Neįgaliųjų profesinė reabilitacija
5 (100%) 1 vote

Neįgaliųjų profesinė reabilitacija

11213141

T U R I N Y S

Įvadas…………………………………………………………………………………………2

1. Profesinis neįgalių asmenų orientavimas…………………………………….3

2. Neįgaliųjų profesinis rengimas………………………………………………….7

3. Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos modeliai……………………………….9

3.1. Socialinės profesinės inkliuzijos ( Rinkos liberalusis)

modelis………………………………………………………………………….9

3.2. Profesinio konkurencingumo ( dualinis) modelis……………….11

3.3. Mokyklinis profesinio rengimo sistemos modelis………………12

3.4. Kombinuotas profesinio ugdymo sistemos modelis……………12

4. Pagalba įsidarbinant ir parama darbovietėse……………………………..13

5. Bendros žinios apie kai kuriuos Lietuvos neįgaliųjų profesinės

reabilitacijos centrus………………………………………………………………14

Išvados………………………………………………………………………………………17

Literatūra…………………………………………………………………………………..18

Į v a d a s

“ Kiekvienas iš mūsų, tame tarpe ir asmenys, turintys specialiųjų poreikių, turi teisę būti ugdomi” (Elijošius E., 2001). Ugdymas turi priklausyti nuo asmens specialiųjų reikmių, kurios kyla dėl negalės.Todėl itin sudėtingas uždavinys tenka tiek specialiajai, tiek bendrajai pedagogikai, kurių tikslas – paruošti asmenį savarankiškam gyvenimui, išmokant profesijos bei parengiant būsimam darbui. Be to, neįgalų asmenį rengiant būsimai profesijai, svarbu orietuotis ne tik į šią dieną, bet būtina atsižvelgti ir į ateities socialinius – ekonominius reikalavimus, siekiant , kad specialybė, kurią įgis neįgalusis, atitiktų darbo rinkos poreikius.

Dar sudėtingesnis dalykas – sėkmingas neįgaliųjų įsidarbinimo procesas. Nors Lietuvoje neįgalų asmenį įdarbinęs darbdavys yra materialiai skatinamas, jam taikomos įvairiausios įstatymuose numatytos lengvatos, tačiau dirbančiųjų yra tik mažuma. Taip yra dėl žemo neįgalių asmenų profesinio pasirengimo, atsilikusių technologijų , didelio nedarbo mūsų šalyje bei kitų priežasčių. Norint kalbėti apie visapusišką neįgalių asmenų adaptaciją bei integraciją į visuomenę, reikia pabrėžti, jog vienas iš esminių šio proceso komponentų ir yra profesinė reabilitacija. Kuomet specialiųjų poreikių turintis asmuo įgija profesiją, tačiau vistiek negauna darbo, nevyksta ir pilnavertė jo adaptaciją visuomenėje.

Šiuo metu neįgaliųjų profesinės reabilitacijos problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms, tame tarpe Latvijai bei Estijai. Atsižvelgdama į problemos aktualumą, būtinybę ją spręsti, taipogi į tai, jog viena iš socialinio pedagogo darbo krypčių yra profesinis konsultavimas, pasirinkau šią tęmą. Mano kursiniame darbe yra nagrinėjami su profesine neįgaliųjų reabilitacija susiję klausimai, problemos, jų sprendimo galimybės, taipogi pateikiami asmenų, turinčių specialiųjų poreikių, profesinės reabilitacijos etapai, modeliai ir bendrais bruožais apibūdinami Lietuvoje neįgaliųjų profesinės reabilitacijos srityje dirbantys centrai.

Tyrimo “ Neįgaliųjų profesinė reabilitacija” tikslas – atskleisti neįgalių asmenų profesinės reabilitacijos Lietuvoje aspektus.Vienas iš tyrimo uždavinių – išsiaiškinti ir apibūdinti sunkumus, kurie kyla dėl neįgaliųjų profesinės adaptacijos. Kiti du svarbūs uždaviniai – analizuoti neįgaliųjų profesinės reabilitacijos modelius, atskleisti jų teigiamas ir neigiamas puses bei šsiaiškinti neįgalių asmenų profesinės reabilitacijos uždavinius.

