Nemirtingumo patosas
5 (100%) 1 vote

Nemirtingumo patosas

NEMIRTINGUMO PATOSAS

ANTIKOS filosofijos istorijoje nuo pat IV a. prieš Kr. pabaigos gyvavo padavimas, esą prieš atsiversdamas į filosofiją Platonas (428/7—347/6 m.) kūrė poeziją: tragedijas, ditirambus ir elegijas. Akivaizdu, kad, tapęs Sokrato sekėju, Platonas, kaip ir pats Sokratas, nepaliko tarnystės Mūzoms ir Mūzų dievui 1 . W. Jaegerio žodžiais tariant, dialoguose mėgdžiodamas Sokrato bendravimo manierą, apsigimęs dramaturgas Platonas radęs, kaip panaudoti savo poeto ir dramaturgo talentą 2 . Pastaraisiais šio amžiaus dešimtmečiais Platono tyrėjai jo veikaluose vieningai įžvelgia organinę poezijos ir filosofijos, mito ir svarstymo, minties ir sceninio veiksmo vienybę. Toks sintetinis filosofo-poeto talentas ryškiausiai atsiskleidžia 385— 370-aisiais m. prieš Kr. sukurtuose Platono dialoguose, prie kurių, greta „Faidro“, „Puotos“ ir „Valstybės“, skiriamas ir kelis dešimtmečius po vaizduojamo Sokrato mirties įvykio (399 m.) parašytasis „Faidonas“ 3 .

„Faidonas“ — perpasakotas dialogas: Sokrato mirties dieną kalėjime vykusį pokalbį savo pažįstamam pasakoja įvykio liudytojas Faidonas. Pašnekovo prašomas kuo tiksliau viską papasakoti, Faidonas prisipažįsta aną dieną šalia Sokrato patyręs nepaprastą jausmą (58e – 59a): „Žinai, pats aš ten būdamas patyriau nuostabų dalyką: viena vertus, nejutau sielvarto, nors ir regėjau artimo žmogaus mirtį. Nes, Echekratai, mačiau laimingą žmogų! Jis taip laikėsi, taip kalbėjo, taip drąsiai ir oriai baigė gyvenimą, kad aš supratau, jog šis žmogus ir pas Hadą eis ne be dievo globos, ir ten nuvykęs gyvens laimingai, kaip niekas kitas. Todėl nejutau didelio sielvarto, ko lyg ir būtų galima tikėtis tokio skaudaus dalyko akivaizdoje. Kita vertus, beveik nebuvo ir malonumo, nors, kaip paprastai, ir buvome pasinėrę į filosofiją — mat ir šįkart maždaug tokios buvo mūsų kalbos. Bet tiesiog kažkoks neįsivaizduojamas jausmas , kažkoks neįprastas mišinys, kur kartu būta ir malonumo, ir liūdesio, užplūdo mane suvokiant, kad tuoj pasibaigs jo gyvenimas. Ir visi mes ten buvę panašiai jautėmės: tai juokėmės, tai kartais verkėme…“

Žinia, kad subjektyvumas ir psichologizmas, toks, koks įsivyravo Naujųjų laikų literatūroje nėra būdingas Antikos rašytojams. Juo labiau sunku jo tikėtis iš keliais personažais nuo skaitomo teksto „atsitverusio“ rašytojo Platono. Vis dėlto, šis Faidono prisipažinimas — kone pats „lyriškiausias“ — subjektyviausias ir nuoširdžiausias visuose Platono tekstuose. Galimas daiktas, kad čia suvirpa paties aną dieną „negalavusio“ (plg. „Faidonas“ 59b) Platono balsas. Savo vardą be kalbamos „Faidono“ vietos Platonas mini dar ir „Sokrato apologijoje“; vargiai atsitiktinai šiuose dviejuose veikaluose: jie arčiausiai prisiliečia prie sukrečiančio Sokrato — ir Platono — gyvenimo įvykio. Iš Platono nėra ko tikėtis lyrinės jausmų analizės ir atviro skausmo išpažinimo, tačiau kelios „Faidono“ eilutės rodo, jog sokratiško tipo filosofai nė kiek nemažiau jausmingi, nei audringai savo sielvartą reiškęs Homero Achilas (plg. „Iliada“ XIX, 4sq). Faidonas pasakoja (l 17c-d), jog, Sokratui išgėrus nuodus, kalėjime susirinkę vyrai („Iki tol daugumas mūsų dar neblogai įstengėme sulaikyti ašaras“, priduria jis) atvirai pasidavė veriančiam skausmui: „Pats aš nebegalėjau atsispirti, ir akys stačiai pasruvo ašaromis, tad užsidengiau veidą ir leidausi dėl savęs raudoti: ne dėl jo juk, žinoma, raudojau, bet dėl savo dalios: kokio žmogaus, kokio netenku draugo! Kritonas, tas dar anksčiau už mane nuėjo šalin, nes nebepajėgė sulaikyti ašarų. O Apolodoras ir anksčiau nė kiek nesiliovė verkęs. Na, o čia jau ėmė taip kaukti, plėšytis ir raudoti, kad palūžo visi ten buvę“. Bendravimas su Sokratu pašnekovus visada sukrėsdavę ir svaigindavo (plg. pst. ad 77e), o šįkart jo svarstymų klausosi itin jautrūs, ašaras sulaikyti vargiai įstengiantys žmonės. Toks yra lakoniškai nusakytas psichologinis pagrindinės „Faidono“ dalies fonas. Faidonas — geras pasakotojas, toks, kokio seniai laukia jo pašnekovas Flijunto gyventojas, nes jis pats yra patyręs tai, ką imasi perteikti — Sokrato kalbų apie autentišką sielos patirtį ir būseną poveikį (žr. pst. ad 57a). Tokią asmenišką Faidono patirtį simboliškai įkūnija Antikos istoriografams žinoma jo išvadavimo iš viešnamio istorija (žr. pst. ad 57a).

