Nelegalus darbas įsidarbinimo galimybės
5 (100%) 1 vote

Nelegalus darbas įsidarbinimo galimybės

112131

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

VERSLO VADYBOS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

Nelegalus darbas. Įsidarbinimo galimybės

Ūkinės ir darbo teisės referatas

Vilnius

2005

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………….3

Darbo teisės sąvoka, principai ir šaltiniai…………………………………4

Nelegalus darbas…………………………………………………………………..5

Įsidarbinimo galimybės………………………………………………………….7

Išvados……………………………………………………………………………….11

Literatūros šaltiniai………………………………………………………………12

Įvadas

Mūsų dienomis įsidarbinimo klausimas ypač aktualus visuomenės gyvenime. Bendrai vertinant darbo rinką Lietuvoje, reikia pasakyti, kad dauguma žmonių yra nepatenkinti susiklosčiusia šios rinkos padėtimi. Žemos algos, darbuotojų išnaudojimas, pasinaudojimas darbdavio, kaip diktuojančio sąlygas, padėtimi ir kt. yra dažnas reiškinys įmonėse, įstaigose ar kitose darbo vietas siūlančiose organizacijose. Dauguma darbdavių stengiasi apeiti įstatymus ar pasinaudoti įstatymų neišmanančiu darbuotoju. O ir pats darbuotojas nelabai gilinasi į juos. Svarbiausia dabar yra uždirbti kuo daugiau pinigų ir nekreipiama dėmesio ar legaliu, ar nelegaliu būdu. Dideli mokesčiai slegia eilinį gyventoją, todėl jis linkęs pasirinkti darbą, nepasirašant sutarties ir tokiu būdu dirbti nelegaliai. Nelegalus darbas dažnas reiškinys Lietuvoje ir jo procentas turi tendenciją augti. Galbūt jei darbuotojai būtų labiau skatinami domėtis savo darbo sąlygomis, apmokėjimu, atostogomis, poilsio laiku ir pan., įmonės dabartimi ir perspektyva, tiesiog aktyviai dalyvauti įmonės gyvenime, suprastų, kad dirbant galima ne vien pasirašyti darbo sutartį, bet ir reikalauti jam aktualių darbo sąlygų. Žinant visas įsidarbinimo galimybes, darbuotojas neturėtų savęs nuvertinti ir pasiduoti darbdavio kaip „vado“ reguliavimui, kuris neretai naudojasi savo dominuojančia padėtimi ir neribotu pranašumu.

Taigi, savo referate pabandysiu panagrinėti Darbo kodeksą, atskleisti nelegalaus darbo priežastis ir pasekmes, taip pat įsidarbinimo galimybes ir kaip jomis optimaliai pasinaudoti.

Darbo teisės sąvoka, principai ir šaltiniai

Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų realizavimas siekiant gauti tam tikrų materialinių ar dvasinių gėrybių. Tik darbu sukuriamas visuomenės gyvenimo ekonominis pagrindas (gamybos priemonės ir vartojimo daiktai). Darbas suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų žmonių.

Tokios apimties visuomeniniai santykiai darbo sferoje negali būti teisiškai nereguliuojami. Ši funkcija teisės sistemoje pavesta savarankiškai šakai – darbo teisei.

Darbo teisė – tai valstybės nustatytų ir taikomų teisės normų, reguliuojančių darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio darbo sutarties pagrindu visuma.

Darbo teisiniai santykiai – tai savanoriškas teisinis darbuotojo ir darbdavio ryšys, įpareigojantis darbuotoją reguliariai atlikti sulygtą darbo funkciją bendrame darbo procese, paklūstant darbovietės vidaus tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir sudaryti darbo sąlygas, nustatytas įstatymuose, darbo ir kolektyvinėje sutartyse.[3, p.147]

Šitų įsipareigojimų dažnai nevykdo ne tik darbdavys, nesudarydamas gerų darbo sąlygų, bet ir pats darbuotojas, neatlikdamas kokybiško darbo, vengdamas atsakomybės.

