Neįgaliųjų sportas
5 (100%) 1 vote

Neįgaliųjų sportas

1121

ĮVADAS

Tik istorijos patikrintomis tiesomis galima tikėti ir gėrėtis. Iš istorijos mes semiamės patirties, o iš patirties formavosi mūsų konkreti teorinė ir praktinė veikla. Treneriai, mokslininkai, organizatoriai, sportininkai – kokie atkaklūs, darbštūs ir sumanūs jie buvo. Jie vienijo tautą, tiesdami tiltus tarp visuose kontinentuose gyvenančių lietuvių, žadino jų tautinį pasididžiavimą. Pergalės Europos ir pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse, kitose reikšmingose tarptautinėse varžybose vis primindavo pasauliui apie Lietuvą, garsino jos vardą įvairiose šalyse.

Bet kažkodėl pamirštama apie žmones su negalia. Pasaulyje yra nemažai neįgalių bei sutrikusio intelekto žmonių. Pastariasiais metais jie sparčiai integruojasi į sveikų žmonių visuomenę ir pasiekia gerų rezultatų. Ne išimtis ir Lietuva. Neįgaliųjų sporte vadovaujamasi principu – žmogus su negalia kuo labiau turi būti integruojamas į visuomenę, kad neliktų nuošalyje kaip antrarūšis ir niekam netinkamas. Neįgalieji savo dvasios stiprumu jau įrodė, kad kartais jie yra net geresni nei sveikieji.

Kūno kultūra, sportas ir neįgaliems moksleiviams yra socialinės integracijos priemonė. Lietuvoje veikia aklųjų ir silpnaregių, kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų, sutrikusio intelekto moskleivių specialiosios mokyklos. Jose vyksta kūno kultūros pamokos, intensyvios popamokinės pratybos.

Aš pasirinkau šią referato temą, nes man ji pasirodė labai įdomi ir aktuali. Šio darbo tikslas pasiekti, kad sportuojančių žmonių su negalia skaičius didėtų, kad būtų stengiamasi išplėsti sporto naudą kuo didesniam žmonių ratui. Pagelbėti visiems sutrikusio intelekto žmonėms reabilituotis ir integruotis į visuomenę, kuri juos priimtų, gerbtų, ir suteiktų galimybę tapti naudingais ir labiau pilnaverčiais visuomenės nariais.

PAROLIMPINĖS ŽAIDYNĖS

Olimpiados sulaukia vis daugiau sporto mėgėjų dėmesio, tačiau ar visi žino apie iš karto po Olimpiados vykstančias ne mažiau svarbias žaidynes – Paraolimpiadą?

1948-ųjų liepą Stoke Mandeville mieste Anglijoje pirmą kartą susirungė žmonės, sėdintys invalido vežimėliuose. Neurochirurgas dr. Ludwigas Guttmannas suorganizavo Antrojo Pasaulinio karo suluošintų veteranų sporto varžybas, pradėdamas neįgaliųjų sporto tradiciją.

Vėliau tokios varžybos pradėtos rengti kas ketveri metai iš karto po Olimpinių žaidynių. Priežastis labai paprasta: pirmosios žaidynės atsitiktinai sutapo su Olimpiada, todėl buvo pavadintos paraleline Olimpiada, o sutrumpintai, Parolimpiada. Nuo to laiko šios neįgaliųjų sporto žaidynės vyksta iš karto po sveikų sportininkų kovų.

Iš pradžių neįgalieji sportininkai dalyvavo tik vežimėliuose. Šešių sporto šakų neužteko, todėl buvo bandoma pritaikyti daugiau olimpinių sporto šakų neįgaliesiems. Dabar Paraolimpiadose varžomasi 18 sporto šakų. Kai kurios šakos yra specifinės invalidams: lenktynės vežimėliais, svorių stūmimas atsigulus, keletas kitų originalių ir normalių sportininkų nekultivuojamų sporto šakų. Neįgalieji šoka į aukštį, žaidžia krepšinį ir net regbį vežimėliuose. Tokios sporto šakos reikalauja ypatingos ištvermės, valios ir užsispyrimo.

1960 metų Romos Paraolimpinėse žaidynėse dalyvavo 400 atletų iš 23 šalių: jie dalyvavo vienintelėje vežimėlių kategorijoje ir tik 6 sporto šakose.