Profesinis neįgalių asmenų orientavimas“ Visą XX amžių edukologai, psichologai tyrinėjo, projektavo, rašė knygas, kuriose bandyta aiškinti, kaip besirenkančiajam profesiją reikia patarti, kad jis be klaidų rastų tinkamiausią sau specialybę, profesiją, darbovietę” ( Jovaiša L., 1999). Buvo sukurtas vadinamasis profesinio orientavimo ir konsultavimo mokslas. Specialaus ugdymo sistemoje šio mokslo pasiekimai taipogi svarbūs, kadangi vienas iš pagrindinių neįgaliųjų profesinės reabilitacijos uždavinių ir yra vaikų, jaunuolių profesinis orientavimas. Šios užduoties vykdymui reikia labai daug atidumo ir kruopštumo. Norint sutrikusio intelekto žmogui padėti išsirinkti profesiją, visų pirma reikia tą asmenį gerai pažinti. Gilinimasis į asmenybę būtinas, nes tokiems žmonėms , o ypač vaikams, yra būdingas neadekvatus savo galimybių ir sugebėjimų vertinimas.

Itin svarbus aspektas profesinio orientavimo procese yra individo apsisprendimo savarankiškumo rodiklis, priklausantis nuo asmenybės, priimančios sprendimą, psichinio, fizinio, socialinio išsivystymo, jos raidos psichologijos, priklausomybės dydžio nuo daugelio aplinkos faktorių , galinčių veikti sprendimą. E.Elijošius teigia, jog “ Profesinio orientavimo sistema – intervencijos į individo vystymąsį įrankis ir būdas, kuriuo vienu
metu siekiama, kad nedaug patyrimo turintis jaunuolis kuo mažiau skausmingai, nuosekliai, kiek įmanoma sąmoningai pereitų profesinio apsisprendimo bei profesinio rengimosi kelią” (2001 ). Taigi kuriant profesinio orientavimo sistemą neįgaliesiems asmenims, reikėtų suvokti jų vystymosi dėsningumus, ieškoti kaip įmanoma patrauklesnių savęs pažinimo, tobulinimo būdų. Nuo šios sistemos kryptingumo ir efektyvumo priklauso tai ar teisingą gyvenimo kelią pasirenka neįgalus asmuo. Be to, profesinio orientavimo sistemos realizavimas veikia ir asmenybės socializacijos procesą.

Atsižvelgiant į specialaus ugdymo sistemos organizavimo Lietuvoje realybę, yra skiriami profesinį apsisprendimą lemiantys etapai. Profesorius Vytautas Karvelis kartu su jau anksčiau cituotu Egidijumi Elijošiumi, sudarė profesinio orientavimo sistemos sudedamųjų dalių lentelę ( žr.1 lentelę).

Lentelė 1.

Profesinio orientavimo etapai Profesinio apsisprendimo ir jo sėkmingumo patikrinimo nuoseklumas

Profesinio rengimo propedeutika bendras darbinis rengimasis(1-4 kl); darbinių interesų identifikavimaspirminis profesinės informacijos rinkimasdarbinis profesinis apsisprendimas (pirminis profiliavimas nuo 5 kl.)darbai, buities kultūra, buities darbai,sauga (5-10 kl.)

Profesinio tinkamumo nustatymas profesinis apsisprendimas pagal profesijų grupes (8-10 kl.)specialybinis apsisprendimas ( 9-10 kl.)profesinio ugdymo įstaigos pasirinkimas pagal pirmosios pakopos mokymo programą.pažintis su priėmimo į profesinio ugdymo įstaigą sąlygomis (9-10 kl.)dalyvavimas profesinio tinkamumo nustatymo veikloje ( bendrakultū-rinių ir profesinių teorinių žinių bei praktinių darbinių įgūdžių patikrinimas )darbinių motyvų bei asmeninių interesų identifikavimas

Darbinės – profesinės realybės pažinimas darbinės profesinės bei specialybinės realybės pažinimas ( profesinio ugdymo grupė)savęs išbandymas darbu; mokymosi motyvacijos kontrolėprofesinis, specialybinis, teorinis bei praktinis rengimasis; profesinis turinys taikomuosiuose bendrakultūriniuose dalykuoseProfesinio apsisprendimo patikimumo kontrolėpažintis su darbo aplinka, artima galimybeiasmeninės socializacijos sėkmės prognostinis vertinimasįsidarbinimo nuoseklumo išsiaiškinimaspasitenkinimo specialybe įvertinimas (profesinio rengimo antrieji – tretieji metai)informacijos rinkimas apie kvalifikacijos kėlimo bei persikvalifikavimo galimybes

( Baranauskienė I., Elijošius E.( sud.), Darbinis ir profesinis neįgaliųjų rengimas: turinio kaita , Šiauliai, 2001 , pusl.25 – 26 )

Jeigu norime išvengti neįgalių asmenų diskriminacijos, turėtume siekti, kad Lietuvos specialaus ugdymo sistemoje praktiškai būtų įgyvendinama čia pateikta struktūruota profesinio orientavimo sistema. Tai būtų ne kas kita kaip socialinių garantijų vienai labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių – neįgaliesiems – suteikimas, taipogi ir vienas iš socialinio teisingumo įgyvendinimo būdų.

