Neigaliuju socializacija
5 (100%) 1 vote

Neigaliuju socializacija

Turinys

Turinys………………………………………………………………………….1

Įvadas……………………………………………………………………………2

1. Laisvė – tai būtina sąlyga asmenybės egzistavimui…………………………3

2. Neįgaliųjų statistikos duomenys……………………………………….……5

3. Aktyvios reabilitacijos stovyklos……………………………………………7

3.1 LARA organizacijos tikslai…………………………………………7

3.2 LARA organizacijos uždaviniai…………………………………….7

3.3 socialinės integracijos programos vartotojai ir prioritetai…………..8

4. Neįgaliųjų problemos ir gyvenimo kokybė…………………………………13

5. Apklausa..…………………………………………………………………..16

6. Rezultatas……………………………………………………………………17

Išvados…………………………………………………………………………18

Pratarmė………………………………………………………………………..19

Naudota literatūra………………………………………………………………20

Vaizdinė medžiaga

Įvadas

Europos sąjunga 2003 metus paskelbė neįgaliųjų metais. Praėjusiais metais įvy-ko daug permainų mūsų visuomenėje, tačiau neįgalieji nepakankamai integruoti į vi-suomenę, o visuomenė nepakankamai pasirengusi priimti neįgaliuosius tokius, kokie jie yra. Vieni dėl to jaučiasi nepilnaverčiai, nenaudingi, negalintys savimi pasirūpinti, antrieji – per mažai turi žinių apie neįgaliuosius, neįsigilinę į jų problemas, todėl ne visada sudaro sąlygas jiems dalyvauti visuomenės gyvenime.

Lietuvos aktyvios reabilitacijos asociacija, Lietuvos paraplegikų asociacija, Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacija ir pan… Šios asociacijos stengiasi apjungti invalidų problemas ir jų sprendimus, formuoja reikiamą visuomenės požiūrį į negalintį visiškai savimi pasirūpinti žmogų, stengiasi, kad būtų užtikrintas neįgaliųjų dvasinis, fizinis ir socialinis komfortas, medicininė priežiūra, užimtumas, švietimas bei mokymas, kad jie būtų organizuoti savipagalbai, įveikiant gana subtilias gyveni-mo situacijas.

Žmogaus negalė suvokiama kaip jo konfliktas su aplinka, todėl svarbu ne tik gy-dyti, reabilituoti žmogų, bet ir keisti jo aplinką, pritaikyti specifinėms neįgaliojo žmo-gaus reikmėms. Kad jie apsipratę ir suvokę save „kitokį“ toje pačioje aplinkoje, galėtų ir toliau dirbti, mokytis, sportuoti, gyventi ir nesijausti kitokiais.

1. „Laisvė – tai pagrindinis principas, būtina sąlyga asmeny-bės egzistavimui“ (R.May).

Kuo dvasiškai sveikesnis žmogus, tuo laisviau jis ar ji kuria save iš gyvenimiš-kos patirties ir tuo didesniu potencialu pasižymi jų laisvė. Kaip ir žmogus, laisvė nėra beribė. Remiantis S.Kierkegardu, kuris sako, „kad realumas yra galimybės ir būtinu-mo vienovė“ suprantame, kad kiekvienas žmogus yra laisvas ir kartu jo galimybės kontroliuoti gyvenimą yra ribotos. Kai kurios ribos yra absoliučios, tai – gimimas ir mirtis. Yra ir daugiau biologinių, fizinių apribojimų – kūno galimybės, fiziniai trūku-mai, negalios ir t.t.

P.Tillichas sako, jog laisvės prigimtis yra apibrėžti save. Tik suvokdami laisvės, kaip vertybės reikšmę, galime suprasti tokias sąvokas kaip garbė, meilė, drąsa.

Ž.P.Šartro sako, jog laisvė yra ne tik pagrindas būti žmogumi, bet būti laisvu ir būti žmogumi yra identiška. Tas identiškumas pamatomas, kai kiekvienas iš mūsų pa-tiriam save, kaip realų – pasirinkimo metu: „aš noriu“, „aš renkuosi“. Vergas to negali pasakyti.

K.Jasperas pažymi, jog būti laisvu reiškia būti savimi, arba laisvė – atvirumas gyvenimui, egzistencijai, pasikeitimams. Gilinantis į laisvės ir apribojimų filosofinius aspektus, kurie siejasi pirmiausia su fiziniu žmogaus būties pasaulyje matmeniu (apri-bojimų priėmimo, susitaikymo ar nesusitaikymo su jais) daugiausia rėmėmės R.May, V.Franklio, S.Yallomo teiginiais ne tik apie laisvę, bet ir apie atsakomybę, likimą. Susitikdami, dirbdami su žmonėmis – tam tikrame jų gyvenimo taške, susidūrus su įvairiomis kliūtimis, kurios riboja vienas galimybes ir galbūt suteikia jėgų vystyti ki-tas galimybes.