Teminė ir dramaturginė „Faidono“ struktūra dažnai lyginama su muzikine kompozicija: prologe nurodomos kai kurios pagrindinės viso kūrinio temos (čia pat, beje, suskamba ir „tikrosios muzikos“ tema, 60e — 6la) — „autentiškas žinojimas“, „iš(si)gelbėjimas“, „pamaldumas“, „tyrumas“, „išsipančio-jimas“… Dauguma temų rutuliojama nuo apčiuopiamo kūniškumo iki dvasinės neregimybės plotmės. Pirmieji Sokrato žodžiai „Faidone“ apie keistą fizinių potyrių santykį tartum atliepia ir sustiprina Faidono žodžiuose suskambusią „patologijos“ — „būsenų“, ir išgyvenamų „patirčių“ — temą: tik ką išlaisvintas iš grandinių, Sokratas imasi svarstyti keistą įprastų „malonumo“ ir „skausmo“ būsenų santykį (60b-c): Kūno „vaidmuo“ „Faidone“ gana paradoksalus: jis — pikčiausias sielos priešas, kvailas apgavikas, netinkamas bendrininkas, nelabas gundytojas, siekiąs
savo tikslams pavergti veržliąją sielos meilę. Kita vertus, kūnas „Faidone“ labai apčiuopiamas (prae-sens): tai paties Sokrato kūnas, dialogo pradžioje laikinai nutirpęs nuo grandinių, pabaigoje — amžinai sustingęs. Pirmus žodžius Sokratas taria trindamas nutirpusią koją, paskui nuleidžia kojas ant žemės (plg. pst. ad 61 d); baigdamas pasakojimą Faidonas prisimena, kad, išgėręs nuodus, Sokratas „pavaikščiojo aplink, paskui pasakė, kad jam sunksta kojos ir atsigulė aukštielninkas, kaip liepė žmogus, davęs jam nuodus. Pastarasis netrukus ėmė čiupinėdamas tikrinti jo pėdas ir blauzdas. Paskui stipriai paspaudė pėdą ir paklausė, ar jaučia. Sokratas atsakė, kad ne. Tas ėmė tikrinti blauzdas ir šitaip kildamas rodė mums, kad jis šąla ir stingsta. Čiupinėjo toliau ir pasakė, jog, nuodams pasiekus širdį, jis iškeliaus…“ (l 17e — 118a). Visų Sokrato kalbų tikslas – užkeikti įkyrųjį sielos palydovą, priversti į mirtį žiūrėti ne kūno, bet sielos akimis, įžvelgti joje ne skaudžią fizinę nelaimę, bet didingą ir viltingą dvasios įvykį. (Plg. 63d-e: įkyraus kalėjimo tarnautojo prašomas nesikarščiuoti, mat tai galį „pakenkti nuodams“, Sokratas atsisako rūpintis kūnu ir imasi savarstyti sielos ateitį.) Kūno prieraišumas suprantamas: jis negali gyventi be sielos; bet pati – siela-gyvastis (plg. 105c-d) turėtų būti labiau egoistiška. Ji turėtų pasirūpinti savimi, iš kūno išsinešamą savo gyvybe.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1058 žodžiai iš 2822 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.