliai egzistavusios nevalstybinės visuomeninės politinės organizacijos: komjaunimas, moterų sąjunga ir kt. tebuvo partinių valstybinių organų tąsa, o jų veikla buvo griežtai komunistų partijos vadovybės reglamentuojama. Pavyzdžiui, kada Sovietų Sąjunga 1975 metais pasirašė Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijos Helsinkyje Baigiamajį Aktą, numatantį įsipareigojimą gerbti visuotinai pripažintas žmogaus teises, tai šioje valstybėje ėmė rastis vadinamosios Helsinkio grupės. Šiuos susivienijimus kūrė drąsūs disidentai, norėdami registruoti ir skelbti pasauliui visus atvejus, kai komunistinė valdžia pažeidinėjo žmogaus teises, kurias ji viešai įsipareigojo gerbti. Bet netrukus šių grupių lyderiai ir nariai buvo pradėti persekioti, pasodinti už grotų ar patalpinti į psichiatrines ligonines pagal sufabrikuotus kaltinimus. Tačiau čia dar nieko ypatingo. Šitaip su savo politiniais priešininkais galėtų pasielgti ir autoritarinis rėžimas. Totalitarinė sovietinės santvarkos esmė atsiskleidė tada, kai vyriausybė pati pradėjo kurti bei organizuoti “ Helsinkio grupes” ir pati reglamentuoti jų veiklą. Nors formaliai tos grupės buvo nepriklausomos, tačiau jos visiškai neaptiko jokių rimtų žmogaus teisių pažeidinėjimų.

Valstybės apibūdinimo principą šiuo atveju reikėtų performuluoti taip: draudžiama viskas, išskyrus tai, ką leidžia įstatymas.

Hitlerio valdomoje Vokietijoje bei jos okupuotuose kraštuose vyravusio rėžimo totalitarinė prigimtis ryškiausiai pasireiškė negailestingomis žydų represijomis. Žydų tautybės žmonės buvo naikinami ne todėl, kad priešinosi ar kovojo prieš Hitlerio vyriausybę, o vien todėl, kad jie buvo žydai. Arba štai iš visų Vokietijos moterų vienu metu buvo rekalaujama gimdyti vaikus nepaisant to, ar jos ištekėjusios, ar ne, o specialios tarnybos turėdavo tikrinti naujagimius, jų sveikatą ir silpnus bei invalidus vaikus likviduoti.

Kita vertus, Hitlerio Vokietija nebuvo visiškai totalitarinė valstybė. Partinė – vyriausybinė Hitlerio valdžia, visiškai reglamentavusi politinę ir dvasinę sferas netaikė tokios reglamentacijos ekonomikai ir neperėmė absoliučiai savo žinion nuosavybės: nors Vokietijos verslininkai buvo griežtai prižiūrimi, jų ekonominė veikla nebuvo trukdoma. Todėl galėjo susiklostyti natūralūs ir efektingi ūkiniai ryšiai. Bet, išskyrus šį piliečių savaveiksmiškumo elementą, visais kitais atžvilgiais fašistinė Vokietija buvo totalitarinė valstybė. O Sovietų Sąjunga buvo, ko gero, pati tipiškiausia totalitarinė valstybė. Komunistinė partinė nomenklatūra kontroliavo ne tik dvasinį, kultūrinį ir politinį šalies gyvenimą, bet ir visa ekonomika buvo nacionalizuota, o laisva verslininkystė ir privati nuosavybė buvo uždraustos.

“VIENPARTINĖ SISTEMA”

Totalitarinį valdymą gali propaguoti monarchija ir “vienpartinė sistema”. Ši sistema veikia tik nedemokratinėse, diktatūrinėse valstybėse. “Vienpartinė sistema” – jau vien toks posakis savotiškas paradoksas. Jeigu partinė sistema – tai turėtų būti visų valstybėje veikiančių partijų visuma, juk viena partija tiesiog neturi su kuo sudaryti sistemos. Todėl šį terminą rašome kabutėse ir vartojame tik sąlyginai.

“Vienpartinė sistema” paprastai reiškia tai, kad, skirtingai nuo dominuojančios partijos sistemos, čia visų kitų partijų veikla ir dalyvavimas politikoje yra draudžiamas ir persekiojamas, o demokratiniai rinkimai, kurių metu piliečiai turėtų galimybę rinktis iš kelių kandidatų, iš viso nepraktikuojami. Todėl likusi vienintelė partija iš esmės jau net nėra partija. Ji virsta eilinių partijos narių bei kitų piliečių kontrolės mechanizmu. Negana to, ta vienintelė partija faktiškai pakeičia valstybės valdymo organus ir paverčia juos tik savo valdžios dekoracija.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1534 žodžiai iš 2973 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.