Nors neįgalūs jaunuoliai, ypatingai sutrikusio intelekto, pakankamai realiai įsivaizduoja savo būsimą darbą, buitį, materialinę padėtį, tačiau neadekvačiai vertina savo galimybes įgyti profesiją, rasti darbą ir kt. Paprasčiausiai jie nelabai gerai suvokia savo įsipareigojimą visuomenei, kadangi ilgai buvo globojami valstybės. Šitoje problematiškoje situacijoje turėtų padėti specialusis ar socialinis pedagogas, atliekantis profesijos konsultanto pareigas. Jo uždavinys ne tik nukreipti neįgalų asmenį tinkama profesine linkme ( atitinkančia sugebėjimus, interesus ir kt), bet ir stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis, apskritai skatinti pasitikėjimą žmonija, gėriu ir pan. Tuo realesnis tampa specialybės pasirinkimas, kuo konsultuojamasis – reabilituojamasis darbas vyksta sklandžiau, kuo labiau klientas pasitiki pedagogu ar kitu specialistu.

Taipogi pasitaiko ir atvejų, kai į Lietuvos profesinio ugdymo įstaigas atėję neįgalūs jaunuoliai, vėlgi dėl perdėtos globos, savo sugebėjimus, įgūdžius pervertina ir pernelyg pasitiki savimi. Tokiam jaunuoliui savo galių realumą suvokti gali padėti patikrinimas darbu, kuomet yra tikrinamos asmens mokslinės žinios, ir žmogus pamato savo bendraamžių kokybiškesnį darbo rezultatą. Tai skatina norą dirbti pagal keliamus reikalavimus ir gebėjimą jų laikytis. Kita problema esti priklausomybė nuos suaugusiųjų, noras jiems įtikti. Tokiais atvejais neįgalūs asmenys tampa komformistais blogaja prasme, nes savąsias svajones, norus, sugebėjimus nustumia į šalį, ir siekia to, ko trokšta jų tėvai, draugai, globėjai ar auklėtojai. Kuomet vyksta profesinis konsultavimas tokie žmonės pasiduoda draugų įtakai pasirinkdami tokią specialybę, kokios nori draugas. Tačiau “..motyvacijos stoka išryškėja jau pirmasiais specialybės mokymosi metais, nes nemielą veiklą negali kompensuoti net to draugo būvimas šalia” ( Baranauskienė I., Elijošius E., 2001 ). Šios problemos sprendimas sudėtingas, kadangi profesijos pasirinkimas vyksta per trumpą laiką ir ganėtinai sunku perorientuoti tokį jaunuolį.

Specialiojo ir socialinio pedagogų, profesijos mokytojo, darbo psichologo, mediko,kurių pagalbos bei konsultacijų gali prireikti dvejojančiam jaunuoliui, komandinė veikla siekiant bendro tikslo leidžia išvengti
konfliktinių situacijų. Nors neįgalūs jaunuoliai nevisada renkasi specialistų rekomenduojamą specialybę, konsultacijos jiems praverčia, padėdamos adekvačiau vertinti sugebėjimus, norus, siekius ir kt. “ Specialistų pareiga yra tik konsultuoti, draugiškai patarti, kokia profesija labiau tinka jaunuoliui, atitinka jo sugebėjimus, taipogi skatinti realiai ir savikritiškai pažvelgti į savo darbo rezultatus, lyginti juos su aplinkinių darbais. Tokiu būdu yra įgyvendinama laisvo profesijos pasirinkimo, suteikiant kaip galima kvalifikuotesnę pagalbą, idėja” ( Baranauskienė I.,

Elijošius E., 2001 ).

Profesinis neįgaliųjų rengimas

Profesinis neįgaliųjų rengimas kaip vienas iš profesinės reabilitacijos etapų labiausiai išvystytas Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Lietuva ir kitos pabaltijo šalys, lyginant su ankčiau paminėtomis dar daug turi nuveikti, kad sukurtų tokią profesinio rengimo formų įvairovę. Tačiau reikėtų paminėti, kad visas šalis vienija viena būtinybė – keistis ir vystytis, nepriklausomai nuo to kas pasiekta. Tai skatina Europos integracijos tendencijos ir poreikis kooperuotis tobulinant neįgaliųjų profesinį rengimą.

