Neįgaliųjų integracija į visuomenę
5 (100%) 1 vote

Neįgaliųjų integracija į visuomenę

1121

NEĮGALIŲJŲ INTEGRACIJA Į VISUOMENĘ

NEĮGALIŲJŲ INTEGRACIJA Į VISUOMENĘ



Neįgalumo samprata


Negalės terminija:


Invalidumas, -as – (nevartotinas terminas, išskyrus LR juridinius dokumentus) – tai tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, prilyginama neįgalumui, kai žmogus dėl sveikatos sutrikimų ir pažeistų funkcijų negali atlikti veiksmų, kurie yra įprasti „normaliam“ žmogui. Pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III).


Žmogus su negale – apibūdinamas kaip asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalės iš dalies arba visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti savo pareigų bei naudotis teisėmis, kurias suteikia įstatymai.


Negalė – tai bet koks sutrikimas, sindromas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu.


Neįgalusis (žmogus, asmuo) vertinamas pagal ICIDH-2, t.y. tarptautinę ydų, veiklų ir dalyvumo klasifikaciją.


Liga (skirtingai nuo negalės) – tai žalingų veiksnių sukeltas organizmo veiklos sutrikimas, pasireiškiantis pablogėjusiu prisitaikymu prie aplinkos ir susilpnėjusiomis apsauginėmis reakcijomis. Pasiekusi tam tikrą ribą liga gali sukelti negalę (pvz. diabetas gali sukelti regėjimo negalę);


Sutrikusi raida, vystymosi sutrikimas – taikoma vaikams, turintiems psichomotorinio ir emocinio vystymosi sutrikimų, pvz., protinis atsilikimas, Vaikų cerebrinis paralyžius ir autizmo sutrikimai. Pabrėžtina, jog tai ne ligos, o būklės arba ypatumai, juos reikia ne gydyti medicinos būdais, o vykdyti ugdymo ir reabilitacijos programas.


Sutrikusio intelekto asmenys – vaikai ar suaugę, turintys skirtingo laipsnio protinę negalę.


Specialiųjų poreikių vaikai – terminas, naudojamas specialiajame ugdyme, pabrėžiant, jog visi vaikai su negale turi ne tik visiems bendrų, bet ir išskirtinių, specifinių poreikių. Pedagoginėje psichologijoje naudojamas terminas išskirtiniai ar ypatingi vaikai, kuris pažymi ne tik neįgalius, bet ir gabius bei talentingus vaikus.


„Amžini vaikai“ – terminas, nusakantis žmogaus su negale psichosocialinius ypatumus, jų socialinį adaptyvumą.


Anomalūs vaikai – vaikai, turintys raidos nukrypimų (anomalijų).


Defektologija – tarybinių laikų mokslas, nagrinėjęs žmonių nukrypimus nuo normos. Sutrikusio intelekto asmenys buvo skirstomi į debilus, imbecilus ir idiotus. Ši klasifikacija, pažeidžianti žmogaus teises ir orumą, nebenaudojama.



Negalių rūšys:


Pagal atsiradimo priežastis –


Įgimta negalė;


Įgyta negalė;


Senėjimas;


Pagal sunkumo laipsnį –


Lengva;


Vidutinė;


Sunki ir labai sunki.


Pagal sutrikimo pobūdį –


Fizinė negalė – judėjimo negalė, somatinių sutrikimų sukelta negalė;


Sensorinė negalė arba sutrikimas (aklumas, kurtumas, kalbos sutrikimas);


Protinė negalė (autizmas, Dauno sindromas);


Psichinė negalė (schizofrenija, depresija);


Raidos sutrikimai (Vaikų cerebrinis paralyžius, epilepsija).



Norma, normalumastai tik palyginus harmoninga pusiausvyra tarp daugelio galimų ir įvairiapusių nukrypimų. Tiems vaikams, kurie gimė turėdami raidos sutrikimus, normalu ir įprasta juos turėti. Tai yra jų būties dalis.


Normalizacija – normalių gyvenimo sąlygų neįgaliesiems sukūrimas, o ne siekimas normalizuoti (gydyti, koreguoti) patį žmogų.


Normalizacijos kriterijus – socialinių (globos, edukacinių) tarnybų veiklos kokybė, užtikrinant neįgaliam asmeniui pasirinkimo ir socialines galimybes bei padedant jiems jaustis visaverčiais žmonėmis. Žmogui su negale, kuris yra bendruomenės narys ir lavina savo sugebėjimus, mažėja fizinės ir psichologinės kliūtys tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.



Adaptacija – žmogaus prisitaikymas (pritaikymas) prie kintančių ar pakitusių gyvenimo sąlygų ar aplinkos :


1) organizmo prisitaikymas prie pokyčių, esančių ar atsiradusių dėl neįgalumo;


aplinkos, technologijų, kompensacinių priemonių pritaikymas.



Socializacija – žmogaus (individo) ir visuomenės sąveika. Socializacija – žmogaus adaptavimas(is) jį supančioje žmonių bendruomenėje (aplinkoje), t.y. žmogus, gyvendamas grupėje, tam tikrų žmonių bendrijoje, perima ir įsisavina tos grupės, o tuo pačiu visuomeninę patirtį: žinias, papročius, veiklos būdus. Socializacija – bendravimas ir tarpusavio ryšiai su žmonėmis, t.y. ontologinė refleksija.


Neįgalaus žmogaus likimą lemia ne sutrikimas pats savaime, o jo socialinės pasekmės, socialinė ir psichologinė reabilitacija.


Neįgalaus asmens socializacija – nepertraukiamas ir nesibaigiantis procesas, kuriam įtakos turi:


neįgalumo rūšis bei forma, t.y. savitos mąstymo, neuromotorinės arba fizinės savybės, sensoriniai sugebėjimai,


socialinio elgesio ypatumai bei bendravimo sugebėjimai; socialiniai įgūdžiai;


asmeninės žmogaus savybės, charakteris, pomėgiai, kūrybiškumas;


socialinis ugdymas, tinkamos institucijos pasirinkimas pagal specialius asmens poreikius;


socialinė aplinka – šeimos parama, draugų ratas;


socialinės paramos sistema – asmens teisių ir garantijų realizavimas.


