Neįgaliųjų integracija į visuomenę
5 (100%) 1 vote

Neįgaliųjų integracija į visuomenę

NEĮGALIŲJŲ INTEGRACIJA Į VISUOMENĘ

NEĮGALIŲJŲ INTEGRACIJA Į VISUOMENĘ



Neįgalumo samprata


Negalės terminija:


Invalidumas, -as – (nevartotinas terminas, išskyrus LR juridinius dokumentus) – tai tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, prilyginama neįgalumui, kai žmogus dėl sveikatos sutrikimų ir pažeistų funkcijų negali atlikti veiksmų, kurie yra įprasti „normaliam“ žmogui. Pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III).


Žmogus su negale – apibūdinamas kaip asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalės iš dalies arba visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti savo pareigų bei naudotis teisėmis, kurias suteikia įstatymai.


Negalė – tai bet koks sutrikimas, sindromas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu.


Neįgalusis (žmogus, asmuo) vertinamas pagal ICIDH-2, t.y. tarptautinę ydų, veiklų ir dalyvumo klasifikaciją.


Liga (skirtingai nuo negalės) – tai žalingų veiksnių sukeltas organizmo veiklos sutrikimas, pasireiškiantis pablogėjusiu prisitaikymu prie aplinkos ir susilpnėjusiomis apsauginėmis reakcijomis. Pasiekusi tam tikrą ribą liga gali sukelti negalę (pvz. diabetas gali sukelti regėjimo negalę);


Sutrikusi raida, vystymosi sutrikimas – taikoma vaikams, turintiems psichomotorinio ir emocinio vystymosi sutrikimų, pvz., protinis atsilikimas, Vaikų cerebrinis paralyžius ir autizmo sutrikimai. Pabrėžtina, jog tai ne ligos, o būklės arba ypatumai, juos reikia ne gydyti medicinos būdais, o vykdyti ugdymo ir reabilitacijos programas.


Sutrikusio intelekto asmenys – vaikai ar suaugę, turintys skirtingo laipsnio protinę negalę.


Specialiųjų poreikių vaikai – terminas, naudojamas specialiajame ugdyme, pabrėžiant, jog visi vaikai su negale turi ne tik visiems bendrų, bet ir išskirtinių, specifinių poreikių. Pedagoginėje psichologijoje naudojamas terminas išskirtiniai ar ypatingi vaikai, kuris pažymi ne tik neįgalius, bet ir gabius bei talentingus vaikus.


„Amžini vaikai“ – terminas, nusakantis žmogaus su negale psichosocialinius ypatumus, jų socialinį adaptyvumą.


Anomalūs vaikai – vaikai, turintys raidos nukrypimų (anomalijų).


Defektologija – tarybinių laikų mokslas, nagrinėjęs žmonių nukrypimus nuo normos. Sutrikusio intelekto asmenys buvo skirstomi į debilus, imbecilus ir idiotus. Ši klasifikacija, pažeidžianti žmogaus teises ir orumą, nebenaudojama.



Negalių rūšys:


Pagal atsiradimo priežastis –


Įgimta negalė;


Įgyta negalė;


Senėjimas;


Pagal sunkumo laipsnį –


Lengva;


Vidutinė;


Sunki ir labai sunki.


Pagal sutrikimo pobūdį –


Fizinė negalė – judėjimo negalė, somatinių sutrikimų sukelta negalė;


Sensorinė negalė arba sutrikimas (aklumas, kurtumas, kalbos sutrikimas);


Protinė negalė (autizmas, Dauno sindromas);


Psichinė negalė (schizofrenija, depresija);


Raidos sutrikimai (Vaikų cerebrinis paralyžius, epilepsija).



Norma, normalumastai tik palyginus harmoninga pusiausvyra tarp daugelio galimų ir įvairiapusių nukrypimų. Tiems vaikams, kurie gimė turėdami raidos sutrikimus, normalu ir įprasta juos turėti. Tai yra jų būties dalis.


Normalizacija – normalių gyvenimo sąlygų neįgaliesiems sukūrimas, o ne siekimas normalizuoti (gydyti, koreguoti) patį žmogų.


Normalizacijos kriterijus – socialinių (globos, edukacinių) tarnybų veiklos kokybė, užtikrinant neįgaliam asmeniui pasirinkimo ir socialines galimybes bei padedant jiems jaustis visaverčiais žmonėmis. Žmogui su negale, kuris yra bendruomenės narys ir lavina savo sugebėjimus, mažėja fizinės ir psichologinės kliūtys tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.