Būtina išskirti kelis profesinio rengimo aspektus. Pirmasis aspektas apima vaiko savarankiškumo įvairiose gyvenimo srityse formavimą ( važiavimas transportu, savitvarkos darbai, įvairių įrankių naudojimas ir kt.). Kitas aspektas apima darbinį rengimą, kurio tikslas – išmokyti konkretaus darbo konkrečioje darbo vietoje.

Pagrindinė rekomendacija, siekiant formuoti neįgalaus asmens savarankiškumą būtų leidimas dalyvauti normaliame bendruomenės gyvenime.Docentė D.Alifanovienė teigia” pagrindinis specialiosios mokyklos uždavinys – rengti vaikus savarankiškam gyvenimui, siekti jų sėkmingos socialinės adaptacijos ir integracijos visuomenėje” ( 2001). Taigi du pagrindinius vaidmenis vaiko savarankiškumo formavimesi atlieka – šeima ir specialaus ugdymo mokykla. Reikia pažymėti, kad ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama našlaičiams ir beglobiams vaikams, gyvenantiems vaikų namuose, internatuose, kur yra dirbtinės izoliacijos sąlygos. Vaikai iš šių įstaigų dažnai nesuvokia, kaip atrodo duonos kepalas, nes pietums jie gauna jau supjaustytą duoną, nenutuokia kaip ir kiek skalbimo miltelių reikia naudoti norint išsiskalbti savo rūbelius, o tuo labiau jiems neaiški pinigų vertė. Prisimenant dėstytojos I.Baranauskienės paskaitas, norėtusi čia pacituoti jos pasakojimus apie tai, kaip gavę pinigų Lietuvos reabilitacinio profesinio rengimo centro auklėtiniai juos išleido gaiviesiems gėrimams, išdalino draugams ir panašiai. Todėl labai svarbu, ypatingai sutrikusio intelekto asmenis, mokyti gyvenimiškai būtinų praktinių įgūdžių ir gebėjimų, padėsiančių jiems sėkmingai adaptuotis ir integruotis visuomenėje.

Keičiantis gyvenimo sąlygoms, aplinkai, sveiki žmonės geba prie jų adaptuotis ir toliau sėkmingai egzistuoti. Tuo tarpu neįgaliems asmenims tai sekasi kur kas sunkiau.” Daugelį elgesio taisyklių, gyvenimiškai būtinų žinių reikia specialiai mokyti “ ( Alifanovienė D., 2001 ). Todėl specialiųjų mokyklų programose turėtų svarbią vietą užimti namų ruošos, rankdarbių, savitvarkos, asmens higienos ir kitų gyvenimiškai būtinų dalykų mokymas. Tačiau socialinių pedagogų stoka, specialiųjų mokyklų izoliavimasis, neišnaudotos popamokinio laiko galimybės, ryšių su aplinka fragmentiškumas ir kitos priežastys sąlygoja daugelio neįgalių asmenų, gyvenančių tokiose įstaigose, žemą gyvenimiškųjų gebėjimų susiformavimo lygį.

“ Ieškodami neįgalių asmenų socialinės adaptacijos ir integracijos tinkamo sprendimo, šių dienų tyrinėtojai siūlo kurti ugdymo sistemą. Jos pagrindinės gairės galėtų būti specialios namų ruošos ( literatūroje jos dar vadinamos socialiniu ir buitiniu orientavimusi – SBO ) pamokos, socialinis bendrųjų mokymo dalykų kryptingumas, platesni kontaktai su aplinka ne pamokų metu, konsultacijos tėvams ir pedagogams, visuomeninių įstaigų įtraukimas į darbą su šiais vaikais” ( Alifanovienė D. ,2001). O L.Kaukėnaitė mano, kad “ ugdydami sutrikusio intelekto vaikų kultūringą elgesį, padedame jiems suvokti elgesio taisykles, pritaikyti jas kasdieniniame gyvenime ir taip skatiname auklėtinių bendravimą, socialinių santykių suvokimą” ( 1995). Šios dvi citatos rodo, jog pagrindinis neįgalių asmenų, o ypatingai sutrikusio intelekto, savarankiškumo formavimo variklis – supanti aplinka, sveikųjų suinteresuotumas padėti šalia esančiam ir nuostatos į neįgalų žmogų.