Neįgalių asmenų buvimas visuomenėje priverčia keisti ir tobulinti šalies socialinę sistemą.



SOCIALINĖ IR FUNKCINĖ INTEGRACIJA



Integracijos tikslai ir priemonės


Apibendrinant visuomenės ir neįgaliųjų žmonių tarpusavio sąveikos raidos – integracinės situacijos – perspektyvą, reikalingas tarpdisciplinarinis supratimas, aprėpiantis filosofijos, sociologijos, medicinos, o ypač psichologijos ir pedagogikos mokslus.


Integracija – [lot. atstatymas, atsinaujinimas, dalių sujungimas į visumą] neįgalaus asmens įtraukimas, įjungimas į visuomenę.


Ideologinė integracijos esmė – tai demokratinėmis idėjomis pagrįstas tikslas. Tai tikėjimas kiekvieno asmens prigimtine teise visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Integracija reiškia skirtumų pripažinimą, suteikiant vietą žmogui, kuris kitaip būtų atstumtas ar izoliuotas.


Pagrindinės neįgalių žmonių teisės nurodytos „Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadove“ (1998):


1) LR Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m.; nauja redakcija – 1998 m. spalio mėn.);


2) LR Socialinių paslaugų įstatymas;


3) LR Psichikos sveikatos priežiūros įsatymas;


4) LR Švietimo įstatymas;


5) Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės.


Konfliktas, kurį sukelia neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. Neadekvatų požiūrį į negalę rodo ne tik moksliniai tyrimai, bet ir sklandantys mitai (seniai paneigtas mitas, jog neįgalius vaikus gimdo asocialių šeimų tėvai, tačiau šia tema vis dar manipuliuojama, norint sudrausminti ar moralizuoti kitus žmones).


Tačiau integracija turi mažai ką bendro su tuo, kas turi būti daroma „dėl“ neįgalaus asmens. Integracijos tikslas – skatinti visuomenę priimti individų kitoniškumą kaip normalų reiškinį. Todėl integracija socialinėje sistemoje – tai iššūkiai visuomenės požiūriui.


Funkcinė ir socialinė integracija


Funkcinė integracija – žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje, kaimynystėje su kitais žmonėmis.


Socialinė integracija – neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį integruotoje aplinkoje (sporto klubuose, meninėje veikloje).


Reali situacija Lietuvoje – funkcinė integracija; visuomenė pritaria demokratinėms idėjoms, tačiau egzistuoja “sindromas” – tik ne mano kieme. Galioja „etikečių“ politika, kai individo savybės, neatitinkančios visuomenėje priimtų normų, standartų ir vertybių, lemia sprendimą, kiek „stigmatizuotam“ asmeniui bus leista dalyvauti visuomenės gyvenime.



Integracijos privalumai


*visuomenei:


– naikina barjerus;


– ugdo toleranciją;


– padeda suprasti skirtingą gyvenimo patirtį;


– griauna stereotipus, vyraujančius visuomenėje;


– didina visų visuomenės narių lygias galimybes.


*tėvams, auginantiems vaikus su negale:


– didina bendravimo galimybes;


– padeda nesijausti atstumtiems ar vienišiems;


– padeda vystyti paslaugų tinklą.


*neįgaliesiems suteikia galimybę:


– būti bendruomenės dalimi;


– susirasti draugų;


– bendrauti su kitais žmonėmis;


– išbandyti naujus įgūdžius.


Valstybiniu požiūriu integracijos politika Lietuvoje nėra apgalvota. Nėra ir negali būti vienos universalios integravimo formos. Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.



Neįgaliųjų socialinės integracijos paradigmų kaita Lietuvoje.


[Lit.: Ruškus J. Negalės fenomenas / Monografija. – Šiauliai: ŠU, 2002. P.11-18; 122-123]


Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos, normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas,


o socialinėsintegracijosprielaida buvo korekcinis gydymas ar ugdymas. Naujoji ideologija teigia, kad pagrindinė diskriminacijos priežastis – tai neigiamas visuomenės narių požiūris ir elgesys, o socialinę integraciją lemia socialinės aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius.


Vertinant neįgalių žmonių integracijos į visuomenę pastarųjų metų svarbūs šie pokyčiai Lietuvoje :


1) dėl aktyvios demokratinių vakarų šalių modernių integracijos ideologijų įtakos, didėja dėmesys neįgalių žmonių problemoms, visuomenės tolerancija;


2) vykstant vertybiniams pokyčiams, išryškėjo diskriminacinio požiūrio bei elgesio apraiškos tiek visuomenėje, tiek tarp specialistų ir politikų.


Tarpe medicininių, pedagoginių, technologinių negalės problemos vertinimo aspektų svarbiausiu tampa – socialinis-politinis veiksnys. Prioritetiniais tampa asmens vertės, teisės ir lygybės klausimai.


Negalė – ne tik žmogaus fizinių, intelekto ar psichikos pokyčių, bet ir stereotipų, socialinių vaizdinių bei socialinės sąveikos rezultatas. Todėl negalė tampa psichosociologijos dėmesio objektu, t.y. psichologijos (asmenybės) ir sociologijos (santykių visuomenėje) aspektais. Atsižvelgiant į istorinį ir kultūrinį kontekstą, nagrinėjamos sąlygos, kuriose atsiduria žmonės, turintys negalę. Psichosocialiniu požiūriu negalė vertinama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos (šeimos, ugdymo institucijų, socialinių sąlygų). Pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos bei integraciją lemiančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės santykis.


Gyvenimo kokybė – esminis socialinės integracijos vertinimo kriterijus, galimybė asmeniui su negale bręsti kaip socialiai aktyviai asmenybei tokiose srityse:


1) komunikacija (bendravimas, informacija);


2) savarankiškumas;


3) tapatumas;


4) laisvė.


Neįgaliųjų (kaip ir visų kitų visuomenės narių) gyvenimo kokybę lemia tokie veiksniai:


Sveikata: fizinės ir psichinės sveikatos būklė.