„Mūsų gyvenimas nėra vien mūsų pačių lemiamas ir tvarkomas: jis yra dviejų veiksnių rezultatas – tam tikros įvykių sekos ir mūsų priimtų sprendimų vaisius; abu veiksniai nuolat vienas kitą veikia ir keičia. Ir vienu, ir kitu atveju mūsų perspektyva visuomet labai ribota: mes negalime priimti toli siekiančių sprendimų ir dar mažiau pajėgiame numatyti įvykius – ganėtinai gerai žinome tik tai, kas dedasi dabar. Visa, kas įmanoma, – tai priiminėti sprendimus atsižvelgiant į dabarties aplinkybes, tikintis, kad jie atves mus prie pagrindinio tikslo. Taigi išoriniai įvykiai ir mūsų svarbiausia ketinimai – tarsi dvi skirtingomis kryptimis veikiančios jėgos, o jų atstojamoji – tai mūsų gyvenimo kelias“ (A.Šopenhaueris).

Anot V.Franklio, likimas – dalis gyvenimo. Žmogus negali peržengti rėmų savo konkretaus, vienintelio ir
nepakartojamo likimo. Ar tai likimas – jei žmogus kokio nors atsitiktinumo dėka (avarija, nelaimingas šuolis nardant) patiria traumą? R.May „Tai, kas atsitinka negali būti nei išvengta, nei ignoruota, nei perdaryta.“ Ar tą neiš-vengiamybę žmogus priims, ar kovos, ar neigs, ar patvirtins ir susitaikys su ja?

„Nė vienas neturi tų pačių galimybių, kokios jam skirtos ir jis niekada nebegalės jų turėti vėl“, – rašo V.Franklis.

2. Neįgaliųjų statistikos duomenys

Prieš dešimtmetį atsirado reali galimybė pradėti šimtus tūkstančių neįgaliųjų su-gražinimo visaverčiam gyvenimui veiksmus, pakviesti juos iš gyvenimo šalikelių pra-smingesnei veiklai. Be neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo reikia pažymėti ir visą dešimtmetį veikusį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. priimtą nutarimą „Dėl valstybės invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programos krypčių 1992-2002 metams patvirtinimo“ kurio pagrindu ir buvo kuriamas neįgaliųjų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programas 1992 – 2002 metams. Pa-sibaigus šiam dešimtmečiui, Vyriausybė jau patvirtino „Nacionalinę žmonių su nega-lia socialinės integracijos 2003 – 2012 metų programą“. Ji tobulesnė, konkretesnė. Bet turi ir daug trūkumų, nes ruošiant ją išryškėjo tai, kad mūsų valstybę valdantis elitas yra gana siaurai mąstantis ir tik deklaratyviai vertina savo šalies piliečius. Ta-čiau svarbiausia, kad „ baksnojami“ valdžios vyrai ir moterys sukruta ir procesas po truputį tęsiasi. O tai labai daug priklauso nuo pačių neįgaliųjų, kurių nuo 1990 iki 2001 metų padaugėjo daugiau kaip 1,5 karto (1diagrama). Šiuo metu jie sudaro apie 6 procentus šalies gyventojų. Pagal individualumo grupes praėjusiais metais buvo 199 084 žmonės su negalia, iš jų I grupės – 26 788, II grupės – 129 137, III grupės – 43 123(2diagrama), visiškos negalios – 8 917. Pirmą kartą pripažinti neįgaliais 29 673 asmenys, iš jų 1 684 vaikai iki 16 metų, 27 989 suaugusieji, tarp jų darbingo amžiaus asmenų – 18 733, pensijinis amžiaus – 9 256(2diagrama). Dažniausiai invalidumo grupė suteikiama dėl kraujotakos sistemos, jungiamojo audinio ir skeleto bei raumenų sistemos ligų, navikų, traumų bei psichikos sutrikimų.

Žmonių su negalia socialinės integracijos ir socialinė apsauga finansuojama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, Užimtumo, Privalomojo sveikatos draudimo bei Sodros fondų ir kitų teisėtai įgytų biudžetų. „Sodros“ duomenimis, darbinę veiklą tę-sia 18 proc. visų invalidumo pensijų gavėjų. Kadangi apie 62 proc. invalidumo pen-sijų gavėjų gauna mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją, dirbančių invalidumo pensijų gavėjų per penkerius metus padaugėjo 44,9 proc.

