Neigaliuju integracija i visuomene
5 (100%) 1 vote

Neigaliuju integracija i visuomene

11

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..3

Neįgaliųjų integracijos į visuomenę problemos…………………………………………………..4

Neįgaliųjų integracijos į visuomenę uždaviniai…………………………………………………….5

Išvados……………………………………………………………………………………………………………..7

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………….. 8

Įvadas

Tikslas išsiaiškinti kas ir kodėl neįgaliesiems trukdo integruojantis į visuomenę Lietuvoje.

Pirmoje dalyje, remiantis studijuojama literatūra aprašiau kokios yra galimybės mokytis neįgaliajam. Tai grindžiama individų poreikiais bei reikalavimais. Taip pat atsižvelgiama ir į galimybes bei mokymosi prieinamumą.

Kokios yra sąlygos ir tikslai siekiant įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, asmenims turintiems fizinę negalią.

Asmenų, turinčių fizinio bei psichinio vystymosi sutrikimų rengimas gyvenimui, socialinė adaptacija, integracija bei jos tyrimo problema yra aktuali teoriniu bei praktiniu požiūriu.

Remiantis statistiniais duomenimis Lietuvoje gyvena 138757 vaikų iki 16 metų, turinčių pripažintą neįgalumą. Šiuo metu Lietuvoje neįgaliųjų teisinę padėtį apibrėžia Lietuvos invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 11 28). Yra parengta Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos programa 2003-2012 metams.

Tačiau ir šiandieną yra daug spręstinų problemų tobulinant neįgalių vaikų ir kitų asmenų socializacijos procesą, jų socialinę padėtį. Viena iš tokių spręstinų problemų – tai neįgaliųjų asmenų socialinių poreikių sistemingo mokslinio tyrimo organizavimas Lietuvoje.

Švietimas ir mokymas tapo svarbesni nei bet kada anksčiau. Nuo jų priklauso žmonių šansai įsitraukti į gyvenimą, jame dalyvauti ir kilti. Ir aišku, be jokios abejonės, svarbiausias sėkmingo mokymosi rezultatas yra užimtumas, t.y. dalyvavimas darbo rinkoje. Tačiau visuomeninis aktyvumas reiškia daug daugiau nei apmokamas darbas.

Neįgaliųjų problemos

Viena iš aktualiausių socialinių grupių yra neįgalūs žmonės. Ši grupė skiriasi nuo kitų socialinės atskirties žmonių ne tik lėšų trukumu, bet ir galimybių apribojimu. Tai grupė žmonių, paprastai turinčių menką išsilavinimą ir neturinčių arba praradusių profesinę klasifikaciją. Juos būtina skatinti ir remti įvairiais modulines pagrindinio išsilavinimo ir profesinio rengimo programomis, kad palengvinti jų integraciją į visuomenę.

Mes gyvename sparčių pokyčių visuomenėje, o sėkmingas gyvenimas bei produktyvi veikla tokioje visuomenėje reikalauja daug naujų žinių, įgūdžių, gebėjimų. Šiandien žmogus priverstas nuolat augti, t. y. dalyvauti socializacijos procese, tobulinti ir taikyti savo profesines žinias, prireikus persikvalifikuoti. Todėl dabar ypač didelis dėmėsys skiriamas švietimui. Tačiau neįgaliųjų socialinė atskirtis neleidžia pasiekti išsilavinimo. Neįgaliųjų gupės smerkiamos socialiniai atskričiai, apsiriboja ar apribojamos minimaliu išsilavinimu, iškritimu iš darbo rinkos ir atsiduria uždarame rate Dažniausiai menkas išsilavinimas yra tiesiogiai susijęs su socialine atskirtimi. O menkas išsilavinimas didina skurdą. Šį užburtą ratą gali įveikti tik visiems prieinamas kokybiškas išsilavinimas.

Nesukurta teisinga, lanksti, kiekvienam neįgaliajam prienama mokymąsi visą gyvenimą laiduojanti sistema.

“Šalyje atsiranda vis akivaizdesnis visuomenės skaidymasis. Pastebimas atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių uždarumas (izoliacija).” (Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos (2004)

Mokymosi visą gyvenimą strategijose pažymima, jog suaugusiųjų mokymo įstaigose žmonių, turinčių fizinę negalią, mokosi labai mažai. Tyrimų duomenimis, 2001/2002 mokslo metais neįgalieji sudarė tik 02% formaliai besimokančių suaugusiųjų. Toks mažas neįgaliųjų skaičius iš dalies susijęs su socialinėmis problemomis. Daugelyje mokyklų nėra liftų, bibliotekos, tualetai ir kt. nepritaikyti žmonėms su judėti invalido vėžimėliuose.

Norint įrengti neįgaliesiems tinkamas patalpas, reikia nemažai lėšų, kurių mokyklose trūksta. Tačiau, tai ne vienintele problema. Taip pat jaučiamas psichologinis barjeras tarp negalią turinčių ir sveikų žmonių.

Įdarbinimas – tai sunkiausiai sprendžiama problema, neįgaliesiems. Pirmiausia tai lemia aukštas nedarbo lygis visoje Lietuvoje. Antra, šie asmenys neturi paklausių profesijų. Trečia, potencialūs darbdaviai dažniausiai nėra palankūs tokiems asmenims ir galėdami pasirinkti įdarbina kitą žmogų.. Todėl, pirmiausiai, būtina skatinti ir remti įvairias modulines pagrindinio išsilavinimo ir profesinio rengimo programas. Pirmiausiai tai įgijimas pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo bei profesines kvalifikacijos.. Kita problema, kurią reikėtų išspręsti, tai darbinė veikla, nes valstybės įmonės nesugeba aprūpinti darbu. Mažas dėmėsys neįgaliųjų prasmingam užimtumui silpnina jų motyvaciją ir pagimdo
apatišką nuotaiką. Būdami neįgalūs, praranda normalius visuomeninio bendravimo bei elementarius buitinius įgūdžius, o greitai kintančioje visuomenėje jiems labai sunku adaptuotis. Todėl šalia specialybės įgijimo ar persikvalifikavimo iškyla neįgaliųjų teisinio ir socialinio švietimo būtinumas.

Uždaviniai

Tirdami neįgaliųjų asmenų socialinę padėtį XX a. Lietuvoje pradėtas organizuoti asmenų, turinčių klausos sutrikimų, mokymas jiems specialiai skirtose mokyklose, vėliau išplėstas į įvairių neįgaliųjų vaikų mokymą, nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią bei pasiekė ženklių rezultatų. Šių mokymo įstaigų įvairiapusė veikla padėjo rengti juos gyvenimui, socialinei adaptacijai, darbui su neįgaliaisiais buvo rengiami aukštos kvalifikacijos specialiosios pedagogikos bei socialinės pedagogikos ir kiti socialiniai darbuotojai. Atkūrus nepriklausomybę šalyje vyko esminių pokyčių ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime, kurie vienaip ar kitaip paveikė kiekvieno neįgalaus gyvenimą.()

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 830 žodžiai iš 1657 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.