Individo materialinė padėtis.


Gyvenimo sąlygos, jų pritaikymas pagal asmens poreikius.


Šeima: šeimos įtaka individui.


Socialiniai santykiai instituciniame lygyje: tarpusavio santykiai ir emocinis klimatas, socialinė pagalba.


Poilsis, kūryba; laisvalaikio kokybė.


Dalyvavimas bendruomenės veikloje, užimtumas arba darbinė/profesinė veikla.


Religija: laisvas praktikavimo pasirinkimas.


Savęs vertinimas, individo būsena, požiūris į gyvenimą (pasitenkinimas savo būtimi).


Individualių poreikių patenkinimas ir vertinimas.



Švietimo integracijos politika.


Europos šalys pagal vykdomą integracijos politiką susiskirsčiusios į tris grupes. Pirmajai – „vieno kelio“ kategorijai priskiriamos Graikija, Italija, ispanija, Norvegija, Švedija. Jose iš esmės visi specialiųjų poreikių vaikai ugdomi drauge su bendraamžiais ir gauna daugybę įvairių specialiojo ugdymo paslaugų.


„Dviejų kelių“ kategorijai priskiriamos Belgija, Olandija, Latvija, Bulgarija, Rumunija. Čia sukurtos dvi atskiros švietimo sistemos – bendroji ir specialiojo ugdymo, – kurias reguliuoja atskiri įstatymai.


Trečiosios arba „daugelio kelių“ kategorijos šalyse – Austrija, Danija, Anglija, Prancūzija, Vokietija, taip pat Lietuva ir Estija – taikomi įvairūs neįgalių vaikų ugdymo būdai. Tai – specialiosios mokyklos, spec. klasės bendrojo lavinimo mokyklose ar integruotas ugdymas priklausomai nuo vaiko ar jo šeimos poreikių.


Šiuo metu Lietuvoje integruotas ugdymas nėra paplitęs, nes stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje klasėje.


Inkliuzijos samprata


[Lit.: Ruškus J. Negalės fenomenas / Monografija. – Šiauliai: ŠU, 2002. P. 114-115]


Inkliuzija – (“įtraukimas arba dalyvavimas” dar kitaip – „įgalinimas“) suprantama kaip “buvimas kartu”, išreiškiant pagrindinį socialinės integracijos principą – sukurti vienodas sąlygas visiems, ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams, dalyvauti bet kokioje veikloje. Inkliuzija – tai socialiniai santykiai, pagrįsti partnerystės principais bei skirtybių toleravimo filosofija.


Esminiai inkliuzijos principai:


Priklausyti bendruomenei ir būti priimtam jos narių.


Nuolatiniai socialiniai santykiai ir draugystė.


Šeimos, specialistų ir bendruomenės partnerystė.


Viena “mokykla visiems”; vienodos ugdymo institucijų struktūros ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams.


Visiškai įgyvendinamos žmogaus teisės.


Galimybė atlikti įvairius socialinius vaidmenis.


Priklausomybės nuo kitų žmonių mažinimas.


Inkliuzijos esmė ir rezultatas – visi laimi būdami drauge, t.y. neįgalieji įgyja savivertę ir pilnavertį bendravimą, sveikieji visuomenės nariai keičia savo moralines nuostatas, mokosi vertinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo negalės. Tačiau inkliuzija negali būti vertinama kaip priemonė, ji yra galutinis tikslas ir vertybė.



Bendravimo rato kūrimas


[Lit.: Cymru C. Tarp žmonių. Parankinė socialinio darbuotojo knyga. – Vilnius: Apyaušris, 2000].


Bendravimas – viena iš fundamentalių pedagoginės psichologijos mokslo kategorijų. Bendravimo siekimas neretai užima pagrindinę vietą tarp motyvų, skatinančių žmones bendrai praktinei veiklai.


Žmogaus komunikacinė patirtis – asmenybės raidos kokybinis kriterijus; tai ypač atsiskleidžia, bendraujant su neįgaliu asmeniu. Meilėje ir nesavanaudėje užuojautoje bejėgiui, reikalingam pagalbos, silpnam ir nesaugiam žmogui, esama pažinimo ir susitapatinimo.


Kokios neįgaliojo komunikacinės galimybės? Kokiomis priemonėmis taptų reali neįgalių asmenų, pasižyminčių sudėtinga kalbos ir kūno negale, socializacija mūsų dabartinėje visuomenėje? Komunikacinių gebėjimų ribotumas neleidžia natūraliu būdu patenkinti minėtų esminių psichologinių žmogaus poreikių.


Nepaisant socialinio gyvenimo regimybės, neįgalieji asmenys turi apsiriboti negausiais realiais kontaktais ir santykiais. To priežastimi nurodomas “užburtas bendravimo ratas”:


tarpusavio santykių užmezgimo ribota patirtis arba visiška jos stoka Ⴎ nežinojimas apie santykių galimybes ir privalumus Ⴎ


žinių, reikalingų užmegzti santykiams, nebuvimas Ⴎ


netinkamas elgesys visuomenėje Ⴎ


neigiama aplinkinių interpretacija Ⴎ


maža progų socialinių įgūdžių praktikavimui Ⴎ


nepakankami tarpusavio santykių užmezgimo įgūdžiai,-


vėl grįžtant prie ribotos tarpusavio santykių patirties.


Tačiau neįgalaus asmens socialinės raidos ribos nėra absoliučios ir pastovios, jos nėra nulemtos gamtinių limitų, todėl lavinant galima tikėtis tų ribų išplėtimo. Komunikacinių gebėjimų plėtros išorinės priežastys – socialinė aplinka ir ugdymas, kuris kelia neįgaliajam naujų veiklos tikslų, padeda sukaupti žinių, mokėjimų, susidaryti įgūdžių.


