NELYTINIS IR VEGETACINIS DAUGINIMASIS
Eukariotinės ląstelės dalinasi dviem būdais – mitoziškai ir mejoziškai. Mitozinis dalijimasis gamtoje yra žymiai dažnesnis, negu mejozinis. Kuo ląstelėms naudinga mitozė?
Mitozė – tai ląstelės dalijimasis, kurio metu susidarančios dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos – jos gauna lygiai tokias pačias chromosomas su lygiai tokia pačia genetine informacija.
intarpas O KOKIOS DAR BŪNA MITOZĖS?
Mitozės esmė yra ypatingas branduolio dalijimasis, o citoplazma po to nebūtinai turi pasidalinti.
Mitozė gali būti be citokinezės. Branduolys pasidalija mitoziškai, o citoplazma nesidalija. Tuomet ląstelė pasidaro dvibranduolė, įgauna du vienodus branduolius. Taip dalijasi klumpelės mažasis branduolys jai lytiškai dauginantis [Žr. intarpą INFUZORIJOS LYTINIS DAUGINIMASIS], gaubtasėklių megaspora susidarant gemaliniam maišeliui [Žr. skyrelį AUGALŲ DVIGUBAS APVAISINIMAS]
Endomitozė. Mitozės anafazėje chromatidės atsiskiria, tampa atskiromis chromosomomis, bet jos nenutempiamos į priešingus ląstelės galus. Chromosomos lieka toje pat vietoje, apie jas susiformuoja branduolio apvalkalas. Ląstelė lieka viena, tačiau chromosomų skaičius joje padvigubėja. Taip diploidinė (2n) ląstelė tampa tetraploidine (4n). Dar po vienos endomitozės ląstelės pasidarytų oktoploidinės (8n).
Endomitozė – tai poliploidijos susidarymo būdas. Endomitozė būna:
1. Fiziologinė. Formuojantis kai kurių liaukų audiniams, kurių ląstelės turi intensyviai sintetinti. Poliploidija užtikrina intensyvesnį metabolizmą. [Žr. POLIPLOIDIJOS REIKŠMĖ];
2.. Toksinė. Kai kurie augalai kaupia medžiagas, trikdančias dalijimosi verpstės susidarymą ir sukeliančias endomitozę. Pvz., rudeninis vėlyvis kaupia alkaloidą kolchiciną. Stipriai apsinuodijus kolchicinu, greitai besidalijančiose ląstelėse dėl endomitozių chromosomų skaičius tiek padidėja, kad ląstelių metabolizmas sutrinka ir jos žūsta. [Argią O gal kolchicinas kenkia blokuodamas mikrovamzdelinį transportąą]
Vienaląsčiai organizmai – pirmuonys, dumbliai, primityvūs grybai – palankiose aplinkos sąlygose dauginasi mitoziškai dalindamiesi. Dalijimosi detalės gali skirtis, tačiau dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos.
Paprastai nekintančiose ar mažai kintančiose sąlygose (vienaląsčiams tai – aplinkos temperatūra, vandens druskingumas, maisto objektų cheminė sudėtis ir kt.) gyvenantys organizmai būna prisitaikę būtant prie tų sąlygų. Ir jiems keistis nėra reikalo. Mitoziškai atsirandą palikuonys yra genetiškai vienodi, todėl lygiai taip pat gerai prisitaikę prie aplinkos kaip ir tėvai. Todėl dauginimosi būdai, pagrįsti mitoze, geriausiai atitinka nekintančias gyvenimo sąlygas.
Dauginimosi būdai, kuomet genetiškai lygiaverčių palikuonių atsiradimas pagrįstas mitoze, vadinami nelytiniu dauginimusi.
Taigi, vienaląsčiai organizmai nekintančiose palankiose sąlygose dauginasi nelytiškai. Tačiau nelytinis dauginimasis lygiai taip pat tinka ir kitiems organizmams. Lygiai taip pat palankiose sąlygose nelytiškai gali daugintis primityvūs bestuburiai. Pvz., hidros palankiose sąlygose dauginasi pumpuruodamos, o artėjant žiemai daugiansi lytiškai.
NELYTINIS DAUGINIMASIS
Daug organizmų dauginasi nelytiškai, jų palikuonių genotipai būna praktiškai visiškai vienodi ir tokie patys, kaip tėvų. Skirtumai atsiranda dėl naujai įvykusių mutacijų.
Paprasčiausias vienaląsčių bestuburių nelytinio dauginimosi būdas yra dvidala, kuomet ląstelės dalijasi pusiau į dvi maždaug vienodo dydžio ląsteles. Šis būdas būdingas prokariotams, pirmuonims, vienaląsčiams grybams. Eukariotiniai vienaląsčiai dalijasi mitoziškai, prokariotai – prokariotiškai.
Savotiškai nelytiškai dauginasi mielių ląstelės. Dauginimuisi pasiruošusioje ląstelėje prasideda mitozė, bet ji paprastai vyksta ląstelės centre, bet kiek šone. Mitozės metu šone formuojasi pumpuras – kyšulys, kuriame ir susidaro vienas dalijimosi polius. Anafazėje vienas dukterinių chromosomų rinkinys plaukia į polių, esantį senosios ląstelės centre, o antrasis – į polių, esantį pumpure. Formuojantis branduolių apvalkalams pumpuras atsismaugia ir tampa dukterine ląstele.
Daugialąsčiai organizmai irgi gali daugintis pavienėmis ląstelėmis. Tokios ląstelės paprastai būna prisitaikiusios išgyventi nepalankiose sąlygose (turi tvirtus apvalkalus, papildomas maistmedžiagių atsargas) arba plisti (turi paviršių didinančios išaugos, dėl ko jas lengvai nešioja vėjas, žiuželius, kuriais plaukioja vandenyje). Jos vadinamos sporomis.
Sporos susidaro trejopai:
a) spora virsta visa pirminė ląstelė,