Adaptacija – žmogaus prisitaikymas (pritaikymas) prie kintančių ar pakitusių gyvenimo sąlygų ar aplinkos :


1) organizmo prisitaikymas prie pokyčių, esančių ar atsiradusių dėl neįgalumo;


aplinkos, technologijų, kompensacinių priemonių pritaikymas.



Socializacija – žmogaus (individo) ir visuomenės sąveika. Socializacija – žmogaus adaptavimas(is) jį supančioje žmonių bendruomenėje (aplinkoje), t.y. žmogus, gyvendamas grupėje, tam tikrų žmonių bendrijoje, perima ir įsisavina tos grupės, o tuo pačiu visuomeninę patirtį: žinias, papročius, veiklos būdus. Socializacija – bendravimas ir tarpusavio ryšiai su žmonėmis, t.y. ontologinė refleksija.


Neįgalaus žmogaus likimą lemia ne sutrikimas pats savaime, o jo socialinės pasekmės, socialinė ir psichologinė reabilitacija.


Neįgalaus asmens socializacija – nepertraukiamas ir nesibaigiantis procesas, kuriam įtakos turi:


neįgalumo rūšis bei forma, t.y. savitos mąstymo, neuromotorinės arba fizinės savybės, sensoriniai sugebėjimai,


socialinio elgesio ypatumai bei bendravimo sugebėjimai; socialiniai įgūdžiai;


asmeninės žmogaus savybės, charakteris, pomėgiai, kūrybiškumas;


socialinis ugdymas, tinkamos institucijos pasirinkimas pagal specialius asmens poreikius;


socialinė aplinka – šeimos parama, draugų ratas;


socialinės paramos sistema – asmens teisių ir garantijų realizavimas.


Neįgalių asmenų buvimas visuomenėje priverčia keisti ir tobulinti šalies socialinę sistemą.



SOCIALINĖ IR FUNKCINĖ INTEGRACIJA



Integracijos tikslai ir priemonės


Apibendrinant visuomenės ir neįgaliųjų žmonių tarpusavio sąveikos raidos – integracinės situacijos – perspektyvą, reikalingas tarpdisciplinarinis supratimas, aprėpiantis filosofijos, sociologijos, medicinos, o ypač psichologijos ir pedagogikos mokslus.


Integracija – [lot. atstatymas, atsinaujinimas, dalių sujungimas į visumą] neįgalaus asmens įtraukimas, įjungimas į visuomenę.


Ideologinė integracijos esmė – tai demokratinėmis idėjomis pagrįstas tikslas. Tai tikėjimas kiekvieno asmens prigimtine teise visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Integracija reiškia skirtumų pripažinimą, suteikiant vietą žmogui, kuris kitaip būtų atstumtas ar izoliuotas.


Pagrindinės neįgalių žmonių teisės nurodytos „Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadove“ (1998):


1) LR Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m.; nauja redakcija – 1998 m. spalio mėn.);


2) LR Socialinių paslaugų įstatymas;


3) LR Psichikos sveikatos priežiūros įsatymas;


4) LR Švietimo įstatymas;


5) Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės.


Konfliktas, kurį sukelia neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. Neadekvatų požiūrį į negalę rodo ne tik moksliniai tyrimai, bet ir sklandantys mitai (seniai paneigtas mitas, jog neįgalius vaikus gimdo asocialių šeimų tėvai, tačiau šia tema vis dar manipuliuojama, norint sudrausminti ar moralizuoti kitus žmones).


Tačiau integracija turi mažai ką bendro su tuo, kas turi būti daroma „dėl“ neįgalaus asmens. Integracijos tikslas – skatinti visuomenę priimti individų kitoniškumą kaip normalų reiškinį. Todėl integracija socialinėje sistemoje – tai iššūkiai visuomenės požiūriui.


Funkcinė ir socialinė integracija


Funkcinė integracija – žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje, kaimynystėje su kitais žmonėmis.


Socialinė integracija – neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį integruotoje aplinkoje (sporto klubuose, meninėje veikloje).


Reali situacija Lietuvoje – funkcinė integracija; visuomenė pritaria demokratinėms idėjoms, tačiau egzistuoja “sindromas” – tik ne mano kieme. Galioja „etikečių“ politika, kai individo savybės, neatitinkančios visuomenėje priimtų normų, standartų ir vertybių, lemia sprendimą, kiek „stigmatizuotam“ asmeniui bus leista dalyvauti visuomenės gyvenime.