Socialinis ugdymas – tai procesas, kuris prasideda ir baigiasi nuo nuostatų bei požiūrio į žmogaus negalę kaip socialinio gyvenimo reiškinį. Kuriant kvalifikuotą socialinio ugdymo sistemą, svarbūs trys pagrindiniai veiksniai:


nustatomi konkrečių neįgalių asmenų aktualiausi poreikiai,


aiškiai apibrėžiama socialinio darbo viziją,


nusprendžiama, kokie rezultatai rodo, jog jų gyvenimas gerėja.



Veiklos sričių plėtra


Pagrindinės socialinio ugdymo sritys bei principai, kuriais turėtų būti formuojama konkrečios įstaigos darbo struktūra, jais grindžiama socialinio darbo sistema. Integruota visuomenė kuriama šiais keturiais pagrindiniais principais:


Įsiliejimo į bendruomenę skatinimas


Veiklos prieinamumas. Užtikrinti neįgalių žmonių dalyvavimą bendruomenės gyvenime ir bendrą indėlį į jo turtinimą bei įvairinimą;


Aplinkos pritaikymas. Užtikrinti visuomeninių patogumų prieinamumą.


Informacijos sklaida. Užmegzti bei palaikyti ryšius su kitais, siekiančiais teigiamų visuomenės pokyčių;


Veiklos sričių plėtra. Padėti žmonėms dalyvauti visose gyvenimo sferose.


Bendravimo rato kūrimas. Padėti neįgaliems asmenims susirasti draugų, išlaikyti juos ir plėsti jų ratą.


Perspektyvos kūrimas. Padėti žmonėms siekti naujų galimybių, potyrių ir išbandyti ką nors naujo.


Pasirinkimo ir autonomijos skatinimas


Socialinis savarankiškumas. Padėti neįgaliems asmenims kiek įmanoma savarankiškiau tvarkyti savo gyvenimą.


Sudaryti sąlygas savarankiškai pasirinkti. Skatinti reikšti asmeninę nuomonę bei pageidavimus.


Kompetencijos ir įgūdžių ugdymas


Metodinė bazė. Kurti metodikas, kurios padėtų žmonėms ugdyti savivoką ir savo vertės supratimą.


Ugdymas. Padėti įgyti naujų socialinių įgūdžių ir sugebėjimų.


Darbinė veikla. Tobulinti žmonių turimus socialinius įgūdžius, suteikiant jiems didesnes galimybes.


Pagarba teisėms ir asmens orumui


Negalės samprata. Formuoti teigiamą požiūrį į neįgalų asmenį; pateikiant informaciją visuomenei laikytis etikos normų.


Teisinė struktūra. Užtikrinti socialinių paslaugų kokybę bei kontrolę.


Visi šie principai glaudžiai susiję tarpusavy, tačiau pastarasis principas – požiūris į negalę – pirminė ir svarbiausia socializacijos prielaida. Visuomenės nuostatos lemia žmogaus, turinčio protinę ar fizinę negalę integracines galimybes.



SOCIALINIO NEGALĖS VAIZDINIO RAIDA



Požiūris į neįgalų žmogų istoriniu aspektu


Ugdant specialiųjų poreikių vaikus, patvirtinama Harvėjaus mintis, jog “niekur taip ryškiai


neatsiskleidžia gamtospaslaptys,kaip ten, kur ji nuklysta nuo pramintų kelių”. L. Vygotskis vaiko raidos sutrikimus traktavo kaip gamtos eksperimentus. Filosofinėje plotmėje, vaikų raidos sutrikimai pateikia platų, slaptingą ir kartais neįtikėtiną žmogiškosios būtybės paveikslą, būtent “kraštutinėse jo vystymosi formose atskleisdami žmogaus egzistencijos esmę”.


Niekas iki šiol negali tiksliai atsakyti, nėra moksliškai patikrintos informacijos, kokia neįgalaus žmogaus buvimo prasmė. Kiekvienas turi asmeninį požiūrį, esant itin plačiai pasirinkimo skalei: nuo savęs atsižadėjimo ir pasiaukojimo tarnauti žmogui su negale, randant šiame bendravime aukščiausią gyvenimo prasmę (asmeninio pasirinkimo ir bendruomeniniai pavyzdžiai), iki eutanazijos, t.y. silpnųjų, ligotų ir bejėgių naikinimo, vadovaujantis stipriųjų išlikimo teise (hitlerinėmis idėjimis).


Nuo graikų laikų vyravo nuomonė, jog vienintelis pažinimo kelias – per protą, tačiau paaiškėjo, jog tiesai atskleisti vien proto jėgų nepakanka. Tačiau šiandien aiškėja, jog protas taip pat klysta, todėl tiesą pažinti galime, naudojant iracionalius būdus – jausmus, intuiciją ar empatiją. Ugdant ar dirbant socialinį darbą su neįgaliais vaikais reikalinga tiek logika, tiek intuicija. Tačiau ar esame girdėję apie tokius ugdymo rezultatus, kaip mokėjimas sukurti tarpusavio pasitikėjimą, priimti žmogų tokį, koks jis yra. Arba sugebėjimas įveikti gyvenimo išbandymus ar rasti gyvenimo prasmę? Neatrodo, kad šie ugdymo aspektai būtų labai vertinami ar pripažįstami.


Neįgaliųjų socialinė atskirtis, priklausomai nuo laikmečio ir kultūrinio konteksto, įgaudavo vis kitokias formas. Antikos laikais neįgalieji būdavo tiesiog naikinami (kūno negalės atveju) arba paliekami vergystei (proto negalės atveju). Vidurmažiais jiems buvo priskirtas skurdžių ar net raganių vaidmuo. XX amžiuje mokslo ekspansijos metu neįgalieji uždaromi į specialiąsias institucijas.



Liga ir neįgalumas


Socialinės nuostatos lemia paties vaiko požiūrį į savo negalę, gebėjimą susitaikyti su psichofizine realybe, kuri nepakis visą likusį gyvenimą. Svarbu suvokti ir priimti ją ne tik elementarioje buitinėje ar pedagoginėje plotmėje. Atsparumą šiandieniniam visuomenės požiūriui galima būtų ugdyti nuo mažens, mokant neįgaliuosius vaikus bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nesivaržant savo negalės, tinkamai ir palankiai interpretuoti visuomenės nuostatas ir elgseną.