Tokia neįgaliųjų sporto plėtra ir intensyvumas, deja, nėra labai vertinama. Sveikieji džiūgauja tik tada, kai jų šalies sportininkai iškovoja medalius Olimpiadoje, o Paraolimpiados aukso, sidabro ir bronzos džiaugsmas daugiausiai paliekamas neįgaliesiems. Žiniasklaidoje ne itin plačiai skelbiama apie parolimpiečių dalyvavimą, o kai šie grįžta su medaliais, pagerbiami ne visuomenės dėmesiu, o kukliomis premijomis ir Prezidento rankos paspaudimais.

Lietuvos parolimpinis komitetas (LPK) įkurtas 1990 m., 1991 m. lapkričio mėn. įstojo į Tarptautinį ir Europos parolimpinius komitetus.

NEĮGALIŲJŲ SPORTO PRADŽIA LIETUVOJE

Lietuvoje organizuota sporto pradžia sąlygiškai galima laikyti 1984 – 1985 metus, o pradininkais – Vilniaus ir Kauno žmones su negalia. Pirmosios turinčių judėjimo negalią žmonių varžybos įvyko 1984-08-18 Pasvalio rajone. Dalyvavo 34 aktyviausi neįgalieji iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų. Prizinės vietos buvo nustatomos sudėjus dalyvių taškus atskirose rungtyse (disko, granatos metimai, krepšinio baudų metimai, pneumatinis šaudymas, svarmenų kėlimo ir tampyklių tempimo). Moterų A grupėje pirmąją vietą užėmė V. Gribienė, B grupėje – E. Daukantienė, C grupėje – A. Zubriūtė. Vyrų A grupėje nugalėjo P. Gribėnas, B grupėje – K. Preikšaitis, C grupėje – J. Džiugas.

Tais pačiais metais keli Lietuvos neįgalieji sportininkai dalyvavo I Latvijos neįgaliųjų spartakiadoje . S. Musteikytė užėmė antrą, o V. Gribėnienė – trečią vietą rankinio valdymo mašinų lenktynėse.

1985 m. gruodžio 26 d. buvo įkurtas invalidų respublikinis sporto ir sveikatingumo klubas “Draugystė”. Vilniaus “Draugystės” klubo pirmininkė L. Rakauskaitė pareiškė, kad klubui reikia juridinio savarankiškumo, reikia patalpų, sporto inventoriaus, etatinių trenerių… Su invalidais turi dirbti labai sąžiningi žmonės. Klubo
įkūrimas suaktyvino neįgaliųjų sportinę veiklą visoje šalyje. 1986 – 1988 metais buvo įkurti klubo filialai Vilniuje – pirmininkas A. Juzumas, Kaune – pirmininkas M. Strumkis, Klaipėdoje – pirmininkas J. Pocius, Šiauliuose – pirmininkai A. Krikščiūnienė ir G. Bagdonas, Panevėžyje – pirmininkė R. Malinauskienė, Alytuje – pirmininkė I. Ajauskaitė, Ukmergėje – G. Lazickas.

NEĮGALIŲJŲ SPORTAS (1990 – 1994)

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vyko esminiai pokyčiai Lietuvos sporte, paliesdami ir neįgaliųjų sportą. Prasidėjo ilgas, sudėtingas ir sunkus vyksmas. Pradėta pertvarkyti juridiniai pagrindai, perorganizuojama medicininė, socialinė, edukacinė ir profesinė reabilitacija. Šiems pertvarkymams įgyvendinti pagrindus padėjo šie įstatymai:

 1990 m. liepos mėn. – dėl Lietuvos Respublikos invalidų interesų gynimo.

 1991 m. lapkričio 28 d. – Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas. Šiuo įstatymu buvo padėtas invalidų lygiateisškumo visuomenėje pagrindas: apginti invalidų teises, sudaryti jiems lygias galimybes su kitais visuomenės nariais, padėti spręsti asmeninio ir socialinio gyvenimo problemas.

 1994 m. liepos 19 d. – Lietuvos sveikatos sistemos įstatymas.

 1995 m. gruodžio 2 d. – Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas.