Integracijos privalumai


*visuomenei:


– naikina barjerus;


– ugdo toleranciją;


– padeda suprasti skirtingą gyvenimo patirtį;


– griauna stereotipus, vyraujančius visuomenėje;


– didina visų visuomenės narių lygias galimybes.


*tėvams, auginantiems vaikus su negale:


– didina bendravimo galimybes;


– padeda nesijausti atstumtiems ar vienišiems;


– padeda vystyti paslaugų tinklą.


*neįgaliesiems suteikia galimybę:


– būti bendruomenės dalimi;


– susirasti draugų;


– bendrauti su kitais žmonėmis;


– išbandyti naujus įgūdžius.


Valstybiniu požiūriu integracijos politika Lietuvoje nėra apgalvota. Nėra ir negali būti vienos universalios integravimo formos. Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.



Neįgaliųjų socialinės integracijos paradigmų kaita Lietuvoje.


[Lit.: Ruškus J. Negalės fenomenas / Monografija. – Šiauliai: ŠU, 2002. P.11-18; 122-123]


Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos, normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas,


o socialinėsintegracijosprielaida buvo korekcinis gydymas ar ugdymas. Naujoji ideologija teigia, kad pagrindinė diskriminacijos priežastis – tai neigiamas visuomenės narių požiūris ir elgesys, o socialinę integraciją lemia socialinės aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius.


Vertinant neįgalių žmonių integracijos į visuomenę pastarųjų metų svarbūs šie pokyčiai Lietuvoje :


1) dėl aktyvios demokratinių vakarų šalių modernių integracijos ideologijų įtakos, didėja dėmesys neįgalių žmonių problemoms, visuomenės tolerancija;


2) vykstant vertybiniams pokyčiams, išryškėjo diskriminacinio požiūrio bei elgesio apraiškos tiek visuomenėje, tiek tarp specialistų ir politikų.


Tarpe medicininių, pedagoginių, technologinių negalės problemos vertinimo aspektų svarbiausiu tampa – socialinis-politinis veiksnys. Prioritetiniais tampa asmens vertės, teisės ir lygybės klausimai.


Negalė – ne tik žmogaus fizinių, intelekto ar psichikos pokyčių, bet ir stereotipų, socialinių vaizdinių bei socialinės sąveikos rezultatas. Todėl negalė tampa psichosociologijos dėmesio objektu, t.y. psichologijos (asmenybės) ir sociologijos (santykių visuomenėje) aspektais. Atsižvelgiant į istorinį ir kultūrinį kontekstą, nagrinėjamos sąlygos, kuriose atsiduria žmonės, turintys negalę. Psichosocialiniu požiūriu negalė vertinama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos (šeimos, ugdymo institucijų, socialinių sąlygų). Pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos bei integraciją lemiančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės santykis.


Gyvenimo kokybė – esminis socialinės integracijos vertinimo kriterijus, galimybė asmeniui su negale bręsti kaip socialiai aktyviai asmenybei tokiose srityse:


1) komunikacija (bendravimas, informacija);


2) savarankiškumas;


3) tapatumas;


4) laisvė.


Neįgaliųjų (kaip ir visų kitų visuomenės narių) gyvenimo kokybę lemia tokie veiksniai:


Sveikata: fizinės ir psichinės sveikatos būklė.


Individo materialinė padėtis.


Gyvenimo sąlygos, jų pritaikymas pagal asmens poreikius.


Šeima: šeimos įtaka individui.


Socialiniai santykiai instituciniame lygyje: tarpusavio santykiai ir emocinis klimatas, socialinė pagalba.


Poilsis, kūryba; laisvalaikio kokybė.


Dalyvavimas bendruomenės veikloje, užimtumas arba darbinė/profesinė veikla.


Religija: laisvas praktikavimo pasirinkimas.


Savęs vertinimas, individo būsena, požiūris į gyvenimą (pasitenkinimas savo būtimi).


Individualių poreikių patenkinimas ir vertinimas.



Švietimo integracijos politika.


Europos šalys pagal vykdomą integracijos politiką susiskirsčiusios į tris grupes. Pirmajai – „vieno kelio“ kategorijai priskiriamos Graikija, Italija, ispanija, Norvegija, Švedija. Jose iš esmės visi specialiųjų poreikių vaikai ugdomi drauge su bendraamžiais ir gauna daugybę įvairių specialiojo ugdymo paslaugų.