Todėl, jei raidos sutrikimus vertinsime ne kaip ligą visuotinai priimta šio žodžio prasme (kadangi pasveikimo atvejų pasaulinėje medicinoje nepasitaikė), o kaip pastovią vaiko būseną, atsiveria naujas požiūris į vaikų raidos sutrikimus. Ugdymo tikslas – padėti kiekvienam individui tapti kiek įmanoma nepriklausomu, suteikiant funkcines galimybes gyventi ir mokytis mažiausiai varžančioje (apribojančioje) aplinkoje, apimant šeimos, profesinę, pramogų – laisvalaikio bei visuomeninę sritis.



Klinikinis-korekcinis ir socialinis-interakcinis modelis


[Lit.: Ruškus J. Negalės psichosociologija / Mokomoji knyga.- Šiauliai, ŠU, 2001]


Klinikinį raidos ir asmenybės sutrikimų modelį formavo tradicinis biomedicininis požiūris, pagal kurį negalė yra priežastinis reiškinys, kai koks nors pakenkimas (pvz., gimdymo trauma) sukelia patologiją (smegenų veiklos sutrikimai), sąlygojančią tam tikras pasekmes (simptomai). Todėl, siekiant pašalinti negalę, būtina medicininė-korekcinė intervencija.


Klinikinis-korekcinis modelis: liga, sutrikimas – diagnostika (individo išskirtinumas) – institucionalizacija (specializuota ugdymo ar globos institucija) – „išgijimas“ (korekcija, normalios būsenos siekimas).


Socialinis-interakcinis požiūris neneigia objektyvių proto, psichikos ar kūno sutrikimų priežasčių, tačiau pabrėžia psichosocialinius aspektus: socialines normas ir statusus, vaizdinius ir nuostatas, vaidmenų pasiskirstymą ir socialinę sąveiką, istorinio ir sociokultūrinio konteksto įtaką. Negalė – tai situacinis dalykas, kuris vertinamas kaip sąveika tarp individualių sutrikimų, veiklos apribojimų bei aplinkos kokybės.


Socialinis-interakcinis modelis: priežastys (rizikos faktoriai) – organiniai sutrikimai – kompetencijos ribotumas – kliūtys (aplinkos veiksniai) – negalės situacijos (socialinis gyvenimas).


Neįgaliųjų ugdymo ir socialinės integracijos paradigmos

VERTINIMO KRITERIJAI

KLINIKINIS-KOREKCINIS POŽIŪRIS

SOCIALINIS-INTERAKCINIS POŽIŪRIS

Filosofinis pagrindimas

Racionalizmas


Pozityvizmas

Egzistencializmas


humanizmas

Teorijos

Defektologija


dezadaptacija

Normalizacija


Socialinė integracija

Teoriniai konceptai

Sutrikimo klinika, diagnostika, didaktika, intervencija, kognityvinė veikla

Socialinės nuostatos, vaizdiniai, požiūriai, socialiniai vaidmenys ir statusas

Esminiai postulatai

Pažintinės veiklos, valios, emocijų, fizinio vystymosi sutrikimai sukeliantys specifines mokymo, auklėjimo problemas; nesavarankiški, nėra poreikio bendrauti

Socialiniai nukrypimai – pačios visuomenės kuriamos taisyklės ir normos; sutrikimas yra socialinis-kultūrinis konstruktas, etiketė

Kieno problema?

Defektyvaus žmogaus problema (jam reikia priežiūros, nes pats nieko negali, nesavarankiškas)

Defektyvaus pasaulio problema (žeminanti terminija, segregacinis ugdymas, žeminančios nuostatos, internatai, negatyvūs mitai)

Neįgalus mokinys

Korekcinio-ugdomojo poveikio objektas

Socialinės (pedagoginės) interakcijos subjektas

Specialusis pedagogas

Žinių perteikėjas, autoritetas

Draugas

Ugdymo proceso tikslai

Kognityviniai gebėjimai

Socialiniai gebėjimai

Pagalbos esmė

Specifinė slauga, techninė pagalba, mokymas

Bendra veikla, integruotas ugdymas

Ugdymo tikslas

Rezultatas, „išgijimas“ (gydymas, auklėjimas ir pan.)

Procesas, bendravimas (įsijautimas, supratimas)

Negalės koncepcija

Orientuota į sutrikimą ir kompensacinius mechanizmus

Orientuota į socialinę situaciją ir jos ribotumus

Intervencija

Orientuota į kliniką (praeitis)

Orientuota į individualius poreikius (ateitis)

Diagnostika

Fiksuojanti ribas, klasifikuojanti pagal sutrikimą

Tęstinė, fiksuojanti dinamiką

Ugdymo kontekstas

Specializuotos institucijos (specialiosios mokyklos, internatai)

Bendruomenė (šeima, bendrojo lavinimo mokykla)

Neįgalus žmogus

Nelaiminga, ribota asmenybė

Asmuo





Neįgaliųjų socialinės atskirties priežastys


Žmogaus visuomeniškumas socialinėje bendruomenėje natūraliu būdu sukelia įtampą ir konfliktus. Žmonių tarpusavio priklausomybės ir savirealizacijos konfliktas pasireiškia asmeninių ir socialinių ryšių srityse. Skiriama natūrali priklausomybė (pvz.,vaiko priklausomybė nuo tėvų), pagrįsta susidariusiomis struktūromis, “savanoriškas nesavarankiškumas” (atsakomybės stoka, etc.) ir liguista priklausomybė. Pastaroji gali kilti dėl daugelio priežasčių; viena iš jų – vaiko psichomotorinės raidos sutrikimai. Neįgalaus asmens savirealizacija konfliktuoja su priklausomybe, todėl išeities ieškoma tarpusavio santykiuose (bendrijoje) ir teisėje (bendruomenėje).