Pagrindiniai darbo teisės idėjiniai principai, nustatantys visuomeninių santykių, esančių šios teisės šakos objektu, raidos kryptį, sąlygas ir būdą, grindžiami Europos socialinėje chartijoje (1961 m.), yra šie:

1. laisvė pasirinkti darbą;

2. valstybės pagalba piliečiams įgyvendinant teisę į darbą;

3. dabartinių teisių ir pareigų subjektų lygybė nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės ir socialinės padėties, pažiūros į religiją, politinių įsitikinimų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms;

4. visapusiška sauga darbe;

5. teisingas apmokėjimas už darbą;

6. darbo teisinių santykių stabilumas;

7. darbo įstatymų vieningumas ir diferenciacija pagal darbo sąlygas (pavojingos, kenksmingos, ekstremalios darbo sąlygos) ir darbuotojų psicho-fiziologines savybes (jaunimo, moterų, invalidų, pensininkų ir pan.);

8. darbuotojų, darbdavio ir valstybės interesų derinimas.

Darbuotojų darbo santykius, nustatančius šių santykių dalyvių teises ir pareigas, reguliuoja norminiai aktai, kurie vadinami darbo teisės šaltiniais. [3, p.147]

Aukščiausią galią turi Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri įtvirtina pagrindinius darbo teisinio reguliavimo principus ir yra darbo įstatymų juridinė bazė. Hierarchijos grandyje po to eina įstatymai, kaip pagrindinis teisės šaltinis. Tai aukščiausių valstybinės valdžios institucijų (Lietuvos Respublikos Seimo) priimti norminiai aktai. Visų
darbo įstatymų kodifikuotas aktas yra Darbo kodeksas. Lietuvos Respublikos Seimas, be įstatymų, dar leidžia norminio pobūdžio nutarimus, kurie dažniausiai nustato įstatymų įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką. Daugelį darbo klausimų paprastai Seimo pavedimu reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Nemažai darbo teisinio reguliavimo klausimų perduota Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos jurisdikcijai. Kai kuriuos darbuotojų darbo klausimus reguliuoja ministrų bei savarankiškų departamentų vadovų įsakymai ir instrukcijos, taip pat savivaldybių tarybų sprendimai bei valdybų nutarimai. Svarbią vietą tarp darbo teisės šaltinių užima lokalinės (vietinės) normos. Įmonės, įstaigos ir organizacijos gali patvirtinti vidaus darbo tvarkos taisykles, premijavimo nuostatus, atlyginimo pagal metinius darbo rezultatus nuostatus ir kt. Dauguma lokalinių normų, atsižvelgiant į įmonės specifiką, įtraukiamos į kolektyvines sutartis. Užsienio įstatymai taikomi darbo santykiams, kai tai numatyta tarptautinėse sutartyse. Jeigu šiose sutartyse nustatytos kitos taisyklės, negu tos, kurias nustato darbo įstatymai bei kiti norminiai aktai, tai taikomos tarptautinės sutarties normos. Darbo teisės šaltiniais laikomi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato aprobuoti išaiškinimai. [3, p.148-149]

Nelegalus darbas

Pagal Darbo kodeksą nelegaliu darbu laikomas dirbtas ar dirbamas darbas, kai, esant numatytiems darbo sutarties požymiams, įstatymo nustatyta tvarka darbo sutartis neįforminta, taip pat darbas, dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės nesilaikant jiems teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos.

Nelegaliu darbu nelaikomi:

1) pagalbos (talkos) darbai. Pagalbos (talkos) darbai yra fizinių asmenų telktinė tarpusavio pagalba žemės ar ūkio darbams dirbti. Šių darbų atlikimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė;

2) savanoriški darbai, organizuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Darbdaviai ir jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, taip pat nelegalų darbą dirbantys asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. [6, p.81]

Darbas, kurį asmuo dirba nesudaręs darbo sutarties, laikomas nelegaliu. Ar įmonėse nedirbamas nelegalus darbas kontroliuoja Valstybinė darbo inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir Policijos departamentas. Atkreiptinas dėmesys, kad už nelegalų darbą administracinėn atsakomybėn traukiami ne tik darbdaviai, bet ir nelegalų darbą dirbantys asmenys. Pagal ATPK 413 str. darbdaviai turi sumokėti baudas už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį po 10 000 Lt., o nelegaliai dirbantys asmenys – po 50 Lt. Jeigu darbdaviai ir asmenys jau buvo bausti už nelegalų darbą, tai baudos padvigubėja. Atitinkamai po 20 000 Lt. ir po 100 Lt. [94psl]. Asmenims, kurie savanoriškai praneša atitinkamoms valstybės institucijoms apie savo nelegaliai dirbamą darbą, administracinė nuobauda neskiriama [2, p.451]