„Dviejų kelių“ kategorijai priskiriamos Belgija, Olandija, Latvija, Bulgarija, Rumunija. Čia sukurtos dvi atskiros švietimo sistemos – bendroji ir specialiojo ugdymo, – kurias reguliuoja atskiri įstatymai.


Trečiosios arba „daugelio kelių“ kategorijos šalyse – Austrija, Danija, Anglija, Prancūzija, Vokietija, taip pat Lietuva ir Estija – taikomi įvairūs neįgalių vaikų ugdymo būdai. Tai – specialiosios mokyklos, spec. klasės bendrojo lavinimo mokyklose ar integruotas ugdymas priklausomai nuo vaiko ar jo šeimos poreikių.


Šiuo metu Lietuvoje integruotas ugdymas nėra paplitęs, nes stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje klasėje.


Inkliuzijos samprata


[Lit.: Ruškus J. Negalės fenomenas / Monografija. – Šiauliai: ŠU, 2002. P. 114-115]


Inkliuzija – (“įtraukimas arba dalyvavimas” dar kitaip – „įgalinimas“) suprantama kaip “buvimas kartu”, išreiškiant pagrindinį socialinės integracijos principą – sukurti vienodas sąlygas visiems, ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams, dalyvauti bet kokioje veikloje. Inkliuzija – tai socialiniai santykiai, pagrįsti partnerystės principais bei skirtybių toleravimo filosofija.


Esminiai inkliuzijos principai:


Priklausyti bendruomenei ir būti priimtam jos narių.


Nuolatiniai socialiniai santykiai ir draugystė.


Šeimos, specialistų ir bendruomenės partnerystė.


Viena “mokykla visiems”; vienodos ugdymo institucijų struktūros ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams.


Visiškai įgyvendinamos žmogaus teisės.


Galimybė atlikti įvairius socialinius vaidmenis.


Priklausomybės nuo kitų žmonių mažinimas.


Inkliuzijos esmė ir rezultatas – visi laimi būdami drauge, t.y. neįgalieji įgyja savivertę ir pilnavertį bendravimą, sveikieji visuomenės nariai keičia savo moralines nuostatas, mokosi vertinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo negalės. Tačiau inkliuzija negali būti vertinama kaip priemonė, ji yra galutinis tikslas ir vertybė.



Bendravimo rato kūrimas


[Lit.: Cymru C. Tarp žmonių. Parankinė socialinio darbuotojo knyga. – Vilnius: Apyaušris, 2000].


Bendravimas – viena iš fundamentalių pedagoginės psichologijos mokslo kategorijų. Bendravimo siekimas neretai užima pagrindinę vietą tarp motyvų, skatinančių žmones bendrai praktinei veiklai.


Žmogaus komunikacinė patirtis – asmenybės raidos kokybinis kriterijus; tai ypač atsiskleidžia, bendraujant su neįgaliu asmeniu. Meilėje ir nesavanaudėje užuojautoje bejėgiui, reikalingam pagalbos, silpnam ir nesaugiam žmogui, esama pažinimo ir susitapatinimo.


Kokios neįgaliojo komunikacinės galimybės? Kokiomis priemonėmis taptų reali neįgalių asmenų, pasižyminčių sudėtinga kalbos ir kūno negale, socializacija mūsų dabartinėje visuomenėje? Komunikacinių gebėjimų ribotumas neleidžia natūraliu būdu patenkinti minėtų esminių psichologinių žmogaus poreikių.


Nepaisant socialinio gyvenimo regimybės, neįgalieji asmenys turi apsiriboti negausiais realiais kontaktais ir santykiais. To priežastimi nurodomas “užburtas bendravimo ratas”:


tarpusavio santykių užmezgimo ribota patirtis arba visiška jos stoka Ⴎ nežinojimas apie santykių galimybes ir privalumus Ⴎ


žinių, reikalingų užmegzti santykiams, nebuvimas Ⴎ


netinkamas elgesys visuomenėje Ⴎ


neigiama aplinkinių interpretacija Ⴎ


maža progų socialinių įgūdžių praktikavimui Ⴎ


nepakankami tarpusavio santykių užmezgimo įgūdžiai,-


vėl grįžtant prie ribotos tarpusavio santykių patirties.


Tačiau neįgalaus asmens socialinės raidos ribos nėra absoliučios ir pastovios, jos nėra nulemtos gamtinių limitų, todėl lavinant galima tikėtis tų ribų išplėtimo. Komunikacinių gebėjimų plėtros išorinės priežastys – socialinė aplinka ir ugdymas, kuris kelia neįgaliajam naujų veiklos tikslų, padeda sukaupti žinių, mokėjimų, susidaryti įgūdžių.