Kaip pagrindinę kliūtį, trukdančią bendrauti, C. Rodgers nurodo mūsų natūralią tendenciją teisti, vertinti, pritarti ar smerkti kito žmogaus ar grupės poziciją bei savitumą. Neatitinkantys socialinių normų individai stigmatizuojami ar etiketizuojami, t.y. jiems priskiriamas į akis krentantis ženklas – stigma. Toks asmuo


ar grupė yra atstūmiama, žeminama irniekinama.Todėl kol ieškome „svetimo“ skirtybių, jis lieka už grupės ribų. Kuomet labiau esame linkę ieškoti panašumų, tuo neįgalieji bus labiau įtraukiami į kolektyvinę veiklą.


Neįgalių asmenų situaciją galime pavadinti tarpine, t.y. jie nėra nei ligoniai, nei geros savijautos, nei mirę, nei pilni gyvybės, nei visuomenės išorėje, nei jos viduje. Neįgalaus žmogaus likimą lemia ne sutrikimas pats savaime, o jo socialinės pasekmės, socialinė ir psichologinė realizacija. Nepanašaus į mus asmens buvimas visuomenėje, transformuodamas įprastus tarpusavio santykius, priverčia keisti ir tobulinti socialinę sistemą. Šiame procese svarbu atskleisti, kokias vertybes visuomenei gali duoti asmuo, turintis vystymosi sutrikimų.


Šiandien identifikuojamos tokios socialinės atskirties formos kaip:


Tarpasmeninių santykių ambivalentiškumas, neįgaliojo nuvertinimas, deklaruojamas gailestis;


Profesionalizmo dominavimas humanizmo atžvilgiu;


Institucionalizacija;


Bendruomeninių tarnybų stoka.



Socialinių nuostatų neįgaliųjų atžvilgiu ypatumai


[Lit.: Ruškus J. Negalės fenomenas / Monografija. – Šiauliai: ŠU, 2002. P.36-38]


Socialinė nuostata yra žmogaus pozicija objekto (asmens, grupės, situacijos, vertybės) atžvilgiu ir reiškia tam tikrą laikyseną bei elgesį objekto atžvilgiu. Tyrimai rodo, jog daugeliu atveju nuostatos neįgaliųjų atžvilgiu yra neigiamos. Visiškai normalu jausti neigiamas emocijas, bijoti, nemėgti reiškinių, ribojančių žmogaus raidos potencialą. Tačiau problemos prasideda tuomet, kai reakcijos į šiuos reiškinius yra perkeliamos į individus, turinčius akivaizdžius šių reiškinių ženklus arba simbolius.


Visuomenės nuostatų neįgaliųjų atžvilgiu struktūrinis modelis


Nuostatų struktūriniai komponentai ir jų interpretacija:


Vidinė įtampa sąveikos metu. Bendraujant su neįgaliuoju, atsiranda tam tikra vidinė įtampa, nežinomybė, netiktumas, nežinojimas, kaip elgtis.


Artimumo atsisakymas. Atsisakymas asmeninių, šeimyninių santykių su neįgaliuoju.


Bendras atstūmimas. Bendra neigiama orientacija ir argumentacija už neįgaliųjų segregacinją ar socialinį apribojimą.


Autoritarinis paslaugumas. Po išoriškai teigiama nuostata slypi noras neįgaliesiems taikyti specifines korekcines priemones.


Emocinių savybių priskyrimas. Neigiamas neįgaliųjų elgesys suvokiamas kaip negalės pasekmė.


Kančios identifikacija. Neįgalieji sukelia neigiamas asmenines reakcijas į negalę.


Funkciniai ribotumai. Neįgaliųjų gebėjimo prisitaikyti savo aplinkoje nuvertinimas.



Neįgaliųjų globos plėtotė Lietuvoje.


Nepriklausomoje tarpukario Lietuvos valstybėje buvo pradėtos steigti uždaro tipo įstaigos – kūdikių ir vaikų prieglaudos. Į labdaringą veiklą įsitraukė labai daug Lietuvos piliečių iš pačių įvairiausių socialinių sluoksnių.


Susiformavus tam tikrai globos sistemai, įvairioms draugijoms ir sambūriams ieškant savo veiklos, darbo krypčių, labdaringos organizacijos pradėjo diferencijuotis, specializuotis. 1922 m. balandžio 22 d. Kaune įsikūrė Kūdikių gelbėjimo draugija. Draugija rūpinosi ir “defektyviais” (specialiųjų poreikių, su fizinėmis, psichinėmis ir kt. negaliomis) vaikais.


Tuo metu buvo pasirūpinta ne tik visų kategorijų sutrikusio vystymosi vaikų globa, bet ir jų auklėjimu bei mokymu. Filantropiniais tikslais, pradėtas specialus sutrikusios regos, klausos vaikų, taip pat sutrikusio intelekto vaikų mokymas ir auklėjimas, jų globos organizavimas. Prie tokių vaikų, paauglių specialaus mokymo ir auklėjimo organizavimo daug prisidėjo medikai, pedagogai, kiti visuomenės veikėjai, katalikiškosios bendrijos, draugijos. Iš jų minėtinos Vaikelio Jėzaus draugija, Kurčiųjų-nebylių draugija, Žmogaus globos draugija, Lietuvos aklųjų sąjunga ir kitos.


J. Laužikas pirmasis Lietuvoje pasisakė už gydomosios pedagogikos teorijos reikalingumą, pats gilinosi į šią sritį, kėlė jos prioritetą, pristatydamas ją kaip savarankišką pedagogikos mokslo šaką.


Sovietmečiu neįgalių žmonių „nebuvo“, vyravo specialiosios internatinės institucijos, vadinamos „gulagais“.


1990 – 1994 metais bendrijos „Viltis“ rūpesčiu Vilniaus mieste buvo įkurta keletas naujų įstaigų ir tarnybų, kurios rūpinosi sutrikusios psichikos asmenų grupėmis. Bendradarbiaujant „Vilties“ bendrijai su kitomis institucijomis pavyko sukurti tarnybų sistemą Vilniuje, kurios padaliniai šiuo metu veikia daugelyje šalies miestų ir regionų.