1990 buvo įkurta savarankiška Lietuvos invalidų sporto federacija (LISF) ir 1992 LISF buvo priimta I Tarptautinę Invalidų sporto organizaciją (ISOD), Tarptautinę Cerebrinio paralyžiaus ir rekreacijos asociaciją (CPISRA), Tarptautinę Stok Mondevilio vežimėlių sporto federaciją (ISMWSF) visateise nare.

Pirmaisiais darbo metais oficalių įkūrėjų “pagalba” baigėsi. Tik atskirų žmonių gerumas (prof. J. Fledžinskas), Lietuvos aklųjų ir Lietuvos kurčiųjų draugijų materialinė pagalba ir moralinė parama padėjo išlikti, skatino dirbti, įveikti pasitaikančias kliūtis ir nesėkmes. Visas treniruočių, varžybų, metodinis ir organizacinis darbas gulė ant būrelio entuziastų ir aktyvistų pečių. Invalidų sporto varžybas įtraukė į bendrus sporto varžybų kalendorinius planus nuo 1989 m.

Sveikieji taip pat pratinosi suprasti neįgaliuosius. Po kurio laiko invalidų pratybos nieko nebestebino. Invalidai išmoko sporto abėcėlės.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę vietoje Kūno kultūros ir sporto komiteto 1990 m. įkurtas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Lietuvos parolimpinis komitetas (LPK) įkurtas 1990 m., 1991 m. lapkričio mėn. įstojo į Tarptautinį ir Europos parolimpinius komitetus. 1990 m. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas tapo Tarptautinio specialiojo olimpinio komiteto nariu.

1991 m. sausio mėn. įkurta Lietuvos kurčiųjų sporto federacija, o tų pačių metų birželio 25 d. buvo užregistruotas Kauno kurčiųjų sporto klubas “Tyla” (pirmininkas A. Jurkša). Tarptautinėse krepšinio varžybose klubas pradėjo žaisti nuo 1992 m.

1990 m. geguže “Santakos” sportininkai dalyvavo Maskvoje vykusioje invalidų šventėje “Nadiežda”. Joje neįgalieji sportininkai surengė parodomąsias vežimėlių krepšinio varžybas, kuriose dalyvavo A. Liepinis, J. A. Gurevičius, A. Sadauskas, P. Barakauskas, R. Unikauskas.

Leituvos invalidų klubuose plačiau žaisti krepšinį pradėta tik buitiniais vežimėliais. “Santakos” komanda ir vadovai brandino mintį – apsirūpinti sportiniais vežimėliais.

1991 m. kovo mėn. “Santakoje” buvo įkurta autoralio sekcija. Balandžio 21d. Garliavoje jau vyko kauno invalidų autoralio varžybos. Nugalėjo S. Milinsko su šturmanu A. Zumaru ekipažas. Gegužės mėn. “Santakos” klubo labdaringais pervedimais papildė įvairios miesto įmonės bei organizacijos. Prie labdaros prisidėjo ir garsusis krepšininkas A. Sabonis.

Su judriam žaidimui pritaikytais vežimėliais Lietuvoje pirmieji pradėjo treniruotis K. Skučas, P. Baranauskas, A. Sadauskas, R. Unikauskas, K. Bernotas, G. Marčiulionis, G. Jasiulionis, V. Kliukovskis, J.A. Gurevičius.

Apie 1991 m. liepos mėn. Mineapolyje (JAV) vykusiose VIII pasaulio specialiose olimpinėse žaidynėse dalyvavo Lietuvos komanda. Dalyvavo 12 sutrikusio intelekto sportininkų iš Lietuvos. Jie dalyvavo plaukimo, lengvosios atletikos, krepšinio, kėglių, dviračių, jojimo, teniso gimnastikos – iš viso 15 sporto šakų varžybose. Lietuvos komandai vadovavo Algirdas Vitkauskas. Mineapolyje labai daug morališkai ir materialiai padėjo vietos lietuviai.

1991 m. gruodžio 18 – 23 d. Kauno “Santakos” komanda dalyvavo Tarptautiniame naujametiniame turnyre Maskvoje. Kauniečiams atstovavo: K. Skučas, P. Baranauskas, R. Unikauskas, S. Kulboka, G. Marčiulionis, R. Godliauskas, (treneris K. Karpavičius). Antrą vietą užėmė Kauno “Santakos” krepšininkai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1465 žodžiai iš 2926 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.