Socialinis ugdymas – tai procesas, kuris prasideda ir baigiasi nuo nuostatų bei požiūrio į žmogaus negalę kaip socialinio gyvenimo reiškinį. Kuriant kvalifikuotą socialinio ugdymo sistemą, svarbūs trys pagrindiniai veiksniai:


nustatomi konkrečių neįgalių asmenų aktualiausi poreikiai,


aiškiai apibrėžiama socialinio darbo viziją,


nusprendžiama, kokie rezultatai rodo, jog jų gyvenimas gerėja.



Veiklos sričių plėtra


Pagrindinės socialinio ugdymo sritys bei principai, kuriais turėtų būti formuojama konkrečios įstaigos darbo struktūra, jais grindžiama socialinio darbo sistema. Integruota visuomenė kuriama šiais keturiais pagrindiniais principais:


Įsiliejimo į bendruomenę skatinimas


Veiklos prieinamumas. Užtikrinti neįgalių žmonių dalyvavimą bendruomenės gyvenime ir bendrą indėlį į jo turtinimą bei įvairinimą;


Aplinkos pritaikymas. Užtikrinti visuomeninių patogumų prieinamumą.


Informacijos sklaida. Užmegzti bei palaikyti ryšius su kitais, siekiančiais teigiamų visuomenės pokyčių;


Veiklos sričių plėtra. Padėti žmonėms dalyvauti visose gyvenimo sferose.


Bendravimo rato kūrimas. Padėti neįgaliems asmenims susirasti draugų, išlaikyti juos ir plėsti jų ratą.


Perspektyvos kūrimas. Padėti žmonėms siekti naujų galimybių, potyrių ir išbandyti ką nors naujo.


Pasirinkimo ir autonomijos skatinimas


Socialinis savarankiškumas. Padėti neįgaliems asmenims kiek įmanoma savarankiškiau tvarkyti savo gyvenimą.


Sudaryti sąlygas savarankiškai pasirinkti. Skatinti reikšti asmeninę nuomonę bei pageidavimus.


Kompetencijos ir įgūdžių ugdymas


Metodinė bazė. Kurti metodikas, kurios padėtų žmonėms ugdyti savivoką ir savo vertės supratimą.


Ugdymas. Padėti įgyti naujų socialinių įgūdžių ir sugebėjimų.


Darbinė veikla. Tobulinti žmonių turimus socialinius įgūdžius, suteikiant jiems didesnes galimybes.


Pagarba teisėms ir asmens orumui


Negalės samprata. Formuoti teigiamą požiūrį į neįgalų asmenį; pateikiant informaciją visuomenei laikytis etikos normų.


Teisinė struktūra. Užtikrinti socialinių paslaugų kokybę bei kontrolę.


Visi šie principai glaudžiai susiję tarpusavy, tačiau pastarasis principas – požiūris į negalę – pirminė ir svarbiausia socializacijos prielaida. Visuomenės nuostatos lemia žmogaus, turinčio protinę ar fizinę negalę integracines galimybes.



SOCIALINIO NEGALĖS VAIZDINIO RAIDA



Požiūris į neįgalų žmogų istoriniu aspektu


Ugdant specialiųjų poreikių vaikus, patvirtinama Harvėjaus mintis, jog “niekur taip ryškiai


neatsiskleidžia gamtospaslaptys,kaip ten, kur ji nuklysta nuo pramintų kelių”. L. Vygotskis vaiko raidos sutrikimus traktavo kaip gamtos eksperimentus. Filosofinėje plotmėje, vaikų raidos sutrikimai pateikia platų, slaptingą ir kartais neįtikėtiną žmogiškosios būtybės paveikslą, būtent “kraštutinėse jo vystymosi formose atskleisdami žmogaus egzistencijos esmę”.


Niekas iki šiol negali tiksliai atsakyti, nėra moksliškai patikrintos informacijos, kokia neįgalaus žmogaus buvimo prasmė. Kiekvienas turi asmeninį požiūrį, esant itin plačiai pasirinkimo skalei: nuo savęs atsižadėjimo ir pasiaukojimo tarnauti žmogui su negale, randant šiame bendravime aukščiausią gyvenimo prasmę (asmeninio pasirinkimo ir bendruomeniniai pavyzdžiai), iki eutanazijos, t.y. silpnųjų, ligotų ir bejėgių naikinimo, vadovaujantis stipriųjų išlikimo teise (hitlerinėmis idėjimis).