Visuomenės požiūrio į negalę tyrimo analizė. “Visuomenės požiūrio į negalę tyrimo” duomenimis (1999), į neįgaliuosius žmones žiūrima kaip į vertus užuojautos ar gailesčio; tik 23% respondentų pirmiau atkreipė dėmesį į patį žmogų, o ne į negalę.



NEĮGALAUS ASMENS TEISĖS IR ORUMAS



Vadovaujantis demokratijos, humanizmo ir teisingumo principais, 1991 metais priimtas Lietuvos Respublikos Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1998 m. priimti pakeitimai ir papildymai). 1993 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos patvirtintos Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės, Vaiko Teisių konvencija – svarbiausi šalies ir tarptautiniai aktai, ginantys šių žmonių teises.


Invalidų socialinės integracijos įstatymas apibrėžia užimtumo, sveikatos apsaugos, socialinių paslaugų kokybės ir kontrolės teisines garantijas.


Neįgalių žmonių užimtumo teisinės garantijos


[Lit.: Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadovas. – Vilnius: Negalės informacijos ir konsultavimo biuras, 1998. P. 30-33]


Neįgaliųjų darbo vietų ir profesijų reikalavimus nustato Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Darbo biržos teikimu, savivaldybės kasmet nustato darbdaviams I ir II grupių invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotas, kurios turi sudaryti ne mažiau kaip 2 proc. bendrojo darbuotojų skaičiaus. Šių darbo vietų steigimo išlaidas kompensuoja Užimtumo fondas.


Bedarbių rėmimo įstatyme nurodytos neįgaliųjų užimtumo (organizuojamas darbo rinkos profesinis mokymas, mokamos bedarbio pašalpos) ar jų organizacijoms teikiamos lengvatos (atleidžiami nuo kilnojamo turto mokesčių, teikiamos tikslinės dotacijos). Tačiau šios normos nėra pakankamai efektyvios: esant sudėtingai ekonominei situacijai, mažėjant darbo jėgos paklausai, neįgaliųjų užimtumas bei integracija į darbo rinką tampa vis didesne problema.


Neįgaliųjų asmenų teisę į užimtumą dalinai užtikrina dienos užimtumo centrai, kurių Lietuvoje yra daugiau nei 40: (28 sutrikusio intelekto jaunuolių reabilitacijos, darbo, ugdymo ir mokymo centrai, šeimos paramos tarnybos). Jose teikiamos ne tik socialinės, bet ir profesinių įgūdžių bei specialybės mokymo paslaugos.


Neįgalių žmonių sveikatos apsauga [6, p. 42-50]


Invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo treisių ir vykdyti pareigų. Pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III), o bendrojo ir profesinio darbingumo netekimas reiškiamas procentais. Visiškos negalios invalidumas skiriamas, kai asmens fizinė ar psichinė nagalia visiškai apriboja jo galimybes.


2000 m. patvirtinta Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo (invalidumo) nustatymo tvarka, kuri susijusi ne tik su sveikatos apsauga, bet ir su pensijų, pašalpų, lengvatų, socialinių paslaugų ir reabilitacijos sistemomis. Tačiau, siekiant tobulinti invalidumo nustatymo tvarką, 2001 LR vyriausybė patvirtino Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos koncepciją, kuria siekiama veiksmingiau taikyti neįgaliesiems socialinės apsaugos priemones, savarankiškumą ir integruoti juos į visuomenę. Atsisakoma vien tik medicininio kriterijaus ir papildomai vertinama asmens negalia bei specialieji poreikiai jai kompensuoti. Tokiu būdu pasikeistų ir pati negalios bei neįgalaus asmens samprata.


1995 m. priimtas Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, kurio tikslas – nustatyti psichikos negalią (kuriai dažnai priskiriamas ir sutrikęs intelektas) asmenų teises, psichikos sveikatos priežiūros tvarką ir kontrolę. Pirminę ambulatorinę ir stacionarinę psichikos sveikatos priežiūrą atlieka psichikos sveikatos centrai, kurie teikia ne tik medicininę – ūmių psichikos sutrikimų atvejais siunčia į psichiatrijos įstaigos stacionarą, bet ir socialinę, psichologinę, psichoteraoinę ar neatidėliotiną narkologinę pagalbą. Taip pat dalyvauja jų reabilitacijoje, teikia psichologinę pagalbą šeimoms.


Socialinių paslaugų kokybė ir kontrolė (aplinkos pritaikymas, kompensacinė technika, transporto paslaugos) [6, p. 19-29]


Socialinės paslaugos (SP) – tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais (skirtais sumokėti už suteiktas paslaugas). Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo vertas gyvenimo sąlygas. Galutinis tikslas – grąžinti ar suteikti asmenims galimybę pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę.


Socialinių paslaugų įstatymas nustato jų teikimą invalidumo atveju ar dėl ligos laikinai netekus darbingumo. Bendrosios SP – tai informavimas, konsultavimas, pagalba bei slauga namuose ir globos pinigai. Specialiosios paslaugos, esant būtinybei, teikiamos stacionariose globos ir slaugos, reabilitacijos, dienos globos, laikino gyvenimo ir kt. socialinės globos įstaigose. Plėtojant SP, išsiaiškinami asmenų specialieji poreikiai, nustatomi konkrečių SP rūšių prioritetai, siekiama, kad paslaugos būtų teikiamos


gyvenamojoje vietoje.


Priklausomai nuo negalėssudėtingumo,neįgaliems žmonėms numatoma valstybinė socialinio draudimo pensija, šalpos (socialinė) pensija, lengvatos, kompensacijos ir pašalpos. Jų dydį reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (1994 m.). Nedirbantiems neįgaliems asmenims mokamos šalpos, kurių dydį reglamentuoja Šalpos (socialinių) pensijų įstatymas (1994 m.). Šias išmokas gauna tėvai (ar globėjai), auginantys neįgalų vaiką nuo vaikystės; visiškos negalios atveju, iš valstybės biudžeto papildomai mokama bazinės pensijos dydžio pašalpa.


Vadovaujantos 2000 m. transporto lengvatų įstatymu, asmenims su fizine negalia mokama transporto išlaidų kompensacija.


Socialinių paslaugų kokybė ir standartai.