Atrodo, kad vienintelis faktas paneigiantis nelegalaus darbo esamumą yra darbo sutartis. Tačiau, labai dažnai įmonėse ar kt. organizacijose darbo sutartis sudaroma individualiai, neatsižvelgiant į Darbo sutarties pavyzdinę formą. Taip pažeidžiami įstatymai, o katu ir darbuotojo teisės. Neretai šią sutartį pakeičia tik žodinis susitarimas tarp darbdavio ir darbuotojo. Kitaip tariant, elgiamasi netesėtai. Kartais pats darbdavys inicijuoja nelegalų įdarbinimą, taip bandydamas išvengti mokesčių. Tuo suvilioja ir patį darbu suinteresuotą asmenį, nes jam taip pat nereikėtų mokėti mokesčių valstybei. Darbo teisės apribojimus turėtų žinoti abi šios šalys. Ypatingai svarbus aspektas yra suvokimas, kas gali būti darbuotoju, t.y. ką galima priimti į darbą.

Kaip numato DSĮ 4 straipsnis, pagal bendrą taisyklę darbuotoju gali būti asmuo, sulaukęs 16 metų. Gali įsidarbinti laikinai per atostogas ar laisvu nuo mokymosi metu ir asmenys iki 16 metų, nebaigę pagrindinės mokyklos, jeigu tai jiems netrukdys lankyti mokyklos ir liks pakankamai laiko pamokoms ruošti ir tik esant mokyklos ir vieno iš tėvų arba kito juos faktiškai auginančio asmens raštiškam sutikimui.

Vadovaudamasi ŽSDĮ 58 straipsniu, Vyriausybė 1996 m. rugsėjo 11d. nutarimu Nr. 1055 nustatė minimalų priimamųjų į darbą amžių – 13 metų, jų įdarbinimo tvarką, darbų rūšį ir poilsio laiką, išimtines sąlygas, kuriomis esant jie gali dirbti tam tikrą darbą (teikti ryšių paslaugas, dalyvauti daržų tvarkymo darbuose, kultūros ir meno renginiuose, ir kitoje veikloje, neturinčioje neigiamo poveikio sveikatai, dorovei, mokymuisi). Dirbti darbus, susijusius su kenksmingais ir pavojingais veiksniais, leidžiama tik nuo 18 metų. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, visiems darbuotojams pripažįstamas vienodas darbinis teisnumas ir veiksnumas, t.y. jo negalima riboti dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės (išskyrus valstybės tarnybą) ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojo savybėmis.

Tam tikrais atvejais asmenų darbinį teisnumą ir veiksnumą gali riboti įstatymas. DSĮ 18 straipsnis riboja artimų giminaičių darbą vienoje valstybės ir savivaldybės įmonėje tam tikrose pareigose. Už padarytą nusikaltimą teismas gali asmeniui atimti teisę konkretų terminą
eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla (BK 30 str.). [3, p.150]. Taigi, tokių asmenų įdarbinimas laikomas nelegaliu.

Vis didėja jaunų žmonių skaičius, ieškančių darbo užsienyje. Todėl pabrėžiama, kad pagal BRĮ 4 straipsnį tarpininkauti įdarbinant piliečius užsienyje yra išimtinė Lietuvos darbo biržos teisė. Kitos asmenų įdarbinimo užsienyje užsiimančios organizacijos privalo turėti šiai veiklai išduotus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliojimus (licencijas). Iki šiol tarpvalstybines įsidarbinimo sutartis Lietuva yra pasirašiusi su Vokietija, Švedija, Lenkija, Rusija ir Čekija. [3, 151psl.] Šios rūšies nedarbas sudaro ypatingai didelį skaičių visoje nelegalaus darbo rinkoje. Jį sunku kontroliuoti, nes yra klastojami dokumentai, nepasakoma tikroji išvykimo iš šalies priežastis ir t.t.

Kaip jau minėjau, daugeliui nelegalus darbas patrauklus tuo, kad galima uždirbti daugiau pinigų (ypatingai nelegaliai dirbant užsienio turtingose šalyse kaip JAV, Didžioji Britanija, Airija ir pan.). Tačiau būna ir tokių atvejų kai mokama žymiai mažiau. Tada vienintelis kriterijus, verčiantis dirbti tokį darbą, yra bent jau šiokios tokios pajamos. Žinant augantį bedarbių skaičių Lietuvoje, nusveria tas faktas, kad geriau jau dirbti bet kokį darbą nei jokio visai. Įsidarbinimo galimybes apžvelgsiu antrojoje savo referato dalyje.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1605 žodžiai iš 3199 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.