Nuo graikų laikų vyravo nuomonė, jog vienintelis pažinimo kelias – per protą, tačiau paaiškėjo, jog tiesai atskleisti vien proto jėgų nepakanka. Tačiau šiandien aiškėja, jog protas taip pat klysta, todėl tiesą pažinti galime, naudojant iracionalius būdus – jausmus, intuiciją ar empatiją. Ugdant ar dirbant socialinį darbą su neįgaliais vaikais reikalinga tiek logika, tiek intuicija. Tačiau ar esame girdėję apie tokius ugdymo rezultatus, kaip mokėjimas sukurti tarpusavio pasitikėjimą, priimti žmogų tokį, koks jis yra. Arba sugebėjimas įveikti gyvenimo išbandymus ar rasti gyvenimo prasmę? Neatrodo, kad šie ugdymo aspektai būtų labai vertinami ar pripažįstami.


Neįgaliųjų socialinė atskirtis, priklausomai nuo laikmečio ir kultūrinio konteksto, įgaudavo vis kitokias formas. Antikos laikais neįgalieji būdavo tiesiog naikinami (kūno negalės atveju) arba paliekami vergystei (proto negalės atveju). Vidurmažiais jiems buvo priskirtas skurdžių ar net raganių vaidmuo. XX amžiuje mokslo ekspansijos metu neįgalieji uždaromi į specialiąsias institucijas.



Liga ir neįgalumas


Socialinės nuostatos lemia paties vaiko požiūrį į savo negalę, gebėjimą susitaikyti su psichofizine realybe, kuri nepakis visą likusį gyvenimą. Svarbu suvokti ir priimti ją ne tik elementarioje buitinėje ar pedagoginėje plotmėje. Atsparumą šiandieniniam visuomenės požiūriui galima būtų ugdyti nuo mažens, mokant neįgaliuosius vaikus bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nesivaržant savo negalės, tinkamai ir palankiai interpretuoti visuomenės nuostatas ir elgseną.


Todėl, jei raidos sutrikimus vertinsime ne kaip ligą visuotinai priimta šio žodžio prasme (kadangi pasveikimo atvejų pasaulinėje medicinoje nepasitaikė), o kaip pastovią vaiko būseną, atsiveria naujas požiūris į vaikų raidos sutrikimus. Ugdymo tikslas – padėti kiekvienam individui tapti kiek įmanoma nepriklausomu, suteikiant funkcines galimybes gyventi ir mokytis mažiausiai varžančioje (apribojančioje) aplinkoje, apimant šeimos, profesinę, pramogų – laisvalaikio bei visuomeninę sritis.



Klinikinis-korekcinis ir socialinis-interakcinis modelis


[Lit.: Ruškus J. Negalės psichosociologija / Mokomoji knyga.- Šiauliai, ŠU, 2001]


Klinikinį raidos ir asmenybės sutrikimų modelį formavo tradicinis biomedicininis požiūris, pagal kurį negalė yra priežastinis reiškinys, kai koks nors pakenkimas (pvz., gimdymo trauma) sukelia patologiją (smegenų veiklos sutrikimai), sąlygojančią tam tikras pasekmes (simptomai). Todėl, siekiant pašalinti negalę, būtina medicininė-korekcinė intervencija.


Klinikinis-korekcinis modelis: liga, sutrikimas – diagnostika (individo išskirtinumas) – institucionalizacija (specializuota ugdymo ar globos institucija) – „išgijimas“ (korekcija, normalios būsenos siekimas).


Socialinis-interakcinis požiūris neneigia objektyvių proto, psichikos ar kūno sutrikimų priežasčių, tačiau pabrėžia psichosocialinius aspektus: socialines normas ir statusus, vaizdinius ir nuostatas, vaidmenų pasiskirstymą ir socialinę sąveiką, istorinio ir sociokultūrinio konteksto įtaką. Negalė – tai situacinis dalykas, kuris vertinamas kaip sąveika tarp individualių sutrikimų, veiklos apribojimų bei aplinkos kokybės.


Socialinis-interakcinis modelis: priežastys (rizikos faktoriai) – organiniai sutrikimai – kompetencijos ribotumas – kliūtys (aplinkos veiksniai) – negalės situacijos (socialinis gyvenimas).


Neįgaliųjų ugdymo ir socialinės integracijos paradigmos

Šiuo metu Jūs matote 41% šio straipsnio.
Matomi 3161 žodžiai iš 7750 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.