[Lit.: Socialinis darbas ir bendruomenės socialinių paslaugų plėtra. – Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorija, 2001]


Specialiojo ugdymo įstatymas


[Lit.: Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadovas. – Vilnius: Negalės informacijos ir konsultavimo biuras, 1998. P.34-41]


1998 m. gruodžio 15d. priimto Lietuvos respublikos Specialiojo ugdymo įstatymo (SUI) 3 straipsnyje specialusis ugdymas apibrėžiamas kaip specialiųjų poreikių asmenų mokymas, lavinimas bei vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant jų gebėjimus ir galias. Minėto Įstatymo 14, 15 straipsniai bei Švietimo įstatymas juridiškai įteisina specialiųjų poreikių vaikų mokymą kaip neatskiriamą valstybinio švietimo planavimo, mokymo programų rengimo ir mokyklų organizavimo dalį.


Specialiojo ugdymo įstatymas nustato specialiojo ugdymo sistemos sandarą, valdymo bei specialiųjų poreikių asmenų ankstyvojo ir ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, papildomo ugdymo, profesinio ir aukštesniojo mokymo, aukštojo mokslo ir suaugusiųjų švietimo organizavimo pagrindus. Ugdymas vykdomas valstybinėse, savivaldybių bei nevalstybinėse visų tipų bendrojo ir specialiojo ugdymo įstaigose, globos įstaigose ir specializuotuose suaugusiųjų centruose. Asmenys, negalintys lankyti švietimo įstaigų, ugdomi namuose.


SUI numatyti tokie uždaviniai: rengti specialiųjų poreikių asmenis savarankiškai gyventi, teikti jiems kvalifikuotą pedagoginę psichologinę pagalbą, sudaryti lygias galimybes įgyti išsilavinimą bei profesiją, sudaryti tęstinio ugdymosi galimybes bei sąlygas integruotis bendrojo ugdymo įstaigose.


Šiuo metu specialiųjų poreikių vaikų ugdymą taip pat reglamentuoja pagrindinis LT Švietimo įstatymas (naujoji redakcija 2003 m. birželio mėn., 2004 m. priimtos pataisos).



NEĮGALIŲJŲ INTEGRACIJA: SVARBIAUSI ASPEKTAI IR TENDENCIJOS


[Lit: Neįgaliųjų integracija: svarbiausi aspektai ir tendencijos / Socialinis pranešimas. – Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2002. P. 131-140]


Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos koncepcija.


Pasirenkant valstybės socialinės politikos prioritetus invalidumo srityje bei numatant strategiją jiems įgyvendinti, Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Asamblėjos priimtų Lygių galimybių teikimo žmonėms su negalia taisyklių rekomendacijų, Pasaulinės Sveikatos Organizacijos parengtos Tarptautinės ydų, veiklų ir dalyvumo klasifikacijos adaptavimas bei Europos Sąjungos standartų ir kitų bendrųjų tarptautinės teisės principų taikymas nacionalinėje teisėje leido pagrįsti ir priimti naują Invalidumo nustatymo ir socialinių apsaugos priemonių reformos koncepciją (2001 m. vasario 12 d.).


Naujosios negalios politikos koncepcijos tikslas – pa­keisti invalidumo nustatymo tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos teisingiau ir efektyviau taikyti socialines apsau­gos priemones neįgaliesiems, siekiant stiprinti jų darbin­gumą, savarankiškumą ir integraciją į visuomenę.


Pagal šiuo metu galiojančią tvarką invalidumo pri­pažinimas yra pagrindinė reglamentuota asmens įver­tinimo sistemos grandis, nustatanti darbingumo re­komendaciją ir teisę įvairiomis socialinės apsaugos prie­monėmis tenkinti dėl negalios kylančius specialiuo­sius poreikius. Nustatant invalidumą vadovaujamasi medicininiais vertinimo kriterijais, nepakankamai at­sižvelgiant į darbingumo dalies netekimą, darbo paja­mų praradimą bei reabilitacijos veiksnius.


Naująja invalidumo nustatymo tvarka planuojama sudaryti sąlygas, leidžiančias įvertinti bei patenkinti konkrečius dėl funkcijų, veiklos, dalyvumo, aplinky­bių ribotumų atsiradusius specialiuosius poreikius ir pateikti išsamias specialistų rekomendacijas invalidu­mą nustatančioms institucijoms darbingumo neteki­mo laipsniui įvertinti. Kiek žmogus neteko darbingu­mo, atitinkamai tokia pajamų dalis ir bus kompen­suojama mokant invalidumo pensiją. Darbingumo ne­tekimo laipsnis bus nustatomas tik darbingo amžiaus žmonėms. Jau nedirbantiems ir senatvės pensiją gau­nantiems asmenims to daryti nenumatoma (bus ten­kinami jų specialieji poreikiai).


Numatant strategiją parengtai koncepcijai įgyven­dinti, invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformą numatoma vykdyti pagal šias kryptis:


1) darbingumo netekimo laipsnio ir specialių po­reikių nustatymas (reformuojant numatoma atskirti specialių poreikių ir jų tenkinimo laipsnio bei darbin­gumo laipsnio nustatymą);


2) pensijų skyrimas neįgaliesiems (sprendžiant pen­sijų skyrimo klausimus numatoma susieti socialinio draudimo pensijų ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe kompensacijų skyrimą su darbingumo netekimo laipsniu bei darbo užmokesčio praradimo veiksniais);


3) užimtumo problemų sprendimas (bus stengiamasi plėtoti įvairias užimtumo formas: įdarbinimą, darbo terapiją ir ben­drąjį užimtumą);


4) lengvatų keitimas specialios pagalbos priemo­nėmis (numatoma daugelį egzistuojančių lengvatų pa­keisti specialiesiems poreikiams tenkinti skirtomis įvai­riomis socialinės apsaugos priemonėmis, kurios padėi efektyviau užtikrinti neįgaliųjų socialinę apsaugą bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes).



Šiuo metu Jūs matote 73% šio straipsnio.
Matomi 5641 žodžiai iš 7750 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.