Darbinis neįgalių asmenų rengimas tai iš esmės profesijos mokymas. Šio neįgaliųjų profesinės reabilitacijos etapo tikslas – “..maksimaliai padėti neįgaliesiems tapti kompetetingais rinkos sąlygomis profesionalais, dorais Lietuvos piliečiais, tobulomis asmenybėmis” ( Šernas V., 1995). Taigi darbinio rengimo uždavinys yra parengti neįgalius jaunuolius darbui taip, kad visuomenėje jie pritaptų ir neišsiskirtų darbo rinkoje. Neįgaliųjų darbinis rengimas remiasi keturiais pagrindiniais profesinės reabilitacijos modeliais.

Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos modeliai

Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos modeliai paprastai
sudaromi stebint tam tikrus švietimo politikos, darbo rinkos, socialinio, kultūrinio, ekonominio gyvenimo, asmenybės raidos ir socializacijos reiškinius. Anot Bronislavo Krikščiūno “ apibendrintai vertinant pasaulyje egzistuojančių profesinio rengimo sistemų modelius juose stengiamasi parodyti požiūrį į neįgalius mokinius, profesinio ugdymo turinį, metodus, profesinio mokymo organizavimo formas, profesinio ugdymo institucijos ir profesijos pedagogo vaidmenį ugdant asmenybę, valstybės santykį su mokykla” ( 2001 ).

SOCIALINĖS PROFESINĖS INKLIUZIJOS

( Rinkos liberalusis ) MODELIS

“ Rinkos profesinio mokymo sistemai būdingas lankstus, darbdavio poreikius tenkinantis neįgalių asmenų profesinio ugdymo turinys” ( Daukilas S. , 2001). Šioje sistemoje asmenys mokosi konkurencingumo, o tai ir yra bene pagrindinis išorinis veiksnys, lemiantis gerus profesinio ugdymo ir saviugdos rezultatus. Be to, daug dėmesio skiriama neįgaliųjų mokymui vertinti socialinės aplinkos bei darbo pokyčius ir, esant reikalui, savarankiškai formuoti profesinį kryptingumą.

“ Šio modelio tikslas yra profesinė ir socialinė neįgalių asmenų adaptacija. Ji čia suvokiama ne tik kaip profesijos mokymas, gamybos procese, bet ir neįgaliųjų bei sveikųjų asmenų bendradarbiavimas” ( Baranauskienė I., 2003 ). Socialinė inkliuzija siekia pašalinti visus barjerus ir kliūtis, su kuriomis, kaip žinia , susiduria kiekvienas negalę turintis , bet lygybės siekiantis, asmuo. Rinkos liberalaus ugdymo sistemoje didelis dėmesys skiriamas pragmatiško ugdymo filosofijai, dažnai mokymas organizuojamas ypač akcentuojant praktinę veiklą. Pabrėžiama ir neįgaliųjų apsisprendimo teisė ir lygių galimybių sudarymas. To siekiama per visuomenės tarpininkavimą, įdarbinimo agentūras, kur neįgaliu asmeniu rūpinasi profesinio konsultavimo – socialinio darbo specialistai. Jie rūpinasi įsidarbinimo , bendravimo ir kitų bazinių gebėjimų ugdymu, ieško neįgaliąjam darbo vietos ir siekia pašalinti visas su įsidarbinimu susijusias kliūtis, pavyzdžiui, transporto, kuriuo neįgalusis nuvyks ir parvyks iš darbo, finansavimas ir kitos problemos.

“ Šio modelio vienas iš esminių bruožų – mokymas realiomis sąlygomis, būsimoje darbo vietoje, kur mokymo turinys pritaikytas prie gamybos proceso, rinkos poreikių” ( Baranauskienė I., 2003 ). Sėkmės principas čia yra

“ TINKAMAS ŽMOGUS TINKAMOJE VIETOJE”. Atsakomybe dalijamasi tarp trijų asmenų : darbdavio, kuris atsako už profesinius įgūdžius, agentūros specialisto – atsakingo už neįgalaus asmens profesinę adaptaciją, ir paties neįgaliojo. Būsimasis darbininkas mokomas savo specialybės darbovietėje pagal 5 žingsnių programą:

“1 žingsnis. Psichologinis darbininko parengimas.

2 žingsnis. Demonstravimas, kuomet nuosekliai, atskiromis fazėmis rodoma darbo eiga, atkreipiant dėmesį į svarbiausius dalykus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2444 žodžiai iš 4866 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.