Darbo biržoje registruota 4 100 invalidų, pavyksta jų įdarbinti apie 2 tūkstan-čius(3diagrama). Nemažai žmonių laikomi nedarbingais, nors nemažai jų įsitikinę, kad galėtų dirbti. Taigi – mūsų labai daug ir mes esame atsakingi ne tik patys už save ar savo organizaciją, bet ir už visus kitus.

3. Aktyvios reabilitacijos stovyklos

Pastaraisiais metais nors ir įvyko daug permainų mūsų visuomenėje, tačiau žmonės su negalia dar nepilnai dalyvauja visuomenės gyvenime. Išėjus iš ligoninės po stuburo pažeidimų ar dėl susirgimų, invalido vežimėlyje sunku prisitaikyti gyventi su „naujuoju kūnu“ senose gyvenimo sąlygose. Reikalingi centrai, kur neįgalieji galėtų išmokti gyventi savarankiškai, spręsti higienines problemas, išmoktų naudotis kompensacine technika, taptų pilnaverčiais visuomenės nariais.

Lietuvoje yra keletas asociacijų, viena jų LARA. Lietuvos aktyvios reabilitacijos asociacija (LARĄ) yra savanoriška, nepriklausoma neįgaliųjų organizacija. Ji savo veik-loje vadovaujasi Lietuvos respublikos konstitucija, visuomeninių organizacijų įstatymu, L R vyriausybės nutarimais, savo įstatais bei patvirtintu darbo reglamentu.

3.1 Organizacijos tikslai:

 Siekti žmonių turinčių judėjimo ir apsitarnavimo negalią, maksimalaus savaran-kiškumo, negalios kompensavimo, aktyvaus dalyvavimo visose gyvenimo srity-se, geresnės dvasinės ir fizinės savijautos, padėti psichosocialiai adaptuotis.

 Suburti kompetentingą ir efektyviai dirbančią savarankiško gyvenimo ugdymo specialistų komandą.

 Siekti, kad kompensacinė technika būtų parenkama individualiai kiekvienam neįgaliajam ir padėtų prisitaikyti gyventi naujomis sąlygomis, tikslu sugražinti kuo daugiau sutrikusių funkcijų, jas kompensuoti bei palaikyti pasiektą lygį.

 Siekti, kad po aktyvios reabilitacijos stovyklų būtų domimasi tolimesniu neįga-liųjų likimu, nukreipiant į mokymasį, sportą, profesinę reabilitaciją.

 Itraukti šeimos narius į aktyvumo skatinimą.

3.2 Organizacijos uždaviniai:

 Savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimo stovyklose išmokyti savęs apsitar-navimo įgūdžių.

 Išmokyti spręsti higienos, dubens organų, urologinės sistemos sutrikimus, šviesti lytinio gyvenimo klausimais.

 Ugdyti neįgalių asmenų socialinius (adaptyvaus elgesio) įgūdžius.

 Mokyti gerai įvaldyti aktyvaus tipo vežimėlį.

 Organizuoti savarankiško gyvenimo ugdymo specialistų:
instruktorių, judančių vežimėlių, savanorių, reabilitacinės medicinos komandos, socialinių darbuotojų mokymą.

 Organizuoti aktyvios reabilitacijos (AR) grupes prie miestų bei rajonų savivaldy-bių socialinės paramos skyrių.

 Išsiaiškinti visus neįgalius, judančius invalido vežimėliu, kuriems reikalingas mokymas – bendradarbiaujant su Lietuvos medicininės reabilitacijos centrais ir miestų bei rajonų savivaldybių socialinės paramos skyriais.

 Teikti metodinę paramą organizuojant savarankiško gyvenimo ugdymo moky-mą šalies medicininės reabilitacijos centruose. Apmokinti socialinius darbuoto-jus kaip tinkamai parinkti aktyvaus tipo vežimėlį, individualiai kiekvienam ne-įgaliam.

 Formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į neįgalų žmogų.

3.3 Žmonių su negalia socialinės integracijos programos vartotojai ir prioritetai:

 Neįgalūs žmonės, turintys judėjimo bei apsitarnavimo integracijos programos sutrikimus, kuriems būtina padėti tapti maksimaliai savarankiškais ir socializuo-tis visuomenėje.

 Neįgaliojo šeimos nariai ir globėjai, kurie turi būti apmokyti, kaip palaikyti neįgaliojo savarankiškumą.

 Savanoriai, pagalbininkai – darbui savarankiško gyvenimo ugdymo stovyklose ir seminaruose.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1558 žodžiai